Jis, visgi, neapsiribojo tik psichologija. Jis yra toks:
VU – Psichologija – VF
VU – Psichologija – M
VU – Filosofija – VF
ISM – Tarptautinis verslas ir komunikacija – VF
ISM – Vadyba ir verslo administravimas – VF
VU – Filosofija – M
ISM – Tarptautinis verlsas ir komunikacija – M
ISM – Vadyba ir verslo administravimas – M
Na, faktiškai galima teigti, kad aš jau būsiu studentas. Kažkur iš šių tikrai įstosiu. Veikiausiai teks mokėt… Kekšė Fortūna nenusišypsos, žinau. Na, bet nieko tokio. Na, neturėsiu Subaru minimum 4 metus, na ir ką? Na, neturėsiu žmonos ar vaikų minimum 4 metus, na ir ką (šitas galioja nepriklausomai nuo to, kur įstosiu)? Smagiausia būtų pabaigt VU Psichus ir tada į vadybas ir verslus eit. 2#=143#.
Vienas žmogus labai gražiai ištardavo ‘Tobula‘. Ne, veikiau jau ‘Tooobula‘.
Tooobula, nes sutvarkė mano batą, kurį truputį įplėšiau, kai skridau nuo vienračio. Skridau, nes batraištis įsisuko į stebulę.
Tooobula, nes nusipirkau tooobulą telefoną. Darbinio numerio sutartį reikėjo pratęst, todėl už 1 litą paėmiau telefoną. Kokį? Tokį patį, kokį ir turėjau – Nokia 5000! Tik juodą, matinį. Dabar nešiosiuos du vienodus. Galėsiu vieną kroviklį naudot! Foto: one, two. Ir dar galiu pasidaryt šitaip: ‘Nokia 10000‘.
Tooobula, nes mačiau beveik tooobulą Subaru Impreza STI Type-R. Kuo ji ypatinga? Ji dvidurė! Mobile.de aptikau tik vieną tokią – ir ją pardavinėja Kaune. Kokia kaina? 60k litų… Va taip… Už 2000 metų automobilį… Foto: one, two.
Tooobula, nes po ~3 savaičių ramaus važinėjimo su Honda, pagaliau gavau greičio dozę su Mazda. Ramus važinėjimas migdo, bet norui paspaust su Honda nepasidaviau per visą tą laiką. Truputį savimi didžiuojuos. 3#=141#.
Matematika
Tikėjausi: 70-80%; Gavau: 80%;
Balsuota: kad surinksiu [70-80) – 10/31; kad surinksiu [80-90) – 3/31.
Lietuvių kalba (gimtoji) Tikėjausi: 80-90%; Gavau: 84%; Balsuota: kad surinksiu [80-90) – 10/34.
Anglų kalba
Tikėjausi: 70-80%; Gavau: 79%;
Balsuota: kad surinksiu [70-80) – 6/29.
Istorija
Tikėjausi: 60-70%; Gavau: 60%;
Balsuota: kad surinksiu [50-60) – 1/30; kad surinksiu [60-70) – 6/30.
Kažkiek nusivylęs esu. Iš principo tai pusė velnio rezultatai, bet iš nei vieno nesurinkau 90+… Teoriškai man turėtų pakakt tokių rezultatų, kad įstočiau į valstybės finansuojamą vietą VU Psichologijoj. Jei per stebuklą taip nutiktų, tai po metų ar dviejų gal jau džiaugčiaus Subaru! Svajuko dramblionės, bet žmogui svajoti reikia. Vis vien liūdna. 5#=138#.
