Žalio Tarakono blogas

Šiandien eidamas iš mokyklos išgirdau kažkokį burzgimą sklindantį iš dangaus. Pakėliau galvą, o ten 3 lėktuvai… Man jie buvo panašūs į naikintuvus iš Pearl Harbor filmo (aišku, tai ne tik filmas) – tokie senesni, su propeleriu. Nuskrido pietvakarių kryptimi. Grįžęs namo vėliau vėl išgirdau tą patį urzgimą. Vėl trys tokie patys lėktuvai (gal ir tie patys), bet skrido pietryčių kryptimi (žiūrint iš mano namų – Akropolio pusėn). Neužilgo dar trys ten pat (laiko tarpas buvo nedidelis, todėl tai tikrai nebuvo tie patys). Ir dar… Viso mačiau 12 (bet jie galėjo kartotis keli. Na tai tarkim kokie 6). Pirma mintis buvo ‘valio, Akropolį naikins’, o po to jau sekė visokios mintys apie tai, kad gal kokia šventė ar apmokymai.

Pabaigai (nors ir pradžia buvo trumpa, o ‘dėstymo’ išvis nėra) pakopinsiu 2 juokingiausias google paieškas, kuriomis atrandamas mano blogas:
‘ar po 12 klases galima eiti mokytis i kosmetologu mokykla’
‘nuogos mociutes’
1#=5#.

Ar skaito mintis visi ir tik aš nemoku?

Ar gyvenimą visi realų mato ir tik aš nematau?

Ar tikrai nuostabūs visi Jūs ir tik aš toks pašlemėkas?

Ar visus supranta visi ir tik aš nesuprantu nieko?

Penktadienį važiavau Ikarus 260 autobusu. Jau buvau pamiršęs, koks jis malonus. Jungiant pirmą pavarą maloniai dreba ir labai patogios sėdynės. Gale daug vietos – nėra sėdynių. Ir dar tos armonikinės durys… Ech… Anksčiau jų būdavo daug. Dar labai mėgstu senus apvalius troleibusus – Škoda 9Tr. Deja, tokiu važiavau labai seniai, bet mačiau važiuojantį. Vadinasi, dar yra gyvų. Šiaip autobusais ir troleibusais man labiau patinka važinėt vienam. Na, neskaitant trumpų distancijų. Tuomet nesvarbu. Taip pat nesvarbu, jei važiuoju su bendraklasiais, nes su jais man patinka važiuot. Bet labai nepatinka važiuot su vos pažįstamais žmonėmis, prie kurių vis vien atsisėdų, nes pažįstami pakankamai, kad galėčiau prisėst. Ir dažniausiai tai tik sėdžiu, nekalbu beveik. Daug fainiau būtų pasiklausyti muzikos, bet būtų negražu taip elgtis sėdint šalia pažįstamo. Būtent todėl man nepatinka važinėt troleibusu iš FSM. Į FSM geriau. Penktadienį kalbėjau su ‘direktoriaus pavaduotoju ūkiui ir administracijos klausimais’ dėl sporto salės paskolinimo vienratininkams. Nedavė. Ot… Bus ieškoma kita salė. Gal žinot kokią? 1#=4#.

Perkopiau 1000 dainų ribą. Būtent tiek dainų perklausiau nuo rugsėjo 1 dienos kompiuteryje. Nemažai dainų klausiau ir MP3 grotuve ar per MTV/Youtube. 999, 1000 ir 1001 daina tapo ‘Lara Herscovitch – Blah Blah Blah‘ (paspaudę ant nuorodos, galite atsisiųsti). Lyrics.

