Žalio Tarakono blogas

Amelija iš Monmartro – Treileris – Info. Šio filmo aš iki galo turbūt niekada nesuprasiu. Esu jį matęs kokius 3 ar 4 kartus ir kiekvieną kartą vis kitokių minčių ir interpretacijų kyla. Kurį laiką pažiūrėjęs jaučiuos pakylėtas ir taip pat norisi naiviau žiūrėt į pasaulį ir daryt ką nors įdomesnio, pastebėt malonias smulkmenas, kurių kiti nepastebi, bandyt priverstinai galvot apie dalykus, kurių kiti galbūt nepagalvoja. Bet tai greit išnyksta. Nepavyksta įsijaust į tokį vaidmenį (o norisi, nes atrodo, kad būsi laimingesnis išmokęs kitokio požiūrio į pasaulį). Ir tada ateina supratimas, kad ne kiekvienam žmogui duodamas toks gėris, tokie sugebėjimai. O! Dar šio filmo garso takelis yra nepakartojamas! Dažnai pasileidžiu jį iPode. Aktorė Audrey Tautou yra stebėtino grožio, man ji kažkur šalia kitos gražuolės Penelope Cruz. Citata: Amélie still seeks solitude. She amuses herself with silly questions about the world below, such as “How many people are having an orgasm right now?”.

Mano kaimynas Totoro – Treileris – Info. Aš kažkaip niekada nemėgau japoniškų multikų, anime. Man tas piešimo stilius atgrasus kažkoks, nemalonus ir negražu žiūrėt išvis. Pamenu, vaikystėje per TV rodydavo kažkokį japonų multiką su futbolininkais vaikais. Kaip aš jo nemėgdavau! Bet įkalbėtas ir įtikintas, nutariau pažiūrėt šį filmuką. Hm. Man jis labai patiko! Ir man jis toooks gražus, toks mielas visas… Aš net gilesnių prasmių jokių nepastebėjau, nes tiesiog atsipalaidavęs, atsipūtęs žiūrėjau ir grožėjaus. Tarsi atgaiva buvo tų dviejų mergaičių ir magiškųjų būtybių nuotykiai. Yra kažkoks išskirtinis žavesys, tikrai yra! Laisvai rekomenduočiau šį multiką visiems, kurie nemėgsta anime, kaip nemėgau aš (o gal čia išskirtinis multikas, gal kiti man visai nepatiks). Citata: Trees and people used to be good friends. I saw that tree and decided to buy the house.

Avinėlių tylėjimas – Treileris – Info. Klasika tapęs, amerikietiškuose filmuose linksniuojamas siaubo filmas. Na neblogas, geras jis, sakyčiau. Bet kažkaip tikėjaus daugiau, tikėjausi KAŽKO. Gal dėl to, kad per daug vilčių dėjau, nesužavėjo. Tiesa, A. Hopkinso sukurtas personažas tai išties žiauriai geras buvo! Jam labai tiko vaidmuo, puikiai įsikūnija į serijinį žudiką. Kelios scenos buvo kraupios, bet ir tai – dabartinės jaunimo kartos (aš dar apie save šneku, nelaikau savęs senu) jau turbūt niekuo nenustebinsi. Galbūt, kai filmas išėjo, jis buvo pakankamai šlykštus ir bauginantis. Bet labai džiaugiuos, kad galų gale pavyko pamatyt šį filmą. Dabar bent kažkiek nutuoksiu, kas per filmas, kai jo pavadinimas bus kur nors paminėtas. Ai dar J. Foster graži. Citata: Closer, please. Clo-ser…

Po to, kai pardaviau savo juodąjį Rallye S2, vis vien palaikiau kontaktą su pirkėju ir biškį žinojau, kas vyksta su mano automobiliu.

Iš pradžių mano daužtą automobilį buvo bandoma atitampyti, susitvarkyti ir važinėti. Bet nelabai tas buvo įgyvendinama. Tiksliau, nelabai vertėjo. Atitampius kažkiek galą ir pradėjus ardyt toliau, pastebėta, kad bėda ne tik su galu, bet ir su slenksčiais, su mašinos dugnu. Išties tas kėbulas tiesiogine to žodžio prasme buvo puvėkas. O kam kišt pinigus į tokį daiktą? Tad naujas pirkėjas nusprendė paieškot kito kėbulo, viską persimest į jį ir tada važinėt, nes pakaba, variklis, salonas buvo geros būklės. Aš dar įmečiau krūva fotkių, kur išardytas mano Rallye “guli ant pilvo”. Kai pamačiau, tai net liūdnoka pasidarė. Neįtikėtina, tačiau buvo surastas lygiai toks pat kėbulas, tokios pat spalvos ir su tokiom pačiom apdailom ir už priimtiną kainą! Prasidėjo darbai. Į naują kėbulą buvo įdėta visa mano pakaba, durys, priekinės išorės detalės, salonas, o į seną mano kėbulą sukrovė paprastą (o ne Rallye) pakabą, paliko mano galingesnį variklį ir panašiai. Tad kas išėjo? Vienas automobilis liko su geru kėbulu (CDV210 numeriai), 55kw varikliu ir geriausiom dalim pakaboj ir salone, o kitas automobilis liko su šūdinu kėbulu (DFB645 numeriai), lieva pakaba, paprastesniu salonu ir 66-72kw varikliu.

Nelabai ilgai trukus abu automobiliai atsidūrė skelbimuose. Gerojo kėbulo 106 pardavinėjamas už 2800, o blogojo kėbulo – už 800. Skirtumas milžiniškas, bet ir būklė/komplektacija atitinkama. Va dar neseniai sužinojau, kad mano senąjį kėbulą už 750lt su viskuo nupirko žmogus, kuris gyvena Justiniškėse. Žinau aš ir vardą, ir pavardę, tad jei ką, galėsiu sekti mašiniuko likimą. Naujasis kėbulas dar neparduotas, bet gaaalbūt ir nebepardavinės, jei pavyks nupirkti 106 GTI swapą, kuris kaip tik dabar pardavime (po to, kai Kačergoj sudaužė visą mašiną per PK pasivažinėjimą).

Oi, kaip sunku buvo prisiversti ateit į blogą. Vos tik pagalvodavau, kiek daug reikia aprašyt, papasakot, parodyt, iškart dingdavo motyvacija. Bet žinau, kad kuo toliau delsiu, tuo mažiau emocijų liks, tuo nuobodžiau parašysiu (jei parašyčiau išvis). Pradėjau rašyt spalio pradžioj, o pabaigioj kone lapkričio pabaigoj!

Viskas prasidėjo nuo to, kad MŠ (ne, tai ne Michaelis Schumacheris) pareiškė išvažiuosiantis į Linz, Austria su Erasmus programa. Kadangi tiek jis, tiek aš esam matę įstabius hillclimb lenktynių vaizdus Youtubėj ir žinom, kad šios lenktynės vyksta “kažkur ten”, prasidėjo idėjų generavimo etapas ir preliminarūs skaičiavimai, kiek kainuotų kelionė su mano Golfu (ir baltarusišku dyzeliu) į Austriją. Primetėm, kad važiuotume kokie tryse (MŠ jau būtų ten nuvykęs anksčiau, važiuotume be jo) ir pamatėm, kad ne taip ir brangiai kelionė kainuotų! Dar kaip tyčia rugsėjo pabaigoj hillclimbas turėjo vykt tik 40 kilometrų nuo miesto, kuriame apsistojęs MŠ. Kaip ir nėr kliūčių varyt! Tai “nutarėm”, kad varom. Aš visą laiką maniau, kad čia juokai, nieko rimto ir panašiai. Kažkaip per daug grandioziškai ir juokingai atrodo kelionė į Austriją su senutėliu Golfuku. Aišku, likus savaitei supratom, kad tai ne pokštas ir tikrai varom, o varėm be jokio išankstinio pasiruošimo… Išėjo labai neorganizuota, studentiška, petrolheadiška kelionė. Prologas kaip ir yra, o dėstymą tai reiks išskirstyt į kelis skyrelius, kad būtų lengviau pasakot… EL, KŠ, JP kelionė, vadinama kaip “the most ridiculous journey”, “bomž turizmas” ir panašiai, prasideda!

