Žalio Tarakono blogas

Važiavau iš Justiniškių. Bėgau iki 45 autobuso, bet nespėjau. Užtat sutikau likimo sesę – merginą, kuriai irgi prieš nosį užtrenkė autobuso duris. Susipažinom ir sumąstėm kartu eit namo. Pasirodo, kad gyvename tame pačiame name Viršuliškėse (senieji mano namai). Prie bromos sustojom ir šiaip… O po to ji numirė. Grįžau vienas, pranešiau savo tėvui apie tai, kas įvyko. Nuėjom į lauką, parnešėm jos kūną jos artimiesiems… Tėvas sako ‘ji turėjo Honda Civic, bet anas visas perpuvęs – nuvežk, priduok’. Tada įėjau į namo laiptinę ir tos merginos tėvai klausia manęs ‘o ką tu su ja darei? Juk jai tik keturiolika’. Aš pažiūrėjau, nieko neatsakiau ir nuėjau. Pasiėmiau raktelius, bet kai bandžiau atrakint Civicą, nepavyko… Tėvas atnešė pultelį – suklykė šalia stovinčio Smart signalizacija. O jau Smartas koks baisus – duris dėl išpuvimo neužsirakina, kai kur daug skylių… Aš surikau ‘bet koks jis ekonomiškas! Gal galiu jį pasilikt? Nes mano Honda valgo 12 litrų mieste, o šitas turbūt dvigubai mažiau’. Leido, bet vis vien paburbėjo, kad gi baisus tas smartas. Aš pasakiau, kad dzin – perdažysiu su balionėliu ir padarysiu rat style. Įsėdau, užvedžiau ir apsidžiaugiau – yra borto kompas, viskas. Na, nėr keleivio sėdynės, bet man vienam važinėt tiks. Borto kompas rodė vidutinės sąnaudas… Vos 4,816 litrų benzino 100 km. Apsidžiaugiau, pradėjau važiuot. Nespėjęs išvažiuot iš kiemo, sutikau Paulių B. ir Guodą. Jie nulupo visas kėbulo dalis ir Smartas sulūžo. ‘O aš važinėt su juo norėjau’ ir apsiverkiau. Su Pauliumi nuėjom į Norfą nusipirkt lipnios juostos. Norfa buvo labai didelė ir aš pasiklydau kažkur septynioliktame aukšte, o Paulius buvo ketvirtame. Po to vienas kitą suradom, bet nei vienas neturėjom lipnios juostos.

Oi, kaip atsibodo tos visos internetinės, kompiuterinės technologijos. Ar negali viskas būti paprasčiau? Užsipisau Užsiknisau bandydamas padaryt, kad veiktų RSS… Ir vis vien neveikia. Neveikia bent jau tas FeedBurner adresas, todėl teko atstatyt seną. Bet bent jau veikia! Tik maža smulkmena visiems prenumeruojantiems: reikia užsiprenumeruot RSS iš naujo! Puiki proga permąstyt ar norit mane skaityt. 6#=150#.

Vienratis. 29″
2009-08-01
9:00 – 17:30
Nuvažiuota 9,5 km
Važiavimo trukmė 1 val 4 min
Vidutinis greitis 9 km/h
Maksimalus greitis 19,3 km/h

