Žalio Tarakono blogas

Ryt egzaminas. Aš laikausi savų tradicijų (kad ir kaip nenorėčiau) ir pagrindinę, didžiausią dalį medžiagos aš valgau paskutinę naktį prieš egzaminą. Džiugu, kad ne aš vienas toks. Ką čia ne vienas… Tokių krūva. Ir nors skaudžia patirtimi jau esu pastebėjęs, kad miego stoka prie gero nepriveda laikant egzaminą, tačiau įpročių niekaip neina pakeist. Nors aš tikrai dažnai sau kartoju “na šįkart tai reikia pradėt mokytis anksčiau” ir tuo net kartais tikiu. Bet ta diena kaip neateina, taip neateina. Bet aš tikiu, man kada nors (pasak moterų ir kai kurių moteriškų vyrų, ši frazė išties reiškia “niekada”) tai pavyks ir paskutinę naktį aš tikrai miegosiu saldžiu miegu be jokio nerimo. O kol taip nenutiko, papasakosiu savus ypatumus tokio vėlyvo mokymosi.

Visada, kai skaitau iš lapų, patogiai įsitaisau lovoje. Būtinai turi būt šilta ir patogu. Kartais net skaitau ne atsisėdęs, o atsigulęs ant šono – tuomet lapus laikau irgi šonu ir net pasidedu juos taip, kad jie laikytųsi patys arba reiktų labai nedaug pastangų. Kaip jau pastebėjau tūkstantį kartų, tai nėra gerai, nes taip labai lengva užmigt. Juokingiausia, kad nors dažnai teko užmigt, tai vis vien nekeičiu skaitymo pozos – ji juk tokia velniškai patogi. Dar dažnai būna, kad snūduriuojant pradedu jaust kaip tie lapai slysta iš rankos, jei juos laikau. Tada juos tvirčiau suimu, prasimerkiu plačiai kaip šikantis katinas ir neva skaitau toliau. Po poros eilučių situacija kartojasi. Nebesuskaičiuosiu, kiek kartų įvairiausi lapai krito ant grindų. Į parketą triukšmingai trenkėsi ir affective disorderiai, ir Locko citatos, ir biheiviorizmai, kognityvai su Freudais, Watsonais, Hullais (kaip aš jo nemėgstu po šiandienos) iš paskos. Bet užvis smagiausiai krito Pctės (reikia kažkaip koduot, kad dėstytoja per gūglą nesurastų) koliui skirti konspektai.

Taip pat viena iš įdomių ir mokymąsi žlugdančių ypatybių yra kai aš nusprendžiu, kad galiu sau leist 10 minučių pailsint akis ir pasnaust. Viskas prasideda nuo to, kad aš vieną kartą beskaitant užsimerkiu ne akimirkai, o kokiai sekundei. Tada seka mintis “o, kaip buvo gera užsimerkt” ir galiausiai prieinu tą momentą, kai nusistatau žadintuvą, kad po tų 10 minučių mane pažadintų. Dažniausiai tai baigiasi tuo, kad išjungiu žadintuvą ir snaudžiu toliau. Todėl aš tipo gudrus, nusistatau žadintuvus kas 5 minutes. Bet mano kitas “aš” dar gudresnis – kai atsibosta juos atjunginėt, telefone pasirenku, kad ištrintų visus priminimus ir nebežadintų. Tai būna lemiamas smūgis. Toliau pasiruošimas atsiskaitymui priklauso nuo to, kelintą valandą aš nubusiu. Jei nubundu po poros valandų, tai būna labai gerai – jaučiuos gerokai pailsėjęs. Būtent šis variantas nutinka dažniausiai. Tačiau jau kelis kartus buvo, kad nubudau po 5 valandų… Tai apie 7 ar 8 valandą!!! O tada tai būna strioko. Vieną kartą ėjau taip ir nepaskaitęs iki galo – visa laimė, kad laimė nusišypsojo ir nekliuvo klausimai, kurių buvau neskaitę. Bet kiekvieną kartą prieš nusnaudžiant dešimčiai minučių, aš esu įsitikinęs, kad jau šį kartą, tai tikrai baigsis dešimties minučių pamiegojimu. Jei tai pavyksta, tai kas pusvalandį susiorganizuoju tokius pamiegojimus, kol galiausiai viskas baigiasi taip, kaip jau aprašiau – nubudimu paryčiais.

