Žalio Tarakono blogas

Šiąnakt net du sapnai aplankė galvą:
1. Buvau mokykloj ir sekanti pamoka – kūno kultūra. Ėjom visi persirenginėt… Buvo keistas jausmas, kad nutiks kažkas negero. Kai persirengėm ir ėjom į salę, pamatėm kažką mistiško, bet nieko mistiško nebuvo. Tiesiog sustingom visi bernai ir žiūrėjom į salę, kurioj bėgiojo daug mokinių. Tačiau į šį normalų reiškinį žiūrėjom su nuostaba. Mokytoja mus paragino eiti greičiau į salę.
2. Buvo kažkoks renginys mokykloj. Įėjau į mokyklą su kažkokiu berniuku. Jutau, kad tai mano brolis, bet išties jis buvo daug jaunesnis ir atrodė visai kitaip. Rūbinė buvo daug daug didesnė ir dirbo suaugusios merginos. Viena jų paklausė su kokiu automobiliu atvažiavau. Aš atsakiau ‘VW Golf nauju’ ir ji paėmė brolį, mano paltą ir pakabino visą tai ant kabliuko, prieš tai pervėrusi brolio rūbus pakaba. O aš gavau ženkliuką su VW logotipu ant kurio žemiau buvo parašyta ‘VW Golf’ ir dar valst. numeriai, kurių neįžiūrėjau. Supykau ant jos ir paėmęs brolį nuėjau į salę, kuri buvo milžiniška. Brolis kažkur dingo, o aš atsisėdau šalia eta.aquarii. Besižvalgydamas pastebėjau toliau sėdinčius savo draugus – Mantas, Paulius B., Ernestas, Guoda ir dar kažkas buvo, ko neįžiūrėjau. Prasidėjo paskaita ir į salės vidurį įžengė V. Kaupinis. Šnekėjo šnekėjo jis kažką… Tai truko labai ilgai ir galiausiai jis paskelbė pertrauką. Nuėjau į rūbinę ir nusikabinau brolį nuo pakabos (nors tai dariau jau anksčiau) ir nuvežiau jį su Golfu namo. Grįžau kaip tik laiku – nuskambėjo skambutis, skelbiantis pertraukos pabaigą. Nuėjau į salę ir šįkart su eta.aquarii atsisėdom šalia mano draugų. Direktoriui pradėjus pasakot, Mantas ar Paulius B. vis įterpdavo kokią mintį į Kaupinio kalbą. Visiems patiko, direktoriui irgi. Po trumpo laiko, kažkas paskelbė ‘laikas pjaustyti tortą’ ir tuomet iš salės galo kažkokia mergina su savo draugu atsistojo ir pradėjo eiti link salės durų. Eidama ji garsiai rėkavo ‘Tortas šūūūdas, tortas šūūūdas’ ir tai užsiutino direktorių, bet jokių veiksmų nesiėmė, nes rėksnė jau išėjo. Direktorius pradėjo pjaustyti tortą.

Kažkada girdėjau apie žmogų, kuris iškeitė sąvaržėlę į namą… Nesigilinau, tiesiog žinojau šį faktą. Vakar per FSM buvo paliesta ši tema ir todėl visus mokinius padalino į grupes (vos 4 grupės po 3 žmones, nes dauguma kažkur buvo išvažiavę ilgojo savaitgalio proga), davė po vieną pieštuką ir išvijo į gatvę pusvalandžiui. O gatvėj žmonių buvo dar mažiau… Tačiau jau po poros minučių pavyko atsikratyt pieštuku ir išsikeisti į neatidarytą Tic-Tac dėžutę. Dar truputį pavaikščiojus, išmainėme Tic-Tac į kažkokį drėkinamąjį losjoną už 7 litus. Su juo ir baigėme mainus, nes niekas jo nenorėjo. Grįžę į FSM, sužinojome, kad rezultatas net labai geras… O man, aišku, kilo beprotiška mintis… Būtų galima pradėt mainus vasaros pradžioje ir visą vasarą mainytis… Tikslas nedidelis – automobilis už 1000 litų… Juk šiaip visai realus tikslas… Po truputį, lėtais žingsniais, tikrai būtų galima turėt automobilį. Aišku, tenkintų ir mažesnis pasiekimas, juk tik dėl įdomumo viskas būtų daroma… Tačiau nežinia, ar pakaks ryžto, nes jau vien rašydamas abejoju ir tai puikiai atsispindi rašymo stiliuje – daug daugtaškių. Pasimetęs kol kas. O jūs ką patartumėte? Imtis tokio eksperimento, ar visgi čia šūdas? Originalas: http://oneredpaperclip.blogspot.com/. BTW, gegužės 3 dieną išbuvau be kompiuterio. 3#=33#.

