Fuckin’ unbelievable. Lietuvių žodyne nėra žodžių, tinkamų išreikšti įspūdžiams. Subaru! Išėjau į lauką, laukiu, kada atvažiuos ir iš tolo jau girdžiu žvėrišką, nenumaldomą staugimą. Sėdau į keleivio vietą ir kai pradėjo raut, beliko stverti už durų rankenos. Į apsukas žiūrėjau – 4k net nepasiekė antru bėgiu, o man jau pakanka adrenalino. Dar šlapias asfaltas, žieminės padangos… Išties tai nenupasakojamas jausmas… O tada aš sėdau už vairo… Nežinau kaip išsireikšt, nes žandikaulis nejučiomis atvipo. Koks malonumas, koks rovimas, koks stabilumas!!! Vienas iš geriausių patirtų jausmų gyvenime! Šįkart pavažinėjau nedaug – ~20 minučių. Tačiau tai ne paskutinis kartas. Dar laukia sausa kelio danga + vasarinės padangos… 0#=101#.
Nu jofana! Pašalino mano youtube accountą…
This is to notify you that we have removed or disabled access to the following material as a result of a third-party notification by Lithuanian National Radio and Television claiming that this material is infringing:Keliai. Mašinos. Žmonės. – Vienračiai: http://www.youtube.com/watch?v=hkz4kA5CbWw
Please Note: Repeat incidents of copyright infringement will result in the deletion of your account and all videos uploaded to that account. In order to prevent this from happening, please delete any videos to which you do not own the rights, and refrain from uploading additional videos that infringe on the copyrights of others. For more information about YouTube’s copyright policy, please read the Copyright Tips guide.
If you elect to send us a counter notice, please go to our Help Center to access the instructions.
Please note that under Section 512(f) of the Copyright Act, any person who knowingly materially misrepresents that material or activity was removed or disabled by mistake or misidentification may be subject to liability.
Sincerely,
YouTube, Inc.
Nu gerai… Pažeidžiau Copyright, bet tai mano accountą iškart ištrynė su visais video. Būčiau ištrynęs šitą KMŽ ir viskas, o dabar… Karma is a bitch. 3#=101#.
Aš plastikos chirurgas. Sėdėjau savo kabinete, rašiau kažką ir įbėgo mano žmona. Pradėjo rėkaut. Galiausiai papasakojo, kas jai nutiko: mano konkurentas (ir priešas) ją pagrobė ir pakeitė jos nosies formą. Žmona, aišku, norėjo kad jos nosį atstatyčiau, o man tai visai patiko naujoji forma. Mąsčiau. Liepiau jai išgert fermentino ir išbėgau ieškoti goddess.
Bandomieji (mano/max/klasės max): anglų k. – 73/100/83; matematika – 23/57/40; lietuvių k. – 80/104/92. Dėl ‘klasės max’ nesu tikras. Dar liko istorija. Na, iš istorijos tai nieko gero laukt nereikia. Pasišikau su matematika – reikia susikaupt, nes man stojant jos labiausiai reikia.
Bet yra ir juokingų dalykų. Perdegė tėvo Renault Safrane atbulinio lemputė. Na, kas čia tokio? Che, čia prancūziškas automobilis. Jei perdegė lemputė, nieko gero. O bajeris toks: kai įmušamas atbulinis, nustoja veikti valytuvai ir kondicionierius (reikia užgesint ir užvest vėl, kad pradėtų veikti). Dar kartais būna, kad užgęsta… Aš niekada nepirksiu prancūziško automobilio.
Vakar ant galinio bamperio radau sidabrinių dažų. Kadangi pastebėjau tik garaže, kai atidarinėjau bagažinę, nežinau nei kas, nei kur. Beveik nusivalė… Ir tai įvyko tą pačią dieną, kai įsidėjau veidrodėlį!
Šiandien 30 minučių kukavau už buto durų, nes raktus buvau palikęs namuose.
Situacija… Situacijos jau nėra. Tyla, ramuma. Bet džiaugiuosi viskuo. Kas buvo, ko nebuvo, kas bus ateity. Norėčiau mokėti parašyti taip, kad niekas nesuprastų apie ką aš šneku. 5#=98#.
Bjaurios išorės žmonės dažniausiai gražūs vidumi. O ką man daryt? Pasiklausius komplimentų, galima pagalvot, kad esu siaubingas žmogus, be jokių dvasinių vertybių, be nieko, kas yra gera. O jei dar visi komplimentai pažeriami iš skirtingų žmonių tą pačią dieną, tai nors imt ir nusišaut…
Nu vat mane užpiso. Užpiso viskas. Kuo tikėti? Ar draugai tikrai yra draugai? Taip norisi spjauti į viską arba bent trumpam ignoruot, nuo visų atsiribot. Bet nepavyksta taip žiauriai elgtis. Bet pavyksta leisti žiauriai elgtis su manimi kitiems. Kiek, nx, galima šaipytis, erzint, piršti nuomonę, kaip negerai elgiaus? Elgiaus kaip norėjau, neprivalau visada paklust, elgtis taip, kaip nori kiti.