Šiandien nutariau taip nedaryt. Neisiu miegot/snaust, kol visko neišmoksiu. Taip pat šiandien neįsitaisiau patogiau. Kadangi skauda nugarą (man visgi ne inkstų uždegimas, kaip galvojau, o veikiausiai nugaros nervų šaknelių uždegimas – bet dar eisiu pirmadienį darytis tyrimų), tai man niekaip nėr patogu. Apsivyniojęs ją tokiu vilnoniu užtiesalu, kuris nepatogus – labai gerai, mokymosi atžvilgiu. Facebookas, automobilių forumai labai gerai prablaško per pertraukėles. Va šįkart manoji pertrauka – blogas ir šis įrašas. Tiesa, buvau susiplanavęs viską išmokt iki 1h ir man gerai sekėsi, kol nepradėjau viena akimi žiūrėt filmo “Klik arba gyvenimas pagreitintai” per LNK. Tada mano planas nutolo iki 2h. Galų gale kai liko visai nedaug, man į galvą pradėjo eit mintys “tai nedaug liko, čia greit pabaigsiu” ir tada pradėjau vaikščiot po automobilių forumus ir ieškot kokie tinkamiausi amortizatoriai būtų manajam kibirui ir kaip jį nusidropinti; taip pat atsinaujinau kelias programas – nauja iTunes versija labai įdomiai atrodo – man nepatinka naujoji piktograma, vat.

Todėl štai aš čia, kai jau beveik 3:20, o man dar liko ketvirtadalis medžiagos. Bet va dabar tai jau einu mokytis toliau. O, mano mama dar nemiega – įdomu kokiam egzaminui ruošias ji…

Važiuoju aš sau atsipūtęs 43 maršruto autobusu. Važiuoju, klausau muzikos, žiūriu pro langą… Kylam Šeškinės kalnu – kaip tik artimiausioj stotelėj turiu išlipt ir persėst į 5, 6, 24 arba 46. Žiūriu pro langą į važiuojančius automobilius. Ir pamatau važiuojantį autobusą! Jis mus lenkia!!! Ir tai 46 autobusas. “Nu po velniais”, pagalvojau. Aišku išlipau iš to 43 ir 46 jau net buvo pradejęs važiuot ir aš į jį nespėjau. Nu ir kilo pykčio kupinas klausimas “KAM TO REIKIA?”. Ar buvo būtina lenkti? Kodėl negalima ramiai važiuot, niekur neskubant? Situaciją išgelbėjo gera muzika grotuve (blogos ir neturiu!) ir tai, kad kito autobuso laukiau vos 6 minutes. Tegul tik pabando kas nors mest akmenį į mano daržą dėl mano vairavimo ypatumų – tai ne tas pats.

Kažkaip paskutinėmis savaitėmis man nostalgiškos nuotaikos. Vis prisimenu senus laikus, vaikystę. Veikiausiai taip nutiko dėl to, kad atsisiunčiau Tele Bim-Bam dainų. Visiškai vaikiškos dainos, bet man jos taip maloniai klausosi… O ypač klausant “Baltoji varnelė”, “Velykų rytas”, “Naktelės žiedai” dainų man kažkas sukirba ten po kaire krūtinės lastoj. Pradėjau prisimint vaikystės draugus. Dvampirmas amžius nebūtų dvampirmas amžius, jei nepavyktų jų surast per facebooką – radau tuos, ką ir norėjau surast. Ir net parašiau po “pasisveikinimą”. Ir kartu su šia nostalgija jaučiuos liūdnas. Bet liūdžiu su šypsena. Prisimenu, kaip viskas buvo paprasta, kaip viskas buvo kitaip. Dievaži, kaip pasikeitė tie žmonės. Vieniems pasisekė labiau, kitiems mažiau (mano asmeniniu subjektyviu trumparegišku požiūriu)… Kai kurių gaila, kad anie taip nieko nepasiekė (mano asmeniniu subjektyviu trumparegišku požiūriu). Kiti, lyg ir, subrendo net labai gerai (pirmas įspūdis toks – reikia sulaukt atsakymo į “pasisveikinimą” – iš to labai viskas pasijaučia). Ir iš nuotraukų daug išvadų galima padaryt. Bet prisiminti vis vien malonu. Va net mamos klausiau apie vaikystę truputį! Retas dalykas, nes su mama nedaug bendrauju. Anyways, romiai liūdna nostalgija kaip tęsias, taip tęsias gerą savaitę. Va šiandien ir suvokiau, kas man čia yr, kad ta nuotaika svyruoja…

Pradėjau rašyt kitame bloge. Ne šiaip belenkokiame, o savo mamos bloge. Viskas prasidėjo nuo to, kad mama eilinį kartą gavo kvietimą į restoraną, bet nėjo. O tada man kilo mintis, kad galiu aš nueit – juk tereikia po to parašyt apie tai bloge. Todėl teko tapt bendraautoriumi.

