Žalio Tarakono blogas

Pasiėmiau iš Skalvijos ir Pasakos programas (Skalvija – viso spalio mėnesio; Pasaka – iki spalio 18) ir susižymėjau markeriu nemokamus seansus viena spalva, o kuriuos norėčiau pamatyt (bet mokami) – kita spalva. Tai pamąsčiau, kad nemokamais seansais galėčiau ir pasidalinti – per kokį langą tarp paskaitų visai smagu būtų nubėgt į kiną!

Skalvija:

• 10-05 (Pr.) – 17:00 – Kino kronikos: sustabdytas laikas
• 10-06 (A.) – 17:10 – Vabank II – atkirtis
• 10-17 (Š.) – 15:00 – Širdis už grotų; Kaimynai ir vizos
• 10-21 (T.) – 17:10 – Kandidatas
• 10-31 (Š.) – 15:00 – Meilė

Pasaka:

• 10-06 (A.) – 20:00 – Malda su Lioru
• 10-07 (T.) – 20:00 – Tėkmė: iš meilės vandeniui

Kol kas labiausiai viliojančiai atrodo rytojus – du filmus galima pažiūrėt. Norėjau šiandien nueit į Skalvijos nemokamą seansą, bet kaip tik man paskaita bus… Už informacijos tikslumą neatsakau – kaip parašyta kino teatrų programuose, taip parašiau ir čia.

Pas mane buvo truputį sportinis išmetimas, nes išvažinėjant iš MIF kiemo atsikabino duslintuvas ir maniau, kad gofra lūžo (jau kažkada taip buvo). Vakar mano išmetimas patapo pačiu sportiškiausiu, koks tik gali būt – ne jokia gofra, škia… Važiavau su grupiokais iš Baltupių į Senamiestį… Bevažiuojant Geležinio vilko gatve, po vieno labai mažo nelygumo, duslintuvas padarė ‘atsikabinau’ ir Gonda pradėjo KRIOKT dar baisiau. Susižvalgėm su grupiokais ir paėmė juokas. Nu bet važiuot tai reikia, nors duslintuvas ir velkasi… Stoviu po to prie Baltojo tilto sankryžos (berods), mintyse keikiu šitą nesekmę ir tada, pasukęs galvą kairėn, pamatau dar ir policininkus. Bliamba, jau galvojau stabdys vos tik pajudėsiu nuo sankryžos. Nestabdė. Prie Cvirkos paminklo dar gazą paspaudinėjau, tai eina sau, koks SPORT igzost! Spaudžiu gazą ir juokas ima. Važiuojant Senamiesčio gatvelėmis visi žmonės išsigandę atsisuka, žiūri. Bet mums (psichams Gondoje) buvo linksma, kažkodėl. Visa mašina tiesiog dreba… Galiausiai pasiekiau univerą, prisiparkavau ir pradėjo lyti. Ne šiaip sau lyti – kruša. Bet aš gi turiu skėtį! Aha, šūdą – anas sulūžo ir pogalys nuo viso likusio skėčio atsiskyrė. Stiprus dar vėjas buvo, tai iš dangaus dar pradėjo krist kaštonais (kurių ten daaaug). Bombardavo mus, bet į mane nepataikė. Šiaip ar taip, kai jau iš Senamiesčio teko važiuot namo, tai įsiskaudėjo galvą labai, nes triukšmas nepakeliamas, o dar tas fokin duslintuvas tempiasi asfaltu. Bet aplinkinių dėmesys garantuotas – vienas vyras net pasilenkęs žiūrėjo kas ten darosi su tuo duslintuvu! Dėl to, kad Gonda patapo sportine, teko baigti darbą su Mazda (nėra to blogo, kas neišeitų į gerą). Bet galvą skaudėjo iki pat miego. Šiandien jau susitvarkiau tą duslintuvą – pasirodo, kad buvo nupuvęs ir dėl to neprireikė stiprių smūgių, kad jis galutinai nulūžtų. Dabar Gonda keistai tyliai važiuoja. Šiaip ar taip, here’s the movie:

• Fe, taukuotas turėklas.
• Graži, padoriai atrodanti mergina, bet gumą kramto išsižiojus. Fu. Išsitraukė vieną grotuvo ausinę iš ausies, kad galėtų pasiklausyt ką plepa dvi panos atsistojusios šalia. Visai kaip aš, kai einant Gedo pr. pamačiau važiuojančią Ferrari F355.
• Kaip dvokia iš galo – bomžai irgi naudojasi viešuoju transportu. Jie purvinomis rankomis laikosi už turėklų, sėdi ant sėdynių. Labiau pagalvojus, tai kiek visokių šlykščių dalykų ant turėklų yra – šlykštu juos liest. Įlipusi kontrolė jiems net baudos neduoda – liepia išlipti ir tiek.

