Žalio Tarakono blogas

Tiek daug streso, jaudinimosi dėl egzaminų, vėliau dėl stojimų ir pagaliau viskas baigta. Vienintelis rūpestis – dokumentai. Reikia nepamiršt dar į karą atestato užvežt. Galima atsipūsti, galima džiaugtis, nes studijuosiu tai, ką labiausiai ir norėjau – Psichologiją Vilniaus Universitete. Valstybės finansuojamos vietos negavau, bet dabar jau dzin. Svarbiausia, kad studijuosiu tai, ką norėjau. 0#=144#.

Day 5 – Liepos 17 – Penktadienis: rytas prasidėjo tradiciškai – Prieplaukoj su internetu. O tada jau jūra. Bangos nerealiai smagios… O mano nugara raudona kaip vėžio, todėl deginaus gulėdamas ant nugaros. Rezultatas toks, kad dabar ir pilvas su krūtine kaip vėžio. Aš didelis vėžys. Vakaras ramokas buvo… Iš pradžių pavakarieniavom (nusipirkau bandelę ir pieno – mmm), o po to ėjom ten pat – prie marių. Ramiai pasisėdėjom, galvoj man sukosi krūvos minčių, bet išgėriau tik vieną alaus…

Day 6 – Liepos 18 – Šeštadienis: vai vai vai, kaip viską skauda dėl tos focking saulės. Todėl neskubėjau eit prie jūros… Čili picoj pavalgiau koldūūūnų, desertą, išgėriau Schweppes, grįžau dar namo ir apie 14 išėjau į Žveją. O jau kokios eilės – iškart matosi žmonių pagausėjimas savaitgalį. Ir tada jau patraukėm jūros link. Oro temp. 30, vandens – 18, bangų – 0. Net minimalių nebuvo. Nei čiu čiut. Visiškas varlinėlis. Nu man tai gerai – nesimaudžiau ir nesideginau dėl savo skausmų. Ilgai nebuvom, ėjom namo krautis daiktų – juk sekmadienį ryte išvažiuojam. Oi, kaip jie netilps man į Hondą – aš gi ir vienratį pasigriebiau – nuoširdžiai galvojau, kad važinėsiu – oginikuja. 8h paskutinis-didžiausias-geriausias koncertas bažnyčioj. Net man patiko. Ir po jo visi patraukė marių link – pabaigos paminėjimui. O jau kiek maisto ir kokio skanaus buvo… Bet tik paragavau – ne choristas esu, tai neleidau sau to. Dar po kurio laiko likom tik penkiese. Dramosmelodramos, reikia kurti serialą. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad aš, Vi, Rit sėdėjom/gulėjom ant estrados laiptų prie bažnyčios. Guliu sau, žiūriu dangun ir matau baltą bažnyčios kryžių, žvaigždes, jonvabalius… Gerai, kad ramu Nidoj. Ramybė daug geriau už nenumaldomą norą šventes švęst. Ramybė suteikia progą pamąstyt. Dabar 01:52, aš guliu savo lovoj, klausau S. Mykolaičio nuostabių dainų ir mintyse nusijuokiu, nes prisimenu tą žmogų, su kuriuo man šios dainos asocijuojas. Aš daug ką būčiau daręs kitaip, elgesis kitaip. Pažvelgus atgal, labai ryškiai matosi brendimas (žinau, kad po metų, dvejų ar daugiau, visa šitai atrodys dar vaikiškiau). Įdomu, kaip viskas būtų susiklostę. Bet ne apie tai mąsčiau paskutinį vakarą – šitos mintys atklydo ką tik, berašant. O mąsčiau aš apie šeimą (ir esamą, ir būsimą), apie savo būsimus vaikus, apie būsimą gyvenimą, apie studijas (keista, bet tik truputį). Dabar 02:06, o aš apie 6h turiu/noriu atsikelt, pasiimt automobilį, susikraut daiktus, nulėkt į bankomatą ir pasiimt pinigų galimiems susitikimams su milicija, nulėkt į maximą ir nusipirkt bandelę su pienu ir redbullių ir 8h būt prie chebros namų. O tada jau Klaipėda! Kurioje veikiausiai pabūsim iki ~16h. ‘Sudie, gražuole mano, vai vai vai vai…’

Day 7 – Liepos 19 – Sekmadienis: Kaip dabar juokinga paskaityt vakar dienos užrašus. Kodėl? Nes mane 8:15 pažadino skambutis su žodžiais ‘kur tu?’. O tada jau staigiai pavyko atsikelt… O jau kiek daiktų buvo… Į bagažinę viskas netilpo. Todėl salone irgi jų buvo prikišta tiek, kad keleiviai vos tilpo. Bet tikrai, žiūrint į visus daiktus automobilyje, sunku buvo įsivaizduot, kad dar gali tilpt ir žmonės. Truputį sausumo:
10:16 Atvažiavom į Klaipėdos Akropoly, pavalgėm McDonalde ir susitikom su Rūūūtele (kuri perdavė linkėjimus ir bučkį nuo Jos).
11:54 Prisipyliau benzino. Su 37 litrais nuvažiavau 422 km. Tai yra 8,9 l/100km. Nesitikėjau. Kaip šitai Hondai, tai tikrai gerai.
16:04 253 iki Vilniaus.
16:12 235 iki Vilniaus.
16:16 Prasidėjo kamštis. Dėl kelio darbų… Mašinoms iš 2 juostų teko susiprastint į 1. Atsirado gudruolių lenkiančių šalikele, atsirado ir gudruolis su Honda Civic, kuris važiavo šalikele (kaip anas herojus su Volvo, kurį daužė su ramentu).
16:44 EBE 999 labai naglai važiuoja. Lenkia net per šalikelę.
16:54 173 iki Vilniaus.
17:11 Pradėjo siaubingai pilti lietus. NIEKO nesimato…
17:35 113 iki Vilniaus.
17:39 Kaunas.
17:46 95 iki Vilniaus.
18:03 62 iki Vilniaus.
18:09 51 iki Vilniaus.
18:30 O štai aš jau prie Maximos bazės!
Nuvežiau Jurgą iki namų, o tada grįžau namo… Viso pravažiuota 757 km. Smagu, esu patenkintas automobiliu – nenuvylė. Tiesa, prieš paliekant Klaipėdą, neužsidarė priekinis keleivio langas. Teko su lipnia juosta užklijuot tarpą… Atostogos buvo nuostabios! Grįžau ir įdegęs, ir su besilupančia nugara. 1#=144#.

Day 1 – Liepos 13 – Pirmadienis:
9:39 Kilometražas Hondoj nunulintas, bakas pilnas – galima judėt. Su maps.lt paskaičiavau atstumus nuo namų: iki kelto 309,7km; iki namuko Nidoje 357,4. Bus galima patikrint tikslumą.
10:09 Nu va, jau ir į kolegiją pakeliui užvežiau atestatą. Sakė, kad gerai išlaikiau. Yeah, right. Ir dar man vėjas nupūtė klevo lapą – vaje…
10:21 Jau plente Vilnius – Kaunas.
11:08 Kaunas. Visą kelią už Fiat Doblo variau. Anas labai daug neviršijo.
11:48 Iki Klaipėdos 137 km. Tai dar reikia nepamiršt kelto ir visos Neringos… Spėju, kad apie 14-15 būsiu vietoj.
12:06 100 km iki Klaipėdos.
12:16 Dėl kelio darbų reikėjo pasukt į priešpriešinę juostą. Po ilgo važiavimo tiesiai mane tie posūkiai supykino.
12:27 Iki Klaipėdos liko 58 km.
12:33 Klaipėdos rajonas.
12:53 Aš jau uostamiesty!
13:13 Eilėj prie kelto.
14:16 Štai jau ir atlėkiau į namuką.

Iš automobilio išlipau tik prie budelės, kurioje reikėjo susimokėt Nidos ekologijos mokestį. Taip kad nuo pat kolegijos patogiai sėdėjau – nenuvargino. Autostrada važiuot yra tiesiog kaifas – net su Honda. Nors labiau Hondos charakteris atsiskleidė Neringos kely – vingiai, maži kalniukai… Nidoj neteko klaidžiot – susiradau viską, ko reikėjo. Kambariukas paprastas, gal net toks poprastis, bet kadangi aš jame tik miegosiu, tai sueis. Chebra (Rita, Vilius, Jurga, Laura) mane iškart nusitempė prie jūros. O bangų visai nebuvo… Vanduo žalias, pilnas dumblių… Bet vis vien teko pripažinti, kad ji nėra jau tokia baisi, kaip kad aš vis burbu. Deginimasis irgi malonus užsiėmimas – atpalaiduoja. Dar galima su smėliuku pažaist – iškasti dObę kokią nors. O vakarai, naktys Nidoje – pasaka. Sėdi sau ant smėliuko, žiūri į horizonto platybes ir mąstai… O horizonte liejasi vanduo ir marios. O pasukus galvą kairiau – oranžinis mėnulis ir jo atspindys vandeny. Bet ne tik ramybės buvo tą vakarą… Kai kam labai buvo linksma išgėrus trejų devynerių, o man buvo linksma tempti tą personą namo. Įdomu, kas mane temptų, jei jau tektų. Persona buvo sužibėjus ir dieną tokiais smulkiais, bet juokingais žygdarbiais: atsidarė šaldytuvą, iškrito Mixo buteliukas, kurio kamštukas skilo (or smth) ir gėralas šnypšdamas pradėjo veržtis lauk. Kol Mixas šnypštė ir taškėsi, persona strakaliojo ir krykštavo. Ai, ir dar netyčia Jurgą kelis kartus pavadinau Sandra.

Day 2 – Liepos 14 – Antradienis: nusistačiau 7 priminimus nuo 8:00 iki 8:30. Čia kad nepavėluočiau pas chebrą pusryčių. Kai išjungiau paskutinį priminimą, pagalvojau ‘apsieisiu aš be pusryčių’ ir miegojau toliau. Vėliau, po repeticijos Vi ir Rit, berods vėl ėjom prie jūros. Šįkart buvo bangelių – kelios lūžo į mane. Galiausiai, vakarinėj daly, vėl atsirado nusigėrusių. Šįkart – baisiai. Na ką, vėl tempimas namo. O man visai malonu rūpintis girtu žmogumi. Ir linksma. Jau antrą dieną iš eilės stebiuosi, kad aš nedaug geriu. Visai nėr noro stipriai apsvaigt. Blaivus protas FTW.

Day 3 – Liepos 15 – Trečiadienis: nu prabudau ir einu į chebros namus. Žiūrau aš tik – policija. Žiūrau aš toliau – užrakintas Hondos ratas. Prieinu, mandagiai, be jokių pykčių pakalbu, man paaiškina viską. O yra taip: šitos aikštelės prie namukų skirtos tik vietiniams gyventojams. Nuomojanti motera sakė, kad galima statyt visiems, jei tik pastatyta tvarkingai aikštelėj – rakinti neturėtų… O visgi… Aš kadangi neturėjau jokių nusižengimų, tai bauda minimali – 50 litų. Taip taip, tai pirmoji mano bauda (neįdomi tokia labai). O šiaip dėdė policininkas tik vieną pažeidimą įrašė, nors jų daugiau. Paskaičiau ką papeckiojo, tai tipo aš, pasirodo, gailėjausi dėl savo poelgio. O mašiną nuvežiau į mokamą aikštelę… 12 litų už parą. Pusė velnio, nes nuomojanti motera padarė nuolaidą ir už parą ima dešimčia litų mažiau, nei buvom sutarę prieš mėnesį. Štai šią dienelę labai daug alaus išgėriau… Ir jau vakare pajutau, kad apsvaigau truputuką. Atradau tokį viduriuką – protas visiškai blaivus (gal kiek atviriau kalbu), bet girtumas jautėsi fiziškai (truputį svyravau, bet pagalbos visiškai neprireikė). Nuvargau, todėl dar iki 23h nuėjau miegot. Saldžiai saldžiai miegojau.

Day 4 – Liepos 16 – Ketvirtadienis: kol anie repetuoja, nuėjau į Prieplauką prie interneto… Valandžiukę pasedėjau ir susišikau nuotaiką. Į VU Psichus VF (75 vietos) jau yra 1200 kandidatų. O tai yra 16 į 1 vietą. BE ŠANSŲ. Taip pat šiandien sulaukiau kelių labai gražių pasveikinimų, bet visą dieną buvau tylus, liūdnas, apatiškas viskam, ramus. Nesimaudžiau net jūroj, o apie deginimasi aš nieko nesakysiu – gi nugarą nežmoniškai skaudą nuo to. Bent jau vakarinė dalis man patiko. Ėjom ant Parnidžio kopos (tos didžiausios, tipo) ir ten paminėjom mano ‘šventę’. Va tokį šventimą aš ir mėgstu… Kai ramiai, nesureikšminant paminimas gimtadienis. Ačiū chebrai. O per visą dieną išgėriau vieną butelį alaus ir ‘taurę’ šampano (už tai, kad susenau). Anas, kaip bebūtų keista, išgėrė dar mažiau. Rytoj turbūt lis… 0#=143#.

Štai oficialiai baigiau mokyklą, gavau atestatą… Ir nebuvo labai liūdna, net nebuvau susigraudinęs.

Kol turėjom laiko iki limuzino, nuėjom į klasę… Nors prieš kažkiek laiko Paulius B. rašė, kad fotelių nėra, bet jie vėl atsirado ir tvarkingai stovi klasės gale. Spintos visiškai tuščios… Tai kad jos tokios nebūtų, palikom tuščią šampano butelį.

Limuzinu važiuot buvo visai linksma – nuvežė į gražias vietas, kuriose pasifotografavom… Visai maloniai dirba pakaba.

Belmonte man nelabai patiko. Žmonių buvo per daug. Viską įsivaizdavau truputį kitaip… Truputį ramiau, santūriau. Bet vis vien teko įsijausti į tokį nekokį ritmą ir pasiaust… Prisišokau, pavargau, bet šįkart gėriau beveik tik sultis. Nu išgėriau 4 tuos mažiukus bokaliukus alaus, bet kad jis kažkoks nekoks, neskanus buvo.

Vis vien su tais, su kuriais noriu susitikti, susitiksiu dar turbūt šią vasarą… Na, tik su Marija teko atsisveikint – juk liepos 15 ji jau Danijon važiuoja – į Niekur, kaip pati sakė.

Vos nepamiršau įdėt vienos nuotraukos čia. Vienas gerbėjas blogo skaitytojas primygtinai prašė įdėt, todėl aš ir įdedu. 0#=143#.

Vakar buvau už šoferį Jam ir Jai – variau pasiimt į Belmontą ir vežiau į Zujūnus. Kol variau vienas, tai paspaudžiau vos keliose vietose – Pedagoginio žiede ir Konstitucijos prospekte. Dar trumpam pamėginau važiuot be šviesų tame kely link Belmonto (kuris neapšviestas) – nu visiškai nieko nesimato… O iš Belmonto su keleiviais važiavau siaubingai ramiai, nes nenorėjau pažadint – vienas jų taip saldžiai užmigo, kad net vietomis paknarkdavo (o po to vos pažadinau). Ir štai važiuojant netoli Zujūnų, leidžiantis nuo kalno prie kapinių, iš dešinės pusės staigiai išbėgo lapė. Pyst tik – su pačiu bamperio kampu nupyliau. Greitis buvo 40-50, todėl bamperiui nieko nenutiko, o ir lapės po to neradau. Važiuojant toliau, vidury kelio vėl pamačiau lapę. O važiuojant atgal – dar tris. 0#=143#.

Kiek streso dėl tų stojimų… Jaučiu, kad nedaug trūksta iki išprotėjimo. Bet kaip neišprotėt, jei VU Psichuose yra 75 VF ir 5 M vietos??? O kol kas prašymuose jau 680 žmonių įrašė VU Psich. VF… 166 iš jų – pirmu numeriu. PIRMU NUMERIU. Tai kokia tikimybė, kad aš su KB 18,26 pateksiu? Oi, negaliu, kaip nervas ima… Ir dar studijos.lt forume atsiranda visokių žmonių, dėl kurių dar labiau varau į neviltį – štai yra mergina, kuri su KB 19,7 abejoja ar įstos į VU Psichus VF… Nu gi šakės. Žinau, kad jau nieko nebepadarysiu, bet vis vien stresuoju. 0#=143#.

Jis, visgi, neapsiribojo tik psichologija. Jis yra toks:

VU – Psichologija – VF
VU – Psichologija – M
VU – Filosofija – VF
ISM – Tarptautinis verslas ir komunikacija – VF
ISM – Vadyba ir verslo administravimas – VF
VU – Filosofija – M
ISM – Tarptautinis verlsas ir komunikacija – M
ISM – Vadyba ir verslo administravimas – M

Na, faktiškai galima teigti, kad aš jau būsiu studentas. Kažkur iš šių tikrai įstosiu. Veikiausiai teks mokėt… Kekšė Fortūna nenusišypsos, žinau. Na, bet nieko tokio. Na, neturėsiu Subaru minimum 4 metus, na ir ką? Na, neturėsiu žmonos ar vaikų minimum 4 metus, na ir ką (šitas galioja nepriklausomai nuo to, kur įstosiu)? Smagiausia būtų pabaigt VU Psichus ir tada į vadybas ir verslus eit. 2#=143#.

Vienas žmogus labai gražiai ištardavo ‘Tobula‘. Ne, veikiau jau ‘Tooobula‘.

Tooobula, nes sutvarkė mano batą, kurį truputį įplėšiau, kai skridau nuo vienračio. Skridau, nes batraištis įsisuko į stebulę.

Tooobula, nes nusipirkau tooobulą telefoną. Darbinio numerio sutartį reikėjo pratęst, todėl už 1 litą paėmiau telefoną. Kokį? Tokį patį, kokį ir turėjau – Nokia 5000! Tik juodą, matinį. Dabar nešiosiuos du vienodus. Galėsiu vieną kroviklį naudot! Foto: one, two. Ir dar galiu pasidaryt šitaip: ‘Nokia 10000‘.

Tooobula, nes mačiau beveik tooobulą Subaru Impreza STI Type-R. Kuo ji ypatinga? Ji dvidurė! Mobile.de aptikau tik vieną tokią – ir ją pardavinėja Kaune. Kokia kaina? 60k litų… Va taip… Už 2000 metų automobilį… Foto: one, two.

Tooobula, nes po ~3 savaičių ramaus važinėjimo su Honda, pagaliau gavau greičio dozę su Mazda. Ramus važinėjimas migdo, bet norui paspaust su Honda nepasidaviau per visą tą laiką. Truputį savimi didžiuojuos. 3#=141#.

Matematika
Tikėjausi: 70-80%; Gavau: 80%;
Balsuota: kad surinksiu [70-80) – 10/31; kad surinksiu [80-90) – 3/31.

Lietuvių kalba (gimtoji)
Tikėjausi: 80-90%; Gavau: 84%;
Balsuota: kad surinksiu [80-90) – 10/34.

Anglų kalba
Tikėjausi: 70-80%; Gavau: 79%;
Balsuota: kad surinksiu [70-80) – 6/29.

Istorija
Tikėjausi: 60-70%; Gavau: 60%;
Balsuota: kad surinksiu [50-60) – 1/30; kad surinksiu [60-70) – 6/30.

Kažkiek nusivylęs esu. Iš principo tai pusė velnio rezultatai, bet iš nei vieno nesurinkau 90+… Teoriškai man turėtų pakakt tokių rezultatų, kad įstočiau į valstybės finansuojamą vietą VU Psichologijoj. Jei per stebuklą taip nutiktų, tai po metų ar dviejų gal jau džiaugčiaus Subaru! Svajuko dramblionės, bet žmogui svajoti reikia. Vis vien liūdna. 5#=138#.

LRytas svetainėj pasirodė straipsnis su video reportažu apie tai, kaip Obama vienu smūgiu (!!!) užmušė (!!!) musę. Komentatoriai pikti, kad tokį šūdą deda… Nu bet gi jomajo, reikia gi ir pralinksmėt kartais. Man pavyzdžiui labai praskaidrino nuotaiką, nes skaityti, kad mutavo kiaulių gripas, kad Bubilius Kybys, kad Lietuvoj įvyko dar kelios avarijos ir panašiai, yra liūdna ir varo į neviltį. O štai čia atbėgo Obama ir vienu smūgiu (!!!) užmušė (!!!) musę! O vdrug ta musė buvo rusų šnipų pasiųstas robotas (!!!). Užkniso mane paniūrę lietuviai. 0#=133#.

20 žmonių, 4 automobiliai, viskas labai gerai. Smagiai nuvažiavom iki vietos. Honda pastebimai sunkiau vežė visą papildomą svorį – žiaurus nevalingitas. Labiausiai patiko atsilikt nuo visų ir tada spaust iki dugno per linksmuosius kalnelius. Kai atvažiavom, ne aš vienas nustebau erdvės dydžiu – teritorija milžiniška!

Viršuj buvo stalo tenisas ir minibiliardas! Kadangi oras buvo nekoks, tai dažnais atvejais šios pramogos išgelbėjo nuo nuobodulio. Žinoma, visą laiką ten nebuvau, nuo pat pietų laiką leidau pavėsinėje – tai Alias, tai šiaip… Labiausiai įsiminė kai išgėriau truputį degtinės ir po poros sekundžių pamačiau bėgančią rudą karvę. Maniau, kad vaidenasi. Pasirodo, kad ne! Kur ji po to dingo, tai taip ir nesužinojau. Pažaidėm raudoną Alias dar, padiskutavom…

Ryte visi buvo apsnūdę. Ramu, tylu. Baisiausia buvo, kai neradau striukės, kurioje ir automobilio raktai, ir iPodas. Nu po visą kambarį ieškojom, bet nieko neradom. Aišku, buvo sunku ieškot, kadangi dar buvo miegančių ir negalėjom jų judint. Bet vėliau striukė atsirado…

Labai nuvargino važiavimas atgal – lietus pylė, o kely buvo daug asilų. Bet kelionė neprailgo, nes gi važiavom su Kosuliu! Prisijuokėm, prisijuokavom.

Ir vis vien užplūsta liūdnos nuotaikos, kad tokių akimirkų daugiau nebebus… 7#=133#.

Vakar buvau puskės name už Vilniaus – šašlų, visko buvo. Pailsėjau nuo miesto šurmulio, pabuvau ir su giminaaaičiais. Sūnėnas aišku sugebėjo pralinksmint ir prajuokint. Ypač įstrigo frazė ‘dūmai kvepia dūmais’. Pažaidėm dar monopolį, kuris buvo visiškai sukomercintas. Visos vietos iš Lietuvos, bet pvz telekomunikacijų laukeliuose buvo Omnitel ir Omni Connect. Taip pat Alfa.lt ir TV3 reklamos netrūko… O monopolinių pinigų išvis nėra – ‘banko kortelės’, kurias reikia grūst į aparačiuką, kuris tuos virtualius pinigus nuskaito arba prideda. Vienu žodžiu… Pf. Man oldschoolinis jaukesnis. O dabar tai aš sėdžiu sau balkone atsipūtęs ir man niekas nerūpi – gi atostogos. Labai smagu stebėt viską – virš akropolės kaupiasi pikti tamsūs debesai, žalia audinė prie mano namų važinėjo šaligatviu, o pana su dviračiu nemoka pedaluoti – pedalus myyynko, o ne suka. O štai dabar lėktuvas išniro iš vieno labai tamsaus debesies ir skrenda į audros centrą… Košmaras. Fabuose gražiai žaibuoja, o prie namų vėjas kelia sumaištį. 6#=126#.

Jau tie kaimynai, jomajo… Visokių būna – draugiškų, piktų, gražių ir baisių. O pas mane pilna visokių visokiausių. Štai pavyzdžiui vienas vaikis, gyvenantis tame pačiame aukšte, kaip aš… Jis visada demonstratyviai į mane žiūri lifte – pakėlęs galvą ir didelėmis akimis. Atrodo ramus, geras… Vėliau sužinojau, kad pasiutęs – kažką pridirbo mokykloj, jį įskundė, o kitą dieną skundikas gavo į kaulus. Mažas jis dar, pradinėse klasėse turbūt, todėl tai nebuvo rimtos muštynės – tik nuoširdų juoką sukeliančios. Bet yra ir negerų kaimynų… ‘Fu fu’ tokių… Dažniausiai tai pensininkės. Jos vaikšto užrietusios nosį, iškėlusios smakrą (turbūt taip pagurklis mažesnis atrodo) ir niekada nesisveikina. Aš įlipu į liftą, pasisveikinu, o jos tyli. Ypač bjauri viena šviesių plaukų, gyvenanti kažkur aukščiau – tiesiog jaučiu jos panieką, kai sveikinuos. Vis brandinu mintį galiausiai ją prakalbint: jei neatsilieps į mano ‘labadiena’, aš užrėksiu ‘LABADIENA, SAKAU’ arba tiesiog paklausiu ‘ar tėvai mandagumo nemokė?’. Bet tam reikia truputį daugiau drąsos. Someday… Yra ir labai draugiškų, palinkinčių geros dienos. Viena tokių kaimynių (+ dar graži) yra TEO komandos krepšininkė A. Bimbaitė – ir šypsos, ir šiaip maloni. O neseniai kieme teko girdėt vieną kaimyną dainuojantį ir grojantį gitara! Rusiškai… Ir skambėjo siaubingai. Bet yra ir gerų muzikantų – nusileidus į garažą, yra ŽASų kambariukas repeticijoms – irgi neblogi kaimynai. Ech, visokių yra, bet ne visų reikia… 0#=120#.

Ryt, jau visai greit, lietuvių valstybinis egzaminas. Ir šiaip jau egzaminai ant nosies kaba… Todėl padariau balsavimus šone – visų keturių egzų. Visi gali bandyt spėti kiek iš jų % gausiu! Visi balsavimai baigsis liepos 1 dieną, todėl laiko daaaug… Ir kažkada tarp liepos 1 ir liepos 10 parašysiu įrašą apie spėjimus ir tikrus rezultatus (tiesa, aš neįsivaizduoju, kada jau jie viską ištaiso ir kada aš juos sužinosiu, bet gi juk turėtų spėt iki liepos 1). Aš pats balsuosiu tą pačią dieną po kiekvieno egzamino. 0#=120#.