Hondoje radau Belgijos frankų. Radau daiktadėžėj prie vairo – anksčiau jos nemačiau. Turint galvoje tai, kad Belgijoj euras jau nuo 2002, šie frankai guli ten jau ilgai. 4 monetos po 1 franką ir 2 monetos po 50 centimų. Įdomus atradimas. Monetas paliksiu toj pačioj daiktadėžėj. 0#=55#.
Day 1 – Liepos 25 – Penktadienis: lėktuvas nebuvo anksti, todėl visas rytas buvo skirtas lagaminų krovimui – rūbai, įvairūs krovikliai, 4 blokai cigarečių and stuff. Taksi – VW Passat universalas – visai kaip Žliobos senasis. Oro uoste buvom gerokai anksčiau prieš skrydį – gal kokiomis keliomis valandomis. Taip būna visada, nes mama mėgsta atlėkti anksčiau, kad po to būtų galima ramiai laukt lėktuvo be jokių baimių pavėluoti. Duty Free dar nusipirkom 2 blokus cigarečių, nes pasirodė, kad visgi 4 blokai nėra leistina riba. Aš dar pagriebiau Mentos kramtomos gumos, nes kitokios nebuvo – kainavo 10 litų ir vieną centą. Dėl to vieno cento teko eiti atgal prie vartų, kad mama man jį duotų. Guma velnioniškai brangi, bet labai skani, patogi pakuotė ir jos daug – 45 gabaliukai – dar man jos liko. Su mumis tuo pačiu lėktuvu skrido ir dar du čiuvai pas tą pačią šeimą kur ir mes – prieš skrydį įkalė. Lėktuvas vėlavo 30 minučių – dar nieko baisaus, nes prieš mus turėjęs kilti lėktuvas vėlavo beveik 2 valandas. Skrydis buvo sklandus, nieko neįvyko apie ką galėčiau papasakoti. Iš oro uosto važiavom traukiniu iki St. Albans miestelio (važiavom apie valandą ir 30 minučių) – nuo ten mus paėmė su Audi A6 (C4) universalu (2,0l, automatas). Netraukia, vienareikšmiškai. Galiausiai atvažiavom į Welwyn Garden City, kur ir apsistojom – ramus, gražus angliškas miestelis – visai kaip filmuose. Traukiniu iki King’s Cross stoties Londone – 25 minutės. Man teko laimė miegoti palėpėje – viskas būtų idealu (nes mėgstu palėpes), jei ne tai, kad negalėjau vaikščioti išsitiesęs. Tačiau tai nesukėlė keblumų, kadangi ateidavau tik miegot, nevaikščiodavau. Kai visi pasidėjo daiktus, nuėjome į kiemą, susėdom aplink stalą (kurio viduryje įdubimas lauželiui). Pradėjo kepti šašlykai, lietis alkoholis – aš gėriau kažką panašaus į MIX ir nedaug – daug smagiau buvo stebėt kitus, kurie svyravo. Maniau, kad tai įdomu, kol nepamačiau tikrai įdomaus dalyko – vienas iš geriančių buvo labai apsiskaitęs (gėrė nedaug, beje) apie Staliną ir Hitlerį. Net nepajutau, kaip praėjo naktis, nes įdėmiai klausiau jo pasakojimo (kol kiti ūliavojo)… Tądien net nėjau miegot – dėl poros valandų neverta. Dienos pastebėjimai: visi važiuoja labai tvarkingai, tvarkingi ir automobiliai; keliuose labai daug žiedų, sankryžų mažiau.