1. Su Ernestu ir Pauliumi B. ėjom į kažkokią mugę/atrakcionų parką. Na kaip amerikietiškuose filmuose būna… Dideli vartai, mes stovim eilėj. Galiausiai mums uždėjo popierines apyrankes, kurios reiškė, kad galėsim grįžt į tą parką vėliau, jei trumpam išeisim iš jo. Nuėjom prie parduotuvės. Ernestas su Pauliumi B. įėjo vidun, o aš nutariau laukti lauke. Žvalgiausi… Aplink buvo daug balionų, klounų ir pastebėjau Žliobą! Surikau, jis atėjo prie manęs. Vėliau grįžo Ernestas ir Paulius B. su kažkokiais oranžiniais buteliais. Užlipom ant kažkokio pastato stogo ir atsisėdom. Aš apačioj pastebėjau automobilių aikštelę ir joje stovintį Nissan GT-R! ‘Žlioba, žiūrėk’ – surikau. Jis pasilenkė, bet nieko nematė. ‘Nu gi va’ – rodau pirštu. Pasilenkė dar labiau, neišlaikė pusiausvyros ir nukrito nuo stogo. Galva į asfaltą. Mes peršikom, bet pastebėjom, kad čia visai neaukštai. Ernestas šoko pirmas – atsisėdo ant stogo krašto ir nusileido. Pradėjom juoktis, nes tai absurdiškai žemai – koks pusantro metro. Ernesto nevaldomo juoko nenustabdė net tai, kad Žlioba mirė. 2. Diiidelis diiidelis dvaras. Niūrus, grėsmingas, apleistas. Aš viduje. Ir staiga pradėjo byrėt tinkas, pasigirdo baisus garsas ir supratau, kad dvaras griūna. Pasukau galvą dešinėn, nes kažkas šaukė mane. ‘Eik čia’ – sušuko policininkas. Už jo buvo dar minimum 100 policininkų ir jie visi buvo kažkokioj labai didelėj salėje. Tipo ten saugiau. Aš nepatikėjau. Pagalvojau, kad daugiau lengviau tiesiog vengti nuolaužų. Pakėliau galvą, matau kad krenta ant manęs – pasitraukiau į šalį ir nepataikė. Išvydau Eglę Maz. parbėgančią iš dulkių debesies. Griebiau už rankos ir ištempiau iš dvaro. Kai viskas truputį aprimo, nuėjom į vidų. Po nuolaužomis matėsi policininkų apranga, bet kūnų nebuvo. Supratom, kad jie žuvo (ir turbūt kūnai išnyko taip, kaip žaidimuose). Pažiūrėjom pro langą, o ten ant smėlio stovėjo dar vienas policininkas ir žiūrėjo į žemę. Nubėgom prie jo ir išvydom, kad prie jo kojų ant smėlio parašytas skaičius ‘666’. ‘Jie pasmerkti’ – pasakė Eglė. Policininką partrenkė sunkvežimis. Tada aš staigiai sėdau į raudoną automobilį ir iš šalutinio kelio nesižvalgęs pasukau į pagrindinį. Sprukom nuo to dvaro nesidairydami atgal.
Keista. Yra klasiokė, kurią vis sapnuoju… Šįkart mokykloje vyko kažkoks renginys. Kaip ir išleistuvės, bet ne išleistuvės. Tačiau turėjo panašumų su visomis didžiosiomis abiturientų šventėmis. Ėjom su ta klasioke į savo klasę, bet sustojom dar pasibučiuot. Kai atsisukom, dauguma klasiokų plojo ir keli fotkino. Po viso renginio ėjom kartu iš mokyklos ir pamatėm Roką važiuojantį autobusu – parodė į viršų iškeltą nykštį. Ir tada dar sutikom labai liūdną tos klasiokės buvusį vaikiną.
Važiavau su Lancer Evo VII nuo Mados Viršuliškių gatve. Galinio vaizdo veidrodėlyje mačiau prie pat manęs (nesaugiu atstumu) važiuojantį žydrą/melsvą BMW 7. Prie Viršuliškių mokyklos sulėtinau, nes ten gulintys policininkai. BMW dar arčiau. Priešais šviesoforas. Staigiai spustelėjau stabdžius ir tada staigiai gazą, kad BMW išsigandęs pradėtų stabdyt, o aš nuo jo vis vien atitolčiau. Neišdegė – trenkė į galą. Nuo smūgio truputį išriedėjau į priešingą eismo juostą ir sustojau prieš pat kažkokį automobilį, kuris įsuko į tą gatvę. Išlipau, BMW pradėjo lėkt iš įvykio vietos. Įsidemėjau numerius – EPE 344. Priėjau prie to kito automobilio, kuris buvo priešais mano. Kažkaip supratau, kad to automobilio vairuotojas mąsto ar jam likti kaip liudininkui ar pasišalinti. Žinoma, pasirinko pastarąjį variantą ir užspaudęs gazą, šoko per bordiūrą važiuot iš ten ir vis vien užkliudė mano Lancerio priekį… Šito numerio įsidemėt nespėjau. Paskambinau policijai, atvažiavo detektyvas ir jam viską papasakojau. Sakiau, kad veikiausiai ten bus BMW 730 ar 740. Pasakė, kad su tiek informacijos, turėtų nesunkiai tą vairuotoją surast. Paklausiau ar BMW vairuotojo draudimas man tik automobilio galą sutvarkys. ‘Ne, sutvarkys ir priekį, nesijaudink’. Tada detektyvas į kompiuterį įvedė numerį ir išmetė to BMW nuotraukas ir informaciją. BMW 737 Dual. Kažkokia labai įdomi versija…
Įdomiausiai tai, kad prabudęs suvedžiau į Regitros duom. bazę numerį ir išmetė, kad tai mėlynas BMW 318.
