Tarakonaz
2012 03 11 00:49
2012 03 11 00:49
Neprotingi veiksmai
Man niekaip nesuprantama, kodėl žmonės kartais elgiasi neprotingai. Kai kurie net sugeba racionaliai viską apmąstyt, tiesiai šviesiai įsivardinti tai, ką daro blogai, ką reiktų pakeisti ir kaip reiktų elgtis toliau. Aš lygiai taip pat… Darau dabar kažką, kas nėra labai protinga ar gerai, bet nesiliaunu to daręs. Ir suprantu, kad vėliau gali būti tik blogiau. Bet kaip mažas užsispyręs vaikas einu toliau tarsi nieko nematydamas, nors išties matau. Sviestas sviestuotas.
Tokiais momentais pagalvoju, kad labai būtų gera “atiduot viską į tavo, viešpatie, rankas”. HA HA. Bet ar būtų garbinga rinktis šį lengviausią kelią? Visiškai ne. Geriau valios ir stiprybės rasti SAVY, o ne išgalvotoje figūroje.
10 koment. to “Neprotingi veiksmai”
“Ar būtų garbinga rinktis šį lengviausią kelią?” Ar tikrai lengviausias? Ar taip lengva yra tai nuosirdziai pasakyt?
Ok, tarkim aš nesiginčysiu su tuo, kad pasakyti kažką nuoširdžiai gali būti sunku. Tačiau tai vis vien bus lengviausias kelias. Daug lengviau atsisakyti atsakomybės ir perduoti ją “aukštesniom jėgom” taip nusimetant sau nuo pečių naštą, o ne pačiam viską apgalvoti, apmąstyti, priimti sprendimus ir veikti taip, kaip nori, taip, kad būtų pasiektas kuo geresnis rezultatas. Nes tai priklauso tik nuo tavęs paties, o ne nuo įsivaizduojamo garbinamo stabo, kuris sukurtas tik tam, kad žmonėms būtų lengviau, kad jie turėtų į ką atsiremti sunkiomis akimirkomis. Mano nuomone, stiprūs žmonės remiasi patys į save.
Sutinku, galima pačiam viską apgalvoti, apmąstyti, priimti norimus sprendimus ir bandyti veikti taip, kaip tu nori. Tačiau nepamiršk, kad nesi visagalis (nekalbu čia apie antgamtinius dalykus). Kadangi esi žmogus – esi veikiamas visokiausiu dalykų, pvz. nuotaikos, hormonų, proto, sąžinės, artimųjų, visokių situacijų namie, darbe ir t.t. O tai gali visaip paveikti tavo sprendimų priėmimą ar jų vykdymą. Galbūt tai bus lengviau suprasti, kai daug sykių bandysi vykdyti kokį nors įsipareigojimą, sprendimo vykdymą, ir nuolat susimausi….. koks stiprus bebūtum, nepamiršk, kad negali visko. O tas “įsivaizduojamas stabas” nėra toks neįsivaizduojamas. Jis labai aiškus, tik Jo nėra tavo gyvenime. Todėl gali sekti kitais, kurie taip mąsto ir sakyti, kad tai fikcija.
Taip, aš sutinku, kad nesu visagalis ir mane veikia daug dalykų ir ne visada gali man pavykt tam tikri darbai ir panašiai – tai natūralu. Ir tu čia prisakei daug elementarių dalykų, bet kokia už to slypi pagrindinė mintis? Ar tu nori pasakyt, kad turint tą (tebūnie nesunkiai įsivaizduojamą ir tebūnie tikrą bei egzistuojantį) stabą (tą “Jį” savyje ir taip toliau ir panašiai), bus lengviau įvykdyti tam tikrus darbus ir įsipareigojimus? Ar tu nori tai pasakyt? Bet juk žmogus nėra visagalis, kaip sakei. Tai ar įtikėjęs žmogus tampa visagaliu (netiesiogiai, o per Dievą)? Aš tenoriu pasitikslinti ar teisingai viską supratau, todėl tiek daug klausimų.
