1. Stovėjau prie senų namų laiptinės su V. Žlioba, vaikystės draugais Jurga, Šarūnu ir Ramūnu. Mes laukėm Pauliaus B. ir apie kažką kalbėjom. Aš žvalgiausi po kiemą ir pastebėjau, kad labai populiarus automobilis – BMW 7 (E32). Vienas jų buvo su numeriai VV6:VVB, o kitas buvo su Volvo priekiu. Parodžiau Žliobai, tai jis sako ‘tu ką durnas, čia Volvo ir yra!’. O tada sakau ‘o tu nueik ir pažiūrėk į jo galą’. Teišgirdau ‘obaaa’. Paulius atėjo. Pakilom liftu į seną mano butą ir ten pradėjom aptarinėt scenarijų ir ką reikia padaryt. Pirmasis darbas – nunešt aną vyrą (kuris netikėtai atsidūrė kambario kampe) į apačią. O jis buvo labai didelis ir be sąmonės. Pasiėmiau aš jį ant kupros ir nubėgau laiptais žemyn, nes į liftą netilpo. 8 aukštas dar. Ir tada dar sugalvojau, kad reikia nustebint ir išeit iš rūsio. Laiptais nusileidau į rūsį, bet kol pasiekiau išėjimą į lauką… Praėjau ir anglių šachtą, ir metalo liejimo dirbtuves, ir dar kelis bomželius. Galiausiai išlindau ir tada Paulius aprėkė mane ‘kur tu po velniais taip ilgai buvai?’.
2. Važiavau troleibusu namo. Rygos stotelėj visus išlaipino ir liepė eit pėsčiom. Apsižvalgiau – troleibusų ten buvo dešimtys. Paklausiau kažkokio uniformuoto čiuvo kas čia bus. Pasakė, kad DiArchy rengia pasirodymą ir iš troleibusų darys didelę vandens žarną. Nupėdinau pėsčiom iki beveik namų. Aikštelėj prie žalio namo sutikau buvusį (o gal dar tebeesantį) vienratininką Marijoną. Stovėjo anas prie pilko Dodge Viper ir jį plovė. ‘Mano boso’ pasakė. Papasakojo, kad cieli 450 arklių jame. Bendradarbė šalia irgi svaigo ir vis kartojo ‘kaip aš tokio norėėėčiau’. Aš tada užsiminiau, kad po mano langais raudoną Viperį irgi pavaldiniai plaudavo.
3. Draginau kažkokiame uoste. Galiausiai mano geltonas Porsche 911 (996) GT3 įkrito į vandenį. Kažkaip pavyko išlipti iš jo ir išplaukt į krantą. Atėjau pas uosto savininką ir paklausiau kaip galėčiau ištraukt. ‘Niekaip’… Paprašiau, kad duotų grėblį. Ištraukiau žaislinį BWM Z3. Automobilis buvo padarytas iš vielos ir tik aptrauktas medžiaga, kuri nudažyta automobilio spalva, nupieštos durų, langų linijos. Nuplėšiau tą medžiagą. Uosto savininkas sako ‘o, egzotika, importinis automobilis BMW – dažniausiai vandeny Porsche ir Ferrari skęsta’. Pažiūrėjau ir atidaviau jam tą žaislą. Išvydau ir savo Porsche. Ištraukiau, įsidėjau į kišenę ir pasakiau ‘ech, reiks džiovint ir taisyt’.