Pirmą kart ėjau į tokį prabangų restoraną. Ėjau ne vienas, su Renata. Jei būtume mokėję už maistą, kainuotų 200-300 litų. Anyway, štai įrašas: domm-lounge.html

O štai čia – visi įrašai aname bloge susiję su manimi.

O aš visai nemėgstu autobuse sutikti pažįstamų žmonių. Kadangi pastaruoju metu praktikuoju važinėjimą autobusu, tai vėl atsirado pagrindas mano burbeklio prigimčiai pasireikšti. Taigi. Aš nemėgstu sutikti pažįstamų žmonių autobuse. Man daug labiau patinka klausytis muzikos ar žvalgytis pro langą/po autobusą. Nepatinka ‘small talk’. Galima išskirti net kelis tipus žmonių, kuriuos sutinku autobuse (arba stotelėj va dar):

• Kursiokai, su kuriais beveik nebendrauju, bet sveikinuos. Va šitų nemėgstu labiausiai. Ir juos sutikti tikimybė didžiausia, jei važiuoju iš paskaitų. O nemėgstu todėl, kad realiai aš su jais nebendraučiau, bet kadangi priverčia aplinka, tai reikia. Reikia palaikyti kažkokį pokalbį iš mandagumo. Reikia kalbėti apie tai, kaip sekasi, paklaust ko nors apie studijas. Nu užknisa. Va vakar šis atvejis pasiekė viršūnę – įsėdau į 43. Po dviejų stotelių įlipo psichas. Iki pat Šeškinės su juo turėjau bendraut. Kai Šeškinės stotelėj išlipau, kad persėsčiau į 5/6/24/46, pagaliau galėjau pasileist muziką ir įsėdau į 46, ten sutikau kitą psichę. Nu brač. Ir vėl tokio pat tipo pokalbis. Ir ką daryt, kad taip nenutiktų?
• Kursiokai, su kuriais labai bendrauju ir kiti geri draugai. Va čia viskas labai ok. Čia viena geresnių situacijų. Antradieniais, kai reikia persėst į bet kurį troleibusą arba 11 autobusą, visada laukiu ir sėduos į 11 (jis, beje, priveža daug arčiau, bet čia smulkmena), nes ten sutinku psichę, su kuria malonu bendraut! Bet tokia situacija labai reta.
• Kursiokai, su kuriais nebendrauju. Šitas irgi labai ok. Vienintelis dalykas, kuris gali nutikti – nejaukus žvilgsnių susitikimas su mintimi ‘aha, mes kursiokai, bet nesisveikinam, jap, awkward’.
• Buvę klasiokai. Ši situacija man irgi labai patinka. Šią minutę neišskiriu nei vieno klasioko, su kuriuo nenorėčiau susitikt autobuse. Visgi įdomu kaip sekasi po mokyklos, kas naujo.
• Kiti. Va buvau Aušrą iš buvusios paralelinės klasės sutikęs, tai irgi nebuvo blogai. Aišku, jei sutikčiau Štuopį, nebūčiau toks patenkintas.

Anyway, ar aš asocialus? Aš net pradėjau galvoti kaip išvengti susitikimų su pirma kategorija… Geriausia sėsti į patį galą, nes ten toli eit. Tada galiu ramiai būt. Bet tai tinka tik tuo atveju, jei tame autobuse dar nėra psichų. O jei žinau, kad psichų autobuse jau yra, reikia sėst kuo arčiau priekio vos įlipus… Ech. Kiek daug problemų sukelia važinėjimas viešuoju transportu…