Day 2 – Liepos 26 – Šeštadienis: nemiegojau, todėl nereikėjo keltis, todėl ir nereikėjo laukti eilėj į vonią – buvau pirmas. Dienos planai – pamatyti sargybos pasikeitimą Buckingham rūmuose, turistinis autobusas po visą Londoną, Mamma Mia miuziklas. Viskas atrodė lyg ir neblogai, bet į sargybos pasikeitimo pradžią nespėjom, nes du čiuvai dar buvo pagirioti po penktadienio, jie nespėjo taip greit eit. O jau kiek žmonių daug buvo ten! Vėliau griebėm autobusą – labai įdomiai pasakojo per ausines, blogai tik tiek, kad kartais stovėjome kamštyje, bet čia smulkmena. Autobuse dar sutikom dvi lietuvaites. Išlipom Trafalgaro aikštėj, šiek tiek pavaikščiojom, nuėjom į kinų kvartalą, o vėliau nuėjom į Leicester aikštę – laukėm kelių žmonių, su kuriais nuėjom pavalgyti. Valgėm kinišką maistą už 5 svarus – sumoki ir gali valgyt kiek telpa, gali vis nueit dar įsidėt, bet už gėrimus moki atskirai. Pasirinkimas nedidelis, bet ganėtinai skanu. Pavalgėm ir nuvarėm į ‘Mamma Mia’ miuziklą – nerealus! Kokia muzika, kokie aktoriai – fantastika. Labai patiko, bet ‘We Will Rock You’ prieš 3 metus patiko labiau vien dėl muzikos – labiau atitinka mano skonį. Grįžom vėlai naktį. Dienos pastebėjimai: iki žemės graibymo girti žmonės man sukelia pyktį ir neapykantą.
Day 3 – Liepos 27 – Sekmadienis: šią dieną du čiuvai, kurie visada gėrė, turėjo išvažiuot, todėl į miestą varėm be jų. Planai – laivas, parkas, zoologijos sodas, Camden Town. Plaukiojimas laivu nesukėlė jokių įspūdžių, nes prieš 3 metus jau plaukėm. O štai parkas ir zoologijos sodas – labai labai sužavėjo. Parkuose tvarkinga, ramu, gaivu, gražu ir šiaip nuostabu, o zoologijos sode gyvūnams suteikiamos geresnės sąlygos nei Kaune. Zoo sode buvom ilgiausiai, nes laikas praslinko nejučia. Vėliau – į Camden Town. Ten ir pavalgėm – vėl kiniškas maistas, vėl valgai kiek nori, bet reikėjo mokėt 12 svarų kiekvienam žmogui (7 svarai darbo dieną). Tačiau koks čia pasirinkimas, kokia aplinka ir koks nuostabus skonis! Nepamenu, kada buvau taip skaniai pavalgęs. Kai išėjom iš kavinės, nuėjom pirktis suvenyrų – pagriebiau sau plakatą su ‘Underground‘ logotipu, modeliukų. Tuomet namooo.
Day 4 – Liepos 28 – Pirmadienis: prieš išvažiuojant iš Welwyn Garden City į Londoną, užbėgau į žaidimų parduotuvę. Radau tai, ko ieškojau Vilniuj – originalų, klasikinį Super Mario. Tuo pačiu pagriebiau ir dar 3 žaidimus, nes tuomet kaina tik po 5 svarus (22 litai, kai Vilniuj 35). Važiavom į Londono akį. Iš ten atsiveria nuostabus vaizdas – visas Londonas kaip ant delno (kaip banaliai skamba). Taip pat labai smagu prieiti prie pat stiklo ir žiūrėti į apačią. Iškart po to, šovėm į akvariumą, kuris yra visai šalia – labai įdomu buvo pamatyt rajos apačią (kažkur tarp nuotraukų yra). Suvenyrų parduotuvėj pagriebiau labai gražų atviruką (kuris visiškai nesusijęs su akvariumu). Tuomet mama norėjo eit į St. Paul Katedrą. Aš labai principingas ir nėjau – su viena mergina likau ant