Važiavau iš Justiniškių. Bėgau iki 45 autobuso, bet nespėjau. Užtat sutikau likimo sesę – merginą, kuriai irgi prieš nosį užtrenkė autobuso duris. Susipažinom ir sumąstėm kartu eit namo. Pasirodo, kad gyvename tame pačiame name Viršuliškėse (senieji mano namai). Prie bromos sustojom ir šiaip… O po to ji numirė. Grįžau vienas, pranešiau savo tėvui apie tai, kas įvyko. Nuėjom į lauką, parnešėm jos kūną jos artimiesiems… Tėvas sako ‘ji turėjo Honda Civic, bet anas visas perpuvęs – nuvežk, priduok’. Tada įėjau į namo laiptinę ir tos merginos tėvai klausia manęs ‘o ką tu su ja darei? Juk jai tik keturiolika’. Aš pažiūrėjau, nieko neatsakiau ir nuėjau. Pasiėmiau raktelius, bet kai bandžiau atrakint Civicą, nepavyko… Tėvas atnešė pultelį – suklykė šalia stovinčio Smart signalizacija. O jau Smartas koks baisus – duris dėl išpuvimo neužsirakina, kai kur daug skylių… Aš surikau ‘bet koks jis ekonomiškas! Gal galiu jį pasilikt? Nes mano Honda valgo 12 litrų mieste, o šitas turbūt dvigubai mažiau’. Leido, bet vis vien paburbėjo, kad gi baisus tas smartas. Aš pasakiau, kad dzin – perdažysiu su balionėliu ir padarysiu rat style. Įsėdau, užvedžiau ir apsidžiaugiau – yra borto kompas, viskas. Na, nėr keleivio sėdynės, bet man vienam važinėt tiks. Borto kompas rodė vidutinės sąnaudas… Vos 4,816 litrų benzino 100 km. Apsidžiaugiau, pradėjau važiuot. Nespėjęs išvažiuot iš kiemo, sutikau Paulių B. ir Guodą. Jie nulupo visas kėbulo dalis ir Smartas sulūžo. ‘O aš važinėt su juo norėjau’ ir apsiverkiau. Su Pauliumi nuėjom į Norfą nusipirkt lipnios juostos. Norfa buvo labai didelė ir aš pasiklydau kažkur septynioliktame aukšte, o Paulius buvo ketvirtame. Po to vienas kitą suradom, bet nei vienas neturėjom lipnios juostos.
1. Atvažiavau su Honda prie kažkokio pastato. Norėjau pasiimt lipduką. Sustojau, o keleivis, sėdintis gale pasakė ‘žiūrėk, kiek daug dūmų iš kondiškės eina’. Ir tikrai jų buvo daug… Lyg degtų automobilis. Pradėjo smigti į saloną liukas, lanktėsi durys. Išlipau iš automobilio ir stebėjau, kaip mano mašina traukiasi. Po to nustojo dūmai veržtis, automobilis grįžo į pradinę padėtį.
2. Buvau savo kambary, miegojau. Prabudau ryte ir iškart pakėliau galvą į spintą prie televizoriaus – ant jos miegojo vaikis, todėl man rūpėjo, kaip jis išsimiegojo. Šypsojosi, vadinasi, kad gerai. Ant sienos, šalia vaikio, išvydau keturis tamsius, pailgus vabalus. ‘Staigiai lipk nuo ten’ sušukau. Pro skylę tarp sienos ir lubų pradėjo veržtis centimetro ilgio tarakonai. Kilogramais, tiesiog. O po to – didesni – po penkis centimetrus, po dešimt, kol galiausiai išlindo vienas pusmetrio ilgio tarakonas. Tėvas jį sučiupo, sutraiškė ir kiti sulindo atgal į skylę. Trumpam. Vėliau jie okupavo mano kambarį ir aš jiems parašiau raštelį ant popieriaus… Jie atrašinėjo formuodami raides savo kūnais. Susitariau, kad leistų man miegot lovoj, kad į ją nelįstų. Pažadėjau, kad jų nenaikinsiu… Tokio šlykštaus sapno seniai nesapnavau…
Išėjau į lauką, susitikau su tokiu čiuvu ir jam pardaviau visus tris vienračiu (savo 2 ir vieną Žliobos) už 1000 litų. Laimingas laikiau tuos pinigus rankoje ir jau ėjau namo, bet prisiminiau, kad palikau ant vienračių daviklius speedometrui ir iškart nubėgau atgal. Porą valandų nuiminėjau, kol vyras sėdėjo automobilyje. Galiausiai liko nuimt nuo paskutinio vienračio, bet vyras neiškentė, išlipo iš automobilio ir su savo šuniuku pėsčiom patraukė namo. Aš po kurio laiko nusiėmiau tuos daviklius, uždariau bagažinę ir nuėjau į parką pasivaikščiot. Prieš tai nusipirkau skardinę Coca-Colos ir skardinę vyno. Įmerkiau Coca-Colos skardinę į vyno, kad Coca-Cola ilgiau išliktų šalta. Ėjau po parką ir mąsčiau, kodėl aš juos pardaviau… Gi dabar negalėsiu važiuot į Kauną. ‘Bliamba reikia nusipirkt vienratį’. Nusipirkau KH29 – toks pat buvo tarp tų parduotų – už 1500 litus…