Jamėm Kauną. Su NickAnu susitikom stotelėj, troleibuse prasimušėm talonėlius po litą ir pajudėjom. Lazdynuose kontrolė. NickAnas neturėjo studento pažymėjimo, tai teko išlipt. Pradėjo aiškint, kad bauda 60 litų. Nu bliamba, sakau, kad tokia bauda turi būt neturint teisės važiuot lengvatiniu bilietu ir sakau, kad maksimali bauda, kurią gali skirt, yra 40 litų. Ragai kontrolei, ne ant to užšoko. Taip pat prikibo prie vienračių. Iš pradžių boba sakė, kad išvis dviračių negalima vežt, o kai paaiškinom, kad nei pro kur čia ne dviratis, pasakė, kad tada reikia jam pirkt talonėlį kaip už bagažą. Įlipom vėl į troleibusą ir sumokėjom dar iš viso 7,50 už naujus talonėlius. Kad juos kur, tuos… Tuos… Tiek to. Traukinių stoty susitikom su Nerijumi. Ir susidūriau su dar viena nesąmone… Jaunimui (10-26) nuolaida bilietui 30%, o studentams – 50%. Ir kur teisybė? Ok, suprantu, kad studijuojantiems kituose miestuose reikia dažniau važinėt, bet juk jie jau suaugę, jie gali ir darbą susirast, o dešimtmetis pyplys tai neužsidirbs legaliai. Nuolaidos turėtų būt vienodos, IMO. Supykau tai turbūt dėl to, kad esu studentas, bet gavau 30%, nes dar neturiu pažymėjimo. Nu bet gi ir man kartais leidžiama paburbėt, ne? Kaune iškart sužavėjo žali troleibusai. Taip, kiekvieną kartą šitaip. O autobusai raudoni. Nuvažiavau penktu troleibusu iki kažkur prie netoli kalno, sporto halės, soboro. Užlipom į kalną (nes vilniečiams užvažiuot neįmanoma), ten pasitrainiojom, nes turėjom susitikt su kauniečiu. Ramūnas pasirodė su savo aliumininininiu quax. Tada važiavom į parką, nusifotkinom prie bauginančio stumbro. Apsukom ratelį dar ir nuvažiavom prie soboro. Nupleškinau su Zenitu (iki vasaros pabaigos tikiuos prifotkink pilną plionkę, išryškint ir uploadint čionais)! Prie soboro atsirado smalsių kauniečių, kurie domėjosi vienračiais, vienas bandė pavažiuot. Su NickAnu per tą laiką sugalvojom nužygiuot į soboro vidų ir BAC prasidėjo vestuvės. Na, sulaukėm, kol visi įėjo ir pabižali. Laisvės alėjoj fotografavosi jaunavedžiai, tai mes pakliuvom į foną, o po to jaunikis lipo ant vienračio ir su nuotaka dar truputį pasifotkino. Prie fontano užkalbino senukas. Privalau paminėt, kad mes, visi vilniečiai, buvom su KH vienračiais (mėėėlyni gi jie), o kaunietis – su sidabriniu quax. Senukas sakė, kad mes trys iš vieno cirko. Dar papasakojo, kaip jis, prigėręs samanės dieną ar kelias prieš savo vestuves, važiavo per keliuką dideliu greičiu, pamiršo apie smėliuką ir nugriuvo. O tada atsidūrė Rokiškio ligoninėj. Tuo remdamasis, padarė išvadą, kad su vienračiu tai jau tikrai nepavyktų išmokt. Toliau pajudėjom Laisvės alėja ir toliau tiesiai. Prie Rotušės buvo dakuja ir dar byškutis jaunavedžių ir senavedžių. Vaikai, kurie kaulijo iš jų saldainius, davė mums po saldainį. Kol stovėjom, jie pakėlę mano vienratį bandė kuo stipriau išsukt ratą. Man atrodo, kad tada ir pasiekiau šį maksimalų greitį, nes tikrai mačiau, kad išsuko 19 km/h. Kai privažiavom Neries ir Nemuno santaką, padariau klaidingą išvadą, kad kairėj esanti (stovint ant paskutinės smiltelės ir žiūrint į jau susiliejusius vandenis), purvinesnė (iš pažiūros) upė yra Neris. Prie Kauno pilies Nerijus įgriuvo į dilgeles, kurių ten buvo tik toj vienoj vietoj, o po to nusimyžo pusės milijono vertės tūlike. Patraukėm atgal. Laisvės alėjoj, R Kioske, papietavom, o po to jau visai be jokių stabtelėjimų nuvažiavom iki autobuso stotelės prie netoli kalno, sporto halės, soboro. O tada jau stotis! O koks taukinis! Dviaukštis, modernus, elektrinis, nuostabus. Laimingi grįžom į Vilnių. Nusipirkom po du talonėlius (už save ir, žinoma, vienratį) ir pasiekėm Pašilaičius. Foto iš NickAno.

