2007 11 05 23:33
Ligonis
Žybt. Įsižiebė balta lemputė, paslėpta po raudonu stačiakampiu stiklu užapvalintais kampais. Lemputė zyzė, taip sukeldama dar didesnį nerimą.
Jis sedėjo prie durų ant raudono dirbtinos odos suoliuko – visai kaip troleibusuose, bet ilgesnis ir be atlošo. Tiesa, troleibuse daug maloniau sedėt nei čia ir laukt, kol lemputė nebezys. Suolas čiurgždėjo, nes jis negalėjo nusedėt ramiai. Jis buvo įsitikinęs, kad išgirs tai, ką išgirdo ir praeitą kartą, ir dar anksčiau. Rankos šalo ir prakaitavo, o bobutės, sėdinčios priešais jį, gailiomis akimis į jį žiūrėjo – toks jaunas, o tokios bėdos.
Zzzzzzz… Nutilo. Durių vyriai sugirgždėjo ir jį pakvietė vidun. 1… 4… 10 minučių praėjo… Jis išėjo, bet jam reikėjo dar palaukt. Ir vėl tas nekantrumo jausmas grįžo. Galiausiai jis neiškentė, atsistojo ir pradėjo vaikščioti koridoriumi pirmyn ir atgal. Jo žingsnių garsas puikiai derėjo su lemputės zyzimu. Vos tik lemputė nutilo, žingsnių garsas irgi pranyko. Vidun – paskutinį kartą.
Jo veide šypsena – jis to nesitikėjo. Gal net dar netikėjo. Bet tai buvo tiesa – ligos nebeliko. Neaišku, kaip ir kodėl, bet nebeliko. Vadinasi, dar yra viltis, kad ir ji pasveiks…
5 koment. to “Ligonis”
Man buvo baisu (ir tebėra) suprasti, kad 3 žodžiai lapely gali apversti visą gyvenimą. 3 žodžiai gali paneigti tavo tikėjimą, tavo svajones. 1 žodis gali viską sugražint, gaila, ne visada jį parašo.
Net nebūtinai trys. Kartais gali užtekti ir pliuso dideliame lape. O ir tas parašytas žodis nesugrąžins visko. Pritariu, Mar, baisu.
Rašei apie save?
Ne. Tiesiog užplaukia man kartais, kai rašyt norisi. Ir net rašymo tema netikėtai dingteli.
idomu.