Buvo išleistuvės. Ėjau gatve visos šventės link. Man buvo kažkaip šalta, todėl ant kostiumo viršaus dar užsidėjau storą raudoną striukę… Na žinot, kur būna tokios labai išpūstos (niekada šiaip neturėjau tokios). Tada kažkas man pasakė, kad stočiau štai į tą eilę. Ir ką gi išvydau aš priešais? Pradinių klasių auklėtoją Daivą. Paaiškino, kad visus abiturientus išlydi jų pradinių klasių auklėtojos – tokia tradicija. Šalia manęs dar stovėjo keli klasiokai. Paspaudė ranką, pasveikino baigus mokyklą… Tada aš su mama važiavau į parduotuvę. Aš vairavau. Audi V8. Prisiparkavau, įėjom į vidų. Aš dar turėjau kelis daiktus iš anksčiau pirktus – pakelis pieno ir dar du kažkokie. Mama man pasakė laukti prie kasos ir kažkur nuėjo. Laukiau valandą ar dvi… Prie manęs priėjo darbuotoja ir paklausė ar prekes mano rankose pirkau čia. Pasakiau, kad ne ir tada nutariau mamos nebelaukt. Išėjau iš parduotuvės, nužvelgiau Audi ir nuėjau už Maximos su šuniu. Už Maximos buvo didelė pieva, kurios vidury telkšojo vanduo. Teko eit aplink. Tada užlipom ant nedidelės kalvos ir priėjom mano namus – namelis kažkoks ir net su kiemu. Bet senas, pavargęs jau toks. Kieme stovėjo ta pati mano Audi. Ir čia vyko tūsas. Atsidariau bagažinę, paleidau trankią muziką… Pasigriebiau alaus ir pradėjau šventę švęst. Po gero pusvalandžio nutilo muzika. ‘Fak, nusėdo’ ir nuėjau bandyt užvest. Nepavyko. O visi žmonės iš kiemo nuėjo kažkur kitur švęst.
Sėdėjau prie stalo prabangiame restorane. Priešais mane – George Clooney ir Julia Roberts. Žinojau, kad Džiulia yra Džordžo sekretorė. Vakarieniavo visi, vyko kažkokie pokalbiai ir nugirdau vieną nuotrupą:
– Ateinantį savaitgalį mes rengiam Track Day. Gal ir tu norėtum prisijungti? – kažkoks vyriškis kreipėsi į Džiulią.
– Gi vairuoji Shiva, – įsiterpė Džordžas.
– Aš BMW vairuoju, – sumykė Džiulia.
– Nu tai vis vien japonas, – nusišnekėjo Džordžas.
– O ką tu vairuotum iš savo didelio garažo? – kažkoks vyriškis paklausė Džordžo.
– Jo jo, savo Jaguarą! – nusijuokė Džordžas.
– Arba kaip praeitą kartą – duotum prostitutei savo Lotus Elise… – suburbėjo dar kitas vyras.
– O tas buvo geras! – su entuziazmu pareiškė Džiulia.
Tada ji pasuko galvą į mane, pažvelgė tokiu ‘rrrrr’ žvilgsniu ir pasakė ‘viens šeši turbo turbo’.
1. Sustojau su Honda aikštelėj prie plento. Atsidariau bagažinę, kažką joje dariau. Šalia dar stovėjo dviejų pažįstamų (nežinau, kurie tai realūs pažįstami) automobiliai, taip pat su atidarytom bagažinėm. Atvažiavo neaiškus autobusiukas ir visus mus išsivežė. Uždėjo tramdomuosius marškinius, įmetė į kambarį su visais bepročiais… Aš pradėjau rėkt, kad aš nesu durnas, kad mane be reikalo uždarė. Prašiau, kad man suteiktų galimybę kaip nors įrodyt, kad nesu beprotis. Mane ignoravo.
2. Visi žinojo, kur jie įstojo. Nuėjau į lamabpo puslapį, suvedžiau viską, bet man informacijos nepateikė. Kelis kartus bandžiau, bet rezultatas toks pat. Tada sėdau į troleibusą ir nuvažiavau iki lenkų mokyklos Justiniškėse. Ten turėjau išsiaiškint, kur įstojau. Matyt, kad irgi nieko nesužinojau, nes vėl bandžiau lamabpo puslapy susirast informaciją, kur mane priėmė… Taip ir likau nieko nepešęs.