Kelias pirmyn
Man asmeniškai “kelionė” prasidėjo dar anksčiau, kai rugsėjo 18d. 23:45 išvariau į Baltarusiją kuro, mat į Austriją gi nevažiuosim tuščiu baku, daug geriau pigus dyzelinas iš kaimynų! Siaubas, kokios nesąmonės dėjosi ten muitinėj. Ypatingai priekabūs pasieniečiai vos neišsiuntė manęs atgal į Lietuvą dėl to, kad Golfo salone voliojosi apdulkėjęs senas Golfo vairas (išvartė taip, kad tą vairą tipo vežu parduot, o to daryt negalima). Šiaip ne taip įtikinau, kad tokio vairo niekas iš manęs nepirktų ir išprašiau, kad praleistų. Kol nusibeldžiau, kol prisipyliau visko, kol ką, jau ir paryčiai atėjo (dar variau į kaimą su senelio vaistais). Namo grįžau jau ryte, dar prasilenkiau su vienu pažįstamu, kuris į darbą keliavo apie 9h. Nu bet kadangi išvažiuot turėjom ketvirtadienio rytą, o buvo tik trečiadienis, tai buvau ramus. Grįžęs namo netyčia smigau (o norėjau tik pagulėt), bet mane vidurdienį pažadino KŠ skambutis su mintimi “varom šiandien”. Bliamba, kol supratau, kol dašilo… Ir tai, po poros valandų perskambinau, kad perklausčiau ar viską gerai išgirdau ir supratau, nes iš miegų pakeltas protas visiškai nedarbingas. Taigi, nutarėm važiuot trečiadienio vakarą todėl, kad atvažiavę ketvirtadienio vakarą išsimiegotume prieš laisvą penktadienio dieną.

Sėdau prie vairo pirmasis, kadangi mažai miegojau – pavairavęs biškį galėsiu snaust kone visą naktį! Neišvažiavus dar iš JP šūdkelio, KŠ šaltu veidu ir staigiu rankos judesiu sutraiškė kokį tais skraiduolį. Situacija buvo tokia juokinga, kad tiek JP, tiek aš lūžom. Ok, aprašyt linksmai man neišeina, šią vietą praleidžiam. Lietuvoj važiuodami kaip ir nieko ypatingo nepamatėm. Tiesa, GPS’as kelią rodė pro Baltarusiją, o tai pastebėjom jau būdami beveik prie Druskininkų, tad teko daryt papildomą lankelį, norint apvažiuot tą nesąmonę. Bet bent man visai smagūs ir gražūs Lietuvos keliai ten buvo, tad kaip ir nieko tokio. Sėkmingai aplenkę bulbarusus, galų gale pasiekėm ir lenkus. Išties matės, kad ne pačiais svarbiausiais šalies keliais važiuojam. Siauri, prastai apšviesti… Kirtus sieną netoliese mus sustabdė pasieniečiai policininkai ir nutarė mus patikrint. Įtartinas jaunimas važiuojantis senutėliu VW į kažkokį tai “hilklimb”, nesivežantis net cigarečių, alkoholio, tik dyzelio. Aišku mentams neužtenka mano laužyta rusų kalba pateiktų faktų, tad jie nutaria išknisti visą bagažinę. O ten kaip tetris viskas gražiai sudėta… Nu bet teko išiminėt. Pauostė dyzelį (gal tikėjosi alkoholį užuost), apžiūrėjo atsarginį ratą ir vsio, viską atgal susimetėm. Sėdu į mašiną važiuot… Nu neįsijungia artimieji žibintai! WTF. Apakinau kelis kartus mentus, bet papyzdinom po to iki degalinės. Kaip viskas susitaisė, vėliau dar atskirai parašysiu. Kažkur kažkaip kažkada susikeičiau vietomis su KŠ. Priguliau ant galinės sėdynės pasnaust. Kelis kartus teko nubust nuo siubavimų. Lenktynininkas. Vėliau dar pabudau nuo kažkokių garsų. Pasirodo, KŠ norėjo kelių plaštakę nudaužt, kai prasilenkinėjo su fūra. Gaila, taip ir nekabino su veidrodėliu. O tos tai bebaimės, kad neapšviestoj šalikelėj stovi! Ten dar kažkur vėliau kažkada prie vairo ir didysis gazo pedalo spaudėjas JP sėdo pavairuot. Gal prie Varšuvos? Jau ir šviesu buvo! Sustojom papusryčiaut aikštelėj prie greitkelstrados (nežinau šiaip, kas ten tiksliai) ir pamatėm lietuvių automobilį. Aišku, apsidžiaugęs nutariau paklaust kaip dėl kelių mokesčio. Pradėjau šnekėt lietuviškai, nu nes gi lietuviai. Kur tau… Paprašė, kad šnekėčiau rusiškai. Oook… Good news, mokėt nereikia už jokius kelius mums čia Lenkijoj. Vėliau išaiškėjo, kodėl. Po ilgo važiavimo Lenkija, įvairiais keliais, ta nuobodžia greitkelstrada, ji kažkaip nutarė pasibaigt nepasiekus Čekijos. Teko ilgint kelią visokiais miesteliais. O šie buvo pavyzdingai tvarkingi ir gražūs. Toks jausmas, kad specialiai užtvėrė autostradą, kad turistai pravažiuotų pro tuos miestelius ir pasigrožėję suvoktų, kokia ta Lenkija tvarkinga ir išsivysčiusi Europos šalis. Oh well. Kirtom kokį tais tiltuką ir atsidūrėm Čekijoj – Škodų ir Tatrų rojuje! Ne nu ir aišku KŠ sužinojęs iš MŠ, kad yra Tatrų muziejus (ir dar net visai pakeliui), nutarė, kad mums tikrai reikia pamatyt tai! Ir didysis Tatrų žinovas, žinantis tik gal vieną modelio pavadinimą, aiškino, kaip ten bus gerai ir įdomu. Kažkaip nuvažiavom, ratais kvadratais, kiemais ir šunkeliais (telefoninis GPS rulit), suradom tą muziejų, aprašiau jį atskirai. Na ir galiausiai, privaikščioję ten po tas Tatras visokias ir grabus, sėdom važiuot galutinio tikslo link – Linz, Austria. Prie vairo sėdėjo KŠ, kai iš Čekijos papuolėm į Austriją. Netoli sienos išvydom pasakiškus vaizdus – vienoj pusėj kalnai, kitoj milžiniškas ežeras, kažkas nerealaus ten buvo! Įvažiavę į Austriją apsikeitėm, sėdau prie vairo – jau buvo pradėję temt, tad labai daug kraštovaizdžio ir nepamatėm. Visur vienodai nuobodūs keliai (nes tiesūs) ir tik retkarčiais pradžiugindavo kelių km ilgumo tuneliai! O kas ten virš tunelių (kokio dydžio kalnai or smth), tai mes net ir nematėm dėl tos tamsos. Oh well… Aš jau leisgyvis, snūduriuojantis vairavau, ale nutariau tempt iki galo, “nedaug gi čia beliko”. Velnias, biškį pasigailėjau, o tas “nedaug gi čia beliko” sekė turbūt kelias valandas. Kelis kartus užvažiuodavau ant skiriamosios kelios juostos, bet greit atsipeikėdavau. Kitą kartą taip nedarysiu, duosiu kam kitam. Šiaip ne taip, prieš pat vidurnaktį pasiekėm MŠ gyvenamąją vietą! Uch, gerai pasivažinėjom. Bet neilgai trukus, ėjom miegot: JP Golfe, o aš ir KŠ – Scenice. Vargšas JP…

Tatra muziejus
KŠ kone zyzė, kad užvažiuotume pažiūrėt viso ko (t.y. VW ir Porsche) pradžios! Prastūmė savo propagandą, kaip visi kopino dizainą, technologijas nuo Tatrų. Išties tai turbūt yra tame tiesos. Bent jau wikipedijoj (aš žinau, kad tai nėra patikimas šaltinis, nes gal KŠ pats ir prirašė ten nesąmonių) tai net paminėtas Tatros V570 panašumas su VW Beetle. Šiaip ar taip, Tatros versija šimteriopai baisesnė, nors ir vabalas ne gražuolis. Tatrų priekis ir tie žibintai, kurie ant kiekvieno modelio kone tie patys, kelia šleikštulį. Tik T87 gauna respektuko už savo aerodinamiką. Dar nemažą įspūdį paliko sportiniai automobiliai! Nesuklysiu sakydamas, kad visą kelionės laiką tam tikromis progomis buvo prisimenamos Tatros ir jų nepakartojamas, neįvertinamas pinigais indelis į automobilių istoriją.Vai vai. Mūsų kelionei irgi buvo idėtas nemažas indelis – kone visi Porschai buvo vadinami Tatromis, jau nekalbant apie VW Beetle…