suoliuko, ji užmigo. Kai galų gale mamai ten atsibodo, nutarėm išgerti Starbucks kavinėj ko nors gaivaus. O ten tikrai yra didelis pasirinkimas. Užsisakiau Frappuccino (labai tikiuosi, kad kas nors panašaus bus Coffee Inn arba Double Coffee Vilniuje). Tiesiog pasakiška gaiva ir skonis. Sekanti stotelė – tabako parduotuvė, nes merginai, kuri buvo kartu, sloga, o mėtinis (nr99) Snuffas labai padeda. Aš šiek tiek irgi paėmiau – kažkuo užsikabinau už Snuffo (negerai, oi negerai). Galiausiai ėjom į The London Dungeon – tai vaizdžiai papasakoti siaubingiausi Londono įvykiai istorijoje – ir gaisras, ir Džekas Skerdikas, ir panašiai. Buvom girdėję atsiliepimų, kad ten labai baisu, tačiau taip tikrai nebuvo. Įdomu, patiko, bet tikrai ne baisu. Tiesa, buvo baisu atrakcione pačiame gale – atsisėdi į kėdę, tave pakelia aukštai ir tada staigiai paleidžia žemyn (ir nufotografuoja). Visi rėkia, matosi baimė nuotraukose, o aš, štai, kažkodėl supykau. Vakare mama buvo susitarusi susitikti su savo buvusia klasioke – su jos dukra praleidau visą vaikystę (aš vyresnis viena savaite). Labai buvo smalsu pamatyti ją po tiek daug metų. Pamačiau. Pasilaikysiu nuomonę sau, nėr čia ko.
Day 5 – Liepos 29 – Antradienis: ekskursija autobusu. Windsoro rūmai labai didingi, nesitikėjau tokių – viduj pasakiškai gražu, prabangu. Gaila, kad negalima fotografuoti. Ypač įspūdį paliko skydų kambarys – poros šimtų kvadratinių metrų kambarys pilnas skydų, kurie iškabinti ne tik ant sienų, bet ir per visas lubas. Vėliau – Bath miestelis ir romėnų pirtys. Gražus miestelis, bet ten jaučiausi prastai – pusiau juokais, pusiau ne sakiau, kad aš gyvenau jame praeitame gyvenime. Anyway, energetika man buvo neigiama. Prie pirčių vyko vienratininko pasirodymas su žirafa (kažkur tarp nuotraukų yra). Netoli vienratininko scenos prie suoliuko buvo baisūs dideli pilki šunys – niekada nebuvau tokių matęs ir netikėjau, kad būna tokio dydžio. Arkliai. Luckily, iš miestelio išvažiavom gan greitai (iškart pasidarė geriau, dingo galvos skausmas ir svaigimas). Važiavom į paskutinį ekskursijos objektą – Stonehenge – mistiniai akmenys (trumpai tariant). Mane jie žavi būtent tuo mistiškumu – taip pat kaip piramidės and stuff. Kelionė baigėsi ir nurūkom autobusu atgal į Londoną.
Day 6 – Liepos 30 – Trečiadienis: automobilių paroda! Mama ryte su drauge išvažiavo į Kew Garden, o aš likau snaust – pramiegojau truputį, bet per 15 min susiruošiau ir išėjau nevalgęs. Didžiausias malonumas vaikščioti vienam po svetimą miestelį, po Londoną, važinėti požeminiutraukiniu – labai nesunku susiorientuoti, viskas labai aiškiai nurodyta ženklais. Kai turėjau persėsti į DLR, pranešė, kad dėl kažkokiu nesklandumų to padaryti negaliu. Teko perplanuot maršrutą. Galiausiai nukakavau į parodą. Pradėjau vaikščioti nuo tiuningo, audio įmonių salės. Ten buvo automobilių modeliukai. Aš labai labai norėjau BMW M3 E30, bet kaina – 55 svarai. Aišku, jo kokybė ideali, bet aš tiek