1. Atvažiavau su Honda prie kažkokio pastato. Norėjau pasiimt lipduką. Sustojau, o keleivis, sėdintis gale pasakė ‘žiūrėk, kiek daug dūmų iš kondiškės eina’. Ir tikrai jų buvo daug… Lyg degtų automobilis. Pradėjo smigti į saloną liukas, lanktėsi durys. Išlipau iš automobilio ir stebėjau, kaip mano mašina traukiasi. Po to nustojo dūmai veržtis, automobilis grįžo į pradinę padėtį.
2. Buvau savo kambary, miegojau. Prabudau ryte ir iškart pakėliau galvą į spintą prie televizoriaus – ant jos miegojo vaikis, todėl man rūpėjo, kaip jis išsimiegojo. Šypsojosi, vadinasi, kad gerai. Ant sienos, šalia vaikio, išvydau keturis tamsius, pailgus vabalus. ‘Staigiai lipk nuo ten’ sušukau. Pro skylę tarp sienos ir lubų pradėjo veržtis centimetro ilgio tarakonai. Kilogramais, tiesiog. O po to – didesni – po penkis centimetrus, po dešimt, kol galiausiai išlindo vienas pusmetrio ilgio tarakonas. Tėvas jį sučiupo, sutraiškė ir kiti sulindo atgal į skylę. Trumpam. Vėliau jie okupavo mano kambarį ir aš jiems parašiau raštelį ant popieriaus… Jie atrašinėjo formuodami raides savo kūnais. Susitariau, kad leistų man miegot lovoj, kad į ją nelįstų. Pažadėjau, kad jų nenaikinsiu… Tokio šlykštaus sapno seniai nesapnavau…

Išėjau į lauką, susitikau su tokiu čiuvu ir jam pardaviau visus tris vienračiu (savo 2 ir vieną Žliobos) už 1000 litų. Laimingas laikiau tuos pinigus rankoje ir jau ėjau namo, bet prisiminiau, kad palikau ant vienračių daviklius speedometrui ir iškart nubėgau atgal. Porą valandų nuiminėjau, kol vyras sėdėjo automobilyje. Galiausiai liko nuimt nuo paskutinio vienračio, bet vyras neiškentė, išlipo iš automobilio ir su savo šuniuku pėsčiom patraukė namo. Aš po kurio laiko nusiėmiau tuos daviklius, uždariau bagažinę ir nuėjau į parką pasivaikščiot. Prieš tai nusipirkau skardinę Coca-Colos ir skardinę vyno. Įmerkiau Coca-Colos skardinę į vyno, kad Coca-Cola ilgiau išliktų šalta. Ėjau po parką ir mąsčiau, kodėl aš juos pardaviau… Gi dabar negalėsiu važiuot į Kauną. ‘Bliamba reikia nusipirkt vienratį’. Nusipirkau KH29 – toks pat buvo tarp tų parduotų – už 1500 litus…

Buvo išleistuvės. Ėjau gatve visos šventės link. Man buvo kažkaip šalta, todėl ant kostiumo viršaus dar užsidėjau storą raudoną striukę… Na žinot, kur būna tokios labai išpūstos (niekada šiaip neturėjau tokios). Tada kažkas man pasakė, kad stočiau štai į tą eilę. Ir ką gi išvydau aš priešais? Pradinių klasių auklėtoją Daivą. Paaiškino, kad visus abiturientus išlydi jų pradinių klasių auklėtojos – tokia tradicija. Šalia manęs dar stovėjo keli klasiokai. Paspaudė ranką, pasveikino baigus mokyklą… Tada aš su mama važiavau į parduotuvę. Aš vairavau. Audi V8. Prisiparkavau, įėjom į vidų. Aš dar turėjau kelis daiktus iš anksčiau pirktus – pakelis pieno ir dar du kažkokie. Mama man pasakė laukti prie kasos ir kažkur nuėjo. Laukiau valandą ar dvi… Prie manęs priėjo darbuotoja ir paklausė ar prekes mano rankose pirkau čia. Pasakiau, kad ne ir tada nutariau mamos nebelaukt. Išėjau iš parduotuvės, nužvelgiau Audi ir nuėjau už Maximos su šuniu. Už Maximos buvo didelė pieva, kurios vidury telkšojo vanduo. Teko eit aplink. Tada užlipom ant nedidelės kalvos ir priėjom mano namus – namelis kažkoks ir net su kiemu. Bet senas, pavargęs jau toks. Kieme stovėjo ta pati mano Audi. Ir čia vyko tūsas. Atsidariau bagažinę, paleidau trankią muziką… Pasigriebiau alaus ir pradėjau šventę švęst. Po gero pusvalandžio nutilo muzika. ‘Fak, nusėdo’ ir nuėjau bandyt užvest. Nepavyko. O visi žmonės iš kiemo nuėjo kažkur kitur švęst.