Man pasidarė lengviau, aš pamiršau tai, ką turėjau pamiršt. Ir todėl man px.
Atsidariau garažą, įvažiavau su Honda į vidų… Prie vartų stovėjo vyras. ‘Geri vartai – ir kokybiški, ir gražūs’ – apžiūrinėjo ir kalbėjo. Priėjau, pasakiau kur galima įsigyti tokius pačius – per tą laiką atėjo dar keli vyrukai. Visi pradėjo žavėtis vartais. Po kurio laiko jie nuėjo, todėl vartus uždarinėjau. Neužsidaro. ‘Sugadino, padlos, beapžiūrinėdami’ – suburbėjau. Išgirdau automobilį – atsisukau – tėvas su sena sena žalia silke – 1,8 mechaninė, be jokių privalumų, paprasčiausias modelis. Nustebęs žiūrėjau… ‘Tėvai, o kur Renūškę padėjai?’ – paklausęs apžiūrinėjau silkę, kuri buvo tikrai siaubinga. O tėvas išsišiepęs tepasakė ‘pardaviau aš tą prancūzą – nepatiko’.
Stovėjau savo kambary ir žiūrėjau pro langą. Taip pat tuo metu susirašinėjau su Renata. Gatvėj, šalia namo priešais, susidūrė 4 žali automobiliai. Nubėgau prie spintelės paimti fotiko – kol grįžau, jau ant automobilių buvo nuvirtęs kranas, kuris statė namą priešais (sapne jis buvo kitoks, nei realiai – aukštesnis, modernesnis). Namas taip pat pradėjo griūti – gatvėj kilo panika. Tada aš gavau sms iš Renatos, kuriame ji parašė, kad jau devintas mėnuo kaip ji nėščia – arba šiandien, arba ryt jau turėtų gimdyt… Namas griuvo, žmonės lakstė, mama šalia atėjo prie manęs ir juokėsi iš griuvančio namo. Aš parašiau Renatai, kad atvažiuoju – padėsiu jai, nuvešiu į ligoninę, kai prireiks. Išsiunčiau sms, stoviu prie lango ir mąstau. Daug daug mąstau. ‘Aš negaliu jos palikt vienos augint vaikelį. Privalau pasipiršti. Aš noriu pasipiršti’ – tokios vat mintys… Gavau sms: ‘ačiū tau’. ‘Taip, pasipiršiu’ – nutariau. Nuvažiavau ir pasipiršau. Sutiko.
Buvau Pilaitėje su Rūta, Sima ir Rita. Tiesa, aplinka buvo panašesnė į Zujūnus, bet mano galvoj užsifiksavo, kad tai Pilaitė. Merginos pasiūlė nulėkt prie Pilaitės ežero. Aš sutikau ir pasakiau ‘tuomet važiuojam su Honda’. Rūta leptelėjo ‘o tu žinai, kad Renata jau grįžo?’. Sustingau, nudžiugau ir nubėgau iki jos namo. Atsidarė durys ir išvydau besišypsančią Renatą. Pasisveikinau, pakviečiau kartu važiuot… Pabuvom truputį prie ežero, o po to visus truputį pavežiau. Kas anksčiau, kas vėliau išlipo… Paskutinė stotelė – Renatos namai. Tarpdury kažkaip pradėjau svarstyt ką gi ryte valgysiu… Renata labai koketišku balsu pasakė ‘jogurtą ar kokį sūrelį’. Šyptelėjau ir atsakiau, kad ‘deja, namuose nei vieno iš šių dalykų nėra, o parduotuvės jau nebedirba’. O Renata labai viliojančiu žvilgsniu ir dar labiau viliojančiu balsu pasakė ‘bet pas mane yra’. Minutę stovėjau speechless. O tada užėjau.
Ėjau Pilies gatve į Rotušęs pusę. Priėjau Stiklių gatvę (kuri sapne buvo anksčiau, nei realiai) – dešinėj buvo restoraaanas (visai ne toks, koks realiai) – lauke buvo stalai, visi buvo labai gražiai apsirengę, bet valgė iš visokių kibirų, ėdžių ir lovių – kaip kad gyvuliai ėda pašarus. Pasukau į Stiklių gatvę. Ėjau ėjau… Siaura, tamsu ir priėjau akligatvį – gatvė baigėsi – prieš mane tebuvo mūrinė siena su lentele, ant kurios baltomis raidėmis užrašyta ‘Stikliai’.