Mokausi dabar tos nelemtos psichologijos istorijos, kurios perlaikymas bus poryt (duok, Dieve, man stiprybės, kad išlaikyčiau tą egzaminą). Labai keista, kad dažnai kreipiuos į Dievą, nors juo netikiu – čia gal koks įprotis… Ir kaip tik rašo apie sielas. O man ši tema labai patinka, jau kelis kartus esu svarstęs, kaip ten yra. Galiu pasakyt tik vieną – taip tvirtai, kaip kiti sako esą Dievas egzistuoja – siela tikrai yra. Ir štai buvau kažkada sumąstęs (vis dar tuo tikiu), kad sielą tikrai galima pajust. Žinot tą jausmą, kai mintimis kažkurią kūno dalį galima pajaust stipriau? Tarsi mintimis į ją nueiti. Ir taip galima keliauti per visą kūną – į ausį, į liemenį, į pirštus, į inkstus… O man ši mintis kilo, kai mane Renata bandė pakelti ir nepavyko. Pareiškė, kad aš įsikibęs į žemę. Ir nu tikrai. Savo svorį buvau nukreipęs kuo žemiau. Logiškai mąstant kaip ir neįmanoma nukreipti svorio kažkur visiškai nejudant. Tai yra sielos nukreipimas į kojas. Ir Renata tai jautė. Žinoma, ji išsireiškė kitaip – “įsikibimas į žemę”, o į mano “sielos nukreipimas” pasakė kažką panašaus į “eik tu”. Bet aš teisus (!!!). Ir kai būna nejaukus jausmas kakle bandant nepravirkt – taip taip, čia siela bando užspaust ašarų latakus. Nu ok, paskutinis teiginys ką tik į galvą atėjo ir gali būt nesąmonė. Bet “sielos nukreipimu” į kažkurią kūno dalį aš tikiu. Norėčiau ir kontrargumentų išgirst. Kas kito, jei ne siela, yra tas jausmas ir tas “įsikibimas į žemę”?

Man labai sekasi su sportiniais išmetimais. Šįkart nupuvo iškart už išmetimo kolektoriaus. Bet užtat labai smagiai žadina kitų automobilių signalizacijas. Tiksliau, žadino, nes jau susitvarkiau ir pyžikas dabar važiuoja velniškai tyliai.

Važiavau kada čia su giminaičiu krovininiu automobiliu į Baltarusiją. Tolokai, 150 km už Minsko, užsikraut prekių jo verslui. Daug pamačiau, daug papasakojo. Ir išties, Lukašenkos palaikoma tvarka ten yra gera. Gatvės, aplinka sutvarkyta, net mažų miestelių gatvės gerokai geresnės būklės nei mūsų SOSTINĖS. Šiukšlių nėr, viskas tikrai neblogai. Na, aišku, gal ten pragyvenimo lygis prastesnis, ir šiaip sunkiau “prasimušt”. Man Lietuva už Baltarusiją vis dar labiau patinka. Ir todėl, kai stovėjom muitinėj įvažiuot į Lietuvą, išgirdęs vieno furisto svaičiojimus, mane tai visai suerzino. Tas vienas toks mandras buvo, varė ant visko, kas yra Lietuvoj, ant ko tik netingėjo. Visą kraštą kartu su lietuviais išvadino dalbajobais, Valinskienė, anot jo, prostitutka, o apie mūsų prezidentę sakė “turėčiau tokią bobą, virtuvėj ji stovėtų”, o apie vaikus išvis baisiai atsiliepia. Galima nesunkiai suprast iš konteksto, kad jis pats nevedęs ir neturi vaikų. Nu ir nieko keisto. Mentalitetas jo pats žemiausias turbūt – kas antras ar trečias žodis – keiksmažodis ir šiaip kultūra nespindi. Pirmokai štai alų ir vyną geria per rugsėjo pirmą. O jei aniems neduosi pinigų, tai rėkt pradės, o per užpakalį gavę, paduos į teismą. O jei tuos vaikus išmesi iš namų, tai jie iškart į kalėjimą atsidurs. Kur gi daugiau šiuolaikiniai vaikai galėtų atsidurt. Štai toks puikus lietuvio požiūris į gyvenimą. Aš net truputį tikiu tuo, kad taip mąstančių lietuvių yra milžiniška gausybė. Bet jofana, esmė tai yra tokia, kad požiūris blogas, neteisingas. Nemanau, kad aš bandau save apgaut, nes nu tikrai nėra taip blogai Lietuvoj, kaip šits šnekėjo. Jis mane tiesiog suerzino…

Ai nu dar reikia užfiksuot bloge, kad nusipirkau Peugeot 106 Rallye.