Sėdėjau prie stalo prabangiame restorane. Priešais mane – George Clooney ir Julia Roberts. Žinojau, kad Džiulia yra Džordžo sekretorė. Vakarieniavo visi, vyko kažkokie pokalbiai ir nugirdau vieną nuotrupą:
– Ateinantį savaitgalį mes rengiam Track Day. Gal ir tu norėtum prisijungti? – kažkoks vyriškis kreipėsi į Džiulią.
– Gi vairuoji Shiva, – įsiterpė Džordžas.
– Aš BMW vairuoju, – sumykė Džiulia.
– Nu tai vis vien japonas, – nusišnekėjo Džordžas.
– O ką tu vairuotum iš savo didelio garažo? – kažkoks vyriškis paklausė Džordžo.
– Jo jo, savo Jaguarą! – nusijuokė Džordžas.
– Arba kaip praeitą kartą – duotum prostitutei savo Lotus Elise… – suburbėjo dar kitas vyras.
– O tas buvo geras! – su entuziazmu pareiškė Džiulia.
Tada ji pasuko galvą į mane, pažvelgė tokiu ‘rrrrr’ žvilgsniu ir pasakė ‘viens šeši turbo turbo’.

Tiek daug streso, jaudinimosi dėl egzaminų, vėliau dėl stojimų ir pagaliau viskas baigta. Vienintelis rūpestis – dokumentai. Reikia nepamiršt dar į karą atestato užvežt. Galima atsipūsti, galima džiaugtis, nes studijuosiu tai, ką labiausiai ir norėjau – Psichologiją Vilniaus Universitete. Valstybės finansuojamos vietos negavau, bet dabar jau dzin. Svarbiausia, kad studijuosiu tai, ką norėjau. 0#=144#.

1. Sustojau su Honda aikštelėj prie plento. Atsidariau bagažinę, kažką joje dariau. Šalia dar stovėjo dviejų pažįstamų (nežinau, kurie tai realūs pažįstami) automobiliai, taip pat su atidarytom bagažinėm. Atvažiavo neaiškus autobusiukas ir visus mus išsivežė. Uždėjo tramdomuosius marškinius, įmetė į kambarį su visais bepročiais… Aš pradėjau rėkt, kad aš nesu durnas, kad mane be reikalo uždarė. Prašiau, kad man suteiktų galimybę kaip nors įrodyt, kad nesu beprotis. Mane ignoravo.
2. Visi žinojo, kur jie įstojo. Nuėjau į lamabpo puslapį, suvedžiau viską, bet man informacijos nepateikė. Kelis kartus bandžiau, bet rezultatas toks pat. Tada sėdau į troleibusą ir nuvažiavau iki lenkų mokyklos Justiniškėse. Ten turėjau išsiaiškint, kur įstojau. Matyt, kad irgi nieko nesužinojau, nes vėl bandžiau lamabpo puslapy susirast informaciją, kur mane priėmė… Taip ir likau nieko nepešęs.