M. Scorsese ‘After Hours’ labai gerai suėjo. Su VUPSA (daug psichų) žiūrėjau, beje. Stulbinantys sutapimai (likimas? gyvenimo mesti iššūkiai?). Kokių minčių kelia? Kartais reikia tokių gyvenimo ’sukrėtimų’ vien tam, kad grįžtum atgal į gyvenimo taką. Toptelėjusios mintys ‘aš nenoriu tos rutinos, aš noriu gyventi‘ tera priemonė padedanti suvokti, kad toji rutina yra pati mieliausia ir norisi gyventi rutiną. Viską gadina įkaltas galvon stereotipas, kad rutina – blogis. O kodėl? Jei žmogui patinka stabilumas, gyvenimo užtikrintumas be netikėtų posūkių, tai tegul sau gyvena rutinoj. Nieks nedraudžia bandyt iš jos pabėgt, o jei nepavyks, tai vadinasi, kad ir nereikia. Ir bullshit, jei kas sako, kad gyvenimas be netikėtumų yra nuobodus. Čia maksimalus subjektyvumas – reikia mokėt ir kitą požiūrį suprast. Dar viena mintis, kuri kilo – kultūrinis šokas (man ir asmeniškai teko patirti). Bet apie tai išsiplėst šįkart nenoriu.

Tegul trenk mane perkūns, bet kai kurių žmonių suprast ne-į-ma-no-ma. Ok, here’s the deal: yr tokia studentė pirmakursė soc. darbe (man su visu fakultetu vyksta trys paskaitos per savaitę) ir ji pastoviai vėluoja. Na, kas čia tokio, ne? Mhm… Būna vėluoja visa valanda ar daugiau (vakar atėjo likus 20 min iki antros (pirmoj nepasirodė) paskaitos galo), bet geriausiu atveju – paskaitos vidury pasirodo. Taip, man čia yra vienas iš tų atvejų, kai aš tik sugebu daug skėryčiot rankomis, vapėt lūpomis ir ‘kalbėt’ kažką panašaus į ‘nu bet… kaip taip galima. nu gi… eina peklon. čia gi… nu eina sau, kaip taip gali būt?’. Ir aš nesuprantu. Kur atsakingumas, kur galų gale pagarba dėstytojui ir kitiems studentams? Kas slypi tokių žmonių galvose? Ką ji mąsto apie tokį savo elgesį? Ar jai visiškai tai nerūpi? Visiškai? … Man to reikėjo – išsiliet. Ir man dar taip knietėjo prie jos prieit ir kaip nors mandagiai paklaust ‘wtf?’, bet emocijų nenuslėpčiau, tai nepriėjau.

Kadangi šiaip ar taip tėveliu tapt dar per anksti, užsikabinau ant minties, kad noriu tapt krikštatėviu (The Godfather, hell yeah!). Taigi, mieli draugai, dėkit visas pastangas ten, kur reikia. Džioukas.

Man dažnai vietoj ‘triple’ (trigubas) norisi sakyt ‘trouble’, nes ‘double’. 0#=159#.

‘Duburys‘. Nu mane erzina, kad lietuviai stengias kurti kuo labiau ‘ne formatą’. Žiūrint atrodo, kad tai buvo pagrindinis tikslas. Arba tiesiog ties tuo susikoncentravęs buvau. Nu nereikia bijot holivudiškumo! Vizualiai visai maloniai, jaukiai nuteikia ‘senos juostos’ efektas, sovietinė veiksmo atmosfera. Nu bet kaip erzina, kad Marytė visada kalba rusiškai, nors su ja bendravo lietuviškai (ir ji puikiai supranta šią kalbą). Ar nerado tinkamos lietuvės aktorės, ar kaip (prigooglinau, kad čia buvo ukrainietė)? Dar visgi apvirškinus šiek tiek, pasidariau išvadą, kad duočiau tik 5/10 balų (nu ok, ištempčiau ir iki 6). Nu nedžiugina. 5#=159#.