Klasėje prasidėjo tradicija kepti tortą/pyragą 18-ą gimtadienį švenčiančiam suolo draugui. Ir štai mano suolo draugui Vytautui Ž. sukako 18 ir man teko kepti tortą. Niekada nebuvau kepęs torto. Tai pirmasis mano bandymas. Parašysiu ir receptą. Reikės:

• 4 kiaušinių
• 2 stiklinių cukraus (400 ml)
  
• 16 šaukštų pieno (400 ml)
  
• 16 šaukštų aliejaus (400 ml)
  
• 2 arbatiniai šaukšteliai sodos
• Miltų
• 2 indelių kondensuoto pieno
• Riešutų
• Šokolado

Į indą įpilti cukrų ir įmušti kiaušinius. Maišyti, kol nepasidarys balta masė – ganėtinai ilgai. Vėliau galima jau pilti pieną, aliejų, sodą (prieš tai ją užgesinti – atskiroje stiklinėje įpilti sodos, truputį citrinos rūgšties ir vandens). Viską išplakti ir po truputį pilti miltus (ne visus iš karto; truputį įpylus, išmaišyti ir tada įpilti dar). Miltų pilti daugmaž tiek, kad tešla taptų gan kietoka. Tuomet ją suminkyti į vieną bendrą masę ir padaryti apie 10 rutuliukų. Juos reikia įdėti į šaldymo kamerą, kad sušaltų.

Po valandos traukti po vieną rutuliuką ir tarkuoti burokine tarka (stambesne). Sutarkuotą tešlą tolygiai išbarstyti ant skardos (ant jos turėtų būt patiestas kepimo popierius, kad tešla nepridegtų/nepriliptų). Kepti 210-220 laipsnių karščio orkaitėj tol, kol tešla gražiai paruduos. Iškepus visą tešlą, ją sutrupinti ir išmaišyti su kondensuotu pienu. Maišyti tol, kol kondensuotas pienas pasiskirstys daugmaž tolygiai tarp trupinių.

Gautą masę įdėti į formą ir stipriai suspausti, kad ji būtų kieta ir daugmaž lygiu paviršiumi.

Ant torto užpilti ištirpintą šokoladą ir pabarstyti riešutų. Idėti į šaldytuvą. Po poros valandų viskas sušąla.

Velniai žino, kaip man pavyko. Visi lyg ir valgė. Bet man buvo gana saldu. R. irgi sakė, kad saldoka. Taip buvo todėl, kad vietoj kondensuoto pieno naudojau Rududu+ištirpintas sviestas. Nežinau, kodėl namuose nebuvo kond. pieno. Bet nieks iš klasės draugų nieko nesakė ir teigė, kad skanu. Matyt labai mandagūs. Nors manau, kad tokioj situacijoj jau geriau sakyti kaip yra, kad kitą kartą gaminant būtų žinomos klaidos. Nors vargu ar pats sugebėčiau kam nors kitam pasakyt, kad ne visiškai skanu.

Ši savaitė bus sunki – nemažai laiko suvalgys lietuvių kalba ir istorija. Šaunu. Nuo Sausio 1 dienos paleidau naują skaitliuką. Kodėl? Nežinau. Norisi pradėt nuo metų pradžios. Dar šiandien pasidariau ‘get firefox’ mygtuką. 3#=3#.