Day 5 – Liepos 17 – Penktadienis: rytas prasidėjo tradiciškai – Prieplaukoj su internetu. O tada jau jūra. Bangos nerealiai smagios… O mano nugara raudona kaip vėžio, todėl deginaus gulėdamas ant nugaros. Rezultatas toks, kad dabar ir pilvas su krūtine kaip vėžio. Aš didelis vėžys. Vakaras ramokas buvo… Iš pradžių pavakarieniavom (nusipirkau bandelę ir pieno – mmm), o po to ėjom ten pat – prie marių. Ramiai pasisėdėjom, galvoj man sukosi krūvos minčių, bet išgėriau tik vieną alaus…

Day 6 – Liepos 18 – Šeštadienis: vai vai vai, kaip viską skauda dėl tos focking saulės. Todėl neskubėjau eit prie jūros… Čili picoj pavalgiau koldūūūnų, desertą, išgėriau Schweppes, grįžau dar namo ir apie 14 išėjau į Žveją. O jau kokios eilės – iškart matosi žmonių pagausėjimas savaitgalį. Ir tada jau patraukėm jūros link. Oro temp. 30, vandens – 18, bangų – 0. Net minimalių nebuvo. Nei čiu čiut. Visiškas varlinėlis. Nu man tai gerai – nesimaudžiau ir nesideginau dėl savo skausmų. Ilgai nebuvom, ėjom namo krautis daiktų – juk sekmadienį ryte išvažiuojam. Oi, kaip jie netilps man į Hondą – aš gi ir vienratį pasigriebiau – nuoširdžiai galvojau, kad važinėsiu – oginikuja. 8h paskutinis-didžiausias-geriausias koncertas bažnyčioj. Net man patiko. Ir po jo visi patraukė marių link – pabaigos paminėjimui. O jau kiek maisto ir kokio skanaus buvo… Bet tik paragavau – ne choristas esu, tai neleidau sau to. Dar po kurio laiko likom tik penkiese. Dramosmelodramos, reikia kurti serialą. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad aš, Vi, Rit sėdėjom/gulėjom ant estrados laiptų prie bažnyčios. Guliu sau, žiūriu dangun ir matau baltą bažnyčios kryžių, žvaigždes, jonvabalius… Gerai, kad ramu Nidoj. Ramybė daug geriau už nenumaldomą norą šventes švęst. Ramybė suteikia progą pamąstyt. Dabar 01:52, aš guliu savo lovoj, klausau S. Mykolaičio nuostabių dainų ir mintyse nusijuokiu, nes prisimenu tą žmogų, su kuriuo man šios dainos asocijuojas. Aš daug ką būčiau daręs kitaip, elgesis kitaip. Pažvelgus atgal, labai ryškiai matosi brendimas (žinau, kad po metų, dvejų ar daugiau, visa šitai atrodys dar vaikiškiau). Įdomu, kaip viskas būtų susiklostę. Bet ne apie tai mąsčiau paskutinį vakarą – šitos mintys atklydo ką tik, berašant. O mąsčiau aš apie šeimą (ir esamą, ir būsimą), apie savo būsimus vaikus, apie būsimą gyvenimą, apie studijas (keista, bet tik truputį). Dabar 02:06, o aš apie 6h turiu/noriu atsikelt, pasiimt automobilį, susikraut daiktus, nulėkt į bankomatą ir pasiimt pinigų galimiems susitikimams su milicija, nulėkt į maximą ir nusipirkt bandelę su pienu ir redbullių ir 8h būt prie chebros namų. O tada jau Klaipėda! Kurioje veikiausiai pabūsim iki ~16h. ‘Sudie, gražuole mano, vai vai vai vai…’