Porsche paroda
O štai čia man asmeniškai kur kas didesnis įvykis už Tatrų muziejų. Dar vaikystėje, kai žaisdavau Need For Speed: Porsche Unleashed, gerėjausi tais ypatingo grožio, žavesio automobiliais… Šioje parodoje galima vaikščioti valandų valandas besiklausant audio gido pasakojimų ir besigėrint vaizdais. Įėjus į pirmą ekspozicijos salę, pasitinka labai seni, patys pirmieji modeliai. Tai greičiau karietos su varikliais, nes jos mažai kuo panašios į šiuolaikinius automobilius. Įstabu tai, kad jau tais laikais pasirodė elektriniais varikliais varomi modeliai. Po truputį ėjom link modernesnių automobilių, kurie net buvo panašūs į juos! Stabtelėdami prie kai kurių, klausydavom pasakojimo audio gide. Galų gale priėjom pagrindinę salę, kurioje žandikaulis atvėpsta. Ten… Nu ten neįmanoma žodžiais apsakyt, kokių retų ir nuostabių modelių buvo. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad paliesiu 959 durų rankenėlę, įkišiu į ją savo VW Golfo raktelį, kad apžiūrinėsiu iš visų pusių 356 cabrio, stebėsiu 917 modelio variklius ir matysiu dar daug kitų istorinių modelių. Trūksta žodžių, bet juk tam ir yra video (įrašo apačioj įdėsiu 20min video su visa kelione, kurioj bus ir Porsche paroda, o čia Porsche paroda atskirai):

MB meetas
Važiuojant su Scenicu į hillclimbą, pražiopsojom nusukimą, kurį rodė GPS, tad teko lėkt per miestą – gatve, kur vyko Porsche paroda. Ir ką gi mes pamatom? Daug daug daug senų Mersų aikštelėj. Ne nu tai negi važiuosim toliau? Aišku, kad pasistatę mašiną ėjom jų apžiūrėt. O jau grožis, o jau išlaižymas jų koks. Tik JP visur maišėsi, kai dariau nuotraukas ir ieškojo subraižymų, defektų ir kitų šūdų, kad paburbėt galėtų. Tiesa, rado. Su pasimėgavimu įdūrė pirštu į 300 SL Gullwingo galinį sparną, kur po moldingu, berods, kažkoks įlinkimas ar kažkas panašaus ten buvo. Nelabai žiūrėjau ir nelabai atsimenu. Pamenu, kad JP šypsojos. O kokia puiki atmosfera ten sklandė. Dauguma vyresni, su šypsenom… Laimingi žmonės! Ir visi bendravo, kalbėjo, apžiūrinėjo tuos mersus. Toks jaukumas, šiluma ten buvo. Ir tieeek gražių mersų…

Bergrennen
Štai tas renginys, dėl ko visas šis triukšmas, visa kelionė turbūt net nebūtų vykus. Vos įvažiavus, pasitiko įstabūs, kai kurie net nematyti automobiliai, kurie po truputį ruošėsi treniruotėms. Žiūrovų parkingo aikštelėje irgi buvo galima pastebėt retų VW Golf Rallye, Audi Sport Quattro, Lancia Delta Integrale, BMW M1 ir kt. automobilių!!! Kai kurių Lietuvoj išvis net nėra, o čia va rankomis paliest galima.

Per treniruotes daugiausiai vaikščiojom po autoparką. Stebėjom kaip šildo variklius, kaip ruošiasi pasilakstymams. Buvo šlapoka, o vėliau ir lijo, tad įspūdingų greičių nelabai ir pamatėm, nors ir praėjom beveik visą trasą. Laikėm špygas, kad kitą, varžybų, dieną būtų sausa ir galėtume pamatyt greičiau praskrendančius automobilius.

Sekmadienis, varžybų diena. Biškį pavėlavom į pradžią, nes stabtelėjom prie MB meeto, bet daug ir nepraleidom. Dar prisijungė keli lietuviai prie mūsų keturių ir šešiese stebėjom tuos senius – atsargiai, bet greitai lakstančius į kalno viršų. Bet išties, dauguma vairuotojų – seni pirdžiai. Užsidirba, prisitaupo per gyvenimą pinigų ir tada sulaukę garbaus amžiaus, užsiiminėja automobilių sportu. Dėl to ir powerslidų nedaug teko užmatyt (jie atsargesni turbūt, racionalesni, nes galo slydimas = laiko praradimas). Bet pati atmosfera, vaizdai vistiek įspūdingi. Ramus kraštovaizdis tarsi priešprieša rėkiantiems ir greitai lekiantiems automobiliams. Kadangi man tikrai sunkoka perteikti žodžiais visus įspūdžius, nupasakot, kokių retų automobilių pamatėm, aš gal gėriau ir vėl įdėsiu nuorodą į video (įrašo apačioj įdėsiu 20min video su visa kelione, kurioj bus ir Bergrennen, o čia Bergrennen atskirai):

Kelias atgal
Ilgai nelaukę, iškart po Bergrennen, sėdom į Golfuką ir nurūkom namučio į Lietuvą. Jau ir tamsu buvo, taip ir pravažiavom Austriją nepamatę jos dieną (į priekį irgi važiavom tamsiu paros metu). KŠ sėdėjo prie vairo, aš ruošiaus persėst pasiekus Čekija, o JP išvis galvojom neduot, nes jis lenktynininkas! Jis, tiesa, taip ir liko vienintelis visai nepavairavęs Austrijoj. Ir o dieve, koks nuobodus buvo grįžimas atgal. Tas suvokimas, kad viskas baigėsi, kad vėl užgrius rutina, nuobodūs ir niūrūs Vilniaus vaizdai, susiraukę žmonės… Nelabai norėjau grįžti. Gerai, kad vos prašvitus nuotaiką nors kiek praskaidrino Lenkija. Nu tiesiog neįmanoma jos pravažiuot ramiai, ane?

Situacija: sustojom randominėj degalinėj Lenkijoj nusipirkt pavalgyt ir dyzelio iš kanistro įpilt. JP su KŠ nuėjo sau nusipirkt maisto, o aš kurą pyliau iš kanistro. Paprašiau KŠ, kad šis man paskolintų 20 zlotų, nes aš visai jų neturėjau. Nu kadangi pilu saliarka, negaliu paimt. Įkišo man pinigus į marškinių kišenę. OK. Nuėjau po to į degalinę, išsirinkau sumuštakių (papigiai ten, gerai), padėjau tuos pinigus nežiūrėdamas ir davai į mašiną, nes bl kaip šalta buvo. Atsiguliau į galą ir snaudžiu. Guliu guliu ir kažkaip galvoju “o kodėl man grąžos davė popieriaus?”. Aš ten gal 14 ar 15 zlotų išleidau, tai turėjo atiduot tik monetomis. Išsitraukiau, žiūriu, monetų lygiai tiek, kiek turi būt ir plius dar 50 zlotych. Nu ką. APGAVO! Davė 50 zlotų per daug. Mes visi trys jau laimingi, džiaugiamės kaip mus lenkai “api3,14so” ir sugalvojom pinigus išleist McDonalde. Nu tai nusipirkom Big Mac ir McRoyal šiaip ne taip, nes kol mane rusiškai šnekantį suprato, praėjo nemažai laiko – buvau jau pradėjęs rėkt, nes maniau, kad negirdi (DVA MAKROEL, ADIN BIGMAK). O galiausiai aš su JP lūžom iki kominės būsenos iš juoko, o KŠ mus išvadino debilais. Pavalgėm karališkai. JP net šaltą kolą “nemokamai” gėrė, nors sirgo. Kaip ir gerai viskas, pavalgėm. Toliau važiuojam. Ir tada kažkuriuo momentu KŠ susiprato, kad bl, kažkaip zlotų pas jį beveik nesumažėjo, o 20 eurų kažkur dingo. Manau, visiems aišku, kas nutiko… O tokie laimingi buvom, taip džiaugėmės iš dangaus nukritusiais pinigais! Nieko, bent pavalgėm, o ne badavom betaupydami paskutinius litus.