Egzotiška šalis. Palmės, papūgos ir panteros. Dar zuikiai lakstė. Netoliesi kažkoks senukas pardavinėjo smauglius, pitonus, kitas gyvates. Aš susidomėjau ir norėjau nusipirkt. Jis paaiškino, kad tai ypatinga rūšis – pradžioj smaugliai, pitonai ir gyvatės atrodo kaip jūrų kiaulytės su tokiomis pat spalvomis. Paėmiau tris. Tos jūrų kiaulės labai nerimavo, lakstė, sunku buvo pagaut. Įmetė man jas į celofaninį maišelį ir išėjau. Geriau įsižiūrėjęs, kad vietoj normalius jūrų kiaulytės galvos, ten tokia pat galva kaip pas užaugusią gyvatę. Labai keistai atrodė jūrų kiaulytė su pitono galva. Tuomet kažkaip atsiradau žmonių bėgimo lenktynėse. Bėgo kažkokiais siaurais griuvėsiais. Kokie 10 metrų plotis, bet per jo vidurį dar aukšta siena ir vietos bėgti tera po 1 metrą iš abiejų pusių. Retkarčiais atsirasdavo praėjimas į kitą pusę toj sienoj. Ir tada pasirodė užrašas ‘Drifting’ (rodo žmogų kuris bėga praėjimu į kitą pusę ir paslydęs vos nenukrenta bedugnėn), o po jo ‘Drag’ (rodo du žmones bėgančius skirtingose pusėse, kurie retkarčiais pamato vienas kitą per perėjimus. Girdisi vėjo garsas kaip per NFS). Tuomet išgirdau šūkaliojant kažką. Mergina. Graži. Jai reikia kažkokių vaistų. Duoda man A4 formato lapelį – ten receptas su vaisto pavadinimu. Einu į kažkokią kliniką. Pirmas aukštas – normali vaistinė. Vaistininkė pasakė, kad tokie vaistai neegzistuoja. ‘Velniava’. Jau išeidinėju ir mane užkalbino kokių 29 metų moteris. Ji pasakė, kad mane pažįsta, pasiteiravo ko man reikia ir pasakė, kad trečiame aukšte tie vaistai yra, o jei nebus, tai keltis į 5. Davė leidimą. Pakilau į trečią, ten apsauga paprašė leidimo ir įleido. Ten vaistų nebebuvo likę ir todėl kilau į penktą. Gražus liftas, beje. Penktame aukšte jau buvo daug griežtesnė tvarka. Viskas buvo atskirta stikline siena. Praėjime buvo tokie kaip ir dušai. Kabėjo chalatai. Man paaiškino, kad reikia visiškai nusirengti, įeiti į tą dušą, ten dezinfekuoja visą kūna ir tada dėtis chalatą. Prabudau nespėjęs to padaryt. Ir gerai.