1. Su Ernestu ir Pauliumi B. ėjom į kažkokią mugę/atrakcionų parką. Na kaip amerikietiškuose filmuose būna… Dideli vartai, mes stovim eilėj. Galiausiai mums uždėjo popierines apyrankes, kurios reiškė, kad galėsim grįžt į tą parką vėliau, jei trumpam išeisim iš jo. Nuėjom prie parduotuvės. Ernestas su Pauliumi B. įėjo vidun, o aš nutariau laukti lauke. Žvalgiausi… Aplink buvo daug balionų, klounų ir pastebėjau Žliobą! Surikau, jis atėjo prie manęs. Vėliau grįžo Ernestas ir Paulius B. su kažkokiais oranžiniais buteliais. Užlipom ant kažkokio pastato stogo ir atsisėdom. Aš apačioj pastebėjau automobilių aikštelę ir joje stovintį Nissan GT-R! ‘Žlioba, žiūrėk’ – surikau. Jis pasilenkė, bet nieko nematė. ‘Nu gi va’ – rodau pirštu. Pasilenkė dar labiau, neišlaikė pusiausvyros ir nukrito nuo stogo. Galva į asfaltą. Mes peršikom, bet pastebėjom, kad čia visai neaukštai. Ernestas šoko pirmas – atsisėdo ant stogo krašto ir nusileido. Pradėjom juoktis, nes tai absurdiškai žemai – koks pusantro metro. Ernesto nevaldomo juoko nenustabdė net tai, kad Žlioba mirė.
2. Diiidelis diiidelis dvaras. Niūrus, grėsmingas, apleistas. Aš viduje. Ir staiga pradėjo byrėt tinkas, pasigirdo baisus garsas ir supratau, kad dvaras griūna. Pasukau galvą dešinėn, nes kažkas šaukė mane. ‘Eik čia’ – sušuko policininkas. Už jo buvo dar minimum 100 policininkų ir jie visi buvo kažkokioj labai didelėj salėje. Tipo ten saugiau. Aš nepatikėjau. Pagalvojau, kad daugiau lengviau tiesiog vengti nuolaužų. Pakėliau galvą, matau kad krenta ant manęs – pasitraukiau į šalį ir nepataikė. Išvydau Eglę Maz. parbėgančią iš dulkių debesies. Griebiau už rankos ir ištempiau iš dvaro. Kai viskas truputį aprimo, nuėjom į vidų. Po nuolaužomis matėsi policininkų apranga, bet kūnų nebuvo. Supratom, kad jie žuvo (ir turbūt kūnai išnyko taip, kaip žaidimuose). Pažiūrėjom pro langą, o ten ant smėlio stovėjo dar vienas policininkas ir žiūrėjo į žemę. Nubėgom prie jo ir išvydom, kad prie jo kojų ant smėlio parašytas skaičius ‘666’. ‘Jie pasmerkti’ – pasakė Eglė. Policininką partrenkė sunkvežimis. Tada aš staigiai sėdau į raudoną automobilį ir iš šalutinio kelio nesižvalgęs pasukau į pagrindinį. Sprukom nuo to dvaro nesidairydami atgal.
Keista. Yra klasiokė, kurią vis sapnuoju… Šįkart mokykloje vyko kažkoks renginys. Kaip ir išleistuvės, bet ne išleistuvės. Tačiau turėjo panašumų su visomis didžiosiomis abiturientų šventėmis. Ėjom su ta klasioke į savo klasę, bet sustojom dar pasibučiuot. Kai atsisukom, dauguma klasiokų plojo ir keli fotkino. Po viso renginio ėjom kartu iš mokyklos ir pamatėm Roką važiuojantį autobusu – parodė į viršų iškeltą nykštį. Ir tada dar sutikom labai liūdną tos klasiokės buvusį vaikiną.
