Žalio Tarakono blogas

Kad jau pažadėjau parašyt apie ketvirtadienį, tai parašysiu. O ketvirtadienis buvo ypatingas! Na, netoks ypatingas, kaip trečiadienis (kadangi buvo ‘3 mėnesių meilės’ šventė), bet vis vien vertas aprašymo. Vienai dėstytojai reikėjo pagalbos atliekant tyrimą. Buvo tiriami 6-11 klasių moksleiviai – klausimai buvo susiję su internetu, su santykiais su tėvais, draugais, su savęs vertinimu ir panašiai. Na, tiesiog krūva klausimų, didelis tyrimas – anketa 20 puslapių ir pildė ją visą pamoką. Aš buvau vienas iš psichų, kurie prižiūrėjo klases (praktiškai vieni, be mokytojų), todėl ir nutariau aprašyti įspūdžius.

Šeštokai: taigi, pirma klasė, kuri man kliuvo, buvo šeštokai! Šiaip dar 15 minučių vėlavau, kadangi mokytojos, kurios pamoka turėjo būt, nebuvo ir teko lakstyt po tą milžinišką Martyno Mažvydo vidurinę (Pilaitėje) ieškant rakto nuo kabineto. Galiausiai radau, įleidau moksleivius. Siaubas, kaip jie grūdosi – vos manęs nesutrypė. Bandžiau prisistatyt, bet visi triukšmavo, todėl truputį garsiau pasakiau ‘gal galėčiau gauti tylos?’ ir tada viena mergaitė pasakė ‘nesijaudinkit, jie visada šitaip’, o kita pridūrė ‘jie tuoj nutils ir jūsų klausys’. Nusišypsojau – koks malonumas, kai į mane kreipiasi ‘Jūs’. Ir dar nuraminti mane bando. Pasijutau gerai ir galiausiai jie tikrai visi nutilo. Papasakojau, kad aš psichas, kad atliekam tyrimą – išdalinau anketas – kviečiau pavardėmis. Ir pamiršau duot visiems po tušinuką, nors turėjau. Tai teko sukviest visus, kad vėl pasiimtų. Ir vėl jie grūstis ir peštis dėl tušinukų pradėjo… Nu nieko, galiausiai jie visi susėdo. Pradėjo pildyt, aprimo. Šypsojaus, žvalgiausi, atsakinėjau į klausimus. Labiausiai patiko mergaitė sėdinti priekyje – 3 ar 4 kartus kėlė ranką ir klausė ką jai reiktų pažymėt jos konkrečiu atveju (pvz. kai tėvas dirba nepastovų darbą ir tuo pačiu mokosi, tai kaip traktuoti jo darbovietę). Dar buvau priėjęs prie vieno berniuko, kuris kažko norėjo paklaust suolo draugo, bet kai pasiteiravau ar kyla neaiškumų, tai nuo manęs nusisuko ir tyliai sumykė, kad jam viskas aišku. Nedrąsus koks, ajajai. O kitame suole vienas berniukas kažką darė anketoj, o kiti 3 krizeno. Priėjau, jis puolė uždenginėt ką pripiešė, bet nuraminau ir pasakiau, kad gali piešti – svarbiausia, kad spėtų užpildyti anketą. Dar buvo vienas berniukas latvišku vardu ir pavarde. Bet jeckau kleckau, koks lovelasas, mirksėjo, kalbino mergaites, žaviai šypsojosi – net juokinga man buvo. Po visko labai smagiai pasijutau, kai atsisveikindavo su manimi – kaip su mokytoju – ‘viso gero’.

Dešimtokai: po šeštokų reikėjo padėt kitiems psichams. Iš pradžių nuėjau pas vienus dešimtokus, bet kai įėjau, buvo mirtina tyla, kadangi be psichės kartu dar buvo istorijos mokytojas. Mokiniai, rodos, net bijojo krustelt. Pamatęs, kad pagalbos nereikia, nuėjau pas kitus dešimtokus. O ten tai siaubas. Vos įėjau, pamačiau kos chaosas ir triukšmas. Nors ir buvo darbų mokytojas kartu, bet jis jokios įtakos nedarė. Surikau ‘gal galite pildyti anketas tyliai?’ ir visi trumpai akimirkai nutilo, atsisuko, bet vėl prasidėjo klegesys ir išgirdau kažkokią mergaitę sakant ‘ne, negalim’. Nu ok, tebūnie. Svarbiausia, kad pildo, šiaip ar taip. Nustebino, kad iš dešimtokų sulaukiau kvailų klausimų, kurių nekilo šeštokams. Štai viena blondinė (nu tikrai) klausė kuo skiriasi ‘online’ nuo ‘ne online’. Gerai, kad bent suprato, kai paaiškinau. Galiausiai atidavė kai kurie tas anketas, bet dauguma nespėjo užpildyt…

Valgykla: turėjom langą, tai su dėstytoja dar nuėjom į valgyklą arbatos/kavos. Labai smagiai papasakojo apie savo karjerą ir panašiai. Tai dėstytoja, kuri visiškai elgiasi su studentu kaip lygi su lygiu. Maloniai labai bendrauja. Gaila, kad veikiausiai neteks pas ją kursinių darbų rašyt, kadangi ji labiau orientuojasi į socialinę, brandos psichologiją, o aš į organizacinę taikau. Bet užtat pasakė, kuri dėstytoja gera mano sričiai.