30/31 naktį miegojau vos 4 valandas. Nors ir atsiguliau 2, bet užmigau 600-630, o jau 10 prabudau. Tiesa, per tą laiką buvau įsijungęs ir kompiuterį, ir vieną įrašą parašiau… O prabudau taip anksti todėl, kad norėjau pažiūrėti filmą. Vis užsnūsdavau ir filmą mačiau apkarpytą. Įsirašiau, todėl reiks pažiūrėt normaliai nuo pat pradžių. Dieną jaučiausi normaliai, nepaisant to, kad ilgai nemiegojau. ~20 išvarėm jau į Pilaitę pas Guo. Atėjau ir labai nustebau pamatęs dvi ryškias grupes. Juokingai atrodė. Vienoj pusėj bernai, o kitoj – merginos iš kitos klasės. Bet man ir taip buvo gan puiku. Žaidėm kelis žaidimus, kurie buvo visai nieko. Ypač patiko ‘kaip smth’ (vienas išeina už durų, kiti sutaria kuris kitasvienas bus ‘tas’. Tuomet ‘vienas’ ateina iš už durų ir prašo visų susėdusių ratu apibūdinti tą žmogų kaip ‘smth’ (pvz. stalas, asfalto danga, gėlė, medis). Ir taip ‘kitasvienas’ vaikšto ratais visų klausinėdamas apie ‘vieną’). Gaila, kad žaidėm vos 3 kartus, nes daug laiko reikalavo. Po to buvo kažkoks metas kai nieko neprisimenu. Turbūt visi šoko ar dar ką veikė, o aš sedėjau, šiek tiek šnekėjau ir dar velniai žino ką dariau. Apie 2340, turbūt, išėjom į lauką sutikt naujų. Ilgai šaudė, ilgai buvom ir dainavom, žaidėm ‘jurgįmeistrą’. Galiausiai grįžom ir tuomet prasidėjo ‘salsa/čiačiačia/džaiva’ šokiai. Po to vėl laikotarpis be prisiminimų. Prasidėjo tikroji naktis. Pusė (gal kiek mažiau) išėjo, o kiti likom kaip zombiai svetainėj. Visi vienoj vietoj, tam pačiam kambary. Ant fotelių, sofų, prie židinio ar prie lango. Ramyyybė. Visą vakarą buvo ramybė. Man būtent tai labai patiko. Kai kurie užsnūdo, kai kurie ne. Aš ne. Rytas buvo žostkas. Virtuvėj sėdint, viskas atrodė lyg tikrame bendrabutyje – daug maisto likučių, neplauti indai ir daugiau ar mažiau ištinę – lyg po gerų išgertuvių. 1054 75 autobusas. Jame jau galvojau, kad mirsiu/užmigsiu. Grįžau namo ~1115, o 1145 juk filmo, žiūrėto gr31, tęsinys. Bet ištvėriau nedaug. 1200-1230 smigau. Prabudau tik ~2050… Ir va vis vien dar apsimiegojęs. O jau dabar 0100… Reikia eit miegot, nes ryt vėl varysiu pas Guo… O šiaip dabar geriu ‘tymbark kaktusų, žaliųjų citrinų ir obuolių gėrimą’ ir valgau mamos keptą tortą, kurį kepsiu pats sausio5-6. Ta proga gal net ir į blogą įmesiu receptą+foto. Skaičiavau, kad iki sausio 1 1200 per 50 valandų miegojau vos 4… Siaubas… Einu miegot. Beje, naktę aprašė ir y..