neturėjau (15 svarų kainavo travel card, dar 15 – bilietas į parodą, todėl tik 30 man liko). Šioje salėje mačiau net 2 Lotus 7 replikas (aišku, kad yra tarp nuotraukų). Vėliau – Opel (Vauxhall). Jų spalva – balta, tik naujoji Insignia buvo ir kitokių spalvų. OPC, aišku, patiko labiausiai. Cadillac, Corvette – nieko ypatingo, būna ir geriau – manęs amerikietiški automobiliai nežavi. Na, nebent Corvette ZR1, bet su tokia galia galėjo ir greitesnį automobilį sukurt – Nissan GT-R vis vien valdo. SAAB – gražūs ir santūrūs automobiliai. Manau, kad tikras petrolhead turi gyvenime paturėt ne tik Alfa Romeo, bet ir SAAB. Vėliau sustojau pailsėt prie gėrimų baro – užsimaniau paragaut Corona Extra. Labai skanu, bet į galvą nedavė – buvau visiškai tuščiu skrandžiu, bet vis vien. Vėliau priėjau eco friendly automobilių zona – visokie Smart ir blah blah blah – nefotografavau. Na, tik Tesla ir Lotus, bet man jie visų pirma sportiniai automobiliai, o tik po to – eco friendly. Renault Laguna Coupe buvau matęs jau Frankfurte, bet vis vien apie ją pasisukiojau ir nufotkinau – tikrai graži. Užkalbinau vieną iš Renault atstovų. Paklausiau kodėl jie jos negamins. Pasirodo, kad gamins, bet ji taip neatrodys – nu vapšė… Spalį turėtų pasirodyti serijinis modelis. Mazda visai nieko naujo neparodė – tik truputį atnaujintą RX-8. Nufotkinau Mazda 6 – vis dar tampo į parodas. Nissan stende tik GT-R mačiau – tik išėjęs iš parodos supratau, kad kitų Nissan modelių nemačiau (bet buvo). Honda stende – du sportiniai mažyliai – Cabrio ir Coupe, OSM ir CR-Z. Suzuki Kizashi sužavėjo ir čia – ne tik Frankfurte… Bet daugiau nieko labai gero Suzuki stende ir nebuvo. Toyota ir Lexus stende – gražuolis LF-A (mano nuomone, panašiai atrodys NSX), bjaurusis Hybrid I (mano nuomone, panašiai atrodys Prius) ir Aygo Crazy (mano nuomone, reiktų sakyti ‘I (Ay) Go Crazy’). Prie Seat stendo užkalbinau žmogų dėl Seat Ibiza SC modelio – paklausiau, kuo jis skiriasi nuo paprastos Ibizos. Sakė, kad limited edition spalva… Pasitikslinau ar tik tuo. Taip. O stendas juk toks gražus, lyg čia būtų kažkas super duper nerealaus. Paėjus toliau, priėjau 2 supercar klubų stendus – va čia buvau vau. Gyvai pamačiau Ferrari F40 (dzin, kad senesnė už mane) ir Bugatti Veyron (reikia komentarų?). Taip pat sužavėjo 3 Spyker automobiliai (C12 Zagato, C8 Spyder, C8 Aileron), 2 Pagani Zonda, Koenigsegg CCR, 2 Wiesmann, 4 Ferrari (430, 612, 599 ir, žinoma, F40), 2 Aston Martin (DB9 Volante, V8 Vantage) ir senas, bet geras Jaguar XJ220. Po tokių automobilių, nustebinti labai sunku, bet visgi pavyko – GT Lightning elektrinis supercaras. Alfa Romeo stende labai gražiai atrodė MiTo ir 8C šalia. Bet dar gražiau – Bentley automobiliai. Kai apėjau visus automobilius, užmačiau Gran Turismo 5 stendą – ten buvo galima pavairuoti Audi R8 arba Audi TT. Atsistojau į eilę – tikrai norėjau pabandyti. Prieš mane važiavę žmonės padarė 7-8 minučių laikus su automatine pavarų