Vienuoliktokai: anie irgi labai ramūs buvo – net neįdomu. Viena mergina šypsojosi man labai, kartelį mirktelėjo akį. Buvo keli normalūs klausimai, bet šiaip nieko ypatingo… Labai skiriasi nuo šeštokų, nes vienuoliktokai jau visai nebesikreipia į mane ‘Jūs’ – bendraamžis beveik.

Summary: šiaip man labai patiko ‘mokytojo’ amplua – tikrai įdomu buvo ir nesigailiu, kad buvau šiuo savanoriu. Labiausiai tai šeštokai man patiko! Tokie dar tikri vaikai! O vaikai gi yra gerai, taip? Taip.

Kažkaip šįvakar atėjo tokia ‘auksinė’ mintis. Nu ne, ‘auksine’ negalėčiau pavadint, bet nu tarkim ‘bronzinė’ mintis čia bus. O mintis gi yra tokia. Aš, o tuo pačiu ir mano kartos žmonės, po kažkiek metų turės pranašumą! Na nekalbu apie kažkokius šiaip belekokius pranašumus, bet kalbu būtent apie vieną konkretų. Kai mirs koks nors žymus žmogus (ar tai būtų Valinskas, ar Grybauskaitė, ar Zvonkė), aš galėsiu savo vaikams/anūkams sakyti ‘o žinot, kai buvau jaunas, jis buvo labai žymus…’ ir papasakot visą labai ilgą ir nuobodžią istoriją apie tai, kaip Valinskas tą pačią Grybauskaitę pavadino boba ir kaip Zvonkė po to dainavo. O moralas tai bus tame, kad veikiausiai galėsiu ištart ‘ech, kaip buvo gerai tais laikais gyvent’, nes gyvenimas vargu ar bus geresnis – į politiką vis ‘spalvingesnės’ (ne gerąja prasme) asmenybės eina. Baisu pagalvot, kas ateis po to.

Nebuvo ką veikt, todėl padariau filmo JDM Igzost Paip tęsinį. Važiavau tuo pačiu maršrutu, bet su kitu kibiru. Reikia su Mazda dar!

O šiaip tai labai jau seniai rašiau kažkaip… Bet va ketvirtadienį bus puiki tema aprašymui. Tai ketvirtadienį ir aprašysiu.

Autobusu važiavo vaikinukas, kurį mieste kartais sutinku ir jis visada prašo ar pinigų, ar nupirkt pavalgyt… Sėdėjo jis priekyje ant platesnės sėdynės. Šalia jo ant tos pačios sėdynės dar buvo vaikas prie lango. Vaikinukas valgė bandeles iš savo maišelio, gėrė kavą iš Coffee Inn. Na čepsėjo truputį, sriūbčiojo, bet nieko čia tokio. Po to dar kryžiažodį sprendė, kai pavalgė. Ir visą tą laiką į jį labai spoksojo bobutė. Matėsi truputį su panieka, gal dar su kokiais kitais neigiamais jausmais… Ir nu man aišku kilo klausimas ‘kodėl?’. Jis tikrai nieko blogo nedarė. Vėliau, kai vaikas išlipo, vaikinukas dar ir labai mandagiai pasiūlė tai bobutei atsisėsti šalia. O ši labai piktai atkirto ‘ne, dėkui’. Aš dar po to piktokai į bobutę žiūrėjau. Ji buvo pagavus mano žvilgsnį, bet ir toliau vėpsojo į tą vaikinuką. Kaži ką mintyse galvojo…