Ši naktis ypatinga. Jau nuo 3 valandos man pradėjo kilti įvairiausios idėjos – durnos ir visai vertos dėmesio. Va sugalvojau sudaryti ‘sapnų top5’. O dabar tai yra tinkamiausias metas – vis vien jau 2,5 valandos negaliu užmigti – vartausi. Todėl įsijungiau kompiuterį ir rašau (stengiuosi negalvoti kas manęs lauks kitą naktį – juk bus Naujųjų metų šventimas. Nieko, ką nors sugalvosiu).

1. Justiniškės – tikrai nusipelnė pirmos vietos. Be konkurencijos, nes šiame sapne aš išgyvenau tokius jausmus, kokių neišgyvenu realybėj. Tiek daug laimės, džiaugsmo niekada nebuvo. Ir viskas atrodė taip tikra, tai realu. Na, neskaitant keletos absurdiškų nutikimų.
2. Sąmoningumas – tokia pozicija žinoma dėl to, kad šiame sapne buvau truputį sąmoningas (supratau, kad sapnuoju ir bandžiau pats nuspręsti ką veikti jame). Labiausiai sąmoningumas jautėsi pirmame sapne (su autobusu), bet jo netrūko ir scenoje su Audi ir Golf.
3. Mirtis – šis sapnas nuorodoje pažymėtas skaičiuku ‘2’. Trumpas, bet to pakako, kad visą dieną persekiotų keistas jausmas. Tikrai buvau patikėjęs, kad jis numirė, bet, Ačiū Dievui ir kitiems, tai neišsipildė.
4. Skausmas – šiame sapne (numeriukas ‘2’) jutau stiprų skausmą. Būtent todėl šis sapnas vertas penketuko. Mane stebina, kaip sapnai miegant siejasi su realybe. Tarsi miegas būtų tiltas tarp dviejų pasaulių. Žinoma, skausmą galima nesunkiai paaiškinti (skaityti sapno komentarą), bet vis vien tai nuostabu.
5. Skaičiai – man patiko šio sapno keistumas. Skaičiai ne į temą (bent jau aš dabar taip galvoju) ir dar keistas sapno paprastumas… Tokie sapnai sukelia daug minčių ir asocijacijų, kurios galbūt būna visai pro šalį.

Štai toks penketukas. Man patinka šiuos sapnus vis skaityti ir skaityti. Grįžta visi išgyventi jausmai. Net ir skausmas, juntamas sapnuose, savotiškai malonus. Taip pat maloniu jausmu pavadinčiau baimę, kuri užplūsta sapnuojant košmarus.

