2009 11 06 02:29
Linija
Nepavyko – nepakliuvau. Tai išties nieko baisaus, taip tiesiog nutinka, niekas nėra tinkamas viskam. Ir aš tai suvokdamas nesielvartauju. Tačiau kažkas vis vien knibžda viduje. Nesu galutinai patenkintas. Bet kodėl?
Man išties atrodo, kad aš tikrai nepradėjau apie save galvot blogiau. Galėčiau dar parašyt, kad apie save blogiau galvot tiesiog jau nebeįmanoma, bet tai tebūtų apgailėtinas verkšlenimas, reikalaujantis aplinkinių paguodos ir dėmesio arba tiesiog nejuokingas pokštas. O apie save blogiau negalvoju, nes jie vertina ne pilnai sukomplektuotą žmogų, o būtent gebėjimą, savybių turėjimą jiems dirbti. Realiai žiūrint, manau, kad nesu nieko vertas balvonas ir kartais net jaučiuos esantis pranašesnis kuo nors už kai kuriuos kitus. Arba aš tiesiog save guodžiu. Jei taip, tai man labai gerai tai pavyko.
O gal tas vidinis knibždesys yra dėl aplinkinių? Aš bijau, kad tie keli bukieji aplinkos individai apie mane pagalvos, kad aš esu visiškai lievas, jei manęs nepriima ten. Aš nenoriu, kad šis nepasisekimas darytų įtaką jų nuomonei apie mane. Tuomet teiškyla klausimas ‘kodėl man tai turėtų rūpėt?’ į kurį aš negaliu atsakyt. Man tiesiog rūpi. Ypač man svarbi artimesnių draugų nuomonė. O keli iš jų tiesiog piktdžiugiškai pasijuoks…
Arba tas nerimas dėl nemalonaus klausimo ‘kodėl?’. Tik visiškai neseniai suvokiau, kad šis klausimas išties yra pure evil. O guodimas irgi nėr labai malonus jausmas, bet jo nemalonumą persveria faktas, kad tikrai nors truputį kažkam rūpiu. Dar pasistoja klausimas ‘ar išvis yra tokių jausmų, kurie būtų vienareikšmiškai malonūs/nemalonūs?’…
Kokia viso šito idėja? Mane užpisa užknisa plikosios žmogbeždžionės.
2 koment. to “Linija”
Man tai atrodo, kad nieks tavęs pagal šitą dalyką nevertins, nes tai tik side-projectas, dargi gana egzotiškas, todėl šiaip ar taip visiems aišku, kad ten dirba kažkokie keisti žmonės, į kuriuos tu vargu ar galėtum būti panašus. Aš tai piktdžiugiškai pasišaipyčiau (what the hell, ir pasišaipau) nebent už tai, kad kišai galvą į kažkokią abejotiną sritį (nes tai laikau naivumu ir vaikišku tikėjimu, kad viskas visiems, nors tu gal nepritarsi), o ne už tai, kad tavęs ten nepriėmė arba esi niekingas balvonas.
Kitas galimas variantas – jeigu tave būtų priėmę, galbūt būtum kietesnis už kitus, o lygus su kitais esi jau savaime. Dėl to kas nors taip pat galėtų (gal nevisai sąmoningai, gal ir man to yra) piktdžiugauti, kad nepatekai.
Ir šiaip, tas visas š apie reikiamą konkretų savybių paketą ir pranašumus, manau, yra visai teisingas, jeigu ir galvoji taip guosdamasis, vistiek esi teisus.
My 2 cents.
kažkaip labai daug pesimizmo…
Aukščiau nosį, mažiau galvok apie tai, kas nepasisekė…
Ir dar kai kas – laukiam kada arbatai ;)