Kaip aš mačiau 2001-09-11? Pamenu, kad grįžau iš mokyklos, o mama tądien dėl kažkokios priežasties nėjo į darbą. Ji buvo virtuvėj ir aš įėjęs pasisveikinau, pradėjau kažką pasakot. Išgirdau ‘ša, palauk’. Pasukau galvą į mažą televizoriuką ir ten kaip tik rodė vaizdus, kaip antrasis lėktuvas trenkiasi į dangoraižį. Nustėrau. Atpažinau tuos dangoraižius, žinojau, kad jie New Yorke. Atsisėdau ir žiūrėjau, kaip jie sugriūna. 0#=154#.

Ilgai būnant kokioj nors aplinkoj (pvz.: namuose), priprantama prie tos aplinkos kvapo/aromato. Ir jeigu išėjus kažkur kitur pajauti kokį nors kvapą, tai juk nebūtinai ten tas kvapas yra, ne? Mąsčiau mąsčiau, kokį kvapą tada turėtum jaust. Sumąsčiau, kad tas ‘jaučiamas’ neutralus kvapas turėtų būt tiek pat ‘atitolęs’ nuo tikrojo neutralaus kvapo, kaip tas kvapas juntamas namuose. Na, tik į ‘kitą pusę’. Tiksliau, tas kvapas (kuris iš tikro bekvapis) yra atvirkštinis kvapas tam, prie kurio nosis yra pripratus. Ir kaip tokį kvapą apibūdint? Koks turėtų būt atvirkštinis rožių kvapas? Arba koks malonus turėtų būt atvirkštinis kvapas pačiam šlykščiausiam kvapui!

Ar gali būti taip, kad skirtingi žmonės skirtingai įsivaizduoja tuos pačius dalykus? Tarkim vienas mato tiesią liniją taip, kaip kitas mato kreivą. Ir kai vienas brėžia ant lentos or smth tą tiesią liniją, tai kito žmogaus smegenys tą liniją performuoja taip, kad žmogus taip, kaip piešiantysis mato kreivą liniją. Ranka juda ne taip, kaip juda, o taip, kaip mūsų smegenys nori matyti ją judant. O gal dar kiti mato visą pasaulį taip, kaip aš matau negatyvą, o jiems negatyvas yra toks, kaip mano matomas pasaulis? Gal dėl tokių dalykų ne visiems tarkim rožinė spalva yra graži. Jei mano mėgstamiausia spalva žalia, tai gal žmogui, kurio mėgstamiausia spalva yra rožinė, ta rožinė atrodo taip, kaip man atrodo žalia. Pirma mintis – rožinė Honda.

Įsigilink, žmogau. 1#=154#.

Man ant delno yra nedidelis įbrėžimas. Ir kartais niežti (nu tipo sakoma, kad jei niežti, tai tipo gyja). Ir turbūt pradėjo niežėt naktį, todėl toks ir sapnas: kasaus kasaus aš tą delną ir nusikasiau odą, po to audinius ir prasivėrė tokia poros centimetrų skersmens skylė kiaurai per visą delną. Nuėjau pas gydytoją. Žiūrėjo žiūrėjo anas, pasikasė galvą ir klausia ‘kobra įkando?’. ‘Nu ne, niežėjo tik’. ‘Amputuosim’.

Studentas. Atsiprašau, dar ne – aš dar nulis. Pirmas įspūdis? Rugsėjo 1 prisiparkavau Totoriuose ir žygiavau univero link. Staiga pamačiau bežygiuojančią eilutę su plakatu ‘Psichologai’ priešaky. Prisijungiau aišku. Kai šnekėjo rektorius, nieko nesigirdėjo… Bet taip būna visada per rugsėjo 1 – šneka ir nieko nesigirdi. O vėliau jau buvo trumpos dekanų kalbos ir pirmoji paskaita Filosofijos fakultete. Įsiminė Šliogerio kalba ir Valicko išvaizda – tokia ~retro. Pirmoji paskaita visai buvo įdomi – patiko Bagdono dėstymo manieros. Vėliau buvo kuratorių valandžiukė. Taip diena ir praėjo. Na, ne diena, o rytas. Po šios dalies nuvariau į Wok to Walk, nes norėjau valgyt ir pasigriebiau nerealiai skanų kompleksą – 1, 3, 5 ir Nestea. Tada dar pasibadziojau po miestą, o vakare nusipirdolinau į koncertą Vingio parke. Fainai pasibuvom, net susitikom su senokai matytais klasiokais (Guoda, Justė A., Monika, Erika). Beje, mano tvarkaraštis (jeigu kas neturės ką veikt ir bus mieste or smth, tai tegul žino, kada laisvas):

