Žalio Tarakono blogas

B L I A M B A. Dabar programoj užkliuvo akis už “Chorų karų”. Specialiai įsijungiau ką tik televizorių, kad galėčiau pažiūrėt į akis tam niekšui, kuris mane, didelį bambeklį, labai erzina. Pykstu aš ant Stanislavo. Paklausite (arba ne), kodėl? Todėl, kad jis, NIEKŠAS, sugalvojo reklamuot savo Vilniaus fuckin’ tarptautinį chorą troleibuse. Ir ne, ne tuose ekranėliuose, o per garsiakalbius. Kaaai erzina. Pirmą kartą dar buvo nieko išgirst. Pagalvojau, kad gal visai neblogas metodas reklamai. Kai išgirdau antrą kartą, jau truputį susierzinau, o trečią kartą galvoje jau burbėjau. Jo tas balsas dėl kažkokių priežasčių rėžė ausį. Nežinau, kokių jis pažinčių troleibusų parke turi, bet tikiuos, kad tikrai per pažintis jis tai pasiekė, nes jei ne, tai tuoj tokia reklama išpopuliarės. O aš tai to visai nenoriu – nieko gero. O aš esu didelis bambeklis-burbeklis. Vis dar laukiu, kada tas niekšelis pasirodys ekrane.