Dar kažkuriuo momentu bevažiuojant Lenkijoje, sugebėjom pasiklysti! Išvis į kažkokį mišką įvažiavom, kur baigiasi kelias. Biškį paklaidžiojom ir tiek, nieko baisaus. Baisiausia buvo iškart pravažiavus Varšuva, kuomet agresyviajam downshifteriui KŠ agresyviai downshiftinant, nutiko kažkas netikėto. Apie tai žemiau parašiau. Tad su tokiais nuotykiais pasiekėm ir Lietuvą, ir Kauną (čia kol kas top secret, kodėl mes ten turėjom užsukt), ir galiausiai Vilnių!

Golfas
Kaip bebūtų keista, daug problemų nebuvo! 1990 metų Golfukas dyzeliukas, nors ir barškančiom plastmasėm, smulkiais defektais, bet vežė visus mus tris ir mūsų daiktus labai sklandžiai. Pirmas “gedimas” įvyko vos kirtus Lenkijos sieną, kai mus sustabdė lenkai policininkai patikrinimui. Kažkaip po patikrinimo nebeįsijungė artimosios šviesos. O tolimosios degė tik laikant svirtelę palenktą. Nutarėm dasigaut iki degalinės, kol lenkai neprisikabino vėl (nes bebandant įjungt lempas, kelis kartus neblogai juos apspiginau). Įsukau į degalinę ir visai atsitiktinai sutaisiau gedimą pajudinęs užvedimo raktelį. Matyt, pavargusi spynelė pagalvojo, kad neįjungtas degimas. Visą likusią kelionės dalį dėl to nekilo jokių problemų.

O štai važiuojant atgal, įvyko kiek baisesnis (iš pirmo žvilgsnio) gedimas. Tiesa, irgi Lenkijoj, vos pravažiavus Varšuvą. KŠ sėdint už vairo, staiga dingo bėgiai – pavarų svirtis judėjo laisvai, o mašina buvo įstrigus kažkuriame bėgyje. Nusistūmėm į aikštelę, atsidarėm kapotą… Ekspertas JP kone iškart identifikavo mums nutikusią problemą, o KŠ didvyriškai besidegindamas ranką ir negalvodamas puolė problemos tvarkyt. OPT ir viskas, galima važiuot toliau. Pasirodo, išsimovė pavarų svirties traukutė. Tiesa, ji vėliau, po kelionės, kokius 3 kartus išsimovė man vienam būnant Baltarusijoj, tai irgi teko ten pakaišiot rankas ir biškį nusidegint iš to žioplumo ir skubėjimo.

Kalbant apie kuro sąnaudas, tai jos baisiai stebino. Kai pilnu baku nuvažiavom 900 kilometrų, o kuro kiekio rodyklė dar rodė, kad ketvirtadalis kuro liko, pradėjom juokaut ir šaipytis, kad kurą gaminam, o ne jį naudojam. Kartais rodyklė net pakildavo! Aišku kai kurie padarė prielaidą, kad rodyklė rodo pieno riebumą ir nichuja ji neveikia. Anaiptol. Austrijoj prisipildžius sklidiną kuro baką, paaiškėjo, kad sąnaudos siekė vos 4,54l/100km. Nudžiugom – sutaupėm! Bet čia dar ne viskas. Atgal važiuojant kuro gaminimas tęsėsi ir kai po poros dienų aplankiau Baltarusijos degalinę, paskaičiavau, kad atgal Golfas naudojo išvis tik 4,27l/100km dyzeliuko!!! Kažkoks kostmosas, mano akimis. Bet abejoti tuo nėra pagrindo! Susisukom pigiai, studentiškai ir be didesnių gedimų!

Na, rašytojo iš manęs nebus, gal ir nuobodoka skaityt buvo, bet pagrindinis kelionės įamžinimo bloge tikslas – kad liktų užfiksuotas prisiminimas man. Tad jei kam kas nepatinka, galit eit ten, kur negražu siųst. Zenitinės nuotraukos čia, pilnas kelionės video čia, KŠ interpretacija (čia1, čia2, čia3), MŠ Bergrennen video čia.

Kelionės raktiniai žodžiai: veik, šūdo gabale (KŠ kreipiasi į savo fotiką); monitoriaus ekranas (KŠ kažką protingo bandė pasakyt); tikrink autogidą kasdieną (vienas iš 10 įsakymų iš naujos KŠ religijos); škodos driverė akmeniniu veidu (kuri tuo šaltu veidu vos nenunešė mūsų nuo kelio) ir panašiai (pamiršau, reiškias).

Muzika. Šiandien šnipštas, vakar šnipštas, užvakar šnipštas. Ryt ir poryt taipogi bus šnipštas. Rimtai, jaučiuos lyg gyvenčiau kino filme, kuriame būčiau pagrindinis herojus (o kaip gi kitaip, egoizmas at it’s best) iš kurio pastoviai šaiposi scenarijaus autoriai ir katutėmis ploja režisieriai. Tik tiek, kad žiūrovų auditorijos nėra. Jaučiuosi suplyšęs ir perplyšęs kaip ši Golfo padanga, kuri šiandien suplyšo ir perplyšo… Ta padanga dar ir šypsosi, juokias iš manęs. HA. Bet išties, kokie depresovi įrašai (ačiū G. G. už šį pastebėjimą). Bet jaučiuos nesusitvarkęs, pametęs vidinę harmoniją nors tu ką. Paauglystė, štoli…

Visai geras klasės meetas buvo, nors ir negėriau! Aišku, po jo tik dar labiau susirgau, todėl dabar vartoju narkotikus (taip būdamas jaunesnis vadindavau antibiotikus). Užgeneravom planą chuliganą vieną tokį su P. B., reik tikėtis, kad planas neliks vien tik P. B. užrašų knygutėje.

GAL ir būsiu aš laimingas. Bet ne šiandien. Šiandien ant krūtinės jaučiu svorį – tokį nemalonų, nepatogų, diskomfortą keliantį. Kažkas negerai. Keista ramybė tarsi tvyro aplink, bet ji išties nėra rami, kažkur slepiasi įtampa, kažkas. Nu niekaip nesuprantu, kas daros. Trūksta motyvacijos judėt kažkur ar kažką daryt, kažkuo užsiimt. “Pasiimk knygą, paskaityk”, “atsisėsk prie blogo, baik rašyt kelionės įspūdžius”, “pasidomėk kursinio tema, juk ji tau išties įdomi”, “galų gale pažaisk su Play Stationu”. Nei viena iš šių minčių neprivertė manęs ko nors daryt. Pratupėjau prie Skype, internetų (tikrindamas tuos pačius puslapius vėl ir vėl), dabar pritupau čia. Net nėr stumiančios jėgos nueit į virtuvę atsigert, nors burnoj troškulį jaučiu. “Bet tikrai, būtų visai nieko daugiau apie gyvenimą, Edgarai” – visgi kažką motyvuojančio ir skatinančio atradau, kad jau nutariau parašyt. Postūmis šiokis tokis. Hm. Aš noriu gero pabendravimo su žmonėmis. Bet tokio, kai šneki su kažkuo vienu ar keliais visą vakarą, nors aplink dar 10 žmonių, bet su jais net nesinori šnekėt. Ir tada džiaugies bendraudamas, šnekėdamas ir taip gera.

Kai buvau penktadienį ar šeštadienį darbe, kalbėjau vėl su elektriku. Prieš porą mėnesių jis nusipirko Passat B3 ir džiaugėsi, kad jame yra xenonai, nes su jais daug geriau kelias matyti. Aš aišku palaikiau kitą pusę – savo – ir sakiau, kad xenonai spigina tokius kaip aš. Jis tada tik pasidžiaugė, kaip jam gerai ir pasijuokė iš tokių kaip aš. Sakė, kad jam būna labai linksma, kai tokie pikti vairuotojai įjungia tolimuosius žibintus, taip neva jį mokydami. Kodėl linksma? O todėl, kad jo akys dėl jo turimų xenonų pripratusios prie ryškios šviesos ir jo tie tolimieji žibintai vistiek neakina. Dievaž, koks jis dėl to laimingas buvo, ir kaip už durnius laikė kitus vairuotojus. Ką jūs galvojat? Elektrikas pasikeitė lemputes į normalias ir dėl to “kaltas” aš. Mat jis pamąstė apie tai, ką aš pasakiau (aš nebepamenu ką tiksliai, bet kažką tokio, kad nu nereikia vien savanaudiškai galvot, reikia ir apie kitus pagalvot, nepaisant to, kad tie kiti žmonės visai nepažįstami) ir tai jį privertė pakeist savo nuomonę. Kaip gerai pasijutau. Bet temos apie gyvenimo tikslus neužvedinėjau.

Ne paslaptis daug kam, ypatingai mano draugams, kad na, esu materialistas. Aš pats nemanau, kad esu LABAI didelis materialistas, bet negaliu paneigti, kad finansinė gerovė, pinigai ir kitas materialinis turtas man yra svarbu…

Ir va paskutinius mėnesius mane išties neramina, kad mano materialinė ateitis bus nekokia. Na, ok, gal dabar ir neblogai gyvenu, kai ir darbą turiu, ir pas tėvus gyvenu, ir nieko netrūksta. Dabartine padėtimi esu patenkintas, tikrai (dar ne toks godus esu). Bet dėl ateities tikrai nesu tikras.

Nupiešiu: esu jau ketvirtakursis ir jau turėsiu bakalauro diplomą. Aišku, kol ieškosiu su specialybe susijusios profesijos, dar liksiu dirbti dabartiniame darbe. O čia dabar kelios dilemos…
1. Su specialybe susiję darbai nėra gerai apmokami, bet aš sutikčiau gaut kažkiek mažesnį atlyginimą vien dėl to, kad nereiktų blyn dirbt to užknisančio fizinio darbo. Bet kiek ilgai aš taikstysiuos su alga nesiekiančia 2000??? Ir jei taip visą gyvenimą (na, gal ir gausiu kada nors daugiau už 2k, bet tik dėl infliacijos), tai nu nafik. Taip ir mirsiu neįgyvendinęs savo materialinių svajonių (viena iš jų – turėt rimtai sportui paruoštą automobilį, su kuriuo dalyvaučiau varžybose). Pragyvensiu vidutinio lietuvio gyvenimą. Nenoriu aš taip, gi gyveni vieną kartą, kažką reikšmingo tikrai reikia padaryt.
2. Klausimas ar rasiu su specialybe susijusį darbą. Visi burba, kad nėra darbo niekur (nors aš asmeniškai kol kas esu visai kitokios nuomonės – nuo pat pilnamestytės pradžios man darbo nestinga – tai ten, tai šen pakliūdavau, niekada nebuvau patekęs į neviltį). Tai tada liksiu tame sušiktame darbe, kuriame intelektiniai gebėjimai bunka, o nuotaika smunka. Arba neliksiu. Ir tada neturėsiu pinigų arba nueisiu į kitą fizinį darbą.

Variantas studijuot magistrantūrą. Bet į ją dar reiks įkišt 20k litų, beje, nes į finansuojamą vietą nepapulsiu tikrai. Ir dar klausimas, ar su magistro diplomu aš kažką pasieksiu. Na tikrai nesijaučiu atsidavęs ar susižavėjęs savo studijuojama specialybe. Na, taip, man įdomu. Bet aš nemirštu dėl jos ir nekalbu apie ją spindinčiomis akimis. Tai ar toks žmogus gali tapti srities, kurios nedievina, specialistu??? Ir išvis ar ką nors toje srityje galima pasiekti? Ypač, kai psichologo specialybė reikalauja domėtis, atnaujinti žinias ir panašiai. Aš abejoju savo gebėjimais.

Tad ką aš darysiu? Kodėl aš dar nesu numatęs savo gyvenimo kelio, kaip kad pažįstami architektai, medikai, finansų ir draudimo matematikai. Jų specialybės gerai apmokamos, perspektyvios, tai bent dėl materialinės padėties jie galės būt užtikrinti, jei neapsileis.

Tokie dalykai neramino mane iki vieno vakaro. Ketvirtadienį vėlai vakare važiavau iš kaimo paskui tėvo automobilį. Žvyrkelis šalia laukų, aplink jokio apšvietimo. Ir staiga, pievoje dešinėj pusėj pamačiau bėgantį zuikį! Jis bėgo tokiu pat greičiu kaip kad mes važiavome ir jis buvo apšviestas mano tėvo automobilio šviesų. Taip gal kokį 100 metrų. Tada sustojo, pakilo/atsistojo/atsisėdo ant savo galinių letenų ir atsisuko į kelio pusę. Kol pravažiavom, taip ir tupėjo. Ir šis vaizdas sukėlė toookį džiaugsmą, tokią šypseną. Nors turbūt nuskambės debiliškai, bet kaip vaikas pradėjau juoktis, džiaugtis tuo zuikiu. Su šypsena grįžau iki pat namų. Ir mane aplankė mintis, kad nors ir nebūsiu pasiturintis, nors ir neturėsiu rimto sportui ruošto automobilio, bet gal bent būsiu laimingas. GAL turėsiu kitų dalykų, kurie mane džiugins ir dėl ko bus gera gyventi. Ir man net užtenka to “gal”, nes juk gali būt ir taip, kad neturėsiu nei pinigų, nei šeimos, nei sveikatos, nei nieko kito ir nebūsiu laimingas, nesidžiaugsiu gyvenimu. Bet GAL aš būsiu laimingas. Ir kai bus sunku finansiškai ir liūdna, kad pvz. šeimai negaliu nupirkt normalaus maisto, man tereiks prisiminti, kad aš bent turiu šeimą, bent esu gyvas ir sveikas.

Įrašo pabaiga kažkokia saldžiai banaliai durna.

Oi, liko tik 66 šių metų dienos – trys šimtai dienų jau praėjo (netoli ir pasaulio pabaiga, kaip šneka žmonės). Nuotraukų jau daaauuug, bet paskutiniame šimte net tris kartus pamiršau ką nors nufotkinti!!! Gėda. Didesnės nuotraukos albume, pirmasis šimtas čia, o antrasis šimtas čia.

Labai ilgą laiką nesapnavau, bet štai jau paskutinėmis naktimis sapnuot pradėjau. Ir visai tokius įdomios (na, tik man) sapnus.
1. Sužinojau, kad tėvas nusipirko dar vieną butą kitapus gatvės. Ir nors tai visiškai netoli, bet ten visiškai kitoks rajonas sapne buvo. Ir nusikalstamumas didesnis, ir šiaip baisiau. Atvariau apsižiūrėt. Laiptinėse voliojosi visokios šiukšlės, stiklo šukės, celofanai ir popieriai. Nu ok, čia dar būtų nieko, bet voliojosi kažkokios raudonos masės. Atrodė, kad ten sumaltos, sutrintos smegenys ar kitos kūno dalys. Nu ir dar sumaišytos su želatina or smth. Tą masę eidamas buto link apėjau dideliu ratu (kiek galėjau tuo pačiu nesiliesdamas prie sienos). Įeinu į butą, o ten visai tvarkinga. Tėvas dar sienas lygino, dar kažką darė. Bet kaimynai triukšmą kėlė. Pradėjau klaust ar nebaisu su narkomanais visokiais gyvent ir panašiai, bet lyg ir nieko neatsakė. Vėliau kažkur išėjom, lipom į mašiną ir važiavom. Buvom maždaug prie BIG’o, bet pats rajonas buvo atsidūręs jau arčiau Naujininkų nei realiai. Aš kažką pasakiau vėl dėl to buto, kad ten smegenys visur voliojas ir tėvas supykęs mane išmetė iš mašinos. Jie su broliu nuvažiavo (nežinau iš kur tas staiga atsirado), o mane paliko vidury gatvės. Kadangi savo mašiną buvau palikęs prie tėvo namu, turėjau dar pareit jos pasiimt. Pagalvojau, kad netoli gi ir tikrai rasiu. Einu einu per kiemus, išlindau prie kažkokios tai upės, už kurios tik lūšnos visokios. Žiūrėjau ir nesupratau, kaip taip gali būt. Atsidūriau kažkur už Vilniaus tikrai! Bandžiau dar eit, bet pradėjo šunys iš kažkur lot. Bandžiau prisiskambint tėvui, bet ryšio nebuvo. Tai tada pradėjau bėgt… Ir nubudau.
2. Buvau kažkokiame auto renginy ir atlikau fotografo vaidmenį. Įlipau į kažkokį medį, nes pagalvojau, kad iš ten tikrai įdomus kadras gali gautis. Jau nusitaikyt bandau ir žiūriu, kad ant kito medžio tupi kitas fotografas – TaT. Pasakiau, kad nejudėtų, nes jau buvo bepradedantis leistis žemyn. Jis palypėjo dar aukščiau ir nufotkinau tada. Abu nusileidom ir apie kažką pradėjom šnekėt. Ir nežinau kaip ten kas ėjosi ir panašiai, bet viskas baigėsi tuo, kad aš pradėjau leistis narkotikus į veną. Dar ten kažko privartojau. Ir atrodė kaip visai normalus elgesys. Vėliau kitą dieną namuose su mama žiūrėjau kažkokį vaizdelį iš lenktynių. Ir parodė mane! Besileidžiantį narkotikus! Tai buvo TaT susuktas filmukas. Aš pradėjau teisintis, kad čia viskas suvaidinta, netikra ir vien dėl filmuko. Gerai, kad manimi patikėjo… Bet tada vėl nubudau.
3. Lietuva turėjo bendrą pasienį su Meksika. Aš aišku važiavau apsižvalgyt. Pravažiavęs muitinę prisiparkavau kažkur prie įtartinai atrodančių kioskų. Ir išlipęs pradėjau vaikščiot po kaimelį. Meksikiečiai visur aplink, parduotuvės meksikietiškos… Ir staiga pradėjo kaukti pavojaus sirena. Pamatėm artėjančias milžiniškas bangas, kurios su trenksmu šlavė viską, kas joms maišėsi. Vanduo po truputį apsėmė kulkšnis ir visi puolė bėgt. Bebėgdamas šalia kažkokio vandens telkinio pamačiau į jį panardintą tinklą. Ėmiau ir ištraukiau. O jame radau daug susuktų į vieną kitą vilnonių kojinių. Šiaip ne taip išnarpliojau ir paskutinėj iš jų buvo celofaniniai maišeliai su tabletėmis. Nu tai aišku, kad narkotikai – juk Meksikoj buvau. Išmečiau tuos maišelius, bet tada supratau, kad pirštų antspaudus palikau. Pakėliau ir iškračiau tabletes, o maišelius susikišau į kišenes. Einu jau link mašinos, sėdu į ją ir bandau užkurt. Jokios reakcijos – visai nesuka starterio, lyg nebūtų akumuliatoriaus. Atsidarau kapotą ir akurat! Akumuliatoriaus nėra, o vietoj – kartono lapas su tekstu raudonomis raidėmis. Kažkas panašaus į “užsukit į mūsų automobilių dalių parduotuvę”… Jau buvau bepradedantis juos keikti, bet nubudau.

Vasarą aš pardaviau. Kasdien darbe vyksta įvairiausios peripetijos. Kad ir šiandien… Dalykas, kuris mane sunervino. Yra toks vienas elektrikas, kuris, mano akimis, labai arogantiškas, pasikėlęs, geros nuomonės apie save ir panašiai. Na, jis nėra durnas, košės galvoj yra, tačiau kartais jis stebina.

Dažnai mane bendradarbiai pašiepia dėl studijuojamos psichologijos. Ir šiandiena nebuvo išimtis. Na, ten juokais viskas vyksta, aš ir pats suprantu, neįsižeidžiu or smth. O va elektrikas ėmė ir tvojo teiginį “tu pasirinkai blogą gyvenimo tikslą”. Nu wtf.

Man sunkiausia suvokt, kaip žmogus gali vertint kito žmogaus gyvenimo tikslo pasirinkimo teisingumą. Nu ok, gali turėt nuomonę, bet negalima gi taip kategoriškai to teigti! Visų pirma, kas jis toks, kad galėtų taip sakyt? Galiu priminti, kad tai pasakė elektrikas, dirbantis tame pačiame darbe, kaip ir aš. Jis, beveik dešimčia metų vyresnis žmogus, dirba ten pat, kur ir aš, gauna gal kokiais 200 litų daugiau už mane ir drįsta taip vertint mano pasirinkimą.

C’mon, žiūrint esamuoju laiku, jis “prasimušęs” ne ką geriau už mane (nors yra vyresnis) ir sugeba man pist protą, kad AŠ blogą gyvenimo tikslą pasirinkęs. Kaip aš mąstau, tai kad aš bet kada turėsiu galimybę grįžt prie juodo darbo, BET baigęs studijas, turėsiu didesnę tikimybę pasiekt kažko daugiau. Ir išvis, jis net nežino mano gyvenimo tikslo. Jis tik spėjo, kad mano gyvenimo tikslas – kažkas su psichologija… Krč. Čia toooks durnas įrašas, nu bet aš negalėjau susitvardyt neišsakęs visko. Man darbe visą dieną sukos su tuo susijusios mintys. Nu kokia neteisybė, nu koks naglumas.

Išvis ten įdomus žmogus. Su savo kvailai dirbtinėmis šypsenomis nežinia ką vaidina. Jaučiu pyktį.

Nu va, praėjau jau ir 200 šių metų dienų, liko trumpesnioji 2012 metų pusė. Nuotraukų vis daugėja daugėja, tad dalinuosi paskutinėmis 100. Didesnės nuotraukos albume, o pirmasis šimtas čia.

Jeigu žvelgčiau labai paviršutiniškai ir nesigilinčiau į kai kuriuos malonius užsiėmimus, žmones ir taip toliau, ir panašiai, tai savo paskutines 3 savaites galėčiau apibūdinti trimis žodžiais: Geocaching, Baltarusija, Darbas. Įrašas gali būti labai ilgas, neįdomus, painus, padrikas ir visoks kitoks, tai kad nesigautų mišrainė, tai bent biškį struktūruosiu viską.

Geocaching

Truputį buvau apie šią veiklą užsiminęs įraše apie darbą Prienuose. Truputį reikia papasakot, kas čia per velnias. Taigi, Geocachinimas yra lobių ieškojimas – realaus pasaulio žaidimas. Koks nors asmuo padeda dėžutę (ar kokį kitokį konteineriuką) į tam tikrą vietą, užfiksuoja jos GPS koordinates ir apibūdinęs aplinką ir pateikęs koordinates visiems kitiems “žaidėjams”, leidžia tą lobį surast kitiems. Kiti, žinodami koordinates ir kelias užuominas, to lobio ieško. Suradę, pasirašo į viduj esantį logbooką ir ką nors paima/padeda (jei yra ką paimt ir jei turi ką padėt). Atrodo, paprasta. Tačiau ne visada lengva surast, nors ir turimos tos koordinates. Būna, reikia kur nors palaipiot ir panašiai. Tai aš va ėmiau ir užkibau. Gaila, dabar laiko nedaug randu tam.

Aš pats esu suradęs 41 lobį. Smagiausia buvo kažkurią birželio vidurio naktį, kai su broliu ir Mantu išvažiavom į naktinį lobių ieškojimą. Iš viso radome 9 lobius, sugaišome lyg ir virš 4 valandų, jei gerai atsimenu. Oi, kokių neblogų buvo. Ypatingai patiko VGTU stadiono lobio paieška – lobis sukištas į stadiono tvoros stulpus, kurių 192 ir reikėjo išmąstyt loginę seką skaičių ir lobis buvo pasislėpęs aštuntame sekos skaičiuje. Didelę įspūdžio dalį kūrė ir pats stadiono apšvietimas – žiauriai gražiai naktį jis atrodo. Taip pat vienas iš rastų lobių sužavėjo savo konteineriu – įkomponuotas taip, kad nepavyksta iškart pastebėt. Atrodo, tai paprasta elektros instaliacijos dėžutė iš kurios eina izoliaciniai vamzdukai laidas, o pasirodo, kad ji visa nusiima kartu su tais vamzdukais ir atsidaro. Nustebino labai maloniai!

Taip pat Geocachinime yra dar monetos keliauninkės. Tai tam tikros monetos, padarytos specialiai Geocachinimui ant kurių yra unikalūs kodai. Žmonės deda jas į lobius, kad kiti paimtų ir įdėtų į kitą lobį. Kiekviena jų turi tam tikrą tikslą. Aš ir kelias esu radęs. Labiausiai įsiminę viena lietuvių moneta – visai naujai paleista, aš gal trečias žmogus, kuris ją turėjo. Galvojau ją palikt Latvijoj, tačiau prie vieno lobio Vilniuje aš sutikau vokietį Geocacherį. Persimetėm su juo keliais žodžiais ir man toptelėjo, kad galiu jam duoti tą monetą, tada ji iškeliaus už Lietuvos ribų. Ir štai neseniai pamačiau, kaip toli ta moneta keliavo! Iš Vilniaus ji nukeliavo į Vatikaną, iš ten į Argentiną ir po to į Egiptą! Krūvas kilometrų sukorė, o vokietis dar ir fotografavo jos buvimo vietas!!! Labai smagu matyt tokį žmonių aktyvumą. Dar smagiau pagalvojus, kad tą monetą ir aš čiupinėjau.

O pats Geocachinimas labai puikus miesto (ar užmiesčio) pažinimo būdas. Taip pat puiki pagalbinė priemonė, kai sunku sugalvot kur pavažinėt dviračiu. O, kad tik to laiko daugiau tam turėčiau…

Baltarusija

Čia dar vienas dalykas, kuris tampa dažna mano laisvalaikio dalimi. Važiuoju ten maždaug kas 8-10 dienų (nes tik kas 8 dienas leidžiama važiuot). Prisipilu sau dyzelio, kuris ten 2 litais pigesnis, nei pas mus, aplankau kartais savo kaimą. Visai smagu – ten tokia ramybė. O naktį dar kiek žvaigždžių ten matos, eina šikt – niekur nesu matęs tiek daug. Beeet įdomiau vis vien yra gyvenimas verdantis prie muitinių ir degalinių.

Štai vieną kartą po darbo šeštadienį lėkiau tiesiai į Baltarusiją. Kuro rodyklė seniai jau išėjus atostogų ir nebepakyla aukščiau raudonos zonos. Paprasčiau kalbant, kuro bake vos keli lašai. Įjungęs visus kojos raumenis, bandau iki Baltarusijos nuvažiuot kuo ekonomiškiau. Šiaip, atsargai turėjau dar 5 litrų kanistriuką dyzelio bagažinėj, bet į Baltarusiją jo vežt tai negaliu (nes negalėsiu atgal važiuojant įsipilt 10 litrų, tektų piltis 5 litrus). Tai likus keliems kilometrams, sustojau prie miškelio, paslėpiau netoli nuo kelio tą kanistriuką su viltimi jį dar surast. Nudardėjau iki muitinės, o ten blyn – eilė nu nafik. Prieš mane stovintis žmogus ėjo paskaičiuot, tai jis buvo 57, vadinasi, aš net 58 eilėje (o čia dar tik prie įvažiavimo į muitinę, dar kiek joj pačioj turėtų stovėt…). Nu ką, alkanas, ištroškęs sau stovėjau, nes nepagalvojau prieš tai nusipirkt atsigert ar pavalgyt. Dėl kuro trūkumo aš Golfuką stūmiau po biškį, o ne užvesdavau. Fūristai aišku skėlė replikų visokių: “autopilotas yra?” arba “nu va ir variklio net nereikia”. Žinoma, čia viskas versta iš rusų kalbos. Praėjo kelios valandos ir aš jau pasiekiau muitinę – pirmas eilėj prie įvažiavimo stoviu. Staiga atvaro fūra, užlenda ir įvažiuoja. POČTA. Ot gerai, kad juos be eilės praleidžia, kitaip gi laiškai achujienai vėluotų. Bet galų gale atėjo ir mano eilė. Po kokios valandos jau ir iš muitinės išvažiavau. Bet ką jau čia… Tada dar netoli valandos stovėjau ir degalinėj, nes ne tik kad žmonių daug, bet dar ir pertrauka degalinėj – pamaina keičiasi… Suma sumarum, darbą baigiau 15:30, o namo grįžau 22 valandą gal… Per tą laiką nuvažiavau 150 kilometrų ir buvau degalinėj.

Darbas

Vajeee, veikla, kuri suvalgo daugiausiai mano laiko. Keltis reikia prieš 6h, nes darbe jau 7h reikia tupėt. Šiaip labai gerai, kad taip anksti, nes dar kamščių tokiu laiku nėra – nuo namų iki motorų gatvės (13 km išeina man) nuvažiuoju per 15-20 minučių. Ir čia laikantis KET. Tiesa, pakeliui dar paimu vieną bendradarbį iš stotelės, tai už kurą susimetus išvis gėris važinėt – pigiau grybo su manuoju Golfuku. Aišku, atsikelti dažnai būna sunku, bet gi reikia, tad šiaip ne taip, sukaupęs jėgas, tai padarau. O darbe darbo dirbti yra labai daug. Užsakymų nemažai, o žmonių trūksta – kas atostogose, kas dar naujokai ir visko nemoka, kas atleistas… Paskutinė ši savaitė tokia sunkesnė bus (jau vienas šiandien (liepos 16d.) sugrįžo), nes kitą savaitę grįš dar du žmonės iš atostogų, kurie gerai, produktyviai dirba. Aišku, viršvalandžių vis vien liksiu – geri pinigai. Tačiau bent nereiks dviems ar vienam tupėt po darbo. Nors, vienam tupėt dar ne taip ir blogai – ramu, įrankių užtenka ir nereikia laukt, kol kitas baigs jais naudotis. Nežinau ar dar verta rašyti, ką gi aš dirbu. Nes gaaal jau rašiau prieš metus, kai pradėjau dirbt. Anyway, darom šaldančias vitrinas parduotuvėms (tokias, kurios stovi pvz. Maximose ir jose sudėtos mišrainės, sūriai, paruošti produktai ir panašiai). Dar ir fotkių galiu pridėt, kaip atrodo darbo vieta. Aišku, viskas telefoninės kokybės, sorry. Labai daug rūkančių darbe. Yra vienas septyniolikmetis, nu tai ir tas rūko kaip kaminas. Kiti irgi čiut ne po pakelį per dieną sutraukia. Ir blyn, pertraukų rūkymo gauna, o aš ne. Na, bet ant jų ir šefas burba, o man va šiandien (galima traktuot kaip gimtadienio proga) pakėlė algą šimtu ar dviem (dar nežinau). Tai su visais viršvalandžiais, jei taip ir toliau, už liepą turėčiau gaut minimum 2500, o gal net ir 3000. Ot gerai. Nors ir sunkiai dirbu, pavargstu, bet bent neblogai tas mano vargas įvertinamas. O ką darysiu su pinigais? Turiu vieną mintį. Jei viskas bus gerai, bloge tikrai apie tai bus parašyta. Ir tai sukels man laaabai daug džiaugsmo! Užtenka ramiai sėdėt, reikia veikti.

Gimtadienis
Nu ok, čia nėra viena iš trijų veiklų, bet kad jau sėdžiu čia prie kompo per savo gimtadienį ir rašau, tai reikia parašyt ir apie patį gimtadienį. O sėdžiu aš net ne Lietuvoj. Dabar 21:30, o aš eilėj prie muitinės. Ir panašu, kad 22:33 (tikslus laikas, kai gimiau prieš 22 metus) irgi būsiu dar muitinėj. Nu ir pė iks, aš nesureikšminu gimtadienių, man visai nerūpi kuri diena, tik šiaip įdomus pastebėjimas čia buvo. O ir visa diena darbinga man buvo – atsikėliau 6h, darbe buvau 7h, pradirbau iki 15:30, tada kurjeriavau iki 17:15, nusipirkau eurų ir iškart šoviau į Baltarusiją. Apie 18h buvau eilėj prie muitinės, o 20h pravažiavau muitinę ir nuskubėjau į degalinę. Iš degalinės atgal į muitinę ir štai aš čia 21:33 sėdžiu, nepailsintis nuo pat 6h ryto. Ok, dabar tai tik sėdėt reikia, nevargina, bet vis vien ir prigult norėtųsi, turint omeny, kad ryt 6h vėl reikės keltis ir eiti į darbą. Klausau va Jurgos dabar ir jos visų trijų albumų. Malonią nuotaiką sukuria. Tai tokios tos naujienos, ką čia ir bepridurt. 22:33 buvau tarp Baltarusijos ir Lietuvos – ale vadinamoj “niekieno zonoj”. Visai krūtai.