Romėniški skaitmenys po laiku reiškia, kad tik kas antrą savaitę reikia (arba pirmą savaitę, arba antrą) – pirmoji savaitė jau praėjo, o antroji štai prasidės tik rugsėjo 7. Truputį laisvesnė man antroji savaitė – išvis atsipūtęs būsiu. Tik skaityt ir tereikia. Bet kadangi įdomu, tai tiesiog malonumas.

Pirmoji (antroji) paskaita vyko Baltupiuose. Psichologijos įvadas turėjo būt, bet visgi nebuvo, nes dekanas su prodekane ir bibliotekininke turėjo daug informacijos. Vėliau tą pačią dieną buvo seminaras su dėstytoju Bliumu. O jis tai smagus, man patiko. Mėgstamiausias filmukas ‘ežiukas rūke’. Ir ne todėl, kad kitų nežino. Summa summarum, kol kas viskas ok. Toks pat entuziazmas išliko iš ketvirtadienį per filosofijos įvadą – pasiėmiau knygutę ‘labai trumpas įvadas į filosofiją’ ir ant pievutės prieš Prezidentūrą pradėjau skaityt. Nu bet koks kaifas pagavo, kiek minčių ir įvairių apsvarstymų sulindo galvon. Vėliau atėjo Rita. Man nepatinka jos dėstytojas Subačius. O štai anglų kalba kažkaip prablaškė. Oi, bus ką veikt, oi teks dirbt. Evoliucinė psichologija pusiau įdomi buvo. Tiesiog net nežinau ar man patiko, ar ne. Žiūrėjau dokumentinius filmus nuripintus iš LNK – ‘Neandartalietis’ ir ‘Amžini priešai. Liūtai ir hienos’. Neuroanatomija, neurofiziologija ir psichofiziologija yra siaubas. Tiesa, šių dalykų dėstytojas Barkus kol kas sudarė įdomiausio iš visų (man dėstančių) dėstytojų įvaizdį. Bet dar su beveik puse neteko susitikt. Dažnai matau Banytę. O ir šiaip mes turim net 3 bendras paskaitas (visos Baltupiuose). 0#=153#.

Nėr ten ką veikt. Pamiršau Zenitą pasiimt. Šeštadienį va panešiojau, kroviau malkas ir stačiau iš jų sieną. O be darbo ten nuobodoka. Buvo atvažiavus teta, pusseserė su vaikiais. O vėliau ir pusseserės vyras su 2005 Suzuki GSX-R1000 atvarė. Turi dar ir panašių metų Impreza STI. Man jis patinka – teisingai mąsto, che. Šiaip tai pailsėjau nuo civilizacijos – bent tiek gerai. Nu ir nėr daugiau ką pasakot. Išvada: jei ten būtų dušas, normalus tualetas ir darbo, tai galėčiau nors ir mėnesį gyvent. Pro muitinę pavyko pravežt keturiasdešimties kiaušinių kontrabandą. 1#=153#.

Prologas: sapne buvo daug dalyvių: Mindaugas, Žlioba, Rita, Saulius, Paulius B., Guoda, Greta, Ernestas. Ir visi jie buvo pasiskirstę į dvi grupes. Pirmoji – išdavę draugai (blogieji), antroji – tikrieji draugai (gerieji). Neminėsiu, kurie yra kurie.
Sapnas: sėdėjau ant kėdės. Aplink mane sukosi du blogieji. Vienas jų rėkia ‘pameni penktadienį?’. Pribėgo antrasis blogasis ir pakratęs mane sušuko ‘buvo šūdas’. Tuomet sekė klausimai ‘ar tu žinai, kas tau dabar bus? Ar tu žinai, kodėl mes tau taip darom? Ar tu bent įsivaizduoji, kodėl mes norime tave nužudyt?’. Sprukau. Bėgau, kiek tik kojos įkabina. ‘Šitais laiptais!’ – iš kažkur išgirdau geriečio balsą. Lipom laiptais kiek įkabindami. Vaizdas persikėlė į kažkokią aikštelę. Blogietis rodė savo naują automobilį – sutiurlinguotas senas VW Beetle. ‘Aš žinau, kaip mes galim juos nugalėt’ – gerietis parodė į vaistų buteliuką. Tuomet stebėjau epizodą, kaip ant grindų pradėjo staigiai irti kūnai ir liko tik skeletai. Apie 10 skeletų liko gulėt. Kai kuriuos iš jų aš pažinojau. ‘Mums pavyko! Sakiau, kad tu liksi saugus!’ – pradėjo rėkaut vienas geriečių. Kiti irgi džiūgavo kartu.
Epilogas: prabudau su mintimi, kad neva aš dabar sužinojau, kas yra mano tikrieji draugai, o kas mane ateity išduos. Visą dieną persekiojo ši mintis. Susimąstyt privertė labai.

