Žalio Tarakono blogas

Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai, –
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi – –

Taip Salomėja Nėris rašė eilėraštyje „Diemedžiu žydėsiu“. Bet man šios eilės greičiau asocijuojasi su lietuvių liaudies dainomis, kai bernelis atjoja pas mergužėlę. Meilės motyvo tema aptinkama daugumoje eilėraščių, dainų, filmų, romanų ir t.t. Turbūt tai pati populiariausia ir dažniausiai gvildenama tema. Kodėl? Ar lengviausia apie tai rašyti? Ar meilės mes, žmonės, labiausiai norime ir ieškome savo gyvenime? Ar nuolatinis kalbėjimas apie meilę jos nesubanalina ir neiškraipo tikrosios meilės prasmės? Aišku, priklauso kaip mes kiekvienas įsivardijame kas yra meilė, jos sąvoką. Vieniems tai jausmas, kai širdis nusirita į kulnus ir nuolat norisi būti su savo antrąją puse, o kitiems – pasiryžimas priimti žmogų tokį, koks jis yra, su visais trūkumais ir pliusais ir nebesigręžioti atgal. Manau, kad ir ką mums reiškia meilė, kad ir kokie kartais kietaširdžiai kartais esame visiems reikia romantiškų akimirkų, netikėtų meilės prisipažinimų ir to, kas priverčia pamiršti viską aplink. Tad visgi mums reikia riterio ant balto žirgo ir princesės. Mums reikia to, kas nežemiška ir nekasdieniška, kas grąžina į vaikystę ir tikėjimą pasakomis. Bet argi tai negražu? Juk svajoti nieko nekainuoja! Pabandykit kiekvienas pabėgti su savo svajomis ten, kur neša jus jūsų mintys ir norai, ten kur galite skraidyti, lakstyti po žalią pievą, kur kalba gėlės ir medžiai, kur žmonės neskaudina vieni kitų, kur angelai yra geriausi mūsų draugai, kur praeitis susimaišo su dabartimi, kur vaikai gali nuolat žaisti ir jų nevaržo pareigos, kur suaugęs nebijo pasielgti vaikiškai, ten, kur mūsų širdys jaučiasi ramios ir lengvos…dabar pats geriausias metas – pavasaris, kai viskas atgyja po žiemos ir pradeda žaliuoti. Atnaujinkite ir jūs savo širdies ir sielos rūbus.

Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga…
Aš diemedžiu žydėsiu – –