Dvi ilgojo savaitgalio naktis sapnavau.
1. Trečiadienio – ketvirtadienio nakties sapnas:
Buvau lyg siela, žvelgianti į savo iš tolo. Mačiau save gulintį lovoje, kartais sujudantį. Miegant jaučiau nejaukumą, lyg kažkas mane stebėtų. Labai keistas jausmas, kai stebi save ir tuo pačiu nejauku, kad tave stebi kažkas – tu pats. Net nežinau ar tai galėčiau prilyginti sapnui, bet juk kas dar daugiau gali būt? (retorinis kl.)… Ir taip visą naktį…
2. Ketvirtadienio – penktadienio nakties sapnas:
Užmigęs sapnavau/jutau tą patį, ką ir treč.-ketv., o po to sapnas persikelė į Vokietiją. Nebuvo jokių ženklų, kurie teigtų, kad tai Vokietija – tiesiog tai žinojau. Įėjau su mama į parduotuvę. Kažko ieškojau, bet nežinojau ko, todėl sekėsi prastai. Pamačiau keletą pažįstamų veidų ilgoj eilėj prie mėsos skyriaus. Ten mėsininkas pjaustė iš pažiūros paprastą mėsą, bet žmonės ją pirko labai uoliai. Mėsa buvo atpjaudinėjama nuo didelio gabalo apvaliais, bet plonais gabalais, išėmant iš vidurio kaulą. Po to supratau, kad čia pjausto žmogaus šlaunį. Kai mėsininkas eidavo į savo patalpą, pro pravertas duris matėsi dar daugiau papjautų žmonių… Paėmiau ir aš gabaliuką. Kai jau buvau prie kasos, nubėgau dar paimti kažkokių riešutų, kuriuos pyliau į ilgą, bet siaurą apvalų maišelį – kaip ‘Pringles’ dėžutė, bet dar siauresnį.

Kompiuteris labai labai dalyvauja mūsų gyvenime, todėl kartais reikia pailsėt. Štai barake perskaičiau apie ‘shutdown day‘ – tereikia gegužės 3 dieną nejungti kompiuterio. Beveik negalvodamas užsirašiau ir tikiuosi šį pažadą įvykdyti. Kad būtų kiek sunkiau, prie kompiuterio dar pridedu ir mobilųjį telefoną, kurį išjungsiu vienai parai. Jei šis ‘žygdarbis’ pavyks, susidarysiu kalendorių mėnesiui į priekį, kurias dienas nejungti kompiuterio. O dabar sakykite, skaitytojai, kiek valandų per parą praleidžiate prie kompiuterių? Ar pasirašote eksperimentui ‘shutdown day‘? Neatsakiusių į šiuos du klausimus komentaruose, IP bus užbanintas. No kiddin’. 2#=30#.

Vienratis. 29″
2008-04-15
12:00 – 20:00
Nuvažiuota 21,4 km
Važiavimo trukmė 1 val 51 min
Vidutinis greitis 11,6 km/h
Maksimalus greitis 22 km/h

