2012 01 30 03:02
Ar tai barjeras, ar tai kas
Žinot, kartais užvaldo TOKS jausmas. Net nežinau kaip šį jausmą galima įvardinti. Tarsi tai kažkoks noras pasiekti barjerą. Bet tas barjeras nu nėra kaip barjeras, tai greičiau noras em… pastatyti tą “barjerą” toliau ir jo siekti, bet neįveikti. Nes mano vadinamas barjeras šiuo atveju nėra kam nors trukdanti kliūtis or smth. Velniava, tiek daug kartų pavartojau šį žodį, kad jis pradeda prarast prasmę. Bet kol dar nepamečiau savo pagrindinės minties gijos, reikia pabandyt ją išreikšti kuo suprantamiau, bet ir tiksliau. Tas jausmas, tas noras… na, jis ateina prieš pat pat pat lūžio tašką, kai kažką reikšmingo padarai. Tas jausmas, jis… gal net galima pavartot žodį “palaima”. Ir tipo jautiesi lyg iš visų pusių ir ypatingai virš galvos tave nušviečia saulės spinduliai. Taip, tai yra palaima, kind of. You feel special. Tu jauti, kad nusipelnei to nuoširdžiai. Ir svarbu, kad ir aplinkiniai pastebėtų ir suprastų kokio masto dalykas tai yra. Net akimirkos pagarbos ir pripažinimo reiktų. O tada šilta ir gera viduj, nesinori, kad ši akimirka pasibaigtų. Bet tai niekada netrunka ilgai.
Tad aš noriu šito jausmo. Ta rutina, apskritai visos pareigos, įsipareigojimai… Jie taip atsibodę, taip norisi naujo, nepatirto iššūkio, bet pasirinkimo ir ryžto nėra. Ir ką daryt? Norėčiau, kad tai nebūtų retorinis klausimas, bet kadangi atsakymo į šį klausimą nėra, jam lemta būt retoriniu.
Dar dažnai galvoju ar elgiuosi tinkamai. Kalbu apie santykius su šeima, draugais, kolegomis, bendradarbiais ir kitais socialiniais ryšiais. Ar bendravimo pobūdis geras? Tiksliau, ar mano bendravimo sugebėjimai tinkami? Nu tipo žinau biškutį žmonių, kuriems nepatinku ir veikiausiai nepatinka mano bendravimo manieros. Bet jeigu tokių žmonių dauguma, tiesiog ne visi pasako, jie susitaiko ir panašiai? Aš gal nemoku su žmonėmis bendraut, visiškai. Taip pat neramina ir veiksmai vienų ar kitų atžvilgiu, ne tik pats bendravimas. Galų gale pasirinkimai ir sprendimai. Ar jie tinkami? Ar jie greičiau kvaili, neapgalvoti, neracionalūs?
Kodėl žmonės taip greit paleidžia kitus? Čia jau ne apie save kalbėsiu, bet apie žmogų, kuris ne kartą buvo linksniuojamas. Kaip galima apsimesti, kad nieko nebuvo? Kaip pamiršti visas geras emocijas, išgyvenimus ir leisti jas pakeisti viena ar keliomis blogomis (net jei jos labai blogos). Praeities bet kuriuo atveju neištrinsi, tad kam kelti įtampą sau ir kitiems ir bandyti tai pamiršti. Reikia neleisti blogiems dalykams užgožti gerų. Jei tik nori būt laimingas gyvenime. Jei nenori, čia jau kitas klausimas.
Ir kodėl aš staiga prarandu susidomėjimą mergina? Negi aš tikrai esu iš tų apkalbamų vyrų, kuriems smagu pasiekt ir užkariaut, o kai tai pavyksta, motyvacija ir VISKAS dingsta ir belieka ieškot naujos aukos? O dar baisiau, kai auka pasiekiama lengvai – tada dar greičiau išgaruoja noras ir visi kiti fiziniai bei emociniai troškimai. Nu negi tai tikrai tiesa, kad į merginas žiūriu kaip em… į misijas ir achievementus? Negi mano “to do list” taip atrodytų…
Tiek daug klausimų man šiąnakt kyla.
4 koment. to “Ar tai barjeras, ar tai kas”
Visi dažnai pagalvojame, kaip čia yra su tuo bendravimu, ką aš darau ne taip, jei visvien yra taip ar anaip. Iš tiesų, juk esame skirtingi, skirtingai ir bendraujame, mąstome, elgemės, bet visų svarbiausia išlikti tokiu, koks esi:) Draugiškas patarimas, bendrauk kaip moki, elkis taip, kaip tau atrodo geriausia ir viskas bus okey:) Ir prisimink tas akimirkas, kurias nori prisiminti tavo širdis:)
O dėl merginų, man atrodo dar neatradai tos, kurią tau patiktų užkariaut vėl ir vėl:) Tad palinkėsiu tik sėkmės ieškant TOS :)) Į merginas žiūrėk ne kaip į misijas, o tegu misija būna rasti merginą:))
Gal pats laikas nuvykti į Ispaniją?
Jo, i ispanija butu gerai nuvykti :)
Niekaip nesupratau, prie ko čia ta Ispanija.