2010-02-09 – pardaviau Accordą. 2800 lt. Juokinga, kad tą pačią dieną, prieš važiuojant susitikt su pirkėju, mano duslintuvas pradėjo kriokti, nes vėl prakiuro… Pradėjo apžiūrinėt, pavažinėjo truputį ir panašu, kad nenusivylė labai stipriai – sakė, kad bus tinkama, kaip meilužė. Variklio būkle buvo patenkinti. Girdėjo, kad sailenblokai barška – o aš nieko ir neslėpiau. Dar pastebėjo, kad nepurškia skysčio ant langų, kad nedega gabaritas, kad neatsidaro vienas langas, kad neužsirakina vienos durys, kad bamperiai skilę, kad veidrodėlio plastmasė sulūžus, kad baubia duslintuvas… Bet nutarė pirkti. Nudžiugau – dar guolis ūžia, dar sankabos skystį leidžia prie pedalo, bet nepastebėjo. Dar turėjau kelias valandas, kol tikrasis pirkėjas (šitie tebuvo draugai, kurie apžiūrėjo) atvažiuos iš Kauno. O aš turėjau dar truputį padirbėt – lėkiau į tą įmonę esančią už Pilaitės – sniego pilna. Greitį palaikiau 40-50 tuo siauru keliuku miške… Po to dar kiek važinėjau, tai visada redlainais – reikia gi atsidžiaugt. Kai susitikom prie Maximos bazės ir varėm į Regitrą, tai man jau ir benzino buvo beveik nelikę (su ~25 litrais benzino nuvažiavau vos 150 km). Čiuvas buvo su Audi Allroad. Nu bliamba, niekaip nesupratau ko jam taip reikia tos Hondos. Kai jau dokumentus sutvarkė, tai paklausiau, kodėl gi tokią Hondą perka. Papasakojo trumpą istoriją – įmonės direktorės automobilis sugedo dieną prieš, todėl skubiai ieškojo bet kokio automobilio – visiškai nesvarbu koks (nežinau, pagal kuriuos kriterijus visgi pasirinko šitą). O po to iškart nuvažiavo į Minską – ten mano Honda (su numerių rėmeliais ‘Tarakonaz’) ir važinės. Trumpai tariant, man labai pasisekė, kad aš ją pardaviau, nes tikrai galima rast geresnės būklės už tokią kainą. Netveriu džiaugsmu, kaip man stipriai sekasi. Lucky bitch.
2010-02-26 – nusipirkau Coltą. Va taip va! Antradienį (23d.) susitikau apžiūrėt neįprastai pigaus Colto – naujesnis modelis (iki 2000 ėjęs) ir už 3200 litų, kai už tokią kainą dar senesni laisvai eina. Žmogus vėlavo 45 minutėm. Ir pažįstamas mechanikas jau nebedirbo, buvo išvažiavęs iš garažo… Nu bl, tai negaliu apžiūrėt pakabos… Tai nuvarėm į kažkokį servisiuką Viršuliškėse prie troleibusų parko. Apžiūrėjo apžiūrėjo, pasakė, kad pusė velnio – traukutės kliba ir rūdžių ant dugno ties galu yra… Variklis atrodė labai ok. Sutarėm – 2700 lt. Daviau rankpinigius! Šiandien susitikom Regitroj, praėjom numerių sutikrinimą (išregistruota ana), viską pasirašėm, viskas ok… Tai po to dar kai atsedėjau paskaitose, nulėkiau pas tą pažįstamą mechaniką. Tai apžiūrėjo. Nu sakė, kad pusė velnio. Bet pridūrė, kad metus atvažinėjęs aš ją vėl pardavinėsiu. Tai galima suprast, kad ji po metų bus tokios būklės kaip buvo Accordas prieš pardavinėjant. Pasikeisti tik vieną šarnyrą reikia ir sakė, kad galiu važinėt. TA veikiausiai praeisiu (nes dabar be TA). Nu tai spėju, kad vos praeisiu TA, iškart pardavinėsiu! Per pavasarį kas nors paims. Į minusą neturėčiau nueit. Kai praeisiu TA, nuplausiu aš ją ir nufotkinsiu dar. Šiaip labai nuobodi ir pilka. O važiavimo savybėmis tai kibirų kibiras, bet smagiau už Civicą. Dantys dar neiškrito (bet jau maniau, kad gal iškris). Katalizatorius išpjautas, tai dar ir kriokia prie didesnių apsukų, bet kadangi taip nevažinėsiu, tai dzin. Tiesa, 100 kmh pasiekia greičiau už Accordą!!! Ir dėl to, kad kibiras, tai dar labiau jaučias greitis. Nu bet važinėsiu ramiai. Ai, nėra veidrodėlio salone… Bet čia irgi smulkmė. Užtat yra puodelių laikiklis! Kaip aš jo norėjau Hondoj! Tai va. Mąsčiau ar išvis įmanoma rast automobilį iki 3000 lt, kad būtų labai geros būklės… Retas atvejis, spėju. Gal reiks po to bandyt tokio ir ieškot. Jei kantrybės nepritrūks.