Ryte buvau kare, todėl nėjau į mokyklą ir galėjau išvežiot mamos klientams dokumentus po miestą. Pasirinkau vienratį, nors anksčiau visada važiuodavau dviračiu. Nuo namų iki Europos nusigavau per 15 minučių. Važinėjau taip po visą miestą, buvo pusę velnio. Tačiau kai reikėjo važiuoti Kalvarijų gatve į kalną, buvo gan sunku, vos pavažiavau – buvau jau numynęs 15 km. Šiaip ne taip įveikiau visą maršrutą ir grįžęs namo galėjau pailsėt. Poilsis truko vos vieną valandą, nes reikėjo važiuot fotografuotis laikraščiui 15min. Važiuojant link stotelės (autobusas buvo 16:29) į akį įsiteškė maža muselė (kurią ištraukiau tik namuose vakare). Kai sustojau pabandyti ją ištraukt, nutariau pažiūrėt kiek valandų – jau buvo 16:24, o dar liko geras kelio gabalas, todėl šokau ant vienračio ir nulėkiau. Vos spėjau į autiką. Bet jame nebuvo Žliobos. Pasirodo, kad aš pažiūrėjau ne į laikrodį, o į kilometražą, todėl po poros stotelių išlipau ir sulaukiau sekančio autobuso, kuriame be Žliobos dar buvo ir Rita. Nuvažiavę iki reikiamos stotelės, patraukėm link Gedo prospekto. Viename iš išvažiavimų iš kiemo išlindo Audi A8 (visiškai jos nesimatė, nes siauras įvažiavimas ir yra siena). Žlioba vos į jį neatsitrenkė… Na, tiksliau reiktų pasakyt ‘Žliobos vos nenutrenkė’. Katedroj po kažkiek laiko pasirodė žurnalistė ir ilgą laiką prasedėjo ant suoliuko galvodama kaip fotkinti ir laukdama fotografo. Kadangi ji nutarė, kad būtų labai gerai fotografuoti važiuojančius nuo laiptų, tai teko važiuot. Su nauju vienračiu nė karto nebandžiau ir nesijaučiau dar ant jo taip gerai, kad bandyčiau, todėl nulipdavau prieš pat laiptus. Vėliau važiavom Pilies gatve, kur irgi padarė foto, bet neįdėjo. Važiujant Pilies gatve, man kelią staigiai užkirto dviratininkė. Nebuvo kur dingti ir atsitrenkiau į galinio rato šoną. Aišku, neišsilaikiau ir nušokau. Dešine koja kliudžiau dviratį, todėl dabar turiu didelę mėlynę, o kaire koja užlipau ant šuns. Gerai, kad šis nesupyko ir nesugalvojo užpult – išvis būtų šaunu. Dar fotkinomės ir važiuojančius nuo kažkokio kalno, bet taip pat neįdėjo… Ech, bet tiek to. Buvau žiauriai pavargęs vakare po tokio pasivažinėjimo. Laikraščiai.

Antradienį vyko fotografavimasis laikraščiui. Ir štai patekau trečiadienį į antrą puslapį, o penktadienį turėjau patekt į pirmą, bet matosi tik mano nugara… Bet vis vien labai gerai.


3#=28#.

Spamo gaunu kasdien. Gmail labai gerai jį atrenka nuo kitų laiškų. Dažniausiai pratrindamas ‘spam’ dėžutę jos neperžvelgiu, bet šiandien akis užkliuvo už laiško, kurio tema skamba taip: Viagra. You can be 18 again! Tikrai įdomu gauti tokį laišką, kai dar nė karto nebuvau 18, o štai jau siūlymas tapti 18 vėl. 0#=25#.

Already done. Štai ji (linksmiausia turbūt):

Thanks goes to Paulius. 0#=25#.

Metų pabaigoj rašiau apie bandomąjį važiavimą naująja Mazda 6. Ir štai pagaliau ji jau nupirkta. Spalva ledine! Nesitikėjau, kad taip gražiai atrodys, sakiau imti juodą. Tačiau ir ši baklažano spalva atrodo kaip juoda – priklausomai nuo apšvietimo ir žiūrėjimo kampo. Tiesa, dokumentuose ji ‘ruda’… Kalbant apie vidų, tai siaube siaube kiek ten visko yra – kol aprodė svarbiausias funkcijas, praėjo kokios 40 minučių. Mane ypač sužavėjo BOSE audio sistema – nors ir klausiau tik radijo, bet jau jaučiasi kokybė. Ypač smagu kalbėti su automobiliu – telefonas per Bluetooth pajungiamas ir norint suvesti numerius ar šiaip ką nors nustatyt, reikia su automobiliu ‘pasikalbėti’. Visko nupasakot neįmanoma – ‘šeimininko vadovą’ sudaro 500 puslapių. Uch, kokie įspūdžiai. Gaila, kad Mazda nekomplektuoja 2,5 litrų benzininio variklio su automatine dėže. Mama sakė, kad būtų ėmus 2,5, bet labai jau ji norėjo automato… Foto:


1#=25#.

