Žalio Tarakono blogas

Viskam ateina galas. Šia banalia fraze pradedu Peugeot 106 Rallye S2 galą. Iš pradžių maniau, kad šis paskutinis įrašas bus tiesiog trumpas papasakojimas (ale atsisveikinimas) apie tai, kaip aš jį pardaviau kitam laimingam žmogeliui. Bet viskas pasisuko biškutuką kiton pusėn.

2012-02-13 – praėjau TA. Galų gale automobilis be problemų gali važinėtis gatvėmis, nebijodamas, kad nubaus dėdės policininkai už važinėjimą be TA. Automobilis visiškai tvarkingas – tiek techniškai, tiek popieriškai. Laimingas sau važinėjau gatvėmis, bet mintyse žinojau, kokia bus tolesnė veiksmų eiga. Mintyse jau kurpiau automobilio pardavimo skelbimo tekstą! Gal dėl ankstesnių gedimų ir problemų, gal dėl kokių kitų priežasčių, noriu automobilį parduoti. Tiesiog kai jam išleista tiek daug pinigų, jis taip ilgai prastovėjo nejudintas su užkalusiu varikliu, rankos tarsi nusvyra, ant automobilio tiesiog nebestovi. Ir nors tai nėra baisiai racionalus sprendimas, bet aš vis vien tvirtai nusprendžiau – automobilį parduodu! Skelbimą įdėjau tą pačią dieną, kai praėjau TA. Ilgut ilgutėlį tekstą parašiau – apie visus atliktus darbus, apie visus pliusus, apie visus trūkumus… Viską viską atskleidžiau ir nustačiau pradinę 3700 litų kainą. Ėjo savaitė, ėjo kita, bet skambučio nesulaukiau nei vieno (nors buvo nemažai nuomonių ir komentarų, kad kaina gera, kad automobilis fainas, tinkamas slalomams ir taip toliau, ir panašiai). Norėčiau parašyt “ėjo trečia savaitė”, bet tik prasidėjus tai trečiai savaitei, viskas apsivertė aukštyn kojom.

2012-02-28 – ne, aš su Pežuku neapsiverčiau. Man tiesiog įvažiavo į galą didelis ir baisus Chrysler Voyager. Važiavau aš antradienio rytą į paskaitas. Ramiai sau, neskubėdamas – vis vien kamščiai, o ir energijos kažkaip nebuvo lakstymui (sunku man rytais prasibudinti). Geležinio vilko gatvė, tiltas per Nerį – važiuoju sau pirma juosta, jau net įsijungiau dešinį posūkį nusukimui nuo tilto į Goštauto gatvę… O tada priešais mane automobiliai pradėjo staigiai stabdyti. Kadangi niekada nevažiuoju prisiklijavęs prie šiknos ir mano stabdžiai geri, sustojau dar padoriu atstumu nuo automobilio priešais. Žvilgt į veidrodėlį – matau artėjantį automobilį. Suėmiau vairą stipriau, nes kol kas nebuvo kur dingt. Automobilis priešais pradėjo judėt, bet supratau, kad niekaip nespėsiu, tai laikiau stipriau stabdį, kad tik kuo mažiau nuslysčiau į priekį. BUM. Mačiau, kad buvau netoli priešais važiuojančio automobilio galo, bet jis spėjo pasprukt – nors tiek gerai. Atsidūsau, rankos dreba… Smūgis buvo pakankamai stiprus! Išlipau, rankas tik į šonus išskėčiau, kažką bandžiau sakyt, kažką ir pasakiau. Kiek pamenu “ką tu padarei?” klausiau kaltininko. Dar kalbėjau, kad čia retas modelis ir niekada nebuvo daužtas, o jis va ėmė ir sudaužė. Žmogus ramiai atsiprašė ir pasiūlė nuvažiuot į Statoil’ą po tiltu susipildyti dokumentų. Aš prieš tai nusifotkinau biškį, kad turėčiau bent minimalių įrodymų, jei anas sugalvotų pasprukt. Šiaip ne taip nuriedėjau aš iki to Statoil’o (pas mane trynėsi galinis dešinys ratas į kažką). Susipildėm mes ten tą deklaraciją ir skambtelėjau Mantui, kad atlėktų pasigrožėt. Palikau tą Pežuką po tiltu, tegul stovi jis sau. Berods jau kitą dieną atvažiavo LD vertintojas, kuris viską sufotkino, apžiūrėjo, pasižymėjo. Automobiliui padaryta žala buvo visai nemenka. Galinis bamperis lūžo į daugybę dalių, bagažinės dangtis sulinko, galinis dešinys sparnas irgi truputį įlinko, bet baisiausias vaizdas viduje – susilankstęs bagažinės dugnas. Neįmanoma net per jėgą atidaryt bagažinės dangčio! Ai ir dar išlūžo vairuotojo sėdynės priekiniai tvirtinimai (nustebau, bet vertintojas sakė, kad tokie dalykai pasitaiko). Praėjus vos kelioms dienoms po žalos įvertinimo, sulaukiau skambučio su galutinėmis naujienomis. LD mano automobilio rinkos kainą įvertino 3300 lt, o padaryta žala siekia 3900 lt. Natūralu, kad taisyti Pežuko, jų nuomone, visiškai neapsimoka. Todėl paskaičiavę ir minusavę likutinę vertę, jie man išmokėjo 2209 lt. Nemeluosiu sakydamas, kad norėjau ir tikėjausi daugiau, bet buvau nusistatęs ribą 2000 lt, kurią pasiekęs nesikreipsiu į nepriklausomus vertintojus. Tą ribą aš ir pasiekiau!

2012-03-02 – įdėjau naują (šįkart jau daužto) Pežuko skelbimą už pradinę 1500 lt kainą neįskaičiuojant vasarinių ratų komplekto (+400 lt). O koks susidomėjimas!!! Iš pradžių paskambino vienas žmogus ir jau buvo nutaręs pirkti, bet po valandos apsigalvojo. Tada šeštadienio rytą atvažiavo jaunuoliai apžiūrėti automobilio, bet jiems kažkas neįtiko. Ir po jų prasidėjo tikrasis susidomėjimo pliūpsnis. Automobilį su vasariniais ratais už 1800 lt rezervavo Peugeot Klubo narys. Tada už jo nusidriekė dar 3 žmonių eilė, kuriems pažadėjau pranešt, jei užsirezervavęs asmuo automobilio nenupirktų. Ot buvau laimingas tokiu pasisekimu – nereiks ilgai laukt pinigųųų (jau buvau nusižiūrėjęs naują pirkinį). Porą dienų prieš parduodant, neskaitant pirkėjo, eilėj jau buvo 6 žmonės!

2012-03-09 – automobilis parduotas už 1700 lt, jis perrašomas, atsisveikinu su juo. Tikiuosi dar jį pamatyti kur nors mieste ar kokiame slalome. Naujasis savininkas žada jį susitvarkyti, kad galėtų kasdien važinėti! Mano nuomone, tai nelabai tinkamas sprendimas, kadangi kėbulo būklė (ne tik mušimo) nekokia, kuro sąnaudos nemažos (8-9 litrai mieste), o ir nelabai jis patogus kasdienai. Pirkėjas žino visą informaciją apie automobilį, bet vis vien nusprendė taisytis. Jis tikisi, kad sąnaudos bus apie 6,5-7 litrai šimtui km mieste. Aš tuo laaabai abejoju, bet čia jo sprendimas, tegul daro kaip nori (automobiliu šiaip smagiau slalomuose važinėt).

Automobilį turėjau nuo 2010-08-18 iki 2012-03-09. Per tą laiką pravažiavau 10 035 km, o benzinui išleidau 4127,29 lt. Duomenys iš Spritmonitor.de.

“106” kategorija blog’e pasibaigė, bet ji bent kurį laiką išliks (kol neprireiks vietos meniu juostoje kitoms kategorijoms).