Niekingi, nereikšmingi žvėreliai, susikūrę kažkokias taisykles. Taip, man vėl įsijungė šitas point of view. Nu bet išties juokinga – pasistato namus, gatves, susikuria miestus, važinėja automobiliais, viešuoju transportu, kažkur keliauja, kažką daro, dirba… O gyvenimas vyksta pagal tam tikras visuomenės normas, kurių neva geriau nepažeisti. Taip pat žvėreliai sugalvojo kaip reikšti tam tikrus jausmus – pyktį, neapykantą, meilę. Nu man tai žiauriai juokinga. Bet tokios kalbos negelbsti, kai gauni snukin – tik sau pačiam beliks aiškinti smurto absurdiškumą. Ir tas pats bus paėmus bet ką… Viskas atrodo juokingai! Stalas, paukštis, laikas, Audi, mąstymas, meilė… Ir ties paskutiniu žodžiu aš atsigaunu, dingsta mano šitas durnas pasaulėvaizdis ir džiaugiuosi tuo ką turiu. Norėčiau pavairuot Ferrari F40. Dar kai ko norėčiau, bet nesakysiu.

Parduodu gi Hondą. Sulaukiau dar nedaug pasiūlymų… Siūlė keisti į Renault Laguna 3l, bandė nupirkti už 2300, už 2800 ir už 3400. Pastarajam vos vos nepardaviau – persigalvojo po to… Greičiau jau kas nors ją paimtų. Dabar bake benzino mažiau nei pusė, tai labai tikiuosi, kad nebereiks daugiau jo pildyt… Šiandien išvis niekas neskambino dėl jos. Jei iki savaitės galo neparduodu, tai išimsiu CD MP3 magnetolą ir įmesiu kasetinį stock’ą.

Vakar buvo tobulas vakaras. Visa tai nesuvokiama protu, neapibūdinama žodžiais. Kaip ten tas bookface’as rašo… ‘******** ************ is in a relationship’. Renata dar ir blogan kartais parašys pasislėpus po nicku ‘Soter’. Gerbkit ir mylėkit taip, kaip aš ją myliu ir gerbiu.

Vakar iš tobulojo vakaro važiavau su žaliu Audi 80 Avant taksu – tuo pačiu, kuris kažkada sugedo, kai važiavo paimt Ritos. Man ta bulka nepatiko. Accordas geriau, todėl pirkit Accordą!

Aš iš meilės gavau džiovą. Reikės eit į polikliniką, nes kosėju jau nuo šv. Kalėdų. Prašvies plaučius, pažiūrės…

Rytoj sociologijos egzaminas ir sesija bus baigta. Nusiteikęs gan teigiamai – dar visas vakaras ir naktis prieš akis. Šiandien man buvo filmų diena – žiūrėjau Avatar 3D ir Šerloką Holmsą. Avatar iš principo įdomus, bet labai jau ištemptas. Tikrai per ilgas. Vietomis žiovavau. Išties nesuprantu, dėl ko ten visi taip jį liaupsina. Šerlokas Holmsas daug labiau patiko – kokybiškas humoras, įdomus siužetas ir neįtikėtini Š. Holmso gabumai – viskas ok. Diena prasidėjo linksmai – Hondoje beveik nebeliko benzino, tai važiavau prisipilt. Niekaip neatidariau dangtelio (to išorinio, o ne vidinio atsukamo) – traukinėjau tą rankenėlę, bet ryškiai jautėsi, kad užšalo… Tai benzino taip ir neprisipyliau ir stačiau Hondą į garažą. Bet gi yra atsarginis automobilis!!! Mazda!!! Puikiai praleidau dieną (ypač antrąją dalį) ir labai moksliniais būdais išsiaiškinau, kad Mazdoje dainuot ir skėryčiotis man mažiau gėda, nei Hondoje. Norėjau parašyt ilgą, emocijų kupiną įrašą, bet kurgi… Namuose, nespėjus net batų nusimaut, man sugadino visą nuostabią, šaunią nuotaiką. Ir visada šitaip. Užkniso. Nenoriu ir nebegaliu taip gyvent…

Kaip norėčiau egzams pasibaigus vienai savaitei išsitremt į kokį kaimelį… Dar tobuliau būtų vienkiemis su mažu nameliu iš rąstų… Pasiimčiau tik telefoną, kurį laikyčiau išjungtą (dėl visa ko), porą knygų ir muzikos. Ir savaitę ilsėčiaus. Vaikščiočiau, mąstyčiau, skaityčiau ir nieko daugiau nedaryčiau… Gaila, kad sodo nebeturim, o į Baltarusiją išsitremti brangiai kainuoja su tomis vizomis. Anyway, kovo mėnesį lėksiu su psichais į Rygą arba Taliną (jei bus bilietų dar). Rygon pirmyn-atgal iš viso 30 litų autobusu. Į Taliną dvigubai tiek (nemokantiems skaičiuoti – 60 lt). Dar bliamba nustebau, kad į Briuselį arba Bremeną bilietai lėktuvu tik 70 litų už pirmyn ir atgal (vežantis tik 10kg rankinį bagažą). Čia gi eina sau, kaip papigiai. Dar čiuju pakeliausiu šiais metais su psichais – jau anie planuoja Eurotripus ir ‘LietTripus’. Visai fun!

