Žalio Tarakono blogas

Aš viską supratau! It depends on your point of view. Nors ne, reikia pradėt nuo pačios pradžios – kodėl būtent toks. Taip yra nebūtinai dėl iš pačio savęs kildinamų priežasčių, tai gali būt dėl kitų išorinių priežasčių, kurios priverčia kildint tai iš savęs, nors taip visai nėr. Ir išties gal jo net nebūtų, jei ne klaidingas bandymas žiūrėti kito akimis. O gal tai išvis tas atvejis, kai svarbu, kad būtų orientuota į tave, o savų norų nepaisoma vien dėl beviltiškumo, kad niekada nesutaps? Juk tai grįžo taip greitai. O galų gale daug paprasčiau. Nes tai gal tebuvo tas Bergerio aprašytas dalykas. Aplinkybės pakeičia viso to Bergerio dalyko vaizdavimą! Mažiau problemų, nes tai turi mažiau smulkių detalių ir nereikia tiek kruopštumo. Maybe now is the perfect time to enjoy? Galiausias net ir Dievulis bus patenkintas. Ir ne raminimas tai! No no, my dears. Tai blaivaus požiūrio taško pasirinkimas ir stebėjimas. Apeinu visas banalias frazes apie judėjimą ir tik pritariu jų teisingumui. Lygiai taip pat nereikia daug laiko išėjimui. Staigumas yra vertybė (?).

Duosiu medalį ir niuksą į žabtus tam, kuris suprato, ką čia parašiau.

Aš turiu naują draugę! Jos vardas Nemiga (kairinis kirtis ant ‘a’ – b. p. past.*). Aš su ja susipažinau prieš ~3 savaites viename vakarėlyje. Išties ji yra labai įdomi pašnekovė – mes su ja kasnakt prakalbam kaip minimum iki 4h nakties (ryto – b. p. past.). O ji ir žino daug – galima diskutuot įvairiausiomis temomis. Bet labiausiai mėgstu jos savybę išklausyti. Aš galiu jai atverti savo širdies gelmes (banali frazė – b. p. past.) ir atskleisti visas dvejones, visas viltis, visus pykčius, visus liūdesius, tą vieną džiaugsmą ir dar begalę nerimo. Kai šiandien su ja susitikau, ji net nepasisveikinus užpuolė mane fraze ‘gyvenimas be moters – kartesnis už pipirą’. KPŠ (kas per šūdas – b. p. past.)? Pradėjau iškart su ja ginčytis ir visgi įrodžiau, kad gyvenimas su moterimi yra dar kartesnis. O, kad ji žinotų, kad tai tebuvo refleksas pasiginčyti ir tai neatitinka mano nuomonės. Bet nepaisant to, aš jaučiu, kad tai geriausiai mane suprantanti būtybė, kokią tik teko pažinti. Nors ne, meluoju – kelis kartus teko pripažinti, kad už Nemigą mane geriau pažįsta kai kurios kitos merginos (net ne vienaskaita – b. p. past.). Norėčiau jos nuotrauką jums parodyti, bet žinot, ji turi keistą savybę keisti išvaizdą… Ji pavirsta tuo žmogumi, apie kurį tuo metu daugiausiai galvoju. Turbūt net nereikia pasakot, su kokio žmogaus atvaizdu aš paskutiniu metu bendrauju. Berašydamas prisiminiau, kad tai truputį primena padarus iš Hario Poterio, kurie keičia išvaizdą į to dalyko, kurio labiausiai bijo jį matantis (kaukas – b. p. past.). Na, tik Nemigos ir to padaro motyvai keisti išvaizdą truputuką kitokie… Ir dar viena iš jos keistenybių – jos neįmanoma apčiuopti. Kai ji kažkurią naktį buvo pavirtusi žmogumi, kurį norėjau apkabint ir pabučiuot, man tai nepavyko! Šiaip manau, kad su Nemiga būtų galima ir reikšmingesnių dalykų nuveikt – ne tik pasikalbėt. Gal kurią naktį pasivaikščiosim/pavažinėsim mieste…

(su šia asmenybe reikia elgtis itin atsargiai. Kaip matote, jis kalba visiškus vėjus ir neaišku, ką dar iškrės ateity. Jį reikia saugoti nuo įvairių negatyvių išorinių veiksnių – streso, blogio, pykčio ir t.t. Taip pat, su juo bendraujant reikia vadovautis taisykle ‘mylėk, gerbk, niekada nepalik’ – b. p. past.)

*b. p. past. – blaivaus proto pastaba.

Antras mėnuo psichuose jau prie pabaigos. Ir bliamba, paskutinėmis dienomis jaučiuosi kitaip. Pažvelgiu į ankstesnį save ir matau kažkokius skirtumus. Pasidariau rimtesnis. Ne? Ne. Ne tas žodis čia pavartotas… Em… Greičiau jau jaučiuos prislėgtas. Va. O kas mane slegia, nežinau. Dingo kažkoks… Em… Nu fak, kaip sunku su žodžiais. Dingo cinkelis. Kas tai? Something, that keeps me going… Hm. Ką tik įvyko nuotaikos šuolis ir dabar tegaliu parašyt štai ką: I still want my Jenny.

Nusnūdau 10-15 minučių ir galvoj iškart susikūrė sapniukas, kaip aš važiuoju kažkur su Gonda ir vežu kelias personas. Akimirksniu prabudau, nes pasijutau taip, lyg vairavimas būtų realybė, kurioj aš užmigau prie vairo. Realybę su sapnu sumaišyt įmanoma… O iš kur žinot, kad TAI, va kas dabar, yra realybė? Gal tai sapnas, o realybėj aš su Gonda medį apsikabinęs jau…

Kaip erzina pernelyg arogantiški žmonės. Aš suprantu, kad tiek aš, tiek dauguma pažįstamų retkarčiais tokiais patampa, bet kai žmogus arogantiškas visada… Nepakenčiama. Nu c’mon, juk Tu, Tamsta, negali būt visada teisus, Tavo protiniai sugebėjimai nėra pranašiausi – išmintingesnių visada atsiras (jei ne visose, tai bent jau tam tikrose srityse). Ir pas Tave viduje privalo išlikti niša nuomonės keitimui, minčiai, kad ir kitas žmogus turi košės smegenyse, kad ir jis gali būti teisus. TU TAIP PAT GALI KLYSTI. Iš kur pas Tave tas protas, jei Tu nesugebi suvokti tokių dalykų? Ir kas per kvaili išankstiniai nusistatymai? N-n-n-n-ch.

Pas mane buvo truputį sportinis išmetimas, nes išvažinėjant iš MIF kiemo atsikabino duslintuvas ir maniau, kad gofra lūžo (jau kažkada taip buvo). Vakar mano išmetimas patapo pačiu sportiškiausiu, koks tik gali būt – ne jokia gofra, škia… Važiavau su grupiokais iš Baltupių į Senamiestį… Bevažiuojant Geležinio vilko gatve, po vieno labai mažo nelygumo, duslintuvas padarė ‘atsikabinau’ ir Gonda pradėjo KRIOKT dar baisiau. Susižvalgėm su grupiokais ir paėmė juokas. Nu bet važiuot tai reikia, nors duslintuvas ir velkasi… Stoviu po to prie Baltojo tilto sankryžos (berods), mintyse keikiu šitą nesekmę ir tada, pasukęs galvą kairėn, pamatau dar ir policininkus. Bliamba, jau galvojau stabdys vos tik pajudėsiu nuo sankryžos. Nestabdė. Prie Cvirkos paminklo dar gazą paspaudinėjau, tai eina sau, koks SPORT igzost! Spaudžiu gazą ir juokas ima. Važiuojant Senamiesčio gatvelėmis visi žmonės išsigandę atsisuka, žiūri. Bet mums (psichams Gondoje) buvo linksma, kažkodėl. Visa mašina tiesiog dreba… Galiausiai pasiekiau univerą, prisiparkavau ir pradėjo lyti. Ne šiaip sau lyti – kruša. Bet aš gi turiu skėtį! Aha, šūdą – anas sulūžo ir pogalys nuo viso likusio skėčio atsiskyrė. Stiprus dar vėjas buvo, tai iš dangaus dar pradėjo krist kaštonais (kurių ten daaaug). Bombardavo mus, bet į mane nepataikė. Šiaip ar taip, kai jau iš Senamiesčio teko važiuot namo, tai įsiskaudėjo galvą labai, nes triukšmas nepakeliamas, o dar tas fokin duslintuvas tempiasi asfaltu. Bet aplinkinių dėmesys garantuotas – vienas vyras net pasilenkęs žiūrėjo kas ten darosi su tuo duslintuvu! Dėl to, kad Gonda patapo sportine, teko baigti darbą su Mazda (nėra to blogo, kas neišeitų į gerą). Bet galvą skaudėjo iki pat miego. Šiandien jau susitvarkiau tą duslintuvą – pasirodo, kad buvo nupuvęs ir dėl to neprireikė stiprių smūgių, kad jis galutinai nulūžtų. Dabar Gonda keistai tyliai važiuoja. Šiaip ar taip, here’s the movie:

• Fe, taukuotas turėklas.
• Graži, padoriai atrodanti mergina, bet gumą kramto išsižiojus. Fu. Išsitraukė vieną grotuvo ausinę iš ausies, kad galėtų pasiklausyt ką plepa dvi panos atsistojusios šalia. Visai kaip aš, kai einant Gedo pr. pamačiau važiuojančią Ferrari F355.
• Kaip dvokia iš galo – bomžai irgi naudojasi viešuoju transportu. Jie purvinomis rankomis laikosi už turėklų, sėdi ant sėdynių. Labiau pagalvojus, tai kiek visokių šlykščių dalykų ant turėklų yra – šlykštu juos liest. Įlipusi kontrolė jiems net baudos neduoda – liepia išlipti ir tiek.

Tegul trenk mane perkūns, bet kai kurių žmonių suprast ne-į-ma-no-ma. Ok, here’s the deal: yr tokia studentė pirmakursė soc. darbe (man su visu fakultetu vyksta trys paskaitos per savaitę) ir ji pastoviai vėluoja. Na, kas čia tokio, ne? Mhm… Būna vėluoja visa valanda ar daugiau (vakar atėjo likus 20 min iki antros (pirmoj nepasirodė) paskaitos galo), bet geriausiu atveju – paskaitos vidury pasirodo. Taip, man čia yra vienas iš tų atvejų, kai aš tik sugebu daug skėryčiot rankomis, vapėt lūpomis ir ‘kalbėt’ kažką panašaus į ‘nu bet… kaip taip galima. nu gi… eina peklon. čia gi… nu eina sau, kaip taip gali būt?’. Ir aš nesuprantu. Kur atsakingumas, kur galų gale pagarba dėstytojui ir kitiems studentams? Kas slypi tokių žmonių galvose? Ką ji mąsto apie tokį savo elgesį? Ar jai visiškai tai nerūpi? Visiškai? … Man to reikėjo – išsiliet. Ir man dar taip knietėjo prie jos prieit ir kaip nors mandagiai paklaust ‘wtf?’, bet emocijų nenuslėpčiau, tai nepriėjau.

Kadangi šiaip ar taip tėveliu tapt dar per anksti, užsikabinau ant minties, kad noriu tapt krikštatėviu (The Godfather, hell yeah!). Taigi, mieli draugai, dėkit visas pastangas ten, kur reikia. Džioukas.

Man dažnai vietoj ‘triple’ (trigubas) norisi sakyt ‘trouble’, nes ‘double’. 0#=159#.

Kaip aš mačiau 2001-09-11? Pamenu, kad grįžau iš mokyklos, o mama tądien dėl kažkokios priežasties nėjo į darbą. Ji buvo virtuvėj ir aš įėjęs pasisveikinau, pradėjau kažką pasakot. Išgirdau ‘ša, palauk’. Pasukau galvą į mažą televizoriuką ir ten kaip tik rodė vaizdus, kaip antrasis lėktuvas trenkiasi į dangoraižį. Nustėrau. Atpažinau tuos dangoraižius, žinojau, kad jie New Yorke. Atsisėdau ir žiūrėjau, kaip jie sugriūna. 0#=154#.

Ilgai būnant kokioj nors aplinkoj (pvz.: namuose), priprantama prie tos aplinkos kvapo/aromato. Ir jeigu išėjus kažkur kitur pajauti kokį nors kvapą, tai juk nebūtinai ten tas kvapas yra, ne? Mąsčiau mąsčiau, kokį kvapą tada turėtum jaust. Sumąsčiau, kad tas ‘jaučiamas’ neutralus kvapas turėtų būt tiek pat ‘atitolęs’ nuo tikrojo neutralaus kvapo, kaip tas kvapas juntamas namuose. Na, tik į ‘kitą pusę’. Tiksliau, tas kvapas (kuris iš tikro bekvapis) yra atvirkštinis kvapas tam, prie kurio nosis yra pripratus. Ir kaip tokį kvapą apibūdint? Koks turėtų būt atvirkštinis rožių kvapas? Arba koks malonus turėtų būt atvirkštinis kvapas pačiam šlykščiausiam kvapui!

Ar gali būti taip, kad skirtingi žmonės skirtingai įsivaizduoja tuos pačius dalykus? Tarkim vienas mato tiesią liniją taip, kaip kitas mato kreivą. Ir kai vienas brėžia ant lentos or smth tą tiesią liniją, tai kito žmogaus smegenys tą liniją performuoja taip, kad žmogus taip, kaip piešiantysis mato kreivą liniją. Ranka juda ne taip, kaip juda, o taip, kaip mūsų smegenys nori matyti ją judant. O gal dar kiti mato visą pasaulį taip, kaip aš matau negatyvą, o jiems negatyvas yra toks, kaip mano matomas pasaulis? Gal dėl tokių dalykų ne visiems tarkim rožinė spalva yra graži. Jei mano mėgstamiausia spalva žalia, tai gal žmogui, kurio mėgstamiausia spalva yra rožinė, ta rožinė atrodo taip, kaip man atrodo žalia. Pirma mintis – rožinė Honda.

Įsigilink, žmogau. 1#=154#.

Studentas. Atsiprašau, dar ne – aš dar nulis. Pirmas įspūdis? Rugsėjo 1 prisiparkavau Totoriuose ir žygiavau univero link. Staiga pamačiau bežygiuojančią eilutę su plakatu ‘Psichologai’ priešaky. Prisijungiau aišku. Kai šnekėjo rektorius, nieko nesigirdėjo… Bet taip būna visada per rugsėjo 1 – šneka ir nieko nesigirdi. O vėliau jau buvo trumpos dekanų kalbos ir pirmoji paskaita Filosofijos fakultete. Įsiminė Šliogerio kalba ir Valicko išvaizda – tokia ~retro. Pirmoji paskaita visai buvo įdomi – patiko Bagdono dėstymo manieros. Vėliau buvo kuratorių valandžiukė. Taip diena ir praėjo. Na, ne diena, o rytas. Po šios dalies nuvariau į Wok to Walk, nes norėjau valgyt ir pasigriebiau nerealiai skanų kompleksą – 1, 3, 5 ir Nestea. Tada dar pasibadziojau po miestą, o vakare nusipirdolinau į koncertą Vingio parke. Fainai pasibuvom, net susitikom su senokai matytais klasiokais (Guoda, Justė A., Monika, Erika). Beje, mano tvarkaraštis (jeigu kas neturės ką veikt ir bus mieste or smth, tai tegul žino, kada laisvas):

Romėniški skaitmenys po laiku reiškia, kad tik kas antrą savaitę reikia (arba pirmą savaitę, arba antrą) – pirmoji savaitė jau praėjo, o antroji štai prasidės tik rugsėjo 7. Truputį laisvesnė man antroji savaitė – išvis atsipūtęs būsiu. Tik skaityt ir tereikia. Bet kadangi įdomu, tai tiesiog malonumas.

Pirmoji (antroji) paskaita vyko Baltupiuose. Psichologijos įvadas turėjo būt, bet visgi nebuvo, nes dekanas su prodekane ir bibliotekininke turėjo daug informacijos. Vėliau tą pačią dieną buvo seminaras su dėstytoju Bliumu. O jis tai smagus, man patiko. Mėgstamiausias filmukas ‘ežiukas rūke’. Ir ne todėl, kad kitų nežino. Summa summarum, kol kas viskas ok. Toks pat entuziazmas išliko iš ketvirtadienį per filosofijos įvadą – pasiėmiau knygutę ‘labai trumpas įvadas į filosofiją’ ir ant pievutės prieš Prezidentūrą pradėjau skaityt. Nu bet koks kaifas pagavo, kiek minčių ir įvairių apsvarstymų sulindo galvon. Vėliau atėjo Rita. Man nepatinka jos dėstytojas Subačius. O štai anglų kalba kažkaip prablaškė. Oi, bus ką veikt, oi teks dirbt. Evoliucinė psichologija pusiau įdomi buvo. Tiesiog net nežinau ar man patiko, ar ne. Žiūrėjau dokumentinius filmus nuripintus iš LNK – ‘Neandartalietis’ ir ‘Amžini priešai. Liūtai ir hienos’. Neuroanatomija, neurofiziologija ir psichofiziologija yra siaubas. Tiesa, šių dalykų dėstytojas Barkus kol kas sudarė įdomiausio iš visų (man dėstančių) dėstytojų įvaizdį. Bet dar su beveik puse neteko susitikt. Dažnai matau Banytę. O ir šiaip mes turim net 3 bendras paskaitas (visos Baltupiuose). 0#=153#.

Nėr ten ką veikt. Pamiršau Zenitą pasiimt. Šeštadienį va panešiojau, kroviau malkas ir stačiau iš jų sieną. O be darbo ten nuobodoka. Buvo atvažiavus teta, pusseserė su vaikiais. O vėliau ir pusseserės vyras su 2005 Suzuki GSX-R1000 atvarė. Turi dar ir panašių metų Impreza STI. Man jis patinka – teisingai mąsto, che. Šiaip tai pailsėjau nuo civilizacijos – bent tiek gerai. Nu ir nėr daugiau ką pasakot. Išvada: jei ten būtų dušas, normalus tualetas ir darbo, tai galėčiau nors ir mėnesį gyvent. Pro muitinę pavyko pravežt keturiasdešimties kiaušinių kontrabandą. 1#=153#.

Ne paslaptis, kad mano seneliai gyvena Baltarusijoj. Ir aš jaučiu pareigą bent kartą per metus juos aplankyt. Pradėjau ruoštis – reikia atsispausdint anketą. Ok, nieko sunkaus – nueinu į jų puslapį, pasirenku anglų kalbą (nes pasirinkus lietuvių – meta errorą – turbūt jiems ji nepatinka) ir išsitraukiu iš printerio tą anketą. Žiūriu ir matau: viskas baltarusiškai, bet per slashą tas pats parašyta angliškai. Apsidžiaugiu, galiu pildyt angliškai! O pasirodo, kad ne – ambasadoj tik rusiškai supranta, todėl tik taip pildyt ir reikia. Gerai, kad man padėjo, nes tik vardą ir sugebėčiau parašyt kirilica. Įdomu kaip su nemokančiais rusiškai turistais… Nors ko ten į Bulbarusiją turistaut, šiaip ar taip. Bet čia dar smulkmenos – klausimai tiesiog žudantys (jų iš viso 45):

3. Turiu įrašyt savo seną pavardę. Nu wtf? Kam gi jos prisireikė? Juk jau visur esu su naująja pavarde. Negana to, dar reikia nuvežti seną pasą (kuriame yra sena pavardė) ir pavardės keitimo liudijimą.
21. ir 22. Reikia nurodyti, kad mane kviečia pasisvečiuot Baltarusijoj. Su vardu, pavarde, adresu, telefonu… O koks jų reikalas, kas mane kviečia? Gal aš tiesiog noriu pasigrožėt jų valstybe…
23. Pas ką gyvensiu. Ot tipo ne pokum jiems?
24. Kodėl aš važiuoju… Ir dar skliaustuose parašyta, kad reikia įvardint detaliai.
26. Ar buvau anksčiau? Žinoma, kad buvau. Ir man reikia įvardint datas, vietas ir ką aš ten dariau. Aš nesuvokiu, kam jiems to reikia.
33. Jiems rūpi, kaip aš ketinu pragyventi. Ar atsiskaitinėsiu grynais, čekiais, kreditine kortele… O tai tipo jei pažymėčiau tik ‘cash’, bet atsiskaityčiau kur nors kreditine kortele, tai man labai blogai būtų? Baudą išrašytų?

Nu mane biesina toks kišimasis į gyvenimą. Kiekvieną žingsnį reikia nurodyt. Kas per durna tvarka? O dar kas užknisa, tai kad negalima per muitinę vežti visokių dešrų, kiaušinių… Juk žinot, kaip močiutės mėgsta prikraut kaimiškų gėrybių. O kartais tenka visas tas gėrybes išmest į muitinės konteinerį. Arba štai kažkada tėvas vežė seną spintelę į kaimą. Nu ir nepraleido, išmest reikėjo. Gaila, ot…

O aš naktį nemiegosiu, nes reikia į ambasadą važiuot. Ji dirba nuo 8:30. Praeitais metais prieš atidarymą atvažiavau, atsistojau į eilę ir nespėjau patekt vidun, nes žmonių begalės (dirba berods iki 16:30). O štai dabar aš stovėsiu eilėj nuo 6, kad būčiau bent jau eilės priekyje. 2#=152#.

Oi, kaip atsibodo tos visos internetinės, kompiuterinės technologijos. Ar negali viskas būti paprasčiau? Užsipisau Užsiknisau bandydamas padaryt, kad veiktų RSS… Ir vis vien neveikia. Neveikia bent jau tas FeedBurner adresas, todėl teko atstatyt seną. Bet bent jau veikia! Tik maža smulkmena visiems prenumeruojantiems: reikia užsiprenumeruot RSS iš naujo! Puiki proga permąstyt ar norit mane skaityt. 6#=150#.