Testavom! Tiesa, aš buvau keleivio vietoje, tai anoks ir ‘testavimas’. Pirmoji buvo naujoji Mazda 6 (2.0 litrų, automatinė pavarų dėžė) – atrodo išties įspūdingai. Viduje gan patogu, niekas nesukelia diskomforto. Salono apdaila santūri, graži, atrodo kokybiškai. Neprisisegus diržo priekyje, pypsi ir šviečia lemputė, o gale neprisisegus niekas nepypsės, degs tik lemputė. Labai gerai – mama tingi segtis diržą, o aš jai dėl to vis ūžiu smegenis. Užvedus automobilį, automatiškai įsijungia šviesos ir šildomas langas. Pajudėjom. Pradžiai kiek nedrąsiai, bet po kurio laiko išsukom iš aikštelės. Pirmas įspūdis – malonus ir švelnus važiavimas, bei stabdymas. Stabdymas nustebino labiausiai – stabdo labai tolygiai, net sakyčiau, maloniai. Tiesiog nesijaučia to momento, kai pradedama stabdyt ir visas stabdymo laikas tiesiog praplaukia. Kelio nelygumai sugeriami pagirtinai. Nesitikėjau tokio jausmo. Pakaba kiek kietesnė nei senesniame modelyje, nes sugeriami visiškai visi nelygumai, bet jie sugeriami minkštai. Sunku apibūdinti tą jausmą, bet labiausiai tinkanti frazė ‘minkštas kietumas’ (logikos neieškokite). Oras, beje, buvo tragiškas – minusinė temperatūra ir lietus, todėl ant valytuvams nepasiekiamų lango vietų susidarė ledas. Važiuojant ant 140 km/h mama sugalvojo pažiūrėt kaip mašina laikosi ant kelio ir ‘truputį’ pasiukiojo vairą. Aš su Mazda atstovu persigandom, o ji leptelėjo ‘truputį slysta’ (prisiminkite, koks buvo oras). Automatinė greičių dėžė jungia pavaras ties ~3000 aps/min, o jei važiuojama agresyviau – ~3500 aps/min. Dar galima pasirinkti sekvencinę (pusiau automatinę) pavarų dėžę, kur pavaras perjungi pats, bet nėra sankabos pedalų. Deja, pamiršau pasiūlyt išbandyt šią naujovę. Prietaisų skydelis labai patogus – viskas ko reikia išdėstyta aiškiai ir tvarkingai. Beveik viską galima valdyti ant vairo esančiais mygtukais. Muzikos megėjams suteiktos labai geros sąlygos – 6 diskų keitiklis viduje, o ne bagažinėje, o atidarius porankį yra ‘aux’ jungtis, per kurią galima pajungti mp3 grotuvą. Už papildomą kainą galima užsisakyti ‘bose’ audio aparatūrą. Dar viena maža smulkmenėlė, kuri man labai patiko – raktelis, kuris labai smagiai iššoka (truputį skiriasi nuo nuotraukoje esančio – vietoj raudono mygtuko su šauktuku yra juodas su bagažinės atidarymo funkcija). Pavyzdys imtas iš Bentley, o tai jau gan neblogai. Sekantis automobilis – Subaru Outback (2,5 litrų, automatinė pavarų dėžė (Legacy nedavė…)). Buvo dar likę įspūdžiai po Mazda 6, todėl nustebinti buvo sunku. Ir nenustebino. Priešingai – labai nepatogu sėdėt. Ir ne tik man, bet ir mamai. Tikėjausi, kad jausis automobilio aukštis, bet sėdynės atstumas nuo žemės dar mažesnis nei Mazda 6 ir dabartinės mamos ’96 Honda Accord. Po to jau pripratau. Variklio galingumo nesijautė. Galbūt dėl automatinės pavarų dėžės, gal dėl AWD sistemos, o gal ir dėl to, kad automobilis didelis ir sunkus. Faktas tas, kad tokiam automobiliui 2,5 litrų yra per mažai. Bet šiaip ar taip, mama jei ir ims Subaru, tai tik Legacy sedaną, todėl 2,5 turėtų būt visai nieko. Pervažiavus per policininką (tikrą), man pasirodė per kieta pakaba, o Subaru atstovė minėjo, kad ji dar minkštesnį už Legacy. Posūkiuose tikrai smagu, jaučiasi stabilumas. Salone naudotos medžiagos man sukelė pigumo įspūdį. Ypač pigiai atrodė ant vairo sumontuoti audio valdymo mygtukai. Prisiminiau apie sekvencinę pavarų dėžę, bet mama nedrįso bandyti. O automatinė gr. dėžė jungia pavaras ties 2500-3000 aps/min. Nustebau, kad Mazdoje norint perjungti į aukštesnė pavarą reikia pajudinti į apačią (į galą), o Subaru į viršų (į priekį). Subaru sekvencinėj pavarų dėžei net pavadinimą suteikė – ‘sportshift’. Tai tie. Aš visom penkiom už Mazda 6. Mama irgi. Prieš tris karalius jau turbūt užsakinės. Dar iš dienos įspūdžių: pakeičiau nuomonę apie naujosios Imprezos dizainą į gerąją pusę – ją dabar vadinsiu ‘ne pačia baisiausia’. Bet šis titulas galioja tik WRX modifikacijai. Vieną jų iš Subaru salono kaip tik atsiėmė naujasis savininkas, kai grįžom iš testavimo.

