Žalio Tarakono blogas

Nors aš dar jaunas ir nepatyręs, bet turiu sukaupęs tiek daug pykčio ir nepasitenkinimo Lietuvos vairuotojais kaip žilstelėjęs senelis, kuris rėksmingais plakatais prie valdžios institucijų prašo padidinti pensiją, kad galėtų nupirkti anūkams saldainių, kurių jie seniai nebevalgo. Ir nežinau kur reikia viską išliet, kad bent dalis žmonių tai išgirstų, o išgirdę gal net ir susiprotėtų! Todėl aš rašau čia. Vairuoju neseniai, neturiu daug patirties, bet stengiuos ne tik žinoti, bet ir kuo geriau išmanyti kelių eismo, mandagaus elgesio kelyje taisykles. Jaučiu tarsi “kaifą” ir azartą tai darydamas. Gerai, aš neslėpsiu, kad kartais manyje tūnantis jaunuolis paguldo tachometro rodyklę iki raudonos padalos pajudant nuo šviesoforo, tačiau didžiąją dalį šios energijos palieku slalomo varžybose. Visą kitą laiką – aš paprastas ir ramus vairuotojas. Ir kuo gi aš piktinuosi? Mumis. Lietuviais, kuriems rūpi krepšinis ir alus, merginos ir vokiški automobiliai, bet kuriems visiškai nusispjauti ant pagarbos kitiems senų automobilių užkištose duobėtose gatvėse. Mes, nuostabi tauta, mes važiuojam per geltoną, lendam į sankryžos vidurį nepaisydami to, kad ten ir taip jau ji užkišta kitais Audi ir BMW automobiliais, taip pat dažniausiai nesivarginam sustoti prie pėsčiųjų perėjų, nes tai padaryti yra be galo sunku, o pėstysis peršlapęs nuo lietaus ir be skėčio gali ir dar palaukti. O pačius geriausius gabumus mes atskleidžiame žiedinėse sankryžose. Oi, kaip mes, lietuviai, jas mėgstame! Juk taip smagu užkišti savo vokiško automobilio galą kitiems, važiuoti pirma juosta visą ratą, kai to daryti ženklai neleidžia, o labiausiai savimi didžiuojamės, kai įvažiuodami į žiedą mes sąžiningai ir mandagiai rodome posūkį į kairę (nors to daryti nereikia). Po tokių pasivažinėjimų mieste piko metu, norisi pailsėti prie televizoriaus pasidarius skanią karštą vakarienę, tad prieš grįžtant namo, visi nuvažiuojame į Maximą. Ir tada prieš akis prabėga visas gyvenimas, nes avarinių situacijų skaičius parduotuvių aikštelėse turbūt didžiausias. Tautiečiai išpūstomis akimis vienas į kitą spokso, lemendami žodžius “taigi aš važiavau tiesiai”, nes šis argumentas užmuša dešinės rankos taisyklę. Tokie argumentai užmuša ir mane, mano kantrybę. Bet savo aiškinimais vairuotojams nieko įrodyti nepavyksta, viskas visada baigiasi taip pat – nuovargiu ir atodūsiu galų gale sudribus į sofą. Tad labai viliuosi, kad į visas mintis bus atkreiptas dėmesys ir vairavimas Lietuvos keliuose nekels tiek daug vargo ir streso…