Žalio Tarakono blogas

Ir štai šiandien toji diena, kai Marijai sukako 17. Prasivarčiau iki 11 ir po truputį nenorom kėliausi… Nusiprausiau ir kažką suvalgiau. Po to parėjo SMS su klausimu ‘kada tavęs tikėtis?’ (suprast – pas Mariją). Pažadėjau iki 14 atsibelst ir prisiminiau, kad dar nieko atviruke neužrašiau. Parašiau, nuplėšiau visokias etiketes ir įdėjau žaislinį Kempiniuką į dovanų maišelį su Bartu iš Simpsonų. Lauke nebebuvo taip karšta, kaip paskutinėmis dienomis, todėl man pasisekė iki Zujūnų nusigaut sausam. Einant nepamačiau nei vieno troleibuso, o stotelėse buvo daug daug žmonių. ‘Ar kažkas troleibusams nutiko, ar aš tokiu metu pataikiau eit?’ – pagalvojau. Ėjau jau keliu, kur nėra jokio šaligatvio… Labai nervino automobiliai, kurie važiavo ne tik greitai, bet ir arti manęs (nesistengė pasukti vairą kairiau)… Prie Marijos namų ant žemės su kreida buvo kažkas užrašyta, bet aš nemačiau, nes stovėjo automobilis. Paskambinau 7 ir man pro domofoną liepė lipti kuo lėčiau. Užlipau ir užtikau Mariją bevalgant. Palaukiau kažkiek ir vienas kitam įteikėm dovanas (ji dar buvo neįteikus dovanos mano gimtadienio proga). Ji labai apsidžiaugė ir aš labai apsidžiaugiau. Mar krykštavo, pamačius kempiniuką, o aš tyliai varčiau jos dovanotą albumą su mūsų abiejų nuotraukomis. Neturėjau ką pasakyt – dovana buvo nuostabi. Užtikrintai galiu sakyt, kad tai pati geriausia dovana, kokią tik esu gavęs. Pabuvom pas Mar dar kažkiek. Grįžau namo 17. Pavarčiau dar albumą ir paskaičiau kas prie nuotraukų prirašyta – gražūs žodžiai. Po to prisėdau prie kompiuterio ir pradėjau žaisti su blogo šablonu. Koregavau įvairias smulkmenas ir spalvas. Dabar esu beveik patenkintas spalvomis – vis geriau nei buvo. Mano paskatinimu (lyg ir), čia blogą susikūrė ir mano draugas.