dėžę. Aš išdrįsau paimti mechaninę R8. Logitech vairas labai patogus, pavaras perjunginėti labai smagu. Trasą įveikiau greičiau nei per 5 minutes – už manęs stovėję žmonės man paplojo, o aš apturėjau didelį smagumą. Žinau, kad kada nors turėsiu naujausius Playstation ir Gran Turismo. Nežinau, kada, bet turėsiu – žaisiu su savo vaiku (-ais). Po pasivažinėjimo nusipirkau Top Gear maikę (front and back) ir žurnalą. Išėjau į lauką – ten irgi buvo kur sudalyvaut, ką pažiūrėt. Labiausiai sužavėjo Westfieldai. Buvo galima jais pravažiuoti (keleivio vietoj), bet turėjau tik 5 svarus, o kainavo 10. Užtat nufilmavau. Po to nužygiavau į Honda pasirodym
Vienratis. 29″
2008-08-04
17:30 – 20:30
Nuvažiuota 6,3 km
Važiavimo trukmė 41 min
Vidutinis greitis 9,2 km/h
Maksimalus greitis 17,6 km/h
Variau į meetą su Honda! Žlioba važiavo irgi. Ir 29″, ir 24″ tilpo į bagažinę. Nuvažiavom, pavažinėjom tarp Coca-Cola skardinių. Tuomet padarėm ratą aplink upę: Katedra, Sereikiškių parkas, Mindaugo tiltas, kita upės puse iki Baltojo tilto ir pro Lukiškių aikštę atgal prie Operos. Kai pradėjom maršrutą, sutikom Mar su Egle, o po to ir Marių su Paulium K.. Taip pat įdomus nuotykis buvo Katedros aikštėj – ten, kur yra nusileidimas dviračiams, vėžimėliams prie kiosko, moteris su vežimėliu mumis pasipiktino ir išvadino klounais. Vėliau vėl ją sutikom Gedo prospekte. Aš prie pat jos sustabdžiau, nes negalėjau pravažiuot, ir nulipau. Ji suriko ‘bliamba!’, o aš ‘pikta kokia’ ir tada jau pavadino mane debilu. Ir iš kur tiek pykčio? Iškart po apsižodžiavimo įsimūrijau į Nickan – abu norėjom pravažiuoti pro tuos pačius du stulpelius – sutapimas, kad tuos pačius pasirinkom. Kai įsėdom į automobilį, pradėjo kapnoti, o vėliau lietus labai įsismarkavo – pametėjau dar Gytį iki Narbuto kalno stotelės. Namo grįžau sausut sausutėlis, nes automobilyje radau skėtį. Automobilis labai puiku.
1. Sekm-pirm. Naktį prieš užmiegant bandžiau ‘nusistatyt’ savo vidinį laikrodį – norėjau atsikelti 9, nes miegoti iki 12 atsibodo. Kartojau kartojau kartojau sau tol, kol užmigau. Ir štai sapnas: sapnuoju, kad prabundu, pagalvoju ‘o, jau 9’ ir atsikėlęs nueinu į kambarį. Pasakau mamai ‘jau 9’ ir grįžtu į lovą miegot. Sapnas baigiasi. Ryte mane pažadino mama 9:45 (jaučiau, kad buvo praėjęs labai mažas laiko tarpas po mano sapno). Paklausiau mamos ar nebuvau atėjęs į kambarį. Aišku, kad nebuvau. Esmė tokia, kad visgi prabudau 9 – tik sapne, o ne realybėj.
2. Pirm-antr. Prieš užmiegant sugalvojau, kad reikia įsikalti į galvą ką nors kitą ir stengtis tai susapnuot. Prieš užmiegant kartojau sau ‘Lotus, Honda, Lotus, Honda, Lo…’ ir užmigau. Sapnas: tylu, ramu, važiuoju automobiliu. Įsukau į Maximos aikštelę – šlapia, daug daug sniego, tuščia – nėr nei vieno automobilio. Pradedu matyti save ir automobilį, kurį vairuoju, iš šalies. O vairuoju aš ‘žaliajūrinę‘! Gražiai važinėju aikštelėje, užmetu galą, lengvai slystu, lengvai ištiesinu. Malonumas.