Aš jau tiek kalbų turėjęs su tikinčiaisiais, kad įsitikinau keliais dalykais: nei aš pakeisiu tikinčio nuomonę, nei jis pakeis manąją, todėl bandyt tai pakeist yra absurdiška (gal man tik pasirodė, kad tu bandai tai padaryt). Kol diskusija vyksta be tokių įtikinėjimų, tol viskas gerai, bet savo nuomonės piršti nevalia. :)
Nepyk, jei pasirodė, jog peršu savo nuomonę :) Tik dalinuos kitokia nuomone, kuri išplaukia iš asmeninės patirties. Taip, tu teisus, tą ir noriu pasakyti, kad: “turint tą (…) stabą (…) bus lengviau įvykdyti tam tikrus darbus ir įsipareigojimus”. Tereikia paprašyt…
Man tai labai primena sūnaus ir gerojo tėvuko santykį. Aš – vaikas, dar mažas, kuris nepažįsta pasaulio tokio, koks jis yra iš tikrųjų (nepažįsta visų pavojų ir pan.). Bet man atrodo, kad viską pažįstu. O Jis – suagęs tėvas, kuris pasaulį mato kiaurai. Aš jo kažko prašau – o Jis, jei man to tikrai reikia – suteikia. Gali ne iš karto, ne tą pačią dieną. Tereikia kantrybės. Kartais prašau ir negaunu (būna skaudu, tačiau galbūt prašomas dalykas būtų padaręs kokios nors žalos ar pan.) Su laiku imu suprasti, jog vien tik prašau, kad esu tapęs vartotoju. Imu suvokti Jo gerumą, nes daugelį gerų dalykų esu gavęs net neprašęs. Tuomet keičiasi mano santykis su Juo.. Esu gavęs laabai daug dalykų, kurių prašiau. Ir jaučiu dar daugiau, kurių neprašiau. Bet labai gerų :) Ir esu labai patenkintas savo gyvenimu :)
Gal primityvokas palyginimas, bet taip jį įsivaizduoju.Ir tai visai nereiškia, jog žmogus tampa visagalis. Verčiau priešingai – nusižemina prieš Jį
Bet kodėl tu galvoji, kad visiems žmonėms to reikia? Kai kurie puikiai išsiverčia be tikėjimo net ir labai skaudžiais gyvenimo tarpsniais. Tai nėra gyvybiškai svarbus dalykas kaip vanduo, maistas ir oras (jei taip būtų – seniai bučiau miręs). Kodėl tikintiems taip sunku suvokt, kad tik KAI KURIEMS žmonėms reikia tos paramos, to tikėjimo, o kiti puikiai išsiverčia ir be to? Ir netikintys sugeba džiaugtis gyvenimu, būti laimingais ir panašiai. Jiems kliūčių įveikimui, “išgyvenimui” tiesiog užtenka to, ką jie turi savy – valios, stiprybės ir panašiai. Nebūtinai įtikėjus jie taptų dar laimingesni. Ir tavo žodžiai, mintys ir pasakojimai nu gražiai gražiai skamba, bet panagrinėjus, nu ką gi turėtų reikšti “nusižemina prieš jį”…? Taip, graži mintis tipo, bet logikos tame nematau.
Kiek man teko įsitikinti dešimtis kartų, dauguma tikinčiųjų yra tokių, kurie įtikėjo kai jiems buvo ypatingai sunkus gyvenimo laikotarpis. Jiems reikėjo KAŽKO, kas padėtų tai išgyvent, nes jiems nepakako jų vidinės stiprybės. Ir kai reikėjo to KAŽKO, nebuvo šalia artimųjų ar draugų, kurie galėtų morališkai palaikyti, todėl Dievas tebuvo paskutinė išeitis. O stipriems vidumi žmonėms to tiesiog nereikia. Tikėjimas – pagalbinė priemonė, o ne būtina.