Žolė, truputį kalnelis… Labai panašu į kalnelį prie Kalvarijų 1, bet aplink nebuvo žmonių. Pasiklojom dekį, atsigulėm ir pradėjom bučiuotis, glamonėtis ir panašiai. Malonumų jūra, faktiškai. Paklausiau ar ji su liemenėle. Ji be jos… Net paklausiau ar mano rankai ten galima. Taip, leidimas buvo duotas, bet aš juo nepasinaudojau. Nenorėjau. Man tai nebuvo svarbu – mes žiūrėjom į vienas kitą, o veiduose švietė šypsenos. Abu džiaugėmes tuo vakaru. Nieko daugiau nereikėjo…
1. Atvažiavau į mokyklą, bet nebuvo vietos aikštelėj. Išvis pasistačiau kažkur toli Šeškinėj… Po pamokų grįžau prie Hondos – apdaužyta, apipaišyta – suniokota. Priekis dar ganėtinai sveikas, bet iš galo nieko nelikę, taip pat ir dešiniam šonui nepagailėta jėgų. Įsėdau, pabandžiau užvest – užsiveda. Sėdžiu sėdžiu ir BACH kažkas įvažiavo į galą. ‘Nu jofana’ pagalvojau. Išlipau – BMW ir pacanas. Sako ‘ji jau buvo apdaužyta’. Iškviečiau policiją ir įsėdau į Hondą. BACH! – Sharanas į galą įvažiavo ir nuvažiavo – nespėjau numerių užsirašyt. Apsidairiau – nebuvo ir BMW su pacanu. Atvažiavo policija: ‘kaltininkų nėr, nieko negalim padaryt’. Likau aš. Aš ir Honda, iš kurios nieko nebeliko…
2. Su kate ėjau senamiesčiu. Priėjom kažkokius didelius vartus ir katė iššoko iš rankų, palindo po vartais ir nubėgo kažkur. Mačiau, kad už vartų yra šuo ir pelė. Grįžo mano katė – ant galvos prisiūta kipa (žydiška kepurėlė), į ausis įverti auskarai… Spustelėjau knopkę esančią prie vartų – atbėgo kažkoks vaikis… ‘Atsiprašau, kad taip pasielgiau su katinu’ ir nubėgo atgal. Po minutės ar dviejų atėjo vyras ir nuėmė kipą nuo galvos ir auskarus nuo ausų.
1. Atostogavau kartu su Čiurlionio mokyklos mokiniais (ir Puma). Buvome kažkokiame dvare – toks didelis didelis ir prabangus (prabudus toptelėjo, kad viskas buvo panašu į Hogvartsą iš Harry Potter). Sėdėjome prie TV ir Puma rodė ką nufilmavo dieną prieš tai – šuolį parašiutu. Kamera buvo nukreipta žemyn, nes Vi ir dar 3 (visi jie 4 dalinosi vienu parašiutu) buvo žemiau. Kai Puma priartėjo prie jų, Vi (kuris irgi žiūrėjo video) sušuko ‘va, žiūrėk – aš viršuj kairėj’ (4 žmonės sudarė kvadratą). Tuomet parašiutas nutrūko, bet iškart buvo išskleistas atsarginis. Puma pakomentavo ‘tas geltonas tai asilas’. Video pasibaigė ir sapnas persikėlė į kažkur. Pasirodė kažkoks žmogus – piktas žvilgsnis, pikti ir kėslai. Iš vienos pusės kažkas sušuko ‘Tamsos valdovas!’, o Puma spiegiančiu balsu prie pat ausies suklykė ‘Gražinis’. Nu tegul trenkia mane perkūnas, bet čia apstu Harry Potter įtakos.
2. Su viena mergina ir Pauliumi buvom kažkur – ar ten filmas, ar spektaklis, ar kažkas panašaus. Kruptelėjau kažką prisiminęs ir pasakiau tai merginai, kad einu į tualetą. Paulius irgi nuėjo. Kai išėjom iš salės, pradėjau šaukt ‘taigi valentino diena šiandien!’. Aš tai merginai (kuri, matyt, buvo ne šiaip sau mergina, o mano mergina) norėjau nupirkt dovaną. Nuėjom į kažkokią parduotuvę. Buvo 20:01, bet parduotuvė dirbo iki 23h. Pradėjau dairytis – buvo daug visokių saldainių dėžučių. Ilgai toj parduotuvėj tryniausi vis svarstydamas kuriuos saldainius paimt. Išsirinkau kažkokius baltoj dėžutėj – paragavau – skanūs. Po to Pauliui sakau ‘nu bl, taigi negaliu dovanot dėžutės, kurioje nėr saldainio’. Norėjau paimti tokią pačią antrą, bet nebebuvo. Vėl ilgai ilgai rinkausi ir paėmiau raudoną. Išėjom iš parduotuvės, pažiūrėjau, kad jau beveik 22h… Sustojau ir pasakiau ‘ji net nepasidomėjo, kur dingau; ji turbūt net nepastebėjo, kad dingau; aš jai turbūt visiškai nerūpiu’. Paulius prabilo: ‘neliūdėk, taip jau nutinka, kartais’.