Šią dieną, šią minutę man suėjo 20 metų. 20 metų! Trečia dešimtis!
Jei reiktų, savo pragyventą gyvenimą turbūt padalinčiau į tris etapus. Pirmasis būtų nuo gimimo iki 15 metų, antrasis – nuo 15 iki 18, o trečiasis – nuo 18 iki 20. Mane užauginę artimieji turbūt išskirtų gerokai daugiau etapų iki 15 metų, bet kadangi aš viską labai nerišliai prisimenu, tai negaliu. Nuo 15 iki 18 – tai tas etapas, kuriame stipriai pats jaučiau savo brendimą, savo intelekto tobulėjimą ir nuomonių kaitą. Kad ir kaip nenorėčiau, bet trečiasis etapas prasideda nuo 18 metų. Aš visada maniau, kad tai niekuo nesiskiria nuo 17 ar 19, skirtumas tik tas, kad tai riba, nuo kurios galima pirkti rūkalus ir alkoholinius gėrimus. Tačiau man tai buvo labai svarbus slenkstis. Aš nekalbu apie alkoholio vartojimą, nors būtent po 18 aš faktiškai tik ir pradėjau jį vartot. Permainos įvyko ir mano asmenybėj. Būtent trečiame etape aš galu gale iš paauglio tapau jaunuoliu (ar netapau dar?). O kiek svarbių įvykių nutiko: pirma tikra meilė, pirmas skaudus išsiskyrimas ir galiausiai tos pačios susigrąžinimas! Taip. Būtent Renatos atsiradimą mano gyvenime laikau svarbiausiu įvykiu trečiame, o gal net visuose etapuose. Sekantys žodžiai jums atrodys iki be galo be krašto begalybės naivūs, o galbūt net man pačiam taip atrodys po kažkurio laiko, bet visgi… Prasidedantis ketvirtas mano gyvenimo etapas, manau, atneš dar daugiau svarbių ir reikšmingų įvykių. Trečioji dešimtis gi yra ta dešimtis, kurioje sukuriama šeima (bent jau aš taip norėčiau)! Tai gyvenimo, kaip suaugusio žmogaus, pradžia. Tai amžius, kai visi vaikiški, paaugliški žaidimai liks praeity ir prasidės rimtas, TIKRAS gyvenimas su savais malonumais, sunkumais (kurie irgi savitai malonūs). Ir dievaž, kaip aš to noriu. Džiaugiuosi visais žmonėmis, kurie pabuvojo mano gyvenime per tuos 20 metų. Kai kurie iš jūsų esate man labai brangūs. Ačiū.

2010-06-15 12:00

Aš, visas laimingas, kad į Coltą tilpo mano dviratis (!!!), važiuoju sau po logikos egzamino savo tuo šauniuoju Coltu Pylimo gatve… Įsuku į Pamėnkalnio gatvę, važiuoju toliau pirma juosta. “O bl” – priešais kaip užkirto stabdžiais. Spėjau sureaguot, sustot dar pakankamai saugiu atstumu nuo priešais esančio autobusiuko. Žvilgsnis į veidrodėlį – parlekia. Booom! Vos nedačiuožiau iki to busiuko. Kaip bebūtų keista, į mane įvažiavo Audi A6 (C4). Va-lio. Ir taip jau jų nemėgstu, tai dar daužo čia mane. Bet nebuvau piktas su vairuotoju bendraujant. Tiesa, rankos velniškai drebėjo – visgi adrenalino padavė nemažai. Po minutės jau sėdėjom jo Audinėj ir pildėm deklaraciją. Žiūrėjau į bamperį savo ir galvojau, kaip ten taip taisyklingai po rūko žibintu išlūžo skylė. O tada supratau, kad ten buvo tempimo kilpa. Jooo, sulindo visa vidun… O Audinei susilankstė valst. numeris ir apsibraižė bamperis – vokiška kokIbė. Užpildėm, išsiskirstėm. Bagažinė neatsidaro mano. Bet kadangi joje gulėjo dviratis, tai man būtinai reikėjo atidaryt. Truktelėjau ir atsidarė. Bet bandyt uždaryt tai net nereikėjo bandyt, nes toli gražu nepavyko. Nuvažiavau tą pačią dieną į draudimą, nufotkino, sužymėjo viską. Bet nutariau, kad nekas su jais bus, tai iškart pasakiau, kad lėksiu ne į jų rekomenduojamą servisą, o į savo. Ir štai prisiminiau auto.Banginius ir “Auksinį vairą”. Ten ir važiavau. Tiek draudime, tiek servise kalbėjo, kad veikiausiai reiks nurašyt automobilį, kadangi žala nemaža – dugnas, lonžeronai sulankstyti, net atsarginis ratas prispaustas (jis gal man išgelbėjo gyvybę!!!!!). Pirmadienį sužinojau žalos įvertinimą. 5k-6k. Kai išgirdau, tai po pokalbio isteriškai juoktis pradėjo, kadangi garažiniai sakė, kad už 1,5k sutvarkytų (su dažymu, su viskuo). Paskutinis etapas – sužinot, kiek gi duos draudimas. O ir jie mane pradžiugino! 3k! Ar gali būti geriau? Todėl dabar pardavinėju Coltą! Žinau, kad prašomi 2,5k optimistiniai, bet jei nesulauksiu skambučių, sumažinsiu. Ir už 1k pardavęs būsiu daugiau nei laimingas! Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Ir dar turėsiu malonumą visai vasarai – ieškot naujo automobilio. Buvau apsistojęs ties Golf III dyzeliuku, bet va pašnekėjau su servisistais, tai vienas patarė neimt, kadangi tautomobilis greit nupigs ir mokėt 4k-5k už jį neverta. Ir net nurodė vieną konkretų japonišką automobilį, kurį dabar autopliuse pardavinėja už tikrai labai gerą kainą su minimaliom kosmetinėm problemom. Tebūnie palaikysiu tai dar paslapty, kas ten per modelis. Tiesa, vienas pažįstamas Justiniškėse vairuoja tokį. Ir net toks pat variklis, spalva ir visa kita. Reiks su tuo pažįstamu susisiekt ir paklausinėt.