Day 7 – Liepos 19 – Sekmadienis: Kaip dabar juokinga paskaityt vakar dienos užrašus. Kodėl? Nes mane 8:15 pažadino skambutis su žodžiais ‘kur tu?’. O tada jau staigiai pavyko atsikelt… O jau kiek daiktų buvo… Į bagažinę viskas netilpo. Todėl salone irgi jų buvo prikišta tiek, kad keleiviai vos tilpo. Bet tikrai, žiūrint į visus daiktus automobilyje, sunku buvo įsivaizduot, kad dar gali tilpt ir žmonės. Truputį sausumo:
10:16 Atvažiavom į Klaipėdos Akropoly, pavalgėm McDonalde ir susitikom su Rūūūtele (kuri perdavė linkėjimus ir bučkį nuo Jos).
11:54 Prisipyliau benzino. Su 37 litrais nuvažiavau 422 km. Tai yra 8,9 l/100km. Nesitikėjau. Kaip šitai Hondai, tai tikrai gerai.
16:04 253 iki Vilniaus.
16:12 235 iki Vilniaus.
16:16 Prasidėjo kamštis. Dėl kelio darbų… Mašinoms iš 2 juostų teko susiprastint į 1. Atsirado gudruolių lenkiančių šalikele, atsirado ir gudruolis su Honda Civic, kuris važiavo šalikele (kaip anas herojus su Volvo, kurį daužė su ramentu).
16:44 EBE 999 labai naglai važiuoja. Lenkia net per šalikelę.
16:54 173 iki Vilniaus.
17:11 Pradėjo siaubingai pilti lietus. NIEKO nesimato…
17:35 113 iki Vilniaus.
17:39 Kaunas.
17:46 95 iki Vilniaus.
18:03 62 iki Vilniaus.
18:09 51 iki Vilniaus.
18:30 O štai aš jau prie Maximos bazės!
Nuvežiau Jurgą iki namų, o tada grįžau namo… Viso pravažiuota 757 km. Smagu, esu patenkintas automobiliu – nenuvylė. Tiesa, prieš paliekant Klaipėdą, neužsidarė priekinis keleivio langas. Teko su lipnia juosta užklijuot tarpą… Atostogos buvo nuostabios! Grįžau ir įdegęs, ir su besilupančia nugara. 1#=144#.

Day 1 – Liepos 13 – Pirmadienis:
9:39 Kilometražas Hondoj nunulintas, bakas pilnas – galima judėt. Su maps.lt paskaičiavau atstumus nuo namų: iki kelto 309,7km; iki namuko Nidoje 357,4. Bus galima patikrint tikslumą.
10:09 Nu va, jau ir į kolegiją pakeliui užvežiau atestatą. Sakė, kad gerai išlaikiau. Yeah, right. Ir dar man vėjas nupūtė klevo lapą – vaje…
10:21 Jau plente Vilnius – Kaunas.
11:08 Kaunas. Visą kelią už Fiat Doblo variau. Anas labai daug neviršijo.
11:48 Iki Klaipėdos 137 km. Tai dar reikia nepamiršt kelto ir visos Neringos… Spėju, kad apie 14-15 būsiu vietoj.
12:06 100 km iki Klaipėdos.
12:16 Dėl kelio darbų reikėjo pasukt į priešpriešinę juostą. Po ilgo važiavimo tiesiai mane tie posūkiai supykino.
12:27 Iki Klaipėdos liko 58 km.
12:33 Klaipėdos rajonas.
12:53 Aš jau uostamiesty!
13:13 Eilėj prie kelto.
14:16 Štai jau ir atlėkiau į namuką.