Degtinė tekėjo mano gerkle. Šiluma perėjo per visą kūną ir nuo to nupurtė. Taip, tikrai taip mane supratote. Sergu ir ant kaklo turiu kompresą. Dar dešiniosios ausies uždegimas, kuris, beje, jau beveik praėjo. Bet vis vien ryt važiuosiu su mama testdrive Mazda 6 (jų dabar Lietuvoj vos 2, todėl teoriškai, tai retesnis ir egzotiškesnis automobilis už Ferrari), Subaru Legacy ir Subaru Outback. Dėl to, kad sergu, negaliu ‘pasidžiaugti’ plikledžiu. Bet nuskanavau visas klasių foto nuo 1 iki 11 klasių.






Pasidalinkite nuotraukomis ir Jūs, mieli skaitytojai.

Vos pradėjau rašyt, pradėjo bombarduoti kiemą. Pykšt, pokšt. Ir jau baigė – fejerverkai subombardavo ramybę… Šiandien mokykloj vyko vaidinimai. Po keturių pamokų išskubėjau namo, nes man reikėjo pasidaryti skrybelaitę, iš kurios triušius traukia. Sugaišau vos pusvalandį. Užsimečiau kostiumą, pažiejau į veidrodį ir pamačiau jame verslininką. Ot bliamba, kaip man patiko šis vaizdas. Net įgavau 421 pstk (naujas vienetas – pasitikėjimas). Ir iš viso su 423,6 pstk išvariau į mokyklą. Tiesa, batai nepatogūs. Vaidinimas turėjo prasidėt 1500, bet mes vos xviii, todėl reikėjo laukti labai ilgai. Aišku, laukti juk nuobodu, tai kodėl gi neišėjus į lauką parūkyt ir pagert? Yeah, right… Dauguma taip ir padarė. Supratau, kad man tokia situacija nepatinka. Dar supratau, kad aš net momentais nekenčiu žmonių, kurie taip daro. Ypač, kai taip elgiasi tie, iš kurių mažiausiai to tikiuosi. Galvoje vaizduotė žaidė vaidinimo vaizdais (girti paaugliai aktoriai turėtų būt ypatingai juokingi). Tačiau to nebuvo, vaidinimas buvo visai neblogas. Turėjau būt piktas, paniuręs ir man pavyko. Net keli truputį įkalę klasiokai pagyrė. ‘Pamalonino’. Vakaras nesibaigė – laukė dar šokiai (salsa, čia čia čia ir džaivas). Bet manoji šokių pora buvo prie geriančiųjų. O aš kadangi negeriančių, tai nežinojau kur ji yra. Į šokius pavėlavom visi. Trys poros išėjo šokt čiačiačia (salsa jau buvo pasibaigus) pabaigą, o aš poros neturėjau. Kokias 5 minutes stovėjau, žiejau, bet tuomet atbėgo mano pora ir nusitempė šokt džaivą. Klydau daug kartų, nes buvau netikėtai ištemptas ir plius dar piktas. Ji atsiprašinėjo dėl vėlavimo. Bet šiaip nieko tokio – pavėlavom visi, ji truputį daugiau. Kažkiek piktas ir nusivylęs aš vis vien buvau ir to net nesistengiau slėpt. Ir po to kaip senas diedas dar sedėjau klasėj nepatenkintas. Diskotekoje, jei ją taip galima pavadint, grojo drumnbass ir salė buvo tuščia. Kolega vienratininkas dj ryškiai pjovė ten grybą – klasėj geresnė muzika grojo. Pirmasis išėjau (kartu su R.) iš ‘vakaronės’, nes užkniso. Viena ‘šaunuolė’ apsinuodijo, kitas ‘nemažiaušaunuolis’ šiaip išbalęs buvo – labai ligotai atrodė. Kiti herojai dar ir uostomojo tabako paragavo… Iš esmės, buvo š-ū-d-a-s. Gal dėl to, kad gėrė ne tik tie, iš kurių to ir tikėjausi, bet ir keli mano akyse buvę gerieji… Aš juos gerbiau ir kažkaip buvo keistoka tai matyt. Tiesiog supykau ant jų. Iš dalies kaltas aš pats – į viską žvelgiu pro rožinius akinius. Ir šiaip senas murmeklis jaučiuos. Bet rimtai pagalvojus, kam to reikia? Juk ryškiai matėsi, kad dauguma geriančių tiesiog savo kietumą rodė, vaizdavo kažką. Bet čia nieko kieto nėr, manyčiau. Ir labai gerbiu negėrusius. Visus iki vieno. Bet geriausias sprendimas būtų buvęs išvis neiti ten. Kai nematai, tai ir neskauda…

Ir štai antrasis mano apsilankymas Ayurvedoj. Rezultatai daug geresni, savijauta taip pat. Po pirmojo karto viskas labai labai labai pagerėjo – vos per mėnesį pavyko tai pasiekt. Sumažėjo mieguistumas, kuris buvo tiesiog pastovus. Vat.

Išvežė laptopą, todėl truputuką nuo jo pailsėsiu prieš atostogas.

Kiek centimetrų pločio Jūs matote? Va būna trumparegių, aklų ar šiaip žioplų žmonių, kurie nemato to, kas jiems prieš nosį. Nemato viso to gėrio, kuris vyksta visiškai čia pat. Nemato jausmų, kurie slepiasi, besistengdami išsiveržti.

Blogiausius dalykus pastebi visi ir tuomet murma nepatenkinti, kad tas ir anas negerai. Pesimizmo pilna visur, o optimizmas lieka užspaustas kažkur kampe arba už regimojo pločio ribų.

Viskas vyksta čia pat, nereikia žvalgytis toliau. Juk viskas nėra jau taip blogai, kaip Tau atrodo. Atvirkščiai – viskas net labai gerai, bet Tu nenori ir nesistengi to įžvelgt. Žvelgi ne ton pusėn.

Atsisuk ir atsimerk. Liepiu.