Blyn, afigienai.
Kaip viskas nuostabu.
Man šiandien gera – psichofiziologijos egze gavau 2 lengvus klausimus; iš filosofijos egzo gavau 8.
Aš šiandien geras – aikštelėj pastūmiau merginos Mazda 323 ir dar iškart po to atlaisvinau jai vietą toj aikštelėj (nebebuvo daugiau laisvų); kaimynui padėjau užsivest Peugeot 407 dyzeliuką su laidais (prancūziškas dyzeliukas FTW).
Už šiuos paskutinius gerus darbus, man (ir mano Hondai) Dievas (tas kur aukštai) atsilygino dar ir tuo, kad aptaškė mano Hondą. Visas šonas ir kapotas dideliais sniego-purvo lašais nusėtas. Aikštelėj prie mokytojų namų mano Honda buvo pati purviniausia (visas mašinas peržvelgiau).
Aš myliu gyvenimą.
Eisiu su psichais į Gramutę atšvęst (bet jie ne visi tokie laimingi).

Siaubinga.
Tos visos smulkmenos taip nemaloniai gadina visą (vienos dienos) gyvenimą.

Viskas prasidėjo nuo to, kad nekaip sekėsi mokytis filosofijos egzui – vis užmiginėjau. Dėl to aš jam nelabai gerai pasiruošiau. Iš dviejų išsitrauktų klausimų, vienas buvo man labai labai neparankus. Vos vos parašiau. Reiks tikėtis, kad visgi išlaikysiu. Jei ne, teks perlaikyt. Man tai streso mažiau, nei kai kuriems – stipendijos vis vien negausiu, nors ir dešimtukais varysiu, o ir permest į finansuojamą vietą gali tik po antro kurso.

Visgi tas nelemtas vėlyvas rytas atėjo ir išėjau iš namų į egzą. Su sąlyga, kad Sausio 1 dieną sulūžo garažo spynos raktas, automobilis stovėjo visame tame speige… Supypsėjo signalizacija, bet atsirakino tik dvi spynos – kaip tyčia neatsirakino pačios reikalingiausios durelės. Šiaip ne taip pakėliau tą užraktą (tai gerai, kad jis nepasislėpęs būna, kai užrakinta). Įsėdau į velniškai šaltą automobilį – kadangi liečiausi prie šaltos sėdynės, tai atrodė, kad daug šalčiau, nei lauke. Pabandžiau užvest. Vos vos girdimi, pastangų kupini garsai. Su lyg šia nuostaba net nusikeikiau. Pabandžiau dar kartą maigydamas akseleratoriaus pedalą – nieko. Galiausiai trečias kartas nemelavo – laikant pedalą iki dugno, užsivedė. Apsidžiaugiau. Ir užgeso. Užsivedžiau vėl ir neleidau nukrist apsukoms. Pabandžiau pajudėt. Gerai, kad dar ne durnas aš – rankinio stabdžio net netraukiau (jo, beje, visą dieną, kiek važinėjau, nepavyko pakelt – sušalo kaip reikiant). Bandau sukt vairą – irgi viskas užšalę, pralaužiau kažkokius ledus ir pradėjo vangiai sukiotis. Pavarų dėžės tepalas irgi sustingęs… Pakaba kalena iš šalčio, padangos sukietėjusios iki akmens kietumo… Bet visgi aš važiuoju. Pro priekinį stiklą nedaug mačiau, nes apšalęs iš vidaus, bet po kurio laiko atitirpo. Sėkmingai, be jokių nesklandumų nuvažiavau į egzą.

Na apie egzą jau nebepasakosiu. Po egzo dar su psichais nutariau kur nors nueit. Tik turėjau persistatyt mašiną. Pirmas atsidūriau Čiliake, laukiu visų (maniau, kad, kaip dažniausiai būna, ateis JJ ir GK) ir staiga matau 9 artėjančius psichus (kažkodėl pagalvojau apie psichus iš Hario Poterio – pirmą kartą įvyko tokia asociacija minint psichus). Kaži, kokia buvo mano išraiška, nes to tai nesitikėjau. ČiliPiciake nepakako mums vietos, tai ėjom į ČiliKaimiaką. Kažkaip susigrūdom visi, pavalgėm (aš vienintelis negėriau alkoholinių gėrimų)… Ir tada nuvariau į prie Barakų esančią raktų dirbtuvę (tuo pačiu pavežėjau kelis psichus), kad man rakčiukų garažui padarytų. Uždaryta, nors turėtų dirbt. Tada nulėkiau į Pasidaryk Pats ir ten padarė (pats nepasidariau) per kelias minutes. Nu bliamba, vis vien sunkiai įgrūdau raktą į spyną, bet gi dzin.

Namuose nerimastingai slampinėjau… Gruodžio mėnesio ‘OHO Vinį’ išsprendžiau, kiek pavyko ir jau vakar užpildžiau atsakymų lapuką internete. Ir sugalvojau nueit nusipirkt šio mėnesio žurnalą (dar po to internetu užsiprenumeravau nuo vasario numerio pusei metų). Tuo pačiu užšokau į Senukus skystalo spynelei (kad atitirpintų ir apsaugotų nuo užšalimo). Senukų aikštelėn lėtai ir vangiai užsuko gražus baltas Jaguaras su jauna blondine už vairo. Kodėl lėtai ir vangiai? Nes nuleido padangą. Kol aš pajudėjau iš aikštelės, sankryžoj apsisukau, pastebėjau, kad ji pati išsitraukė atsarginį ratą ir keičiasi ratą. Bliamba, pagalvojau, kad reiktų padėt, bet nekaip jaučiausi – pavargęs visas… Spynelę atitirpinau, lengvai labai rakinasi dabar. Pasistačiau mašiną, grįžau namo. Nusiiminėju batus ir jaučiu, kad nosis pradėjo tekėt. Pagalvojau ‘kur jau aš tą slogą pasigavau’. Tekšt, nuvarvėjo raudonas lašas ant grindų… Nuvariau į vonią ir kad pradėjo tekėt – upeliais. Ir teka teka, nesustoja. Su pusės kumščio dydžio vatos gniužulu užsidengiau – ir tas beveik visas susikruvino. Patraukiau vatą ir toliau upeliais kraujas teka. Dar pasigriebiau vatos, pusę jos sukruvinau… O tada jau lyg ir baigėsi. Nu bet kraujo tai daug nuleidau, turbūt dar tiek daug nebuvo iš nosies paleidę… Ir galvą skauda, silpna… Dar mama minėjo, kad galėjo būt ir taip, kad trūktų kita kraujagyslė ir tada gal net į smegenis išsilietų kraujas. Bet nežinau, kiek tame tiesos. Man per daug dramatiškai tai viskas skambėjo – juk tai tik kraujas iš nosies…

O dabar aš einu miegot, nes jau nebegaliu…

Nustebau, kad palengvėjo. Veikiausiai sunkiai buvau besuprantantis jausmus, kad nejaučiau to, kad slegia. O dabar pasidarė lengva. :)

Ir nebūčiau net pagalvojęs, kad geriau be nieko, nei su belenkuo. O visgi pasirodo…

O man dar veikiausiai neišnyko… Nu tie, senieji arbūziniai jausmai.

It’s good to be 100% single again.

O kas yra aukštesnis lygis, imant statistinę visuomenę kaip pradinį žaidimo lygį? Jei aš žiūrėdamas į visuomenę matau jos buką paklusimą religijai, tai aš esu aukščiau už ją (visgi statistinė visuomenė yra religinga)? Ir ne tik religija man atrodo keistai, nesuprantamai paviršutiniška ir buka. Kad ir visa tvarka aplink. Gyvūnų rūšis susikurė miestus, pasistatė namus, turi daiktus, kuriuos valdo savo kūnu ir taip neva gyvena; eina miegot temstant, keliasi švintant. Juk tai tokios bejėgės būtybės – visiškai paklustama gamtai ir prie jos prisitaikoma. Visa žmonija kaip skruzdės. Vienintelis pranašumas prieš skruzdes – mes galim jas sumindžiot. Mes turim ritualus, įvairius simbolius, kuriuos patys sugalvojom ir laikom proto padariniu. Ir trapumas vis didėja. Žmonija vis silpnėja – pakanka atimt iš dirbančio žmogaus (arba paauglio) mobilųjį telefoną, kompiuterį ir jis palūžta. O jei visame pasaulyje dingtų elektra, įvyktų milžiniškas, nevaldomas chaosas, privesiantis žmoniją prie išprotėjimo arba susinaikinimo. Viskas vyktų kaip apspjaudytame skruzdėlyne (kalbu apie tuos miestietiškus mažus skruzdėlynus tarp šaligatvio plytelių).

Kokie veiksmai, kokios vertybės, kas apskritai nuveda į kitą lygį? Tai jei aš galiu gyventi be mobiliojo telefono, kompiuterio, elektros, tai aš kitame lygyje? Nu kad ne. Galbūt kaip tik žemesniame lygyje? O jei aš nepuošiu per Kalėdas eglutės, tai aš gal jau kitame lygyje? Nu irgi ne – čia tik šiaip paprastas veiksmas be jokios gilesnės prasmės… Ar turi būt apčiuopiami pasiekimai, kurie būtent ir nukelia į kitą lygį? O gal pasiekimai yra tas pats lygis, bet į jį įkrentama dar labiau ir sunkiau peržengt į kitą? Kaip pavyzdį galima paimti paaukštinimą darbe, kurio nemėgsti (geriau pagalvojus, net nesvarbu, ar tu mėgsti tą darbą, ar ne). Bet tai labai paprastas, paviršutiniškas pavyzdys. Kalbu apie gilesnę prasmę. Ne vien apie darbą, bet apie gyvenimą. Pavyzdys, kai visa materialinė gerovė metama ir išvažiuojama dirbt savanoriu į Afriką, irgi netinka. Aš kalbu apie… žmogiškumo, egzistencijos, asmenybės, intelekto mišinį. Kur yra tas slenkstis, kurį peržengęs atsiduri aukštesniame lygyje už kitus? Ir ne apie socialinius sluoksnius aš kalbu. Ar apskritai yra koks nors kitas lygis? Nu taip, turi būt… Bet ar jis skirtas žmonėms? Gal ten jau tobulesnių būtybių ne iš mūsų planetos lygis?

Žinau! Įmanoma įžengti į kitą lygį tik visiems kart. Turiu omeny kiekvieną pasaulyje esantį žmogų. Net jei bent vienas iš tų milijardų nesugeba įžengt, nepavyks niekam. O tas žingsnis turi būt tokio didelio masto, kaip visi buvę žingsniai tarp homikų habilių, erektų, sapiensų…

Vėl aš prirašiau per daug, kad kas skaitytų…

Uf. Aš taip noriu (jei stipriai noriu, vadinasi, kad reikia) su keliais žmonėmis (po vieną) nueit išgert arbatos ir išsišnekėt! Trumpas sąrašiukas: SŽ, GG, GL, RJ, RT (eilės tvarka nieko nereiškia). Kaip būtų šaunu kuo greičiau pasveikt ir suspėt į visas arbatėles dar šiais metais. Žinau, kad taip nepavyks, bet pasvajot ir bandyt gi galima. O aš dar sugalvojęs fainas (mano akimis žvelgiant) Kalėdines dovanas, bet jų net nepradėjęs (turiu pasiteisinimą! – egzai buvo, o tą pačią dieną, kai jie baigėsi – susirgau), todėl turbūt man (tiksliau, dovanų receiveriams) iki pat sausio galo bus Kalėdos.

Hey, bet tikrai labai dažnai reikia po kokių nors žodžių pridėt kokią nors pastabą, kad merginos nepadarytų savo išvadų, interpretacijų ir neužduotų bukų klausimų. Tiesiog baisu. Kiekvienas žodis turi būt atsargiai pasvertas. Ir ne, SŽ, tai ne tik tavo atveju, taip labai dažnai.

Viskas, nebešneku.

Solipsizmas – filosofinė idėja, teigianti, kad individo sąmonė yra vienintelis dalykas, kuris egzistuoja ir dėl kurios jis gali būti tikras. Visa materiali aplinka, kitų žmonių elgesys ir protas tėra solipsisto sukurta tikrovė jo paties sąmonėje. Ir išties, šios hipotezės niekada nebus galima atsisakyti vien dėl to, kad žmogui jokiais būdais nepavyks visiškai įsijausti į kitą žmogų, į jo sąmonę. Kitaip tariant, neįmanoma pamatyt pasaulio kito žmogaus akimis. Tačiau taip pat nepakanka argumentų, kad ši idėja būtų pagrįsta. Solipsistus būtų galima sulyginti su žmonėmis, kurie netiki tuo, ko negalima paliesti; šiuo konkrečiu atveju – solipsistai netiki tuo, ko nejaučia visa savo esybe, visa savo sąmone.

Pirmasis solipsizmą paminėjo graikų sofistas Gorgijus ir išdėstė 3 pagrindines tezes:

• Niekas neegzistuoja;
• Net jei kas nors ir egzistuoja, apie tai nieko nežinome;
• Ir net jei gali būt kas nors žinoma, žinios apie tai negali būt perduotos kitiems.

Pagrindinis šio filosofo tikslas buvo parodyti tai, kad objektyvios žinios realiai yra neįmanomos, nes visais atvejais yra remiamasi subjektyvia pasaulėžiūra. Žmogus juk nežino, ar tikrai kiti tuos pačius dalykus mato ir jaučia lygiai taip pat – galbūt dėl to ir atsiranda nuomonių išsiskyrimai net ir paprasčiausiuose dalykuose – tokiuose kaip „gražiausia spalva“, „skaniausias maistas“ ir panašiai. Galbūt atsiras sakančių, kad spalvas galima atskirti pagal bangų ilgį ir dažnį, tačiau tai nėra tas pats, kas sąmonės suvokimas, nes visi jutimai yra individualūs.

Žinoma, visada atsiranda skeptikų, kurie gana smarkiai kritikuoja šią idėją ir sieja ją su psichiniais sutrikimais. Vadinamasis „solipsistinis sindromas“ dažniausiai patiriamas į kosmosą ilgesniam laikui išskridusių kosmonautų. Taip nutinka dėl to, kad jie yra toli nuo žmonijos, aplink juos daug laisvos erdvės, kurioje sąmonė ir „sužaidžia“ – kosmonautas pradeda nebeatskirti tikrovės nuo vaizduotės vaisių. Dėl to į kosmosą iškeliavusiems žmonėms rekomenduojama kosminėse stotyse auginti kokį nors augalą ar gyvūną, kad būtų matomas jo pokytis – statiški vaizdai skatina sąmonės „žaidimus“.

Išprotėti tikint solipsistinėmis idėjomis yra labai nesunku. Galima pabandyti numatyti išprotėjimo seką: žmogus, įsitikinęs savo sąmonės, kaip vienintelės visame kame, egzistavimu, pradeda galvoti, kad viskas aplink jį yra netikra, sukurta jo paties sąmonės (pagrindinis solipsistinis principas). Tolimesnė eiga būtų prasmės ieškojimas gyvenime – klausimai „kodėl aš turėčiau ką nors daryti, jei visa tai yra netikra?“, „kokia gyvenimo prasmė, jei viskas aplinkui yra netikra?“ kyla tiesiog savaime, nes žmogus pratęs ieškoti priežasčių, o dar ir pasigendama prasmės po to, kai pradedama galvoti, kad be tavęs daugiau nieko nėra. Kadangi atsakymų, kurie paskatintų toliau gyventi prasmingai, nėra, žmogus pradeda abejingai žiūrėti į visą jį supančią aplinką – visas gyvenimas pradeda atrodyti absurdiškai. Juk kokia prasmė yra dirbti, kurti šeimą, išvis kažką daryti, jei tai yra netikra? Tai tera savęs apgaudinėjimas, įtikinėjimas, kad gyveni realų gyvenimą – visiškas absurdas.

Fenomenologijos pradininkas E. Huserlis yra sakęs: „Ar negali būti taip, kad mes visi išprotėtume ir tada dauguma subjektų gyventų nesiremdami gyvenamu pasauliu, be jokios bendrumo patirties? Tada mes turėtume reikalą su daugybe solipsistinių subjektų“. Citatoje labai aiškiai matosi mintis esą solipsistai – išprotėję. Tačiau buvo ir kitaip manančių – L. Vitgenšteinas teigia, kad „solipsizmas, jei jo griežtai laikomasi, sutampa su grynu realizmu“. Ar dėl to būtų įmanoma teigti, kad L. Vitgenšteinas yra išprotėjęs? Veikiausiai ne. Pasidavimas solipsistinėms idėjoms ir išprotėjimas priklauso nuo žmogaus vidinės stiprybės ir proto racionalumo. Užkietėję solipsistai galbūt „žaidžia“ gyvenimą, gyvenimo prasmę mato vien dėl azartinių paskatų kuo geriau „sužaisti“ (nugyventi) gyvenimą. Turbūt yra ir kitų psichologinių paskatų – pavyzdžiui, smalsumas – kai kuriems įdomu, kokią tikrovę sąmonė sugebės sukurt, kaip stipriai toji tikrovė nustebins. Todėl net tokie argumentai prieš solipsizmą, kaip „jei nėra realaus gyvenimo tikslo, jei idėja negarantuoja geresnio, laimingesnio gyvenimo, tai kur yra prasmė solipsistui išvis gyventi, o ne mirti?“ yra nieko verti.

Teko perskaityti labai įvairių teiginių („nuo solipsizmo iki schizofrenijos – vienas žingsnis“; „jei solipsistai nebūtų užsidarę savo apmąstymų kambariukuose, jie būtų uždaryti kitur – psichiatrinėje“), tačiau jie nesumenkina solipsizmo, kaip gyvenimo teorijos žavingumo. Juk visas žavesys tame ir yra, kad šios idėjos neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti, o gilinantis į ją, kaskart galvoje gimsta vis įdomesnių ir šviežesnių minčių. Drįsčiau teigti, solipsizmas yra viena iš kelių filosofijos teorijų, kuri sukelia tiek daug minčių ir tokią didelę laisvę ją interpretuoti.