Žalio Tarakono blogas

Aš plastikos chirurgas. Sėdėjau savo kabinete, rašiau kažką ir įbėgo mano žmona. Pradėjo rėkaut. Galiausiai papasakojo, kas jai nutiko: mano konkurentas (ir priešas) ją pagrobė ir pakeitė jos nosies formą. Žmona, aišku, norėjo kad jos nosį atstatyčiau, o man tai visai patiko naujoji forma. Mąsčiau. Liepiau jai išgert fermentino ir išbėgau ieškoti goddess.

Atsidariau garažą, įvažiavau su Honda į vidų… Prie vartų stovėjo vyras. ‘Geri vartai – ir kokybiški, ir gražūs’ – apžiūrinėjo ir kalbėjo. Priėjau, pasakiau kur galima įsigyti tokius pačius – per tą laiką atėjo dar keli vyrukai. Visi pradėjo žavėtis vartais. Po kurio laiko jie nuėjo, todėl vartus uždarinėjau. Neužsidaro. ‘Sugadino, padlos, beapžiūrinėdami’ – suburbėjau. Išgirdau automobilį – atsisukau – tėvas su sena sena žalia silke – 1,8 mechaninė, be jokių privalumų, paprasčiausias modelis. Nustebęs žiūrėjau… ‘Tėvai, o kur Renūškę padėjai?’ – paklausęs apžiūrinėjau silkę, kuri buvo tikrai siaubinga. O tėvas išsišiepęs tepasakė ‘pardaviau aš tą prancūzą – nepatiko’.

Stovėjau savo kambary ir žiūrėjau pro langą. Taip pat tuo metu susirašinėjau su Renata. Gatvėj, šalia namo priešais, susidūrė 4 žali automobiliai. Nubėgau prie spintelės paimti fotiko – kol grįžau, jau ant automobilių buvo nuvirtęs kranas, kuris statė namą priešais (sapne jis buvo kitoks, nei realiai – aukštesnis, modernesnis). Namas taip pat pradėjo griūti – gatvėj kilo panika. Tada aš gavau sms iš Renatos, kuriame ji parašė, kad jau devintas mėnuo kaip ji nėščia – arba šiandien, arba ryt jau turėtų gimdyt… Namas griuvo, žmonės lakstė, mama šalia atėjo prie manęs ir juokėsi iš griuvančio namo. Aš parašiau Renatai, kad atvažiuoju – padėsiu jai, nuvešiu į ligoninę, kai prireiks. Išsiunčiau sms, stoviu prie lango ir mąstau. Daug daug mąstau. ‘Aš negaliu jos palikt vienos augint vaikelį. Privalau pasipiršti. Aš noriu pasipiršti’ – tokios vat mintys… Gavau sms: ‘ačiū tau’. ‘Taip, pasipiršiu’ – nutariau. Nuvažiavau ir pasipiršau. Sutiko.

Buvau Pilaitėje su Rūta, Sima ir Rita. Tiesa, aplinka buvo panašesnė į Zujūnus, bet mano galvoj užsifiksavo, kad tai Pilaitė. Merginos pasiūlė nulėkt prie Pilaitės ežero. Aš sutikau ir pasakiau ‘tuomet važiuojam su Honda’. Rūta leptelėjo ‘o tu žinai, kad Renata jau grįžo?’. Sustingau, nudžiugau ir nubėgau iki jos namo. Atsidarė durys ir išvydau besišypsančią Renatą. Pasisveikinau, pakviečiau kartu važiuot… Pabuvom truputį prie ežero, o po to visus truputį pavežiau. Kas anksčiau, kas vėliau išlipo… Paskutinė stotelė – Renatos namai. Tarpdury kažkaip pradėjau svarstyt ką gi ryte valgysiu… Renata labai koketišku balsu pasakė ‘jogurtą ar kokį sūrelį’. Šyptelėjau ir atsakiau, kad ‘deja, namuose nei vieno iš šių dalykų nėra, o parduotuvės jau nebedirba’. O Renata labai viliojančiu žvilgsniu ir dar labiau viliojančiu balsu pasakė ‘bet pas mane yra’. Minutę stovėjau speechless. O tada užėjau.

Ėjau Pilies gatve į Rotušęs pusę. Priėjau Stiklių gatvę (kuri sapne buvo anksčiau, nei realiai) – dešinėj buvo restoraaanas (visai ne toks, koks realiai) – lauke buvo stalai, visi buvo labai gražiai apsirengę, bet valgė iš visokių kibirų, ėdžių ir lovių – kaip kad gyvuliai ėda pašarus. Pasukau į Stiklių gatvę. Ėjau ėjau… Siaura, tamsu ir priėjau akligatvį – gatvė baigėsi – prieš mane tebuvo mūrinė siena su lentele, ant kurios baltomis raidėmis užrašyta ‘Stikliai’.