Namooooo! Kol suradom St. Albans stotį… Su GPS tik pavyko po kurio laiko. Lėktuve ir priešais, ir už nugaros verkė maži vaikai… Įsiskaudėjo galvą vėliau… Laimingai nusileidom… 0#=53#.
Automobilių paroda. Ir tai viską pasako. Mačiau tai, ko nepamačiau Frankfurte – Bugatti Veyron. Pasaka tiesiog. Bet dar geriau – mačiau Ferrari F40. Net žandikaulis atvipo. Ir dar dar mačiau savo svajonių automobilį – Lotus 7 replica – vienas jų su 6 litrų varikliu. Taip pat buvo galima pravažiuot vienu iš Westfield (irgi Lotus 7 replica), bet aš tik 5 svarus teturėjau, o reikėjo 10… Ech… Vežiojo įspūdingai – nufilmavau. Driftas, faktiškai. Bet nieko, kažkada ir man teks juo važiuot – ir ne šalia, o už vairo. Nusipirkau maikę ‘I Am The Stig’s Fat Cousin’ – tipo Top Gear ten buvo – mačiau ir jų policijos automobilius (kas žino, tas supras). 0#=53#.
Didžioji ekskurija – Windsoro rūmai, Stonehenge ir romėnų pirtys… Apie automobilius trumpai – ant kiekvieno kampo Porsche, Bentley ir Aston Martin – tikrai labai daug. Taip pat mačiau Skyline R32 kokius 5 ir vieną R34, Lotus Elise nemažai. Ir dar!!! Keturis VW T1 mikriukus – tuos hipiškus – visi labai tvarkingi. Stebėjausi, kad jų tiek galima pamatyti. Ekskursijos patiko, viskas ok. Smulkiau bus savaitgalį. 0#=53#.
London Eye, Aquarium, St. Paul Cathedral (į kurią nėjau), Tobacco Shop (Snuff), London Dungeons, Meet. Jasna? 0#=53#.
Šeštadienį po nemigos nakties varėm jau į Londoną. Automobiliai, šurmulys, daug žmonių – pasaka tiesiog. Be įprastinių naujų automobilių – 599GTB, 997, V8 Vantage ir DB9, Continental GT (ir coupe, ir cabrio, ir sedan), Brooklands, F430, Granturismo, sl65 AMG, Z4 M Coupe, RS4, ST220, E46 M3 – mačiau ir senesnių klasikinių – BMW Z1, Citroen DS, Mercedes-Benz SL, VW Karmann… Vajėzau kokių gražuolių ten… Realiai daug gražesni ir galingesni atrodo, nei per TV. Tiesa, merginos Lietuvoj gražesnės. Vakar vakare dar variau į miuziklą ‘Mamma Mia’ – ABBA dainos. Na, man patiko, bet ‘We Will Rock You’ prieš 3 metus buvo dar labiau ‘vau’. Londonas gražus ne tik automobiliais – važiavom turistiniu autobusu – miestas, pastatai atrodo įspūdingai, masyviai. Autobuse priešais mus sėdėjo lietuvaitės – lietuvių ten daug. Metro – labai gerai – vėsu, gera, didelis greitis ir vėl pulkas žmonių ir šurmulys. Šiandien vaikščiojom po parką – kaip koks trečdalis Vilniaus – visą praeitį labai sunku, todėl nuėjom tik nedidelę dalį. Ilgiausiai vaikščiojom zoo sode – įspūdingai gerai perteiktą laukinės gamtos atmosfera – gyvūnams čia geriau, nei Kaune. Labai negerai, kad viską aprašinėju pervargęs, nes dingsta visos emocijos – bet smulkiau aprašysiu grįžęs į Vilnių – o šie trumpi įrašai man primins kur buvom. Vis dar noriu sumedžiot BMW M3 (E30), bet mačiau tik BMW E30 Cabrio – tvarkingas, bet ne M3… Apsipirkau truputį suvenyrų – ypač patiko didelis baltas plakatas, kurio centre ‘Underground‘ logotipas. Toks minimalistinis, paprastas – įsirėminsiu ir pasikabinsiu kambary. Nuotraukų dabar nemesiu, nes komplikuotai man tai sektųsi – sumesiu po to viską į vieną įrašą spec. nuotraukos. 0#=53#.