Sekmadienį (04-06) buvo ‘Saugaus eismo diena‘. Nutariau, kad nuo tos dienos pradėsiu sekt stiprias avarijas Lietuvoje, kurios patenka į žiniasklaidą…
2008-04-06 (trys):

http://www.alfa.lt/straipsnis/c67434
http://www.alfa.lt/straipsnis/c67457
2008-04-07 (trys):
http://www.alfa.lt/straipsnis/c67624

http://www.alfa.lt/straipsnis/c67658
2008-04-08 (kol kas dvi):


Kokiam, po velniais, durnam reikia būti, kad lakstytum miestų gatvėmis, kai kasdien per žinias girdi, kad kažkas važiuodamas automobiliu užsimušė ar užmušė ką nors kitą… Ir stiprios avarijos vyksta kasdien: http://www.alfa.lt/rubrika/Avarijos – krūvos asilų. Na, aišku, kartais būna, kad ir automobiliui kas nors nutinka, bet dažniausiai dėl avarijų būna kaltas greitis, alkoholis arba neatsargumas. 2#=24#.

Nusipirkau 8GB USB raktą (Kingston DataTraveler 400) prieš kažkiek dienų, todėl užvakar ir vakar tvarkiausi savo cd ir dvd… Pats nustebau, kiek jų daug turiu. Vakar sušvietė, kad čia bloge visai niekur nebuvo paviešinti video, kuriuose turėjau garbę nusifilmuot. Todėl būtinai dabar reikia juos paviešinti, kad būtų iš ko jums pasijuokt:
Popietė pas Vincentą. 1 serija.
Popietė pas Vincentą. 2 serija.
Popietė pas Vincentą. 3 serija.
Čia visiškai for fun. 0#=22#.

Vienratis. 29″
2008-04-01
16:40 – 20:00
Nuvažiuota 5,3 km
Važiavimo trukmė 27 min
Vidutinis greitis 11,8 km/h
Maksimalus greitis 22,3 km/h

Balandžio pirmoji, nuvažiavom su Mind. pas Žl.. Kai atvažiavau, prie jo laiptinės buvo 3 ar 4 mažos mergaitės. Aš pastačiau vienratį ir viena jų sako ‘tau nukrito pedalas’ ir po to ‘su balandžio pirmąja’. Na vat tai buvo labai netikėta, kadangi visi visada sako, kad nukrito ratas. Šis ‘pokštas’ turbūt labiausiai ir įsiminė tądien…

____________________

Vienratis. 29″
2008-04-04
7:40 – 14:00
Nuvažiuota 5,6 km
Važiavimo trukmė 27 min
Vidutinis greitis 12,4 km/h
Maksimalus greitis 20,3 km/h

Važiavau į mokyklą vienračiu. Važiuot į priekį buvo pusė velnio, pavažinėt šiek tiek per langą irgi nieko blogo… Bet kai važiavau namo, buvo siaubas. Pradėsiu turbūt nuo to, kad labai išsigandau kai per anglų kontrolinį per plauką nepagavo manęs nusirašinėjant, todėl buvau siaubingai išsigandęs po pamokos, tiesiog virpėjau… Nutariau, kad šis išgąstis atsiliepė važiavime vienračiu, nes vos išvažiavus iš mokyklos ir pradėjus kilt į labai mažą kalniuką, neišsilaikiau ir ‘nubėgau’ nuo vienračio. Bet čia buvo tik pradžia… Važiuojant toliau link lenkų mokyklos nuokalne (kitapus gatvės nei Norfa, prie banko) koja pakilo nuo pedalo ir nesugebėjau padėt atgal. Jau maniau, kad stipriai trenksiuos žemėn, nes greitis buvo apie 17-18 km/h… Tačiau per atsitiktinumą nusileidau ant kojų, o vienratis dar gerus 10 metrų nusivartaliojo su trenksmu. Vos nepataikė į automobilius. Žmonės, lipę laiptais netoli įvykio vietos, sustingo ir žiūrėjo į mane. O buvo baisu… Prie lenkų mokyklos sankryžos kažkoks mažiukas suriko ‘Edgarai!’ ir pradėjo mojuot. Žiūrėjau žiūrėjau aš į jį ir nesupratau kas ten toks… Važiavau toliau ir tada įvyko tai, kas nutinka tik Žliobui (jam taip buvo nutikę važiuojant nuo kalno) – prie Rygos stotelės mano batų raištelis apsisuko aplink stebulės ašį ir nutrūko… Och tai linksma buvo. Jau galvojau, kad gal visgi nebevažiuosiu toliau, nusitempsiu vienratį, bet tokia mintis po poros sekundžių išgaravo ir parvažiavau namo ramiai, pagaliau… Šiaip ar taip, buvo visai fun.