Iš automobilio išlipau tik prie budelės, kurioje reikėjo susimokėt Nidos ekologijos mokestį. Taip kad nuo pat kolegijos patogiai sėdėjau – nenuvargino. Autostrada važiuot yra tiesiog kaifas – net su Honda. Nors labiau Hondos charakteris atsiskleidė Neringos kely – vingiai, maži kalniukai… Nidoj neteko klaidžiot – susiradau viską, ko reikėjo. Kambariukas paprastas, gal net toks poprastis, bet kadangi aš jame tik miegosiu, tai sueis. Chebra (Rita, Vilius, Jurga, Laura) mane iškart nusitempė prie jūros. O bangų visai nebuvo… Vanduo žalias, pilnas dumblių… Bet vis vien teko pripažinti, kad ji nėra jau tokia baisi, kaip kad aš vis burbu. Deginimasis irgi malonus užsiėmimas – atpalaiduoja. Dar galima su smėliuku pažaist – iškasti dObę kokią nors. O vakarai, naktys Nidoje – pasaka. Sėdi sau ant smėliuko, žiūri į horizonto platybes ir mąstai… O horizonte liejasi vanduo ir marios. O pasukus galvą kairiau – oranžinis mėnulis ir jo atspindys vandeny. Bet ne tik ramybės buvo tą vakarą… Kai kam labai buvo linksma išgėrus trejų devynerių, o man buvo linksma tempti tą personą namo. Įdomu, kas mane temptų, jei jau tektų. Persona buvo sužibėjus ir dieną tokiais smulkiais, bet juokingais žygdarbiais: atsidarė šaldytuvą, iškrito Mixo buteliukas, kurio kamštukas skilo (or smth) ir gėralas šnypšdamas pradėjo veržtis lauk. Kol Mixas šnypštė ir taškėsi, persona strakaliojo ir krykštavo. Ai, ir dar netyčia Jurgą kelis kartus pavadinau Sandra.

Day 2 – Liepos 14 – Antradienis: nusistačiau 7 priminimus nuo 8:00 iki 8:30. Čia kad nepavėluočiau pas chebrą pusryčių. Kai išjungiau paskutinį priminimą, pagalvojau ‘apsieisiu aš be pusryčių’ ir miegojau toliau. Vėliau, po repeticijos Vi ir Rit, berods vėl ėjom prie jūros. Šįkart buvo bangelių – kelios lūžo į mane. Galiausiai, vakarinėj daly, vėl atsirado nusigėrusių. Šįkart – baisiai. Na ką, vėl tempimas namo. O man visai malonu rūpintis girtu žmogumi. Ir linksma. Jau antrą dieną iš eilės stebiuosi, kad aš nedaug geriu. Visai nėr noro stipriai apsvaigt. Blaivus protas FTW.

Day 3 – Liepos 15 – Trečiadienis: nu prabudau ir einu į chebros namus. Žiūrau aš tik – policija. Žiūrau aš toliau – užrakintas Hondos ratas. Prieinu, mandagiai, be jokių pykčių pakalbu, man paaiškina viską. O yra taip: šitos aikštelės prie namukų skirtos tik vietiniams gyventojams. Nuomojanti motera sakė, kad galima statyt visiems, jei tik pastatyta tvarkingai aikštelėj – rakinti neturėtų… O visgi… Aš kadangi neturėjau jokių nusižengimų, tai bauda minimali – 50 litų. Taip taip, tai pirmoji mano bauda (neįdomi tokia labai). O šiaip dėdė policininkas tik vieną pažeidimą įrašė, nors jų daugiau. Paskaičiau ką papeckiojo, tai tipo aš, pasirodo, gailėjausi dėl savo poelgio. O mašiną nuvežiau į mokamą aikštelę… 12 litų už parą. Pusė velnio, nes nuomojanti motera padarė nuolaidą ir už parą ima dešimčia litų mažiau, nei buvom sutarę prieš mėnesį. Štai šią dienelę labai daug alaus išgėriau… Ir jau vakare pajutau, kad apsvaigau truputuką. Atradau tokį viduriuką – protas visiškai blaivus (gal kiek atviriau kalbu), bet girtumas jautėsi fiziškai (truputį svyravau, bet pagalbos visiškai neprireikė). Nuvargau, todėl dar iki 23h nuėjau miegot. Saldžiai saldžiai miegojau.