Dviratis
2012-06-18
15:30 – 21:30
Nuvažiuota 35,1 km
Važiavimo trukmė 2 val 04 min
Vidutinis greitis 16,95 km/h
Maksimalus greitis 57,09 km/h

Dviratis – kaip gera su juo (buvau jau primiršęs). Pagrindinis tikslas – geocachinimas. Kiek pamenu, iš pradžių važiavau pas brolį, tada kartu važinėdami ieškojom lobio. Ir prie Žemaitės paminklo buvom, ir prie upės, ir į “Spooky tower” lipom. Vienžo, kur tik mes nebuvom. Vėliau man reikėjo dar nuvažiuot paimti dokumentų į Baltupius, tad nuo brolio važiavom pro dviračių taką, kuris eina nuo Olimpiečių gatvės iki Antakalnio. Šiaip ne taip po to teko užsiropšt į Kalvarijų gatvę Jeruzalės link (nemėgstu kalnų) ir šiaip ne taip pavyko grįžti namo. Po tokios ilgos nevažinėjimo pertraukos, man visai pakako atstumo, vidutinio greičio (prastokas). Dažniau reiktų išvažiuot pavažinėt, bet varginantis darbas viską gadina…

Kas žino, o kas ir nežino (vapšė, čia skaitančių dar yra be chaoko, y23b6 ir margaitės?), tai aš kadaise, seniai seniai, važinėjau vienračiu (prieš 6 metus pradėjau, to be exact). Jau turbūt metai kaip aš visus turimus vienračius pardaviau ir keli metai, kaip aktyviai nebevažinėju. Nu bet važiuot moku. Irrr penktadienį brolis gavo pasiūlymą padirbėti kažkokiame renginy – pamokyti žmones važiuoti vienračiu. 4 valandos darbo ir 150 litų kišenėje (kurą apmoką irgi). Sounds great! Sutikom abudu.

Apie pasiūlymą pasidomėjus smulkiau, sužinojau dar, kad renginys netoli Prienų – mes važiuosime tik tryse, bet su šešiais vienračiais. Mintyse sudėliojau grafinį vaizdą, kaip visi tie šeši vienračiai bando įtilpti į mano Golfą. Mano fantazijos našumas prastas, nes niekaip neįsivaizdavau. O renginį organizuoja Swedbank savo darbuotojams “Visuomenės harmonizavimo parke”.

Vėlyvą šeštadienio rytą po truputį išjudėjom iš namų, nuvažiavom iki trečio vienratininko ir šiaip ne taip sugrūdau aš tuos vienračius į Golfą (4 bagažinėj ir 2 salone). Toks geeeras kelionės pojūtis mane apėmė. Prisižiūrėjęs Youtubės filmukų, kur jaunOliai keliauja kur nors minivenu susikrovę savo mėgiamos sporto šakos  inventorių.

Kamščiai, nenumatytos kliūtys lėmė, kad reikėjo truputį paspaust. Likau patenkintas Golfuko galia – jos pilnai pakakdavo be problemų aplenkti lėčiau judančius automobilius. Vienas Mersas net buvo užkibęs ir kurį laiką mes vienas kitą gainiojom. Į renginį atvykom laiku.

Ką verta paminėti? Nors jau ir taip pilstau apie nereikšmingus dalykus, bet taip smulkiai visko pasakot nepavyks. Žmonės. Verta aptarti 3 žmones. Visų pirma, buvo vyrukas (virš 40 metų, įtariu), kuris niekaip nepasidavė ir vis bandė, bandė, bandė. Klaida jo, kad bandė ant žolės ir į nieką neatsirėmęs (nu į stulpą, bet pradėjęs važiuot stulpas juk likdavo stovėt). Griuvinėjo, vartėsi, ridenosi, keikėsi ir spjaudėsi. Šakės, įstabus vaizdas buvo. Gavo apdovanojimą už pastangas po to. Antras žmogus – labai graži mergina, kurią mokiau važiuot. Vienratis, kuriuo mokinau, stora padanga ir metaliniais pedalais su dantukais. Galit pabandyt įsivaizduot, kaip ji atsidaužė kojas (nuo kulkšnies iki kelių nedengė jokie drabužiai). Dar teiravausi kelis kartus ar neskauda. Nes ten vos ne iki kraujų oda prakirsta, mėlynės bus nerealios. O jai dzin buvo, sakė “praeis tos mėlynės”. Tai va su ja apsikabinę ir važinėdami nemažai laiko praleidom (pažangiausia mano mokinė)… Po to dar po valandos sugrįžo su draugais ir pasakojo “tas mokytojas geriausias” rodydama į mane. Ir kaip tik vienas iš jos draugų buvo trečias žmogus, kuris vertas aptarimo. Tai aukštas kaip sekvoja vyrs. Nu bet tikrai aukštas. Aš jam iki pečių, o jis dar ir ne kūdas, o tokio tvirto sudėjimo. Ir kadangi mokant važiuot visi laikosi apsikabinę mane apie kaklą ar pečius, tai šitas visu svoriu bliamba į mane atsirėmęs buvo. Eina nafik. Bet po to įsikalbėjom neblogai – ką veikiam šiaip gyvenime ir panašiai. Po “pamokos” siūlė eit išgert kartu, bet negalėjau. Jei bendrai apie visus žmones kalbant, tai jie visi blyn labai mėgo visu svoriu remtis į mane ir dar gaudyt turėdavau, jei griūdavo. O išsprūstantys vienračiai apdaužė man kojas. Po 4 valandų darbo skaudėjo viską, bet nuotaika buvo nereali.

Viskas taip gražiai praėjo, puikiai praleistas laikas buvo. Ir baigus darbą iškart pradėjo pilti kaip iš kibiro – vos spėjom sunešt vienračius ir susėst į mašiną, kol kiaurai neperšlapom. Skubėjimas čia labai svarbu tolimesniame pasakojime apie mano žioplą brolį.

Atsisėdom mes jau į mašiną (lauke pliaupa siaubingai) ir varom namo. Lėtai, neskubėdami sau judam. Pravažiavau gal 6-7 kilometrus ir brolis pradėjo paniškai ieškot piniginės. Jap, nerado. Jis ją buvo palikęs ant žolės po trečio vienratininko kuprine ir per tą skubėjimą pamiršo ją. Nu žioplys visiškas. Grįžę jos neradom, žinoma. Tada dar kelias valandas sugaišom ieškodami per organizatorius, vedėjus ir kitokius žmones – nope, nėra pas nieką. Tai beliko važiuot namo (organizatoriai pažadėjo susisiekt, jei piniginė atsiras).

Bet čia dar ne viskas. Trečiasis vienratininkas laisvalaikiu užsiima geocachingu. Taip išėjo, kad viena lobio vieta yra visiškai prie pat mūsų maršruto! Nu gal 10 metrų nuo kelio, kuriuo važiuojam. Tai nutarėm, nuvaryt to lobio. Žinoma, radom. Tokia sena sena aptrinta ir rūdimis papuošta metalinė dėžutė (net laikant ją kažkokia keista atmosfera). Viduj ten visokie niekučiai mieli gulėjo. Ir dar lapas su datom ir nickais/vardais. Nice nice ten tas lobis, man patiko, gal reiks užsiimt kartais tuo, jei tik laiko atrasiu.

Visa kelionė, visa diena buvo nuostabi! Pasikroviau gerų emocijų, įspūdžių, pavažinėjau vienračiu po ilgo laiko tarpo ir + dar visi tie 6 vienračiai kol kas likę pas mane (p.s. jei gerą kainą pasiūlysit, galim susitart). Reikia toliau egzui ruoštis.