Kategorijos 'Mintys' įrašai

Tarakonaz

Kitaip

Ar jauti, kad viskas kitaip? Ar žinai, kas kitaip? Ne? Aš irgi. Kažkas kitaip. Bet niekas kitas nepasakys, kas kitaip – tu turi žinoti pats. Ar nebūna to keisto jausmo, kad kažkas kitaip? Ne? Man būna. Tada pradedu galvoti ir ieškoti pokyčių, bet nerandu, nes kažkas kitaip. Pokyčiai slepiasi ten už krūmo, kuris va ką tik sujudėjo. Kažkas vis vien kitaip. Ar dar nevimdo žodis “kitaip”? Jis čia buvo paminėtas aštuonis kartus (gali paskaičiuoti), bet kas iš to? Nuo to nei kiek ne aiškiau, kas kitaip. Galima kartoti ir kartoti, bet vis vien nesužinosi, kas kitaip.

Bet galima paspėlioti, kas kitaip. Gal kažkas kitaip bendravime? Kas būtent? Žinai? Pasakyk. O gal kažkas kitaip pasaulio suvokime? Bet juk neturėtų būt kitaip. Pasaulis kaip buvo taip ir yra toks pat – gražus, su keliomis ydomis. O gal kitaip išvaizdoje? Na turbūt, bet juk išvaizda kasdien kažkiek keičiasi, nes kūnas auga. O čia kažkas kitaip kitur. O gal kitaip dėl to, kad keičiasi mąstymas? Gal… Šio varianto nereikėtų atmesti. Bent jau kol kas.

O gal kitaip pas kitus, o pas mane viskas taip pat? Kodėl pas visus viskas kitaip? Kas čia pasidarė? Bendravime kažkas kitaip, išvaizdoje irgi kitaip. Mąstyme turbūt kitaip. O kodėl? Neturit ką veikt? Kodėl gluminat tokius kaip mane su tokiais pokyčiais? Tas kitaip, anas kitaip, viskas kitaip. Neblogas žodžio “kitaip” skambesys. “Kitaip” dabar skamba kitaip. Turbūt todėl, kad “kitaip” buvo paminėtas daug kartų. O gal ne dėl to? Dėl ko tada “kitaip” yra kitaip? Filosofija, sakai? Taip. Žinau. Bet vis vien viskas kitaip.

Kitaip. Trisdešimttryspliusvienas.

Tarakonaz

Skristukas

Keturiasdešimtpenktas autobusas turėjo atvažiuoti po septynių minučių. Stotelėje tvyrojo ramybė. Senukas ant suoliuko žvelgė toli į niekur, o jauna mergina kitame suoliuko gale maigė mobilųjį telefoną. Ir aš stoviu netoli jų.

Ant pilkų šaligatvio plytelių pastebiu mažą pienės pūkelį. Jis keliauja į žalią ir geltoną pievą pas kitas drauges. Tačiau pieva toli, o vėjas pučia pūkelį dar toliau nuo jos. Pučia į saulės įkaitintą gatvę, kuria vis švilpia automobiliai. Pūkelis po truputį slenka plytelių tarpu… Silpnai papučia vėjas ir skristukas sukdamasis pakyla, nusileidžia prie senuko kojos.

Koja negailestingai pakyla ir prispaudžia vargšą pūkelį. Jis supranta, kad dabar viskas bus ne taip. Viskas pasikeis – noras neišsipildys. Jis lieka prilipęs prie kojos, o senukas įlipa į autobusą. Pūkelis ne savo noru išvežamas toliau nuo savo draugių pienių. Bet skristukas juk liko Vilniuje. Gal vėjas jį dar nuneš pas pienes…

Jau dabar pasiilgau pienės pūkelio.

Tarakonaz

Gaivu

Gaivu.

Pasidaro gaivu ir gera nuo vėsaus dušo karštą dieną. Po lietaus visai gamtai pasidaro gaivu. Atsipalaidavus ir kompiuteryje paleidus gražią dainą, pasidaro gaivu sielai ir smegenims. Kai tuščia, švaru ir daug vietos, irgi pasidaro gaivu. Geriant tyrą, vėsų vandenį, gaivumą jauti tekant visu tavo kūnu. Vasarą valgant braškes, apelsinus ir obuolius, burnoje gaivu. Verkiant pasidaro gaivu akims ir jausmams.

Tereikia dušo, lietaus, muzikos, erdvės, vandens, vaisių ir ašarų, kad gimtum iš naujo – pasijustum gaiviai.

Fatboy Slim – Praise You
Fatboy Slim – Sunset (Bird Of Prey)
Gigi D’Agostino – La Passion
Gnarls Barkley – Smiley Faces
Mika – Big Girl (You Are Beautiful)
Mika – Grace Kelly
Mika – Love Today
Mika – Relax, Take It Easy
Moby – Porcelain
Pieno Lazeriai – Poodle

Klausant šių dainų, siela uždainuoja, viskas aplinkuj nublanksta, o aplinkiniai žmonės išnyksta ir tuomet neberūpi niekas… Tik pasidaro gaivu.

Gaivu.

Tarakonaz

Pasidalink

Jis sedėjo spintoje. Tankūs tamsiai rudi plaukai, žalios akys, spuogai ant veido ir normas viršijantis svoris. Taip, Jūs jį pažįstate, bet tik iš išorės. Berniukas bijo atsiverti kitiems, likti nesuprastas. Juk niekas jo taip gerai nesupras kaip jis pats – turbūt todėl jis viską laiko savyje.

Šis rudaplaukis jaučia, kad jis keičiasi. Jis jaučia, kad labiau atsiriboja nuo aplinkos ir aplinkinių, kad mažiau rūpi kitų nuomonė. O neseniai jis pradėjo savimi pasitikėti – juk tai naujas jausmas jo gyvenime. Kaip tai gali pakeisti elgesį su aplinkiniais? Ar jis taps grubesnis, piktesnis? Bet jis to nenori. Berniukas nori likti geras, ramus ir linksmas.

Jis sedėjo spintoje ir galvojo. Apie save, apie kitus ir apie aplinką. Kas bus ateity? Kaip klostysis gyvenimas? Nežinia žlugdo. Baisu net pagalvoti, kad visi norai gali neišsipildyti. Juk jis iki gyvenimo galo gali likti be žmonos, be darbo ir be visko. Visos svajonės gali išgaruoti akimirksniu – viena maža klaida ir viskas baigta.

Kodėl berniukas gyvena ateitimi? Reikia džiaugtis šia diena, šia valanda, šia minute. Bet juk tai be galo sunku. Kaip atsiriboti nuo svajonių? Juk norisi, kad visada viskas būtų dar geriau nei yra. Tačiau reikia džiaugtis tuo, ką turi. Jis džiaugiasi, bet svajonės vis vien užplūsta jo galvą.

Jis sedėjo spintoje, galvojo ir verkė. Ašaros labai gerai pašalina skausmą ir nerimą iš kūno. Mažuose vandens lašeliuose tūno blogi prisiminimai, jausmai, o kartais žiovulys. Bet berniukas niekada neverkia iš laimės. Jam trūksta šilumos ir meilės. Visa tai slypi kito žmogaus kūne. Tereikia apsikabinti ir dalelė šilumos ir meilės persiduos kitam žmogui. Bet kodėl žmonės taip nenoriai tuo dalinasi? Nejaugi tik man to taip trūksta?

Kas nori pasidalinti šiluma ir meile?

Tarakonaz

Gražu

Gražu maži kačiukai, jų žaidimai. Akutės, kurios pilnos smalsumo, kasdien pamato vis ką nors naujo. Kačiukų domėjimasis visais daiktais sukelia šypsena veide. Todėl man jie gražu.

Gražu parkai rudenį ir ant tako nukritę spalvoti medžių lapai. Vėjas nešioja juos ir viskas nusispalvina rudenio spalvomis. Gražu, nes matyti kaip gamta keičiasi.

Gražu senelių poros, kurios kartu išbuvo 50 metų ir vienas kitą vis dar myli. Jų šypsenos, žiūrint į anūkus, jų prisiminimai apie seniai praėjusias dienas… Gražu, nes visi mes tokie būsim.

Gražu nuogas kūnas, pateiktas erotiškai, o ne vulgariai. Gražu figūra, iškilumai ir vis vien išsaugotas privatumas, neatidengiant visko… Gražu, nes tai žmogus.

Gražu, kai yra žmogus, su kuriuo gali šnekėti visomis temomis ir visai jo nesigėdyti. Kai jis tau atsiveria, jo išklausai ir gali jam padėti, pasidaro gera. Gali iš jo visada sulaukti šilto ir nuoširdaus apkabinimo ar bučinio į skruostą. Ir aš norėčiau turėtį tokią draugę, su kuria galėčiau būt toks atviras, koks išties esu…… Tiesiog gražu.

O kas jums gražu?

Tarakonaz

Durys

Stoviu. Noriu praeiti pro duris, bet manęs nepraleidžia. Sako, kad jos skirtos išrinktiesiems. Kas tie išrinktieji? Koks aš turiu būt, kad tapčiau vienu iš jų? Gražus? Populiarus? Kodėl? Juk jie pasipūtę, paviršutiniški ir nenuoširdūs. Jie – blogis. Bet kodėl aš noriu praeiti pro tas duris? Juk aš net nežinau, kas ten yra. Gal aš noriu būt išrinktasis… Nors ir būčiau “blogis”, bet pro duris praeičiau. Nebenoriu būt tas, kuris lieką už jų, kuris stovi, žiūri ir tikisi, kad jį kada nors praleis. Bet gal gerai būt už durų? Juk nesiskundžiu. Gal vertėtų džiaugtis tuo, ką turiu? Vis vien stoviu ir laukiu – gal įvyks stebuklas ir aš ten pateksiu. Gaištu laiką, bet noriu praeiti pro duris.

Pajaučiu šilumą delne. Tai ji. Ji atėjo pas mane. Bet kodėl ji nesirenka išrinktojo? Juk jie gražūs, populiarūs… Ji kitokia. Jai nerūpi, kas už tų durų. Ji mane tempia į kitą pusę. Aš einu, pakerėtas jos poelgiu ir net neatsisuku į duris, prie kurių jau stovi kitas, kurio neįleidžia. Ji mane veda į niekur. Bet einu, nes esu su ja. Eičiau visur, kur tik vestų. Geros, nuoširdžios akys ir ta šypsena veide… Mes atėjom. Atsisėdom ant niekur ir tiesiog žiūrim viens į kitą. Aš ją myliu. Taip, aš tuo užtikrintas.

Tikrai myliu. Nemeluoju.

« Naujesni įrašai