Jup jup jup, šiandien teko dalinti ‘Extra’ pakuotes Ukmergės turguj!

Išvažiavom truputį vėluodami. Bevažiuojant plentu, kibiras bandė išsiardyt, bet išgyveno! Siaubas, kaip tampo važiuojant bėgiais. Kadangi (ne)lėkiau 120-140, tai buvom vietoj 8:40, berods. Dar užtruko, kol vietą parkavimuisi radau, taip pat reikėjo nusipirkt leidimus ‘prekiavimui’ – vos 5 litai žmogui už visą dieną. Skaitau, kad pigiena. Kaži ar ir daržovių/mėsos/batų/rūbų prekeiviams tokia pati kaina…

Dalinosi gerai, greitai. Šiaip savotiškų ten žmonių yra. Dauguma jaunimo tai šiaip sau tokie – daug fyfų ir nemažai nemandagių pacaniukų. Vyresni žmonės man visai patiko. Štai vienas diedukas man pasakė ‘širdingai dėkoju’ – na, kokie gražūs ir skambūs žodžiai! O kitas senukas užsiminė apie žmoną:
– Paimsiu ir žmonai. Gera mano žmona, labai gera. Iškepė man blynų. Ne juokas!
Dar buvo jaunuolis, kuris panoro paspausti man ranką už tas pakuotes, o Renatai pamojo.

Faktiškai per valandą išėjo po dvi dėžes. Tai yra, 600 vienetų ‘Extra’ pakuočių. 10 pakuočių per minutę – 4 darbuotojai. O dar ir vaikščiojimai iki mašinos ir atgal buvo. Ir šiaip… Na, Gariūnuose dalinosi geriau, bet pastarajame turguje prekybininkai – gyvuliai. Čia, Ukmergėj, nebuvo tokių naglų ir įžūlių žmonių.

Labai skanūs pomidorai, tarp kitko. Ir patiko, kad kiaušiniai vienetais pardavinėjami. Pigiausi – 20 centų už vienetą!!! Mačiau ir batus po 5 litus už porą. Moteriškus. Bandžiau žvalgytis konversiukų (iš kur tu, P. B., juos trauki? Ugninius ar tuos rudus/oranžinius pvz.), bet neradau. Dar vos nenupirkau Audi kalpokų. Kalpokų reiktų, tai kodėl gi nepagriebus tokių va linksmesnių? 27 litai už visus 4. Be Audi logotipo – 26 litai. Bet nutempė mane nuo tų kalpokų Renata. Reiks pašokt į Gariūnus prie progos.

O įdomu, jei girdi balsus galvoje, tai jau esi išprotėjęs? Aš kartais pradedu juos girdėt. Dažniausiai neaiškus murmesys, bet blyn, kartais net sakinį visą išgirsti ir jis būna toks ne į temą. Drįstu manyti, kad tai tiesiog kada nors girdėti/sakyti sakiniai, kurie neaiškiu būdu užsiliko pasąmonėj. Anyway, aš net juos užsirašiau su mintimi kada nors parašyti tokį įrašą, kai tų sakinių, sakomų neaiškių balsų galvoje, bus daugiau, bet kad jau nebešneka su manimi niekas mano galvoje. Likau tik aš vienas savo sąmonėj. Štai, ką man sakė tie balsai galvoje:

• Tai visai kaip 1994-aisiais
• Ar tai jo, pačio godžiausio?
• Gali tuo pačiu maršrutu?

Ir be jokio kito konteksto. Įdomus dalykas, išties.