Važiavau su Lancer Evo VII nuo Mados Viršuliškių gatve. Galinio vaizdo veidrodėlyje mačiau prie pat manęs (nesaugiu atstumu) važiuojantį žydrą/melsvą BMW 7. Prie Viršuliškių mokyklos sulėtinau, nes ten gulintys policininkai. BMW dar arčiau. Priešais šviesoforas. Staigiai spustelėjau stabdžius ir tada staigiai gazą, kad BMW išsigandęs pradėtų stabdyt, o aš nuo jo vis vien atitolčiau. Neišdegė – trenkė į galą. Nuo smūgio truputį išriedėjau į priešingą eismo juostą ir sustojau prieš pat kažkokį automobilį, kuris įsuko į tą gatvę. Išlipau, BMW pradėjo lėkt iš įvykio vietos. Įsidemėjau numerius – EPE 344. Priėjau prie to kito automobilio, kuris buvo priešais mano. Kažkaip supratau, kad to automobilio vairuotojas mąsto ar jam likti kaip liudininkui ar pasišalinti. Žinoma, pasirinko pastarąjį variantą ir užspaudęs gazą, šoko per bordiūrą važiuot iš ten ir vis vien užkliudė mano Lancerio priekį… Šito numerio įsidemėt nespėjau. Paskambinau policijai, atvažiavo detektyvas ir jam viską papasakojau. Sakiau, kad veikiausiai ten bus BMW 730 ar 740. Pasakė, kad su tiek informacijos, turėtų nesunkiai tą vairuotoją surast. Paklausiau ar BMW vairuotojo draudimas man tik automobilio galą sutvarkys. ‘Ne, sutvarkys ir priekį, nesijaudink’. Tada detektyvas į kompiuterį įvedė numerį ir išmetė to BMW nuotraukas ir informaciją. BMW 737 Dual. Kažkokia labai įdomi versija…
Įdomiausiai tai, kad prabudęs suvedžiau į Regitros duom. bazę numerį ir išmetė, kad tai mėlynas BMW 318.
Visa klasė sugalvojom kažkur važiuot. Reikėjo važiuot pro mišką, pro kažkokius kalnus ir dar daug eit pėsčiom. Ir štai aš važiuoju ir šalikelėj pamatau Roką. Sustoju, o jis liūdnu balsu sako, kad ‘aš jiems atsibodau, jie mane išmetė iš automobilio ir liepė eit pėsčiom’. Pavežiau aš jį, žinoma… Kai jau atvažiavom į vietą, iš mano automobilio išlipo ir kiti, kuriuos vežiau. Ir štai einam mes keturiese šalia (Rokas, Greta, kita klasiokė ir aš). Kalbu su ta kita klasiokė (kas ji – paslaptis) ir abu pasibučiuojam. Greta pasižiūri į mane ir labai nusišypso. O toliau ėjom vienas kitą apkabinę ir dar kartais pasibučiuodavom… Išgirstu Eglę Mar. už nugaros sakančią ‘pagaliau’.
1. Savo automobiliu nusileidau į požeminį garažą po savo namu ir pastačiau automobilį savo garaže… Uždariau vartus, apsisukau, o ten Kasiulis. Kažką pradėjom šnekėt. Jo akys buvo keistos – lyg žybėjo ar kažką. Po kurio laiko iš tamsos išlindo Mindaugas. ‘Eik, susitvarkysiu’ paliepė Kasiuliui ir šis dingo. Tada man Mindaugas gražiai paaiškino, kad štai jie yra vampyrai, o aš – jų auka. Nežinau kaip, bet man pavyko jį uždaryt garaže ir pabėgt. Veiksmas vyksta be manęs: po gero pusvalandžio įžengia Kasiulis ir pamato išplėšytus vartus. Įlenda pro skylę vidun ir mato sumaitota, išsitaškiusį Mindaugo kūną ir daug žalios lipnios masės ant sienų.
2. Lietuvių pamoka muzikos kabinete, sėdžiu tame pačiame suole, kaip visada. Lietuvių mokytoja klausia visų kaip praėjo paskutinis skambutis ir lepteli komentarą: ‘girdėjau, kad štai Edgaras pasigėrė’. Aš tik pašokau ir pradėjau rėkt ‘ne, mokytoja! Išgėriau vakare 2 butelius alaus, nes ryte vairuot reikėjo’. Prasideda diskusija. Mokytoja daugmaž šneka, kad meluoju, o aš vis ginuos. Galiausiai paklausiu ‘mokytoja, man išeit?’ ir išeinu. Atsisėdu prie 206 kabineto ir pradedu skaityt kažinkažkokią knygą. Nuskambėjus skambučiui, iš klasės pirmoji išeina Ieva ir suburba ‘ir vėl tas Edgaras’. Iškart už jos išlenda Jolita ir ‘apgina’ sakydama ‘jeigu nori, tegul būna’.