LRytas svetainėj pasirodė straipsnis su video reportažu apie tai, kaip Obama vienu smūgiu (!!!) užmušė (!!!) musę. Komentatoriai pikti, kad tokį šūdą deda… Nu bet gi jomajo, reikia gi ir pralinksmėt kartais. Man pavyzdžiui labai praskaidrino nuotaiką, nes skaityti, kad mutavo kiaulių gripas, kad Bubilius Kybys, kad Lietuvoj įvyko dar kelios avarijos ir panašiai, yra liūdna ir varo į neviltį. O štai čia atbėgo Obama ir vienu smūgiu (!!!) užmušė (!!!) musę! O vdrug ta musė buvo rusų šnipų pasiųstas robotas (!!!). Užkniso mane paniūrę lietuviai. 0#=133#.
20 žmonių, 4 automobiliai, viskas labai gerai. Smagiai nuvažiavom iki vietos. Honda pastebimai sunkiau vežė visą papildomą svorį – žiaurus nevalingitas. Labiausiai patiko atsilikt nuo visų ir tada spaust iki dugno per linksmuosius kalnelius. Kai atvažiavom, ne aš vienas nustebau erdvės dydžiu – teritorija milžiniška!
Viršuj buvo stalo tenisas ir minibiliardas! Kadangi oras buvo nekoks, tai dažnais atvejais šios pramogos išgelbėjo nuo nuobodulio. Žinoma, visą laiką ten nebuvau, nuo pat pietų laiką leidau pavėsinėje – tai Alias, tai šiaip… Labiausiai įsiminė kai išgėriau truputį degtinės ir po poros sekundžių pamačiau bėgančią rudą karvę. Maniau, kad vaidenasi. Pasirodo, kad ne! Kur ji po to dingo, tai taip ir nesužinojau. Pažaidėm raudoną Alias dar, padiskutavom…
Ryte visi buvo apsnūdę. Ramu, tylu. Baisiausia buvo, kai neradau striukės, kurioje ir automobilio raktai, ir iPodas. Nu po visą kambarį ieškojom, bet nieko neradom. Aišku, buvo sunku ieškot, kadangi dar buvo miegančių ir negalėjom jų judint. Bet vėliau striukė atsirado…
Labai nuvargino važiavimas atgal – lietus pylė, o kely buvo daug asilų. Bet kelionė neprailgo, nes gi važiavom su Kosuliu! Prisijuokėm, prisijuokavom.
Ir vis vien užplūsta liūdnos nuotaikos, kad tokių akimirkų daugiau nebebus… 7#=133#.
Visai atsitiktinai atradau šią grupę, bet seniai nebuvo tokios, kurią atradęs taip džiaugčiausi. Vibe.lt radau žinutę su nuoroda į ‘Umbrella’ vaizdo klipą. Tiesiog nuostabios dainos! Visas albumas nuostabus!!! Grupė perdainuoja žinomas dainuoja rock n roll stiliumi. Trys Elviai Presliai. Štai čia playlistas, kuriame yra visos albumo dainos, išskyrus ‘Hot N Cold’: =21C44F2346149E70
Och tai velniava. Neseniai mano nuotaika buvo puiki. Grįžo prisiminimai (ne, ne tie) ir taaaip liūdna pasidarė – nebepamenu, kada teko taip stipriai liūdėt. Nebežinau ką daryt. Kaip sunaikinti šį jausmą? O prisiminimai graužia. Aš noriu to, kas buvo.
Žinau, kad tai gali grįžt. Bet tai ne mano jėgomis… Tik jūs abu galit tai pasiekt. Tai kodėl, po velniais, nebandot?
Ar tik aš vienas vis dar to noriu? Sunku susilaikyt nenusikeikus.
Vakar buvau puskės name už Vilniaus – šašlų, visko buvo. Pailsėjau nuo miesto šurmulio, pabuvau ir su giminaaaičiais. Sūnėnas aišku sugebėjo pralinksmint ir prajuokint. Ypač įstrigo frazė ‘dūmai kvepia dūmais’. Pažaidėm dar monopolį, kuris buvo visiškai sukomercintas. Visos vietos iš Lietuvos, bet pvz telekomunikacijų laukeliuose buvo Omnitel ir Omni Connect. Taip pat Alfa.lt ir TV3 reklamos netrūko… O monopolinių pinigų išvis nėra – ‘banko kortelės’, kurias reikia grūst į aparačiuką, kuris tuos virtualius pinigus nuskaito arba prideda. Vienu žodžiu… Pf. Man oldschoolinis jaukesnis. O dabar tai aš sėdžiu sau balkone atsipūtęs ir man niekas nerūpi – gi atostogos. Labai smagu stebėt viską – virš akropolės kaupiasi pikti tamsūs debesai, žalia audinė prie mano namų važinėjo šaligatviu, o pana su dviračiu nemoka pedaluoti – pedalus myyynko, o ne suka. O štai dabar lėktuvas išniro iš vieno labai tamsaus debesies ir skrenda į audros centrą… Košmaras. Fabuose gražiai žaibuoja, o prie namų vėjas kelia sumaištį. 6#=126#.