Lėktuvas vėlavo vos 30 minučių. Atskridom gerai, su traukiniu nuvažiavom per visą Londoną gerai, su Audi iki Welwyn Garden City nuvažiavom gerai. Mačiau: 2 Ford Focus CC (cabrio), kurie važiavo vienas paskui kitą ir 2 Peugeot 307 CC, kurie taip pat važiavo vienas paskui kitą. Taip pat neliko nepastebėti EVO IX ir 997 Carrera S. Į Londoną šian nevarėm, viskas buvo namo kieme. Tas viskas truko labai ilgai, bet aš vis vien likau paskutiniu Mohikanu – ir blaiviausias. Pasiklausiau vieno ‘filosofo’ kalbų apie Hitlerį – o vat reiks paimt paskaityt jo biografiją. Stalinas irgi kietas čiuvas – kasdien perskaitydavo po 500 puslapių įvairiausių knygų. Čia jau prašvito. 0#=53#.
Po 4 valandų lėktuvas; grįšiu liepos 31. Stengsiuos kiekvienos dienos vakare prisėst ir aprašyt, jei pavyks gauti kompiuterį su internetu. Pasiėmiau užrašų knygutę, į kurią rašysiuos visus išskirtinius automobilius, kuriuos pamatysiu – /me trenktas. 1#=53#.
Pagaliau pagaliau gavau vairuotojo pažymėjimą – ilgai lauktas. Buvau ir išvažiavęs pirmą kartą vienas – variau į Šiaurės miestelį pasiimti stovo, tokio pat, kokį sulaužiau – užtat turiu atsarginių dalių dabar. Vienam važiuoti kaifas, kaifas dar ir pagazuoti, nes niekas neburba šalia, kad ‘sugadinsi variklį’. Aišku, tuo nepiktnaudžiauju, nes varikliui ne į gerą, bet kartais juk kyla noras. Pasiėmiau stovą ir baterijas – aptarnaujantysis buvo labai labai kažkur matytas, todėl net pasimečiau, kai jį pamačiau. Tik va niekaip neatgaminu kas ten toks. Tuomet nuvariau į savitarnos plovyklą nusiplauti kondicionieriaus – ten pro kažkur teka freonas ir reikia nuplauti, kad matytųsi pro kur… Bet va vos pradėjus plauti, priėjo žmogus, uždarė kapotą ir pradėjo aiškint, kad negalima. Aš aišku žinau, kad negalima plauti variklio, bet aš ploviau net ne šalia jo. Tą patį paaiškinau ir jam, o jis vis vien savo dainelę, kad ‘jokioje plovykloje negalima atsidaryt kapoto’. Tai bliamba, kur man tada plaut? Man visas freonas ištekės taip… Grįžau namo, pasistačiau automobilį… Namuose pastebėjau, kad man įdėjo ne tas baterijas… Bet blogai ne man, o jiems, nes aš už jas sumokėjau 29 litus, kai jų tikra vertė – 59 litai. Negerai, kad nepatikrinau vietoj, bet aš visai išsiblaškęs ten buvau dėl to matyto nepažįstamojo. Baterijų pakuotę jau praplėšiau, todėl turbūt nepakeistų, lieptų primokėti 30 litų skirtumą. Bet tai bliamba, kodėl aš turiu taip daryti, jei aš net ne tas baterijas gavau? Aišku, aš turiu kur jas panaudoti, bet vis vien aš jų būčiau nepirkęs. Ir man vis vien reikės pirkti tas, kurių man neįdėjo. Nežinau net ką daryt… Ar rašyt jiems, ar ne… 1#=52#.