Why does God allow bad things to happen to good people?

Tai ir pradėsiu nuo to, kaip man puikiai prasidėjo ši diena. Miegu, girdžiu – skambutis. Atsiliepiau – kolega Extra dalintojas. 8:10 jau. 8:30 reikia būt Gariūnuose ir dalint Extras. Juos 8h turėjau prigriebt. Veeelnias. Šokau iš lovos, prabėgau pro vonią, nusiprausiau ir iškart pro duris… Įsėdau į mašiną. ‘O blet, o kur magelis?’… Blyn, išlupo 3,14derai. Išlipau apsižvalgyt ar vienratis yra. Dėkui Dievui, kad yra – nenorėčiau prarasti paskutiniojo vienračio (dar ir KH29), kadangi penktadienį savo kitą 24″ pardaviau. Ir dar įdėmiau pasižiūrėjęs, pastebėjau, kad nu3,14so dvi “Ežių” dėžės. Nu dvi dar dzin. Šiaip gerai, kad neuždarau mašinos lango garaže, tai dar ir tą būtų iškūlę… Blyn, piktas, susinervinęs, cypiančiom padugnėm išlėkiau… Gariūnuose buvom prieš 9. Kaip ir vakar, taip ir šiandien pavyko susitarti su mokamų aikštelių darbuotojais dėl nemokamo parkavimo vos už kelias “Extra” pakuotes. Ok! Padirbėjom, išdalinom likusias 4 dėžės (po 300 vienetų), nes šeštadienį tai net 6 atidavėm žmonėms. Ir dar gavom kebabų nemokamai – pavaišino kebabinės savininkas už tas pačias kelias “Extra” pakuotes. Visai ok. Grįžau, nutariau dar apsižvalgyt ar tikrai nieko daugiau nepavogė. Nu ir bl, tada ir pastebėjau – nu3,14so ne tik dvi dėžes, bet ir viską, ką ant jų buvau pasidėjęs. O tai – visi “Ežio” krepšiai, kelios maikutes, mano šešiakampiai raktai, belaidis speedometro daviklis nuo vienračio… Nu bl bl. Dar garaže gulėjo dėžė nuo magnetolos, tai jei dar tą būtų nuknisę, tai galėtų kaip pilną rinkinį pardavinėt. Bet ir šiaip išėmė magelį gražiai – su stalčiuku, su visom fiškėm, priderintom būtent Coltui (iš Colto į Euro fiškę ir dar iš Euro į magelio fiškę)… Och, svoločiai. Tai reiks dabar magelio ieškotis. Tokio pačio norėčiau. Blyn, reikėjo pasižvalgyt Gariūnuose kaip tik, bet gal dar ir kitą savaitgalį ten dirbti reiks, tai gal ką nusipirksiu. Tai dabar mintys sukasi ties klausimu ar palikinėt mašinos langą nuleistą, ar ne. Jei anie grįš vogt mašinos (taip, kurgi ne – kam jiems jos gali reikėt), tai nu vis vien tą langą iškuls ir pavogs. O jei šiaip smulkmenų pavogt, tai pavogs tas smulkmenas ir paliks su iškultu langu. Bet blyn, reiks dabar kiekvieną kartą traukt magą su viskuo ir neštis namo?.. Jei tik snukį nusiimčiau, ar jie trauktų tą magą? Čiuju jo, jei jau įlenda į mašiną, tai kodėl gi neištraukt. Eina šikt tada. Be mago irgi negerai…

Penktadienis štai geresnis buvo. Nulėkiau pas brolį – nupirko mano vienratį. Tada nulėkiau aprodyt savo Colto pirkėjui. Pasirodo, kad tėvai perka dukrai. Tai dukrai visai patiko, šypsojosi, džiaugėsi, kad graži. Tėvas tai matyt nelabai gaudosi, perka bile dukrai tiktų ta mašina. Pasiūliau pravažiuot, tai tėvas sakė, kad neduočiau, bet dukra visgi labai norėjo. Tai įsėdo ir o siaube… Aikštelėj pirmu bėgiu – nu dar dzin. Bet taip nedrąsiai jautėsi, matosi. Išsuko iš aikštelės ir pradėjo priešprieša tuo pačiu pirmu bėgiu važiuot… Ant 30kmh kokių. Nu bet pro kitą aikštelės įvažiavimą ir grįžo. Ir važiuoti jai patiko – sakė, kad minkšta mašina… Na ok, jei minkšta, tai minkšta. Tai dabar laukiu skambučio, ką gi jie nusprendė – arba ryt į servisą važiuos apžiūrėt (o dėl to aš beveik ramus), arba ne. Veikiausiai prisišnekėjau, kai pasakiau pirkėjui “bet mago tai nebus”.