Jei tiki, kad ko nors nėra, žinok, kad netikėtai atsiras. Ir galbūt viskas pasikeis, nes pradėsi tikėt naujais dalykais. Visas požiūris, jau spėjęs tapti pesimistiniu, pasikeis. Visada kažkur yra tai, ko nori. Nereikia daryt skubotų išvadų – jos būna dažnai klaidingos. Visada ir bus to, ko nori.
Šiandien supratau daug dalykų, kurie iš esmės nedera su ankstesniais sakiniais, bet verti aprašymo. Supratau, kad žmogaus kūnas yra nuostabus. Visos linijos yra tobulos. Tobulas kūnas vertas nuodėmės.
Taip pat įsitikinau, kad gyvenimas sezoniškas ir po niūraus rudens ir šaltos žiemos būtinai ateis pavasaris ir viskas pradės žydėt. Žydi žmonės, žydi jų veidai.
Supratau ir tai, kad visi tie, nedrįstantys parodyti jausmingosios savo pusės, vis vien yra jausmingi. Slepiasi, nes bijo, kad juos palaikys silpnais. Jie klysta – niekas jų tokiais nelaikys.
Jau tie kaimynai, jomajo… Visokių būna – draugiškų, piktų, gražių ir baisių. O pas mane pilna visokių visokiausių. Štai pavyzdžiui vienas vaikis, gyvenantis tame pačiame aukšte, kaip aš… Jis visada demonstratyviai į mane žiūri lifte – pakėlęs galvą ir didelėmis akimis. Atrodo ramus, geras… Vėliau sužinojau, kad pasiutęs – kažką pridirbo mokykloj, jį įskundė, o kitą dieną skundikas gavo į kaulus. Mažas jis dar, pradinėse klasėse turbūt, todėl tai nebuvo rimtos muštynės – tik nuoširdų juoką sukeliančios. Bet yra ir negerų kaimynų… ‘Fu fu’ tokių… Dažniausiai tai pensininkės. Jos vaikšto užrietusios nosį, iškėlusios smakrą (turbūt taip pagurklis mažesnis atrodo) ir niekada nesisveikina. Aš įlipu į liftą, pasisveikinu, o jos tyli. Ypač bjauri viena šviesių plaukų, gyvenanti kažkur aukščiau – tiesiog jaučiu jos panieką, kai sveikinuos. Vis brandinu mintį galiausiai ją prakalbint: jei neatsilieps į mano ‘labadiena’, aš užrėksiu ‘LABADIENA, SAKAU’ arba tiesiog paklausiu ‘ar tėvai mandagumo nemokė?’. Bet tam reikia truputį daugiau drąsos. Someday… Yra ir labai draugiškų, palinkinčių geros dienos. Viena tokių kaimynių (+ dar graži) yra TEO komandos krepšininkė A. Bimbaitė – ir šypsos, ir šiaip maloni. O neseniai kieme teko girdėt vieną kaimyną dainuojantį ir grojantį gitara! Rusiškai… Ir skambėjo siaubingai. Bet yra ir gerų muzikantų – nusileidus į garažą, yra ŽASų kambariukas repeticijoms – irgi neblogi kaimynai. Ech, visokių yra, bet ne visų reikia… 0#=120#.
Visa klasė sugalvojom kažkur važiuot. Reikėjo važiuot pro mišką, pro kažkokius kalnus ir dar daug eit pėsčiom. Ir štai aš važiuoju ir šalikelėj pamatau Roką. Sustoju, o jis liūdnu balsu sako, kad ‘aš jiems atsibodau, jie mane išmetė iš automobilio ir liepė eit pėsčiom’. Pavežiau aš jį, žinoma… Kai jau atvažiavom į vietą, iš mano automobilio išlipo ir kiti, kuriuos vežiau. Ir štai einam mes keturiese šalia (Rokas, Greta, kita klasiokė ir aš). Kalbu su ta kita klasiokė (kas ji – paslaptis) ir abu pasibučiuojam. Greta pasižiūri į mane ir labai nusišypso. O toliau ėjom vienas kitą apkabinę ir dar kartais pasibučiuodavom… Išgirstu Eglę Mar. už nugaros sakančią ‘pagaliau’.