1. Stovėjau prie senų namų laiptinės su V. Žlioba, vaikystės draugais Jurga, Šarūnu ir Ramūnu. Mes laukėm Pauliaus B. ir apie kažką kalbėjom. Aš žvalgiausi po kiemą ir pastebėjau, kad labai populiarus automobilis – BMW 7 (E32). Vienas jų buvo su numeriai VV6:VVB, o kitas buvo su Volvo priekiu. Parodžiau Žliobai, tai jis sako ‘tu ką durnas, čia Volvo ir yra!’. O tada sakau ‘o tu nueik ir pažiūrėk į jo galą’. Teišgirdau ‘obaaa’. Paulius atėjo. Pakilom liftu į seną mano butą ir ten pradėjom aptarinėt scenarijų ir ką reikia padaryt. Pirmasis darbas – nunešt aną vyrą (kuris netikėtai atsidūrė kambario kampe) į apačią. O jis buvo labai didelis ir be sąmonės. Pasiėmiau aš jį ant kupros ir nubėgau laiptais žemyn, nes į liftą netilpo. 8 aukštas dar. Ir tada dar sugalvojau, kad reikia nustebint ir išeit iš rūsio. Laiptais nusileidau į rūsį, bet kol pasiekiau išėjimą į lauką… Praėjau ir anglių šachtą, ir metalo liejimo dirbtuves, ir dar kelis bomželius. Galiausiai išlindau ir tada Paulius aprėkė mane ‘kur tu po velniais taip ilgai buvai?’.
2. Važiavau troleibusu namo. Rygos stotelėj visus išlaipino ir liepė eit pėsčiom. Apsižvalgiau – troleibusų ten buvo dešimtys. Paklausiau kažkokio uniformuoto čiuvo kas čia bus. Pasakė, kad DiArchy rengia pasirodymą ir iš troleibusų darys didelę vandens žarną. Nupėdinau pėsčiom iki beveik namų. Aikštelėj prie žalio namo sutikau buvusį (o gal dar tebeesantį) vienratininką Marijoną. Stovėjo anas prie pilko Dodge Viper ir jį plovė. ‘Mano boso’ pasakė. Papasakojo, kad cieli 450 arklių jame. Bendradarbė šalia irgi svaigo ir vis kartojo ‘kaip aš tokio norėėėčiau’. Aš tada užsiminiau, kad po mano langais raudoną Viperį irgi pavaldiniai plaudavo.
3. Draginau kažkokiame uoste. Galiausiai mano geltonas Porsche 911 (996) GT3 įkrito į vandenį. Kažkaip pavyko išlipti iš jo ir išplaukt į krantą. Atėjau pas uosto savininką ir paklausiau kaip galėčiau ištraukt. ‘Niekaip’… Paprašiau, kad duotų grėblį. Ištraukiau žaislinį BWM Z3. Automobilis buvo padarytas iš vielos ir tik aptrauktas medžiaga, kuri nudažyta automobilio spalva, nupieštos durų, langų linijos. Nuplėšiau tą medžiagą. Uosto savininkas sako ‘o, egzotika, importinis automobilis BMW – dažniausiai vandeny Porsche ir Ferrari skęsta’. Pažiūrėjau ir atidaviau jam tą žaislą. Išvydau ir savo Porsche. Ištraukiau, įsidėjau į kišenę ir pasakiau ‘ech, reiks džiovint ir taisyt’.