Žolė, truputį kalnelis… Labai panašu į kalnelį prie Kalvarijų 1, bet aplink nebuvo žmonių. Pasiklojom dekį, atsigulėm ir pradėjom bučiuotis, glamonėtis ir panašiai. Malonumų jūra, faktiškai. Paklausiau ar ji su liemenėle. Ji be jos… Net paklausiau ar mano rankai ten galima. Taip, leidimas buvo duotas, bet aš juo nepasinaudojau. Nenorėjau. Man tai nebuvo svarbu – mes žiūrėjom į vienas kitą, o veiduose švietė šypsenos. Abu džiaugėmes tuo vakaru. Nieko daugiau nereikėjo…

1. Atvažiavau į mokyklą, bet nebuvo vietos aikštelėj. Išvis pasistačiau kažkur toli Šeškinėj… Po pamokų grįžau prie Hondos – apdaužyta, apipaišyta – suniokota. Priekis dar ganėtinai sveikas, bet iš galo nieko nelikę, taip pat ir dešiniam šonui nepagailėta jėgų. Įsėdau, pabandžiau užvest – užsiveda. Sėdžiu sėdžiu ir BACH kažkas įvažiavo į galą. ‘Nu jofana’ pagalvojau. Išlipau – BMW ir pacanas. Sako ‘ji jau buvo apdaužyta’. Iškviečiau policiją ir įsėdau į Hondą. BACH! – Sharanas į galą įvažiavo ir nuvažiavo – nespėjau numerių užsirašyt. Apsidairiau – nebuvo ir BMW su pacanu. Atvažiavo policija: ‘kaltininkų nėr, nieko negalim padaryt’. Likau aš. Aš ir Honda, iš kurios nieko nebeliko…
2. Su kate ėjau senamiesčiu. Priėjom kažkokius didelius vartus ir katė iššoko iš rankų, palindo po vartais ir nubėgo kažkur. Mačiau, kad už vartų yra šuo ir pelė. Grįžo mano katė – ant galvos prisiūta kipa (žydiška kepurėlė), į ausis įverti auskarai… Spustelėjau knopkę esančią prie vartų – atbėgo kažkoks vaikis… ‘Atsiprašau, kad taip pasielgiau su katinu’ ir nubėgo atgal. Po minutės ar dviejų atėjo vyras ir nuėmė kipą nuo galvos ir auskarus nuo ausų.

1. Atostogavau kartu su Čiurlionio mokyklos mokiniais (ir Puma). Buvome kažkokiame dvare – toks didelis didelis ir prabangus (prabudus toptelėjo, kad viskas buvo panašu į Hogvartsą iš Harry Potter). Sėdėjome prie TV ir Puma rodė ką nufilmavo dieną prieš tai – šuolį parašiutu. Kamera buvo nukreipta žemyn, nes Vi ir dar 3 (visi jie 4 dalinosi vienu parašiutu) buvo žemiau. Kai Puma priartėjo prie jų, Vi (kuris irgi žiūrėjo video) sušuko ‘va, žiūrėk – aš viršuj kairėj’ (4 žmonės sudarė kvadratą). Tuomet parašiutas nutrūko, bet iškart buvo išskleistas atsarginis. Puma pakomentavo ‘tas geltonas tai asilas’. Video pasibaigė ir sapnas persikėlė į kažkur. Pasirodė kažkoks žmogus – piktas žvilgsnis, pikti ir kėslai. Iš vienos pusės kažkas sušuko ‘Tamsos valdovas!’, o Puma spiegiančiu balsu prie pat ausies suklykė ‘Gražinis’. Nu tegul trenkia mane perkūnas, bet čia apstu Harry Potter įtakos.
2. Su viena mergina ir Pauliumi buvom kažkur – ar ten filmas, ar spektaklis, ar kažkas panašaus. Kruptelėjau kažką prisiminęs ir pasakiau tai merginai, kad einu į tualetą. Paulius irgi nuėjo. Kai išėjom iš salės, pradėjau šaukt ‘taigi valentino diena šiandien!’. Aš tai merginai (kuri, matyt, buvo ne šiaip sau mergina, o mano mergina) norėjau nupirkt dovaną. Nuėjom į kažkokią parduotuvę. Buvo 20:01, bet parduotuvė dirbo iki 23h. Pradėjau dairytis – buvo daug visokių saldainių dėžučių. Ilgai toj parduotuvėj tryniausi vis svarstydamas kuriuos saldainius paimt. Išsirinkau kažkokius baltoj dėžutėj – paragavau – skanūs. Po to Pauliui sakau ‘nu bl, taigi negaliu dovanot dėžutės, kurioje nėr saldainio’. Norėjau paimti tokią pačią antrą, bet nebebuvo. Vėl ilgai ilgai rinkausi ir paėmiau raudoną. Išėjom iš parduotuvės, pažiūrėjau, kad jau beveik 22h… Sustojau ir pasakiau ‘ji net nepasidomėjo, kur dingau; ji turbūt net nepastebėjo, kad dingau; aš jai turbūt visiškai nerūpiu’. Paulius prabilo: ‘neliūdėk, taip jau nutinka, kartais’.