Kai visi šiltai guli pasislėpę pataluose, kai visų vaizduotė žaidžia ir kuria pačius netikėčiausius sapnus, kai Jonas prabunda dėl košmaro arba šlapio sapno, aš rašau darbą VU Bibliotekai. Ir jis toks neįdomus… – reikia nuosekliai aprašyti informacijos ieškojimo seką… Entuziastingai pradėjau rašyt prieš kokias 14 ar 15 valandų! Žinoma, buvo krūva pertraukėlių, kurios turėtų mane įkvėpt kūrybingam rašymui, bet geriausias metodas produktyviam ir kokybiškam rašymui – vėlyva naktis ir paryčiai. Tiesiog atgija mano gebėjimas rašyti! Dabar jau štai baigiau tą darbą ir iki 7h galėsiu numigti. Keista, kad neužmigau berašydamas – taip būna dažnai. Turbūt atsakomybė neleidžia, kadangi tai ne mano vieno darbas, beje, o viso 3 žmonių. Dar veikiausiai padėjo tai, kad neklausiau migdančios muzikos. Mano vindaus medija grotuvas grojo Parov Stelar gabalus, o po to sugalvojo paleisti NFS: Underground ir NFS: Underground 2 garso takelius. Pastarasis gerokai nusileidžia pirmtakui! Bet vis vien puikiai susivirškina jie abu. O Parov Stelar labai veža savo saksofonišku skambesiu! Žinoma, labiausiai negaliu atsiklausyti The Mojo Radio Gang dainos! O berašydamas dar prisiminiau, kad nepadariau anglų k. namų darbų, todėl parašęs šį stulbinamai nuobodų įrašą, pulsiu skaityti, išrinkinėti naujus angliškus žodžius ir juos verstis į lietuvių kalbą.

Dar ryt per langą (kaip pataikė gerai – paskaitos nuo 8:30 iki 14:30 ir nuo 17:00 iki 18:30) 16h reikės nueiti dėl darbo, kurį suveikė mano nuostabiosios ir nepakartojamas meilės pusseserė. Dalinsim ežio/omnitelio/extros skrajutes, kaip supratau. Apsilankysim ir univeruose, tai turiu vilties užšokt į VGTU Saulėteky ir ten apdovanot Vytautą skrajučių puokšte. Jei viskas bus gerai ir tobulai, kaip žadėta, tai per savaitę turėčiau uždirbt 210lt. Mėnesiuką padirbėjus jau ir visai gerai! Bet va, koks aš šaunuolis studentas – ir mokaus, ir dviejuose darbuose vienu metu dirbu! Ir abu darbai benziną man apmoka – čia labai įdomus faktas. Kaži kaip pavyks pachaltūrint. Bet kadangi aš iš prigimties sąžiningas (tipo jo), tai būsiu sąžiningas ir su benzinu. Gamintojas deklaruoja 9,8l/100km benzino sąnaudas mieste, beje. Laba(ryts)nakt. Atsigavo blogas – 4 įrašai per gegužę, nors dar tik gegužės 5 d.

Blyn, kaip mane už3.141592654sa visa šita istorija. Visų pirma, tai net neaišku kaip ten viskas buvo. O antra, tai negalima to Kedžio laikyt didvyriu ir jo garbint. Jis neturi jokios teisės atimt kitam žmogui gyvybės, kad ir ką tas žmogus buvo padaręs. Taip, anie atmatos neverti gyvenimo, bet tai ne Kedžio, o Dievo (aš tikrai tai rašau, geras) rankose. O dabar dar viename tinklalapy, reklamoje užmačiau nuorodą į straipsnį 15min pavadinimu ‘D.Kedžio artimieji atidarė sąskaitą ir renka pinigus’. Bile pasipelnyt. Ir dar ketinama statyt paminklą už tuos pinigus. Ir kažkas net siūlo išleisti knygą. Nu eik tu n%^#$&. Per visas televizijas jau vien apie tai šneka, tai dar kažkokį paminklą neva didvyriui statyti nori. Kaip kažkoks kaimas, kuriame sklinda vien gandai ir visą savaitę koks nors vienas dalykas apšnekamas. Bet kadangi kaimas – Lietuva – didelis, tai šnekama visus metus apie tai. Nesveiki žmonės, vienareikšmiškai.