Įsivėliau į blogų sūkurį… Va net pradėjau RSS naudot… Nors anksčiau į tai žiūrėjau labai skeptiškai (be jokios priežasties). Truputį konservatyvus esu, turbūt. Bet va visgi labai patogu. Beje, visiems, kurie anksčiau buvo užsiprenumeravę (jo, turbūt koks 1 ar 2 žmonės) mano blogą, sakau, kad pasikeitė RSS adresas. Dar pavyko pagaliau padaryt, kad nuorodas (beje, kelios naujos nuorodos atsirado, rekomenduoju bent jau užmest akį) rikiuotų pagal ID, o ne pagal ABC (visi sakys, kad tai nesunku, bet mano sidebar.php naudojama ne ‘wp_get_links’, o mano template kažkokia spec. eilutė. Ir reikėjo functions.php faile pakeist rikiavimą; nemoku php, bet jau truputuką gaudaus). Paskutinės trys dienos labai lengvos – mokykloj visi atsipūtę. Lietuvių pamokų man išvis nebebus šiais metais. Na bet kitą savaitę bus keli kontroliniai – matematikos, fizikos ir istorijos. Google paieškos: ‘moksleivio pažymėjimo kita puse‘, ‘verslininku paveiksliukai‘, ‘sušlapo mobilus telefonas‘, ‘pijokas gatveje‘. Beje, pakeičiau ‘apelsino’ nuorodą. Dabar ten labai įdomus žaidimas, kuris mane labai užkabino. Savaitės citata (idėja iš nežinau.lt): ‘Jausmas tai zjbs. Lyg valgytum iš kailiniuotos susmirdusios bomžo kišenės sriuba su smėliu. Išskysti arba apsimeti, kad skanu. Deja tai ne nesamonė, o puikusis jausmas.’ – bendraklasio Roko, parašyta Skype prie ‘About Me’.

Kaip sunku apie Tai rašyti. Spėju, kad būtų dar sunkiau apie Tai kalbėti. Bet jei Tu apie Tai užsimintum ir norėtum pakalbėt – aš apsidžiaugčiau. Tu gal palaikysi Tai užuomina – tebūnie. Aš silpnas jaučiuos, nes man sunku Tave prakalbinti šia tema.

Kyla klausimas apie ką aš čia? Apie Tavo draugystę. Man vis dar sunku rašyt, bet išties juk neturiu nei vieno Tikro draugo. Banalu – Tokio Tikro kaip filmuose. Nejaugi reikia būti aktoriumi, jei nori Tikro draugo? Aš tenoriu apkabint, pakalbėt, gal net pabučiuot, jei Tu ne prieš. Ir man net vieno Tokio karto pakaktų pusei metų. Bet Tu nesugebėtum būt Tokia atvira su manimi. Ir Tu pati Tai žinai. Tu negalvok, kad aš egoistas. Aš noriu ir Tau duot šilumos, meilės, atvirumo ir pasitikėjimo. Kaip puiku – abipusė nauda.

Skaitant Tuos Tavo žodžius, kiekvieną kartą darosi vis liūdniau. Juk Tu turi daug Tau svarbesnių draugų už mane. Bet Ten viskas atrodo kitaip. Naivuolis? Žinau. Tiesiog nenoriu pripažinti akivaizdžios tiesos, jei ji man nepatinka. Bet kam To reikėjo?

Nebežinau kuo tikėti, kas Tiesa, o kas tiesiog protingas Melas. Ar Tu išties Tokia, ar tiesiog puikiai žaidi gyvenimu ir jausmais? O dabar Tu galbūt žinai, kad apie Tave visą Tai parašiau. Tu tuo įsitikinus… Arba Tu dabar galvoji, kad tai ne apie Tave ir liūdi, nes manai, kad žinai apie ką. Bet visos užuominos gali reikšti visai ką kitą – nesvarbu, kad yra daug panašumų su Tuo apie ką galvoji. Ir taip – aš bandau Tave klaidinti, nes su Tavimi man būtų per sunku apie Tai kalbėti. O žinai… Man Tavo nuomonė pati svarbiausia. Nors ją sužinau gan retokai. Ir man džiugu, kai mūsų nuomonės sutampa – tuomet aš trumpam atsiduriu arčiau Tavęs. Aš Tave labai idealizuoju ir bandau užsimerkti prieš Tavo trūkumus. Ir aš Taip noriu, man Taip patinka. Trūkumai tampa privalumais.

Tu tik nieko nekomentuok, nieko nerašyk, nes aš – naivus kvailys ir bailys. Tu Esi Daug Daugiau nei aš. Žinok Tai ir tikėk Tuo – man To pakaks.