Atsidariau virtualų svajonių garažą ‘DreamGarage’. Čia tiesiog ‘svaigsiu’ apie geidžiamiausius automobilius. Pradėsiu nuo Lotus 7, aišku.
Kas? Kada? Kodėl? Colin Chapman, Lotus kompanijos savininkas. 1957 metais. Paprastas, lengvas sportinis automobilis. Jis tikrai susilaukė populiarumo – juk išliko iki pat šių laikų. Yra labai daug įmonių, kurios gamina Lotus 7 replikas (daugmaž panašiai atrodančius automobilius). Pati žinomiausia – Caterham. Būtent jie man patys pačiausi…
Kodėl jie man patinka? Jų išvaizda paprasta, gal net ‘retro’. Taip pat tai mažas, lengvas automobilis, todėl ir su eilinio galingumo (100-150 arklių) varikliu jis važiuoja ganėtinai smagiai. Aš jau net nekalbu apie turinčius 200< arklių – ten jau žvėrys, nes svoris vos 550-600 kg (įmanoma net ir 400-500 kg), o tai daugmaž tolygu lengvajam automobiliui su 400-450 arklių (o juk tai daug). Šiame automobilyje dažniausiai nerasi kondicionieriaus, navigacinės sistemos, net radijos, nekalbant jau apie tai, kad jame nėra durų, o bagažinė minimali – komforto tikėtis kvaila, bet juk tai ir nėra kasdienis automobilis.
R500 vs Ducati | R500 Nurburgring | R400 vs CSR260 | R400 vs Atom | CSR vs F40
Na po velniais, nejaugi šiame bloge niekada neužsiminiau apie išradimus, kurių nėra, bet norėčiau, kad būtų? Negali būt, bet per search neradau… Labiausiai labiausiai norėčiau ‘dream recorder‘. Labiau už viską norėčiau pamatyti, kolekcionuoti savo sapnus… Šis įrenginys būtų piniginės dydžio, daugmaž kaip išorinis kietasis diskas su keliomis jungtimis – USB jungimui prie kompiuterio ir jungtys televizoriui (nežinau, kaip jos vadinasi). Taip pat būtų puiku, kad nereiktų prie galvos nieko jungtis, įrašinėtų sapnus per atstumą, tiesiog reiktų ‘suporuoti’ su žmogumi… Na, iš bėdos tai galėtų būt jungiamas Bluetooth ryšiu – reiktų įsidėt į ausį nedidelį siųstuvą… Aišku, sapnų kokybė turėtų būti pati geriausia – HD! Abaldiet, koks kaifas būtų… Antras, kiek mažiau geidžiamas įrenginys – ‘lcd cam‘. Nežinau, kaip reiktų jį pavadinti, bet tai būtų kaip ir delninukas su dideliu, prisilietimams jautriu, ekranu. Ekrano viršuje būtų teksto juosta – ką įrašai, tą ir pamatai – gyvai. Pavyzdžiui, įvedi ‘Valdas Adamkus’ ir ekrane pamatai jį (jei žmonių tokia pavarde yra daugiau, tai tiesiog būtų pasirinkimas tarp jų visų – adresas, pareigos po kiekvieno pavarde) – lyg jis būtų filmuojamas su kamera. ‘Filmavimo kameros’ padėtį būtų galima keisti vedžiojant pirštu per touchscreeną – galėtum žiūrėti į žmogų bet kokiu kampu. Ir, tai nebūtinai būtų žmogus – galėtum įvesti adresą, automobilio valstybinį numerį ar panašiai… Aišku, toks įrenginys labai pažeistų žmogaus teises, todėl labai tikiuosi, kad tokio ir neišras. Tiesa tiesa, blogas be pavadinimo – tiesiog ‘Blogas’, o ne joks ‘lux.sit.blog’. Nežinau, kaip jį pavadinti. Gal yra minčių? 0#=51#.
© Žalio Tarakono blogas 2007 - 2025