Visiem to reikia, nes kitaip bus “batai”. Bet čia reikia tvirto tikėjimo, gal net labiau pasitikėjimo. Žodžiu… Esmė tokia, kad krikščionys tiki (ir aš tikiu), kad visi žmonės daro nuodėmes. Ir dėl to (anot įstatymo, kurį sudarė su Dievu labai labai seniai, kaip Biblijoj rašoma) jie turės mirti (čia kalbu ne apie fizinę mirtį, o dvasinę. Ar manai, kad žmogus tėra intelektualus mėsos gabalas?). O tam, kad žmones po fizinės mirties išsaugot, Dievas įdomiai sužaidė. Jis gimė žemėje, kūnišku pavidalu ir nepadarė nė vienos nuodėmes. Jį užmušė ant kryžiaus – ir gavosi, kad pagal tą įstatymą, jisai mirė už visus žmones. Bet išgelbėti bus tik tie, kurie tuo tiki. Todėl man atrodo, jog visiems to reikia. Bet čia jau priklauso nuo kiekvieno asmeniškai, ar tuo tikėsi ar ne. Čia ir yra esmė. O ta pagalba, globa, parama ir kaip kitaip bepavadintum – tai “priedas” prie tos esmės. Ir tas priedas daro gyvenimą gražų čia žemėje. Tikiu, kad gali jaustis laimingas čia, žemėj ir be Dievo pagalbos. Bet kai tampi tikintis, imi matyt kas iš tikrųjų yra laimė ir pradedi ją kitaip matuot.
O dėl tų tikinčiųjų – jų visokių yra. Yra tokių, kurie tik per šventes nueina į mišias, nesuprasdami ką ten daro. Arba vaikšto į bažnyčią, bet elgiasi ne pagal tikėjimo principus. O yra ir labai nuoširdžiai tikinčių ir daug iš Dievo gaunančių.. O tie kurie atsivertė į tikėjimą per sunkų laikotarpį tiesiog ryškiau pajuto Dievo pagalbą. Todėl galbūt labiau tiki ir bando tave įtikint :) Pats buvau “tikintis” nuo vaikystės, bet atsiverčiau visai neseniai. Ir ne jokių traumų metu…
Vaiduokli, kaip tu gali žinoti/nuspręsti, ko reikia visiems žmonėms? Kaip apskritai kas nors gali žinoti, ko reikia visiems žmonėms (nekalbant apie biologinius poreikius)? Kodėl tu žiūri pro savo prizmę? Žiūrėk, man to nereikia ir man dar ne “batai” ir vargu ar bus kada nors “batai”. Kaip tu tai gali paaiškinti?
Nuo “esmė tokia” prasideda pasakaitė. Pasakaitė, kuri vienus privertė įtikėti, o kiti ir toliau išliko skeptiškais. Tu negali įrodyti, negali žinoti, kaip yra, kaip bus po mirties ir panašiai. Tu tegali TIKĖTI. Tu NEŽINAI ar Dievas egzistuoja, tu tiesiog labai stipriai tuo tiki – taip stipriai, kad net vadini tai žinojimu. Nereiktų to painioti. Ir tu negali kalbėti už kitus žmonės, negali į juos “įsijaust”, todėl apie tikrąjį suvokimą, kas yra laimė, tu tik gali spėliot. Čia tiesiog giliai įsirėžusios frazės, kurios įsirėžusios visiems tikintiesiems, jie tuo tiki, jiems taip atrodo – elementarus įsikalbėjimas tam tikrų dalykų, kuriais nori tikėti.
Įdomiai jūs čia, kolegos, diskutuojat.
Močiutė man sakė “kaip radom, taip ir paliksim, nesakyk, vaikeli, kad netiki”, kai sakiau, kad dievo nėra.