Day 4 – Liepos 16 – Ketvirtadienis: kol anie repetuoja, nuėjau į Prieplauką prie interneto… Valandžiukę pasedėjau ir susišikau nuotaiką. Į VU Psichus VF (75 vietos) jau yra 1200 kandidatų. O tai yra 16 į 1 vietą. BE ŠANSŲ. Taip pat šiandien sulaukiau kelių labai gražių pasveikinimų, bet visą dieną buvau tylus, liūdnas, apatiškas viskam, ramus. Nesimaudžiau net jūroj, o apie deginimasi aš nieko nesakysiu – gi nugarą nežmoniškai skaudą nuo to. Bent jau vakarinė dalis man patiko. Ėjom ant Parnidžio kopos (tos didžiausios, tipo) ir ten paminėjom mano ‘šventę’. Va tokį šventimą aš ir mėgstu… Kai ramiai, nesureikšminant paminimas gimtadienis. Ačiū chebrai. O per visą dieną išgėriau vieną butelį alaus ir ‘taurę’ šampano (už tai, kad susenau). Anas, kaip bebūtų keista, išgėrė dar mažiau. Rytoj turbūt lis… 0#=143#.

Štai oficialiai baigiau mokyklą, gavau atestatą… Ir nebuvo labai liūdna, net nebuvau susigraudinęs.

Kol turėjom laiko iki limuzino, nuėjom į klasę… Nors prieš kažkiek laiko Paulius B. rašė, kad fotelių nėra, bet jie vėl atsirado ir tvarkingai stovi klasės gale. Spintos visiškai tuščios… Tai kad jos tokios nebūtų, palikom tuščią šampano butelį.

Limuzinu važiuot buvo visai linksma – nuvežė į gražias vietas, kuriose pasifotografavom… Visai maloniai dirba pakaba.

Belmonte man nelabai patiko. Žmonių buvo per daug. Viską įsivaizdavau truputį kitaip… Truputį ramiau, santūriau. Bet vis vien teko įsijausti į tokį nekokį ritmą ir pasiaust… Prisišokau, pavargau, bet šįkart gėriau beveik tik sultis. Nu išgėriau 4 tuos mažiukus bokaliukus alaus, bet kad jis kažkoks nekoks, neskanus buvo.

Vis vien su tais, su kuriais noriu susitikti, susitiksiu dar turbūt šią vasarą… Na, tik su Marija teko atsisveikint – juk liepos 15 ji jau Danijon važiuoja – į Niekur, kaip pati sakė.

Vos nepamiršau įdėt vienos nuotraukos čia. Vienas gerbėjas blogo skaitytojas primygtinai prašė įdėt, todėl aš ir įdedu. 0#=143#.

Vakar buvau už šoferį Jam ir Jai – variau pasiimt į Belmontą ir vežiau į Zujūnus. Kol variau vienas, tai paspaudžiau vos keliose vietose – Pedagoginio žiede ir Konstitucijos prospekte. Dar trumpam pamėginau važiuot be šviesų tame kely link Belmonto (kuris neapšviestas) – nu visiškai nieko nesimato… O iš Belmonto su keleiviais važiavau siaubingai ramiai, nes nenorėjau pažadint – vienas jų taip saldžiai užmigo, kad net vietomis paknarkdavo (o po to vos pažadinau). Ir štai važiuojant netoli Zujūnų, leidžiantis nuo kalno prie kapinių, iš dešinės pusės staigiai išbėgo lapė. Pyst tik – su pačiu bamperio kampu nupyliau. Greitis buvo 40-50, todėl bamperiui nieko nenutiko, o ir lapės po to neradau. Važiuojant toliau, vidury kelio vėl pamačiau lapę. O važiuojant atgal – dar tris. 0#=143#.

Kiek streso dėl tų stojimų… Jaučiu, kad nedaug trūksta iki išprotėjimo. Bet kaip neišprotėt, jei VU Psichuose yra 75 VF ir 5 M vietos??? O kol kas prašymuose jau 680 žmonių įrašė VU Psich. VF… 166 iš jų – pirmu numeriu. PIRMU NUMERIU. Tai kokia tikimybė, kad aš su KB 18,26 pateksiu? Oi, negaliu, kaip nervas ima… Ir dar studijos.lt forume atsiranda visokių žmonių, dėl kurių dar labiau varau į neviltį – štai yra mergina, kuri su KB 19,7 abejoja ar įstos į VU Psichus VF… Nu gi šakės. Žinau, kad jau nieko nebepadarysiu, bet vis vien stresuoju. 0#=143#.