Žalio Tarakono blogas

Oi, kaip sunku buvo prisiversti ateit į blogą. Vos tik pagalvodavau, kiek daug reikia aprašyt, papasakot, parodyt, iškart dingdavo motyvacija. Bet žinau, kad kuo toliau delsiu, tuo mažiau emocijų liks, tuo nuobodžiau parašysiu (jei parašyčiau išvis). Pradėjau rašyt spalio pradžioj, o pabaigioj kone lapkričio pabaigoj!

Viskas prasidėjo nuo to, kad MŠ (ne, tai ne Michaelis Schumacheris) pareiškė išvažiuosiantis į Linz, Austria su Erasmus programa. Kadangi tiek jis, tiek aš esam matę įstabius hillclimb lenktynių vaizdus Youtubėj ir žinom, kad šios lenktynės vyksta “kažkur ten”, prasidėjo idėjų generavimo etapas ir preliminarūs skaičiavimai, kiek kainuotų kelionė su mano Golfu (ir baltarusišku dyzeliu) į Austriją. Primetėm, kad važiuotume kokie tryse (MŠ jau būtų ten nuvykęs anksčiau, važiuotume be jo) ir pamatėm, kad ne taip ir brangiai kelionė kainuotų! Dar kaip tyčia rugsėjo pabaigoj hillclimbas turėjo vykt tik 40 kilometrų nuo miesto, kuriame apsistojęs MŠ. Kaip ir nėr kliūčių varyt! Tai “nutarėm”, kad varom. Aš visą laiką maniau, kad čia juokai, nieko rimto ir panašiai. Kažkaip per daug grandioziškai ir juokingai atrodo kelionė į Austriją su senutėliu Golfuku. Aišku, likus savaitei supratom, kad tai ne pokštas ir tikrai varom, o varėm be jokio išankstinio pasiruošimo… Išėjo labai neorganizuota, studentiška, petrolheadiška kelionė. Prologas kaip ir yra, o dėstymą tai reiks išskirstyt į kelis skyrelius, kad būtų lengviau pasakot… EL, KŠ, JP kelionė, vadinama kaip “the most ridiculous journey”, “bomž turizmas” ir panašiai, prasideda!

Kelias pirmyn
Man asmeniškai “kelionė” prasidėjo dar anksčiau, kai rugsėjo 18d. 23:45 išvariau į Baltarusiją kuro, mat į Austriją gi nevažiuosim tuščiu baku, daug geriau pigus dyzelinas iš kaimynų! Siaubas, kokios nesąmonės dėjosi ten muitinėj. Ypatingai priekabūs pasieniečiai vos neišsiuntė manęs atgal į Lietuvą dėl to, kad Golfo salone voliojosi apdulkėjęs senas Golfo vairas (išvartė taip, kad tą vairą tipo vežu parduot, o to daryt negalima). Šiaip ne taip įtikinau, kad tokio vairo niekas iš manęs nepirktų ir išprašiau, kad praleistų. Kol nusibeldžiau, kol prisipyliau visko, kol ką, jau ir paryčiai atėjo (dar variau į kaimą su senelio vaistais). Namo grįžau jau ryte, dar prasilenkiau su vienu pažįstamu, kuris į darbą keliavo apie 9h. Nu bet kadangi išvažiuot turėjom ketvirtadienio rytą, o buvo tik trečiadienis, tai buvau ramus. Grįžęs namo netyčia smigau (o norėjau tik pagulėt), bet mane vidurdienį pažadino KŠ skambutis su mintimi “varom šiandien”. Bliamba, kol supratau, kol dašilo… Ir tai, po poros valandų perskambinau, kad perklausčiau ar viską gerai išgirdau ir supratau, nes iš miegų pakeltas protas visiškai nedarbingas. Taigi, nutarėm važiuot trečiadienio vakarą todėl, kad atvažiavę ketvirtadienio vakarą išsimiegotume prieš laisvą penktadienio dieną.

Sėdau prie vairo pirmasis, kadangi mažai miegojau – pavairavęs biškį galėsiu snaust kone visą naktį! Neišvažiavus dar iš JP šūdkelio, KŠ šaltu veidu ir staigiu rankos judesiu sutraiškė kokį tais skraiduolį. Situacija buvo tokia juokinga, kad tiek JP, tiek aš lūžom. Ok, aprašyt linksmai man neišeina, šią vietą praleidžiam. Lietuvoj važiuodami kaip ir nieko ypatingo nepamatėm. Tiesa, GPS’as kelią rodė pro Baltarusiją, o tai pastebėjom jau būdami beveik prie Druskininkų, tad teko daryt papildomą lankelį, norint apvažiuot tą nesąmonę. Bet bent man visai smagūs ir gražūs Lietuvos keliai ten buvo, tad kaip ir nieko tokio. Sėkmingai aplenkę bulbarusus, galų gale pasiekėm ir lenkus. Išties matės, kad ne pačiais svarbiausiais šalies keliais važiuojam. Siauri, prastai apšviesti… Kirtus sieną netoliese mus sustabdė pasieniečiai policininkai ir nutarė mus patikrint. Įtartinas jaunimas važiuojantis senutėliu VW į kažkokį tai “hilklimb”, nesivežantis net cigarečių, alkoholio, tik dyzelio. Aišku mentams neužtenka mano laužyta rusų kalba pateiktų faktų, tad jie nutaria išknisti visą bagažinę. O ten kaip tetris viskas gražiai sudėta… Nu bet teko išiminėt. Pauostė dyzelį (gal tikėjosi alkoholį užuost), apžiūrėjo atsarginį ratą ir vsio, viską atgal susimetėm. Sėdu į mašiną važiuot… Nu neįsijungia artimieji žibintai! WTF. Apakinau kelis kartus mentus, bet papyzdinom po to iki degalinės. Kaip viskas susitaisė, vėliau dar atskirai parašysiu. Kažkur kažkaip kažkada susikeičiau vietomis su KŠ. Priguliau ant galinės sėdynės pasnaust. Kelis kartus teko nubust nuo siubavimų. Lenktynininkas. Vėliau dar pabudau nuo kažkokių garsų. Pasirodo, KŠ norėjo kelių plaštakę nudaužt, kai prasilenkinėjo su fūra. Gaila, taip ir nekabino su veidrodėliu. O tos tai bebaimės, kad neapšviestoj šalikelėj stovi! Ten dar kažkur vėliau kažkada prie vairo ir didysis gazo pedalo spaudėjas JP sėdo pavairuot. Gal prie Varšuvos? Jau ir šviesu buvo! Sustojom papusryčiaut aikštelėj prie greitkelstrados (nežinau šiaip, kas ten tiksliai) ir pamatėm lietuvių automobilį. Aišku, apsidžiaugęs nutariau paklaust kaip dėl kelių mokesčio. Pradėjau šnekėt lietuviškai, nu nes gi lietuviai. Kur tau… Paprašė, kad šnekėčiau rusiškai. Oook… Good news, mokėt nereikia už jokius kelius mums čia Lenkijoj. Vėliau išaiškėjo, kodėl. Po ilgo važiavimo Lenkija, įvairiais keliais, ta nuobodžia greitkelstrada, ji kažkaip nutarė pasibaigt nepasiekus Čekijos. Teko ilgint kelią visokiais miesteliais. O šie buvo pavyzdingai tvarkingi ir gražūs. Toks jausmas, kad specialiai užtvėrė autostradą, kad turistai pravažiuotų pro tuos miestelius ir pasigrožėję suvoktų, kokia ta Lenkija tvarkinga ir išsivysčiusi Europos šalis. Oh well. Kirtom kokį tais tiltuką ir atsidūrėm Čekijoj – Škodų ir Tatrų rojuje! Ne nu ir aišku KŠ sužinojęs iš MŠ, kad yra Tatrų muziejus (ir dar net visai pakeliui), nutarė, kad mums tikrai reikia pamatyt tai! Ir didysis Tatrų žinovas, žinantis tik gal vieną modelio pavadinimą, aiškino, kaip ten bus gerai ir įdomu. Kažkaip nuvažiavom, ratais kvadratais, kiemais ir šunkeliais (telefoninis GPS rulit), suradom tą muziejų, aprašiau jį atskirai. Na ir galiausiai, privaikščioję ten po tas Tatras visokias ir grabus, sėdom važiuot galutinio tikslo link – Linz, Austria. Prie vairo sėdėjo KŠ, kai iš Čekijos papuolėm į Austriją. Netoli sienos išvydom pasakiškus vaizdus – vienoj pusėj kalnai, kitoj milžiniškas ežeras, kažkas nerealaus ten buvo! Įvažiavę į Austriją apsikeitėm, sėdau prie vairo – jau buvo pradėję temt, tad labai daug kraštovaizdžio ir nepamatėm. Visur vienodai nuobodūs keliai (nes tiesūs) ir tik retkarčiais pradžiugindavo kelių km ilgumo tuneliai! O kas ten virš tunelių (kokio dydžio kalnai or smth), tai mes net ir nematėm dėl tos tamsos. Oh well… Aš jau leisgyvis, snūduriuojantis vairavau, ale nutariau tempt iki galo, “nedaug gi čia beliko”. Velnias, biškį pasigailėjau, o tas “nedaug gi čia beliko” sekė turbūt kelias valandas. Kelis kartus užvažiuodavau ant skiriamosios kelios juostos, bet greit atsipeikėdavau. Kitą kartą taip nedarysiu, duosiu kam kitam. Šiaip ne taip, prieš pat vidurnaktį pasiekėm MŠ gyvenamąją vietą! Uch, gerai pasivažinėjom. Bet neilgai trukus, ėjom miegot: JP Golfe, o aš ir KŠ – Scenice. Vargšas JP…

Tatra muziejus
KŠ kone zyzė, kad užvažiuotume pažiūrėt viso ko (t.y. VW ir Porsche) pradžios! Prastūmė savo propagandą, kaip visi kopino dizainą, technologijas nuo Tatrų. Išties tai turbūt yra tame tiesos. Bent jau wikipedijoj (aš žinau, kad tai nėra patikimas šaltinis, nes gal KŠ pats ir prirašė ten nesąmonių) tai net paminėtas Tatros V570 panašumas su VW Beetle. Šiaip ar taip, Tatros versija šimteriopai baisesnė, nors ir vabalas ne gražuolis. Tatrų priekis ir tie žibintai, kurie ant kiekvieno modelio kone tie patys, kelia šleikštulį. Tik T87 gauna respektuko už savo aerodinamiką. Dar nemažą įspūdį paliko sportiniai automobiliai! Nesuklysiu sakydamas, kad visą kelionės laiką tam tikromis progomis buvo prisimenamos Tatros ir jų nepakartojamas, neįvertinamas pinigais indelis į automobilių istoriją.Vai vai. Mūsų kelionei irgi buvo idėtas nemažas indelis – kone visi Porschai buvo vadinami Tatromis, jau nekalbant apie VW Beetle…

Porsche paroda
O štai čia man asmeniškai kur kas didesnis įvykis už Tatrų muziejų. Dar vaikystėje, kai žaisdavau Need For Speed: Porsche Unleashed, gerėjausi tais ypatingo grožio, žavesio automobiliais… Šioje parodoje galima vaikščioti valandų valandas besiklausant audio gido pasakojimų ir besigėrint vaizdais. Įėjus į pirmą ekspozicijos salę, pasitinka labai seni, patys pirmieji modeliai. Tai greičiau karietos su varikliais, nes jos mažai kuo panašios į šiuolaikinius automobilius. Įstabu tai, kad jau tais laikais pasirodė elektriniais varikliais varomi modeliai. Po truputį ėjom link modernesnių automobilių, kurie net buvo panašūs į juos! Stabtelėdami prie kai kurių, klausydavom pasakojimo audio gide. Galų gale priėjom pagrindinę salę, kurioje žandikaulis atvėpsta. Ten… Nu ten neįmanoma žodžiais apsakyt, kokių retų ir nuostabių modelių buvo. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad paliesiu 959 durų rankenėlę, įkišiu į ją savo VW Golfo raktelį, kad apžiūrinėsiu iš visų pusių 356 cabrio, stebėsiu 917 modelio variklius ir matysiu dar daug kitų istorinių modelių. Trūksta žodžių, bet juk tam ir yra video (įrašo apačioj įdėsiu 20min video su visa kelione, kurioj bus ir Porsche paroda, o čia Porsche paroda atskirai):

MB meetas
Važiuojant su Scenicu į hillclimbą, pražiopsojom nusukimą, kurį rodė GPS, tad teko lėkt per miestą – gatve, kur vyko Porsche paroda. Ir ką gi mes pamatom? Daug daug daug senų Mersų aikštelėj. Ne nu tai negi važiuosim toliau? Aišku, kad pasistatę mašiną ėjom jų apžiūrėt. O jau grožis, o jau išlaižymas jų koks. Tik JP visur maišėsi, kai dariau nuotraukas ir ieškojo subraižymų, defektų ir kitų šūdų, kad paburbėt galėtų. Tiesa, rado. Su pasimėgavimu įdūrė pirštu į 300 SL Gullwingo galinį sparną, kur po moldingu, berods, kažkoks įlinkimas ar kažkas panašaus ten buvo. Nelabai žiūrėjau ir nelabai atsimenu. Pamenu, kad JP šypsojos. O kokia puiki atmosfera ten sklandė. Dauguma vyresni, su šypsenom… Laimingi žmonės! Ir visi bendravo, kalbėjo, apžiūrinėjo tuos mersus. Toks jaukumas, šiluma ten buvo. Ir tieeek gražių mersų…

Bergrennen
Štai tas renginys, dėl ko visas šis triukšmas, visa kelionė turbūt net nebūtų vykus. Vos įvažiavus, pasitiko įstabūs, kai kurie net nematyti automobiliai, kurie po truputį ruošėsi treniruotėms. Žiūrovų parkingo aikštelėje irgi buvo galima pastebėt retų VW Golf Rallye, Audi Sport Quattro, Lancia Delta Integrale, BMW M1 ir kt. automobilių!!! Kai kurių Lietuvoj išvis net nėra, o čia va rankomis paliest galima.

Per treniruotes daugiausiai vaikščiojom po autoparką. Stebėjom kaip šildo variklius, kaip ruošiasi pasilakstymams. Buvo šlapoka, o vėliau ir lijo, tad įspūdingų greičių nelabai ir pamatėm, nors ir praėjom beveik visą trasą. Laikėm špygas, kad kitą, varžybų, dieną būtų sausa ir galėtume pamatyt greičiau praskrendančius automobilius.

Sekmadienis, varžybų diena. Biškį pavėlavom į pradžią, nes stabtelėjom prie MB meeto, bet daug ir nepraleidom. Dar prisijungė keli lietuviai prie mūsų keturių ir šešiese stebėjom tuos senius – atsargiai, bet greitai lakstančius į kalno viršų. Bet išties, dauguma vairuotojų – seni pirdžiai. Užsidirba, prisitaupo per gyvenimą pinigų ir tada sulaukę garbaus amžiaus, užsiiminėja automobilių sportu. Dėl to ir powerslidų nedaug teko užmatyt (jie atsargesni turbūt, racionalesni, nes galo slydimas = laiko praradimas). Bet pati atmosfera, vaizdai vistiek įspūdingi. Ramus kraštovaizdis tarsi priešprieša rėkiantiems ir greitai lekiantiems automobiliams. Kadangi man tikrai sunkoka perteikti žodžiais visus įspūdžius, nupasakot, kokių retų automobilių pamatėm, aš gal gėriau ir vėl įdėsiu nuorodą į video (įrašo apačioj įdėsiu 20min video su visa kelione, kurioj bus ir Bergrennen, o čia Bergrennen atskirai):

Kelias atgal
Ilgai nelaukę, iškart po Bergrennen, sėdom į Golfuką ir nurūkom namučio į Lietuvą. Jau ir tamsu buvo, taip ir pravažiavom Austriją nepamatę jos dieną (į priekį irgi važiavom tamsiu paros metu). KŠ sėdėjo prie vairo, aš ruošiaus persėst pasiekus Čekija, o JP išvis galvojom neduot, nes jis lenktynininkas! Jis, tiesa, taip ir liko vienintelis visai nepavairavęs Austrijoj. Ir o dieve, koks nuobodus buvo grįžimas atgal. Tas suvokimas, kad viskas baigėsi, kad vėl užgrius rutina, nuobodūs ir niūrūs Vilniaus vaizdai, susiraukę žmonės… Nelabai norėjau grįžti. Gerai, kad vos prašvitus nuotaiką nors kiek praskaidrino Lenkija. Nu tiesiog neįmanoma jos pravažiuot ramiai, ane?

Situacija: sustojom randominėj degalinėj Lenkijoj nusipirkt pavalgyt ir dyzelio iš kanistro įpilt. JP su KŠ nuėjo sau nusipirkt maisto, o aš kurą pyliau iš kanistro. Paprašiau KŠ, kad šis man paskolintų 20 zlotų, nes aš visai jų neturėjau. Nu kadangi pilu saliarka, negaliu paimt. Įkišo man pinigus į marškinių kišenę. OK. Nuėjau po to į degalinę, išsirinkau sumuštakių (papigiai ten, gerai), padėjau tuos pinigus nežiūrėdamas ir davai į mašiną, nes bl kaip šalta buvo. Atsiguliau į galą ir snaudžiu. Guliu guliu ir kažkaip galvoju “o kodėl man grąžos davė popieriaus?”. Aš ten gal 14 ar 15 zlotų išleidau, tai turėjo atiduot tik monetomis. Išsitraukiau, žiūriu, monetų lygiai tiek, kiek turi būt ir plius dar 50 zlotych. Nu ką. APGAVO! Davė 50 zlotų per daug. Mes visi trys jau laimingi, džiaugiamės kaip mus lenkai “api3,14so” ir sugalvojom pinigus išleist McDonalde. Nu tai nusipirkom Big Mac ir McRoyal šiaip ne taip, nes kol mane rusiškai šnekantį suprato, praėjo nemažai laiko – buvau jau pradėjęs rėkt, nes maniau, kad negirdi (DVA MAKROEL, ADIN BIGMAK). O galiausiai aš su JP lūžom iki kominės būsenos iš juoko, o KŠ mus išvadino debilais. Pavalgėm karališkai. JP net šaltą kolą “nemokamai” gėrė, nors sirgo. Kaip ir gerai viskas, pavalgėm. Toliau važiuojam. Ir tada kažkuriuo momentu KŠ susiprato, kad bl, kažkaip zlotų pas jį beveik nesumažėjo, o 20 eurų kažkur dingo. Manau, visiems aišku, kas nutiko… O tokie laimingi buvom, taip džiaugėmės iš dangaus nukritusiais pinigais! Nieko, bent pavalgėm, o ne badavom betaupydami paskutinius litus.

Dar kažkuriuo momentu bevažiuojant Lenkijoje, sugebėjom pasiklysti! Išvis į kažkokį mišką įvažiavom, kur baigiasi kelias. Biškį paklaidžiojom ir tiek, nieko baisaus. Baisiausia buvo iškart pravažiavus Varšuva, kuomet agresyviajam downshifteriui KŠ agresyviai downshiftinant, nutiko kažkas netikėto. Apie tai žemiau parašiau. Tad su tokiais nuotykiais pasiekėm ir Lietuvą, ir Kauną (čia kol kas top secret, kodėl mes ten turėjom užsukt), ir galiausiai Vilnių!

Golfas
Kaip bebūtų keista, daug problemų nebuvo! 1990 metų Golfukas dyzeliukas, nors ir barškančiom plastmasėm, smulkiais defektais, bet vežė visus mus tris ir mūsų daiktus labai sklandžiai. Pirmas “gedimas” įvyko vos kirtus Lenkijos sieną, kai mus sustabdė lenkai policininkai patikrinimui. Kažkaip po patikrinimo nebeįsijungė artimosios šviesos. O tolimosios degė tik laikant svirtelę palenktą. Nutarėm dasigaut iki degalinės, kol lenkai neprisikabino vėl (nes bebandant įjungt lempas, kelis kartus neblogai juos apspiginau). Įsukau į degalinę ir visai atsitiktinai sutaisiau gedimą pajudinęs užvedimo raktelį. Matyt, pavargusi spynelė pagalvojo, kad neįjungtas degimas. Visą likusią kelionės dalį dėl to nekilo jokių problemų.

O štai važiuojant atgal, įvyko kiek baisesnis (iš pirmo žvilgsnio) gedimas. Tiesa, irgi Lenkijoj, vos pravažiavus Varšuvą. KŠ sėdint už vairo, staiga dingo bėgiai – pavarų svirtis judėjo laisvai, o mašina buvo įstrigus kažkuriame bėgyje. Nusistūmėm į aikštelę, atsidarėm kapotą… Ekspertas JP kone iškart identifikavo mums nutikusią problemą, o KŠ didvyriškai besidegindamas ranką ir negalvodamas puolė problemos tvarkyt. OPT ir viskas, galima važiuot toliau. Pasirodo, išsimovė pavarų svirties traukutė. Tiesa, ji vėliau, po kelionės, kokius 3 kartus išsimovė man vienam būnant Baltarusijoj, tai irgi teko ten pakaišiot rankas ir biškį nusidegint iš to žioplumo ir skubėjimo.

Kalbant apie kuro sąnaudas, tai jos baisiai stebino. Kai pilnu baku nuvažiavom 900 kilometrų, o kuro kiekio rodyklė dar rodė, kad ketvirtadalis kuro liko, pradėjom juokaut ir šaipytis, kad kurą gaminam, o ne jį naudojam. Kartais rodyklė net pakildavo! Aišku kai kurie padarė prielaidą, kad rodyklė rodo pieno riebumą ir nichuja ji neveikia. Anaiptol. Austrijoj prisipildžius sklidiną kuro baką, paaiškėjo, kad sąnaudos siekė vos 4,54l/100km. Nudžiugom – sutaupėm! Bet čia dar ne viskas. Atgal važiuojant kuro gaminimas tęsėsi ir kai po poros dienų aplankiau Baltarusijos degalinę, paskaičiavau, kad atgal Golfas naudojo išvis tik 4,27l/100km dyzeliuko!!! Kažkoks kostmosas, mano akimis. Bet abejoti tuo nėra pagrindo! Susisukom pigiai, studentiškai ir be didesnių gedimų!

Na, rašytojo iš manęs nebus, gal ir nuobodoka skaityt buvo, bet pagrindinis kelionės įamžinimo bloge tikslas – kad liktų užfiksuotas prisiminimas man. Tad jei kam kas nepatinka, galit eit ten, kur negražu siųst. Zenitinės nuotraukos čia, pilnas kelionės video čia, KŠ interpretacija (čia1, čia2, čia3), MŠ Bergrennen video čia.

Kelionės raktiniai žodžiai: veik, šūdo gabale (KŠ kreipiasi į savo fotiką); monitoriaus ekranas (KŠ kažką protingo bandė pasakyt); tikrink autogidą kasdieną (vienas iš 10 įsakymų iš naujos KŠ religijos); škodos driverė akmeniniu veidu (kuri tuo šaltu veidu vos nenunešė mūsų nuo kelio) ir panašiai (pamiršau, reiškias).