3. Sereikiškių parke važiavo vienratininkas. Pribėgau, sustabdžiau ir klausiu: ‘kaip tu važiuoji ant tokio dviračio? Ar labai sunku išmokt? Kiek jie kainuoja?’.
Aš ant kažko labai supykau. Rėkiau rėkiau ir sėdęs į automobilį kažkur nuvažiavau. Paskambinau tėvui, pasakiau ‘tėvai, varom į automobilių parodą’. Po pusvalandžio jau buvom Frankfurto automobilių parodoj. Kartu dar važiavo brolis. Kadangi buvo 18 valanda, pasakiau, kad viskam apžiūrėti turim vos dvi valandas, nes 20 valandą viskas uždaroma. Brolis kažkur dingo, o aš su tėvu lėtai ėjom. Pirmojoje salėje buvo seni automobiliai – mačiau savo Hondą, kelis mersus, antrą golfą… Priėjom pool’o stalą. Nutarėm pažaist. Po kelių partijų supratau, kad jau nespėsim visko apžiūrėt – buvo 19:30. Susiradom brolį ir išvažiavom namo.
Buvau kažkokioje girioje ir prie manęs priėjo Ragana. Graži Ragana. Ir be jokios priežasties, pradėjo pasakot visą raganų gyvavimo istoriją. Taip pat pasakė, kad yra speciali Skype versija, kurioje bendrauja tik raganos. Mane priėmė į chatą ir aš norėjau parašyt. Pasirodo, kad man negalima, todėl jos mane prakeikė už bandymą įsibrauti į raganų bendruomenę. Pasirodė dūmai, kažkas pokštelėjo ir dingo visas vaizdas – aš atsidūriau savo namuose (nežinau ar senuose, ar naujuose, nes kambariai buvo ir iš senų, ir iš naujų). Paskambinau Pauliui: ‘tai varom mes į tą parodą ar ne? girdėjau, kad ir BMW dalyvauja’. Pranešė, kad tuoj užeis pas mane. Nepraėjo nė minutė, kaip jis jau atėjo. Paskambinom Žliobai, Ernestui, dar kažkam ir jau norėjom eit, bet suskambo Pauliaus telefonas. Veido išraiška sakė, kad nieko gero. Kažkam kažkas nutiko ir jis negali varyti, todėl po minutės į duris paskambino du aukšti vyrai (po 2.50m) ir jį išsivedė… Dar po minutės vėl kažkas paskambino į duris, o kai jas atidariau, įsiveržė du pacanai. Matėsi, kad velnių priėdę forsai… Bet man giminės (kurie iš kažkur atsirado namuose) neleido jų išvaryt ir liepė eit į savo kambarį. O forsai nuėjo į balkoną. Tuomet man kambary apsireiškė Ragana: ‘jie yra tavo prakeikimas’. Peršikęs nubėgau į svetainę, kurioje sėdėjo giminės ir viską papasakojau. Nepatikėjo, išvadino durniumi, o teta iš kišenės ištraukė pistoletą ir su kitos rankos pirštu pamosikavo daugmaž ‘net negalvok ką nors daryt’. Pažiūrėjau į balkoną – tie du forsai su savo pistoletais taikėsi į mano šeimą. Nieks nematė, tik aš. Galiausiai aš vienam iš jų liepiau nešdintis lauk. Išsigando ir dingo abu.
Važiavau kažkur su Honda. Buvo jau tamsu, keliai tušti. Užsidegė lemputė, reiškianti, kad liko nedaug benzino. Rodyklė buvo vos žemiau vidurio… Sustojau šalikelėj, atsirėmiau į automobilį ir pradėjau rūkyt. Po poros cigarečių sėdau į Hondą ir nuvažiavau toliau. Vakarėlis. Greitai bėgantys vaizdai, šviesos ir muzika. Ryte prabundu, vėl nueinu parūkyt ir kažkas užrėkia ‘Pagaliau tave radau! Girdėjau, kad pasipiršai!’. Dar trys cigaretės. Taip, prisiminiau! Prisiminiau kaip aš Jai (tebūnie čia mano paslaptis) pasipiršau. Aš Ją susiradau. ‘Labas rytas, Sužadėtini‘. Nuėjau parūkyt.