____________________

Vienratis. 29″
2008-04-05
17:40 – 20:00
Nuvažiuota 7,3 km
Važiavimo trukmė 34 min
Vidutinis greitis 12,8 km/h
Maksimalus greitis 22,6 km/h (27,19 by Žlioba)

Susitikom prie Ž. – parašėm scenarijų. Yesss. Dar Ž. sugebėjo išvystyt 27,19 km/h max greitį… Tiesiog šakės… Daugiau neturiu ką pasakyt.

Jau nebežinau kiek laiko svaigstu dėl šio automobilio. Turbūt jis mane ypač pradėjo žavėti tada, kai jį pamačiau gatvėje ir po to pažiūrėjau dar video… Nuo tada tai tapo mano svajone. Maniau, kad ją įgyvendinsiu būdamas 30-40. Dar maniau, kad ji kainuotų minimum 50k (jei perkant iš Caterham ir ją pačiam konstruojantis). Tačiau atsiverčiau per4m.lt forumą ir radau, kad kaina būtų net iki 20k litų. Taigi nusprendžiau, kad visgi pavyktų turėt šį automobilį iki 30 arba net iki 25 metų. Na, neskubant labai. Vasarą turbūt griebsiu literatūrą apie mechaniką ir išsistudijuosiu automobilio sandarą, kadangi dabar niekaip nesugebėčiau sukonstruot automobilio net ir turint visas dalis. O po kelių metų gal net pavyktų pradėt šį ‘lego’… Gal planai skamba labai optimistiškai, bet juk tai tikrai yra realu. Šiaip įrašas tik dėl to, kad būtų išsaugota toji diena, kai sugalvojau, kad reikia imtis iniciatyvos. Vėliau bus smagu stebėt kaip elgsiuos. 2#=22#.

Vakar, kai žiūrėjau Top Gear per DVD grotuvą, katė pasiprašė į balkoną (šik-dėžė ten stovi). Aš, žinoma, įleidau ir toliau žiūrėjau Top Gear. Po gero pusvalandžio, kai mama atsidarė balkono duris savo kambary, pamačiau katę skuodžiančią iš balkono nenormaliu greičiu. O aš, pasirodo, pamiršau ją išleist… Na, viskas būtų lyg ir nieko tokio, nes katė nesušalo, nieko nenutiko. Tačiau šiandien, kai nuėjau į balkoną išmest to, ką ji pridirbo, pastebėjau, kad viena mano šlepetė guli jos šik-dėžėj… Dar tiesiai ant šik-krūvos. Gerai, kad tų šlepečių nebenešioju… Nuo šiol reiks laukt, kol ji išeis, nes jei vėl pamiršiu ją balkone, bus ‘šik-lova’. 0#=20#.

Vienratis. 29″
2008-03-17
18:40 – 19:20
Nuvažiuota 8 km
Važiavimo trukmė 39 min
Vidutinis greitis 12,4 km/h
Maksimalus greitis 22,9 km/h

Žinojau, kad nuo antradienio pradės snigti, todėl grįžęs iš Akropolės (pirkau batus naujam sezonui) iškart išlėkiau į Fabus pavažinėti vienračiu. Nenorėjau pavargti kaip praeitą kartą, todėl sugalvojau nulėkt iki Ateities g. galo ir atgal. Visą gatvę važiuojant į priekį ir pusę gatvės važiuojant atgal nenulipau… Išvis per visą važinėjimą nulipau gal 5 ar 6 kartus – pavyko net idle kelis kartus, kai reikėjo. Man išties labai patinka dviračių takas Ateities g…. Jis toks ‘smooth’ – malonumas važiuot ir dar prašvilpti pro žmogonus. Važiuojant atgal nepakenčiamu dviračių takų Fabijoniškių gatvėje pro mane važiavo dvi dviratininkės. Vienai jų išsprūdo žodis ‘vienratukas’. Man nesuvokiama, kaip tokį monstrą (mano akimis jis didelis, o jos buvo dar mažesnės už mane) galima vadinti tokiu mažybiniu žodžiu. Tiesa, pirmą kartą šiais metais išgirdau ‘ratą pametei’ – iš paauglių krūvos. Ir taip šaukė kokius 5 kartus. Toks jausmas, kad nuoširdžiai pagalvojo, kad pamečiau. Dar atminty išliko vienos bobutės žvilgsnis (žiūrėjo kaip į stebuklą) ir labai gražios merginos labai graži šypsena (tokia net nuoširdi pasirodė).