Mama juokėsi, tėvas šypsojosi, nes abu netikėjo bažnyčia, bet abejojo kažkuo esant.
Kalbant apie dievoieškos poreikius – koks velniškai gajus dalykas ta religija mūsų bendruomenėje – nesu tikinti, bet, po velniais, kiekvieną mielą dieną tenka susidurt su tuo, toli gražu ne tik studijose. Netikiu biblinėm tiesom, pradine nuodėme, paskutiniu teismu etc. – visada maniau, kad tai tebuvo gera priemonė manipuliuoti žmonėmis, sukuriant tam tikrą prevenciją, tarsi moralinius įstatymo atitikmenis. Tai puikiai tiko paaiškint kaimo žmogui, kad negalima daryti to ir ano, o kas norėtų būt nužudytas ar apvogtas. Bet man to negana. Tikinčius gerbiu, bet kaip ir šio blogo autorius nematau prasmės ieškoti to, ko tau nereikia – o man nereikia. Gerbiu protestantus už tai, kad atsisako tarpininko. O pati netikiu, nors tu ką.
Palaidojau tėvą, palaidojau mamą – neįtikėjau. Ir kunigo nekviečiau į laidotuves, už tai su dėde buvom išvadinti “išsišokėliais”. Mano viena kolegė paklausė kažkada, būnant labai gražioje vietoje: “kaip tu, būdama tokioj vietoj, gali manyt, kad nėra nieko aukščiau?”. Bet kad taip manau. Yra pasaulis, yra fizika, biologija, etc. Yra žmogus. Ir mane visuomet pykdė tikinčių kalbos, kuriose visuomet kalbama apie netikinčiuosius su gailesčiu, suprask, vargšai, jie nesusiprato – girdėjau net kunigą taip sakant – bet juk tai taip kvaila.
Nesimelskit už mane – man to nereikia, atsisakau.
Nebijau mirti – tik nenoriu.
Taip, aš galiu būti, kaip tamsta Vaiduokli įvardinai “intelektualia mėsa”, nes taip yra – argi ne? Turi intelektą ir esi kūniškas. Vadinasi, esi intelektuali mėsa. Mano gyvenimo džiaugsmo nesmukdo tokie apibrėžimai. Ir aš žinau, kad aš nedegsiu jokiuose Dantės pragaruose, kad nesėdėsiu tobulam Rojuj ar neatsiprašinėsiu už griekus prieš nieką – nes nesijaučiu nusikaltus. Gyvenu kiekvieną dieną, lyg ji būtų paskutinė – nes ji gali būt. Ir nieko. Mirtis nebaugina, kai ją prisijaukini ir žinai, jog nieko nelieka. Yra gyvenimas.
Jei galima, pacituosiu vienos aklos mergaitės atsakymą knygoje “Tariamas iš tamsos”, Vandos Juknaitės pokalbiuose su vaikais. ”
V.J.: Kaip tu manai, kodėl taip daug žmonių nevertina gyvenimo?
Loreta: Gal jie nori kažko daugiau už gyvenimą. Bet už gyvenimą daugiau nieko nėra. Nėra nieko daugiau.
Taip, Tarakone, aš negaliu įrodyt, žinot, ar fantazuot kas bus po mirties. Tegaliu tikėti. Bet aš ŽINAU, kad Dievas egzistuoja. Ne vien tikiu, bet ir žinau. Daugybę sykių tuo įsitikinau. Daug sykių esu išgyvenęs mažų ir didelių stebuklų, todėl ir žinau. Aišku tai nėra joks argumentas Tau, tačiau pagrindas man.
O dėl kitų žmonių – taip, negaliu į juos “įsijausti”. Tik taip pat esu buvęs netikintis ir žinau, kaip tuomet man atrodė laimė. Ir žinau kaip dabar.
O apie tuos “batus” – turėjau omeny, kad jie ateis po mirties. Čia pagal mano tikėjimą. Ir aš tuo tikiu.