Žalio Tarakono blogas

Kadangi įsigijau pirmąjį bent minimaliai vertą dėmesio automobilį (kuriuo susižavėjau niekada gyvai nematęs), tai sugalvojau, kad gal jam reikia skirti visą atskirą kategoriją bloge. Gal tai paskatins dažniau užsukt ir parašyt ką nors (suprantu suprantu, kad mažai kam bus įdomu apie mano meilužę prancūzaitę skaityt, bet man tai nerūpi, jei atvirai). Kadangi jau praėjo 2+ mėnesiai nuo pirkimo, tai dar reiks prisivyt ir parašyt už tuos abu mėnesius. Ką gi, pradedu ir pristatau jums Peugeot 106 Rallye S2.

2010-08-03 – Viskas prasidėjo nuo BaurTC nuotraukos auto.Banginių klube ir jo žodžių “emocijų už Subaru daugiau teikia”. Iškart susidomėjau – tie žodžiai mane papirko kaip saldainis vaiką… Pradėjau Googlint ir YouTubint. Ir tai buvo antras dalykas, kuris nupirko mane – šis video: K56XW3Ca9zc. Daugiau man nieko nebereikėjo – įsimylėjau. Nutariau kurį laiką patykoti skelbimų Lietuvoj – tikėjausi surasti už prieinamą man kