Žalio Tarakono blogas

Stovėjau savo kambary ir žiūrėjau pro langą. Taip pat tuo metu susirašinėjau su Renata. Gatvėj, šalia namo priešais, susidūrė 4 žali automobiliai. Nubėgau prie spintelės paimti fotiko – kol grįžau, jau ant automobilių buvo nuvirtęs kranas, kuris statė namą priešais (sapne jis buvo kitoks, nei realiai – aukštesnis, modernesnis). Namas taip pat pradėjo griūti – gatvėj kilo panika. Tada aš gavau sms iš Renatos, kuriame ji parašė, kad jau devintas mėnuo kaip ji nėščia – arba šiandien, arba ryt jau turėtų gimdyt… Namas griuvo, žmonės lakstė, mama šalia atėjo prie manęs ir juokėsi iš griuvančio namo. Aš parašiau Renatai, kad atvažiuoju – padėsiu jai, nuvešiu į ligoninę, kai prireiks. Išsiunčiau sms, stoviu prie lango ir mąstau. Daug daug mąstau. ‘Aš negaliu jos palikt vienos augint vaikelį. Privalau pasipiršti. Aš noriu pasipiršti’ – tokios vat mintys… Gavau sms: ‘ačiū tau’. ‘Taip, pasipiršiu’ – nutariau. Nuvažiavau ir pasipiršau. Sutiko.