Ne paslaptis, kad mano seneliai gyvena Baltarusijoj. Ir aš jaučiu pareigą bent kartą per metus juos aplankyt. Pradėjau ruoštis – reikia atsispausdint anketą. Ok, nieko sunkaus – nueinu į jų puslapį, pasirenku anglų kalbą (nes pasirinkus lietuvių – meta errorą – turbūt jiems ji nepatinka) ir išsitraukiu iš printerio tą anketą. Žiūriu ir matau: viskas baltarusiškai, bet per slashą tas pats parašyta angliškai. Apsidžiaugiu, galiu pildyt angliškai! O pasirodo, kad ne – ambasadoj tik rusiškai supranta, todėl tik taip pildyt ir reikia. Gerai, kad man padėjo, nes tik vardą ir sugebėčiau parašyt kirilica. Įdomu kaip su nemokančiais rusiškai turistais… Nors ko ten į Bulbarusiją turistaut, šiaip ar taip. Bet čia dar smulkmenos – klausimai tiesiog žudantys (jų iš viso 45):

3. Turiu įrašyt savo seną pavardę. Nu wtf? Kam gi jos prisireikė? Juk jau visur esu su naująja pavarde. Negana to, dar reikia nuvežti seną pasą (kuriame yra sena pavardė) ir pavardės keitimo liudijimą.
21. ir 22. Reikia nurodyti, kad mane kviečia pasisvečiuot Baltarusijoj. Su vardu, pavarde, adresu, telefonu… O koks jų reikalas, kas mane kviečia? Gal aš tiesiog noriu pasigrožėt jų valstybe…
23. Pas ką gyvensiu. Ot tipo ne pokum jiems?
24. Kodėl aš važiuoju… Ir dar skliaustuose parašyta, kad reikia įvardint detaliai.
26. Ar buvau anksčiau? Žinoma, kad buvau. Ir man reikia įvardint datas, vietas ir ką aš ten dariau. Aš nesuvokiu, kam jiems to reikia.
33. Jiems rūpi, kaip aš ketinu pragyventi. Ar atsiskaitinėsiu grynais, čekiais, kreditine kortele… O tai tipo jei pažymėčiau tik ‘cash’, bet atsiskaityčiau kur nors kreditine kortele, tai man labai blogai būtų? Baudą išrašytų?

Nu mane biesina toks kišimasis į gyvenimą. Kiekvieną žingsnį reikia nurodyt. Kas per durna tvarka? O dar kas užknisa, tai kad negalima per muitinę vežti visokių dešrų, kiaušinių… Juk žinot, kaip močiutės mėgsta prikraut kaimiškų gėrybių. O kartais tenka visas tas gėrybes išmest į muitinės konteinerį. Arba štai kažkada tėvas vežė seną spintelę į kaimą. Nu ir nepraleido, išmest reikėjo. Gaila, ot…

O aš naktį nemiegosiu, nes reikia į ambasadą važiuot. Ji dirba nuo 8:30. Praeitais metais prieš atidarymą atvažiavau, atsistojau į eilę ir nespėjau patekt vidun, nes žmonių begalės (dirba berods iki 16:30). O štai dabar aš stovėsiu eilėj nuo 6, kad būčiau bent jau eilės priekyje. 2#=152#.

Vienratis. 29″
2009-08-06
15:00 – 17:30
Nuvažiuota 9,6 km
Važiavimo trukmė 46 min
Vidutinis greitis 12,5 km/h
Maksimalus greitis 21,9 km/h

Sutvarkiau reikalus ir nulėkiau į Vingio parką. Variau su Honda, pasistačiau ten ir tada išsitraukiau vienratį iš bagažinės. Darbo diena, žmonių nedaug – pagrinde senyvo amžiaus žmonės ir motinos su vežimėliais. Na, dar bendraamžių ir jaunesnių pakankamai. Vienas vaikis vežimėlyje labai kvatojosi, nulydėjo mane akimis. Ne iš manęs kvatojo, kvatojo dar prieš mane pamatydamas. Motinos su vežimėliais su šypsena palydėdavo. Ir senukai šypsojosi, mane pamatę. Tik bendraamžiai kreiviau žiūri. Važinėjau po mažiau žinomus takelius, tai teko nuklysti prie stadiono, apie kurio egzistavimą aš net nežinojau. Erkės šįkart nepasigavau.