O mano sapnuose naujas personažas – Renata. Keista?! Šiandien abiejuose sapnuose buvo…
1. Aš ir Renata ėjom mano mokyklos link. Šalia mokyklos buvo vasarnamiai. Mes labai norėjom numigti, bet neturėjom pinigų nuomai. Užėjom į vieną iš namukų, atsigulėm ir išgirdom žingsnius. Supratom, kad tai šeimininkė. Pro langą pastebėjau ją vaikščiojančią pro namukus ir besižvalgančią pro langus ar nieko nėra. Atpažinau ją – Zakienė. Priėjo prie namelio, kuriame gulėjom – pamatė ir šyptelėjo. Pagaaavo…
2. Kažkodėl važiavau pas Renatos gimines… Namukas. Mane aplankė vizija ir išvydau, kad į jį trenkia žaibas. Pagriebiau juostinį fotiką (spėju, kad manasis Zenitas) ir žinojau, kad 12 kadrų galiu padaryt. Truputį pafotkinau Renatą ir gimines, o tada prasidėjo audra. Nukreipiau fotiką į namo stogą. Pagavauuu… Po šio sapno įvyko keistas jausmas – pasirodė, kad prabudau, atsikėliau ir paėmęs fotoaparatą į rankas, pamačiau, kad tikrai nufotografavau. Maniau, kad pavyko nufotografuot tai, ką sapnavau. Nebuvo su kuo pasidalinti tokiu nutikimu, todėl nutariau, kad ryte parodysiu ir nuėjau miegot.

1. Aplinką sunkiai pamenu, bet jausmas toks, lyg būčiau buvęs kaime. Kažkoks vyras (nepažįstamas) rėkavo ‘traiškyk tas skruzdėles nafik – ir greičiau, kol nepabėgo. Ir iš kur jos čia atsiranda…’. Skruzdėlės buvo dvejopos – žalios lakstė greičiau už auksines. Vyro pirštai traiškė skruzdes vieną po kitos, o aš žiūrėjau į jį nesuprasdamas jo veiksmų.
2. ‘Atsargiau’ sušukau. Kažkas vairavo, o aš sėdėjau keleivio vietoj. ‘Nu žinai…’ ir nusisukau nuo vairuotojo.

Buvau sename bute, balkone… Buvo jau vakaras, namuose buvau vienas. Žiūrėjau pro langą ir pamačiau keistą reginį – mergina skriejo oru. Pritupiau, kad manęs nepamatytų. Tarp balkono lentų pastebėjau tarpą, pro kurį viską stebėjau. Mergina mane turbūt pajuto, nes sustojo prie mano balkono ir staigiai prikišo akį prie to tarpo. Negalėjau pajudėt. Žinojau, kad ji mane pamatė, bet nieko nedariau. Mergina po truputį traukėsi nuo balkono ir aš kažkodėl supratau, kad tuoj šaus. Pasislinkau į dešinę ir tada driokstelėjo… Balkone didelė skylė. Surikau ‘ė, per tave nukrito plaktukas ir atsuktuvas’ ir griebiau vienratį (~12″), kol ir šis nenugarmėjo. Mergina įskrido vidun į mano kambarį ant lovos. Aš likau balkone išsigandęs.

Sėdėjau lietuvių pamokoj muzikos kabinete… Staiga periferiniame vaizde dešinėj pamačiau kažką. Atsisukau – šmėkla. Tokia nedidelė mergaitė stiklinėmis akimis… Sustingau ir negalėjau nukreipt akių. Ji dingo… Pamoka baigėsi ir mokytoja papasakojo apie kažkokį tai vamzdį. Tipo į jį reikia dėti daiktą ir aprašyti prieš tai įdėtą daiktą. Painiava, vienu žodžiu… Ir nesąmonė. Tuomet vėl pamačiau mergaitę šmėklą. Pajaučiau, kad nebegaliu kvėpuot – dustu. Prabudau ir vos atgavau kvapą…

Važinėjau po Vilnių ir taisiau gatves. Turėjau žemėlapį, mobilųjį telefoną ir to man pakako – užsakovas paskambindavo, aš atvažiuodavau ir per porą minučių sutvarkydavau šimtus metrų kelio dangos (rankomis). Kai dirbdavau, galvoje kažkoks pašalinis balsas kalbėdavo apie pasaulio pabaigą, apie žmonijos ateitį, apie visos visatos ateitį. Aš į tai nereagavau, galvojau, kad šiaip koks žmogus įsibrovęs į mano sąmonę pokštauja. Vakare po darbų į svečius atėjo Guoda ir ji privertė sunerimti dėl tų balsų – sakė, kad tas vyras, kuris kalba galvoje, mėgins mane valdyti – lieps daryti įvairius nusikaltimus ir panašiai. Kitą dieną man pavyko pasikalbėti su tuo vyru, kuris su manimi kalbasi mano paties galvoje – sužinojau, kad tai yra Simon Dun***. Aš susiradau knygų. Bibliotekininkė pažiūrėjo į mane keistu žvilgsniu ir paklausė kur tas knygas radau. Nuvedžiau ją iki to skyriaus, bet jo nebebuvo… Atsivertęs vieną knygų, ant kurios viršelio buvo ir pats Simonas, pamačiau, kad knygos išleidimo data – 2032 metai… Bibliotekininkė nieko nesakiusi mane išvarė kartu su visomis knygomis (kokios 8 ar 9). Nuvažiavau pas Guodą ir ji pastebėjo, kad Simono veido bruožai panašūs į mano – skirtumas tik amžiuje. Pavarčiau knygą – joje smulkiai surašyti visokie svarbūs įvykiai chronologine tvarka – nuo 2006 iki 23** metų. Guoda milžiniškomis akimis pažiūrėjo į mane ir pasakė ‘tu esi tas‘.

1. Gavau pasą su nauja pavarde. Ir jame buvo 2 tušti laukeliai – gimimo data ir tautybė. Parodžiau klasiokams ir jie išsigandę į mane žiūrėjo. Taip, lyg būčiau ne žmogus.
2. Per televizorių žiūrėjau Formulę 1, bet lenktynes sustabdė, nes iškart po apšilimo rato pradėjo stipriai lyti. Vėliau prasidėjo ir kruša. Vietoj lenktynių buvo kažkoks lievas koncertas… Taip pat bolidus duodavo išbandyti paprastiems žmonėms – mačiau, kaip viena mergina nulėkė kažkur už trasos ir vos neatsitrenkė į žmones, kurie sėdėjo ant suoliuko. Kai pavažiavo atgal, pažiūrėjo į operatorių ir nusišypsojo. Tada įsijungiau Glocko (kuris atrodė kaip Rosbergo ir Vettelio miksas) interviu – jis labai neramus buvo, drebėjo, vaikščiojo pirmyn ir atgal, kai jo klausinėjo. ‘Ką galite pasakyti apie tuos pilotus, apie kuriuos praeitą lenktynių savaitgalį nešnekėjot?’. Glockas nusišypsojo ir pasakė ‘Tai Fisichella ir Sutilas. Apie juos nėr ko sakyt’. Prabudau 9:30, nes išsigandau, kad pražiopsojau lenktynes (po 10 minučių – 10:00).

Buvau Anglijoj. Na, bent jau taip galvojau. Kažkoks garažas, angaras or smth… Iš vienos pusės ėjo moksleiviai – mačiau ir Titą. Man kažkoks vyras pasakė, kad ‘nuvažiuočiau į kaimą ir sutvarkyčiau dielą’. Atsidariau kažkokį garažą ir ten buvo priekaba, kurią prisikabinau prie Hondos. Nuvažiavau į kaimą (visai ne į savo) ir ten sustojau prie kažkokio tvarto. Ten siautėjo žmonės… Lakstė su automobiliais, bėgiojo, daužė viską su lazdomis. Aš nuėjau iki trobos kiemo ir ten, kaip kokie grybai, voliojasi dešimtys motociklų. Susiėmiau už galvos ir isteriškai surikau ‘tiek daug?’. Išgirdau keistą plerpesį ir pasukau galvą – link manęs artėjo tėvas su savo buvusia silke. Automobilį jis pastatė prie Hondos, priėjo prie manęs ir sako: ‘nepamiršk paimti ir kanistrų su benzinu’. Kol kalbėjo, kažkas įsėdo į Audi ir nuvažiavo… ‘Ar gražu taip elgtis?’ paklausė manęs tėvas. Pamačiau, kad silkė grįžta ir ji važiuoja tiesiai į mane. Tikėjausi, kad ji sustos, bet nesustojo, aš pašokau ir nusileidau ant jos kapoto, perbėgau per stogą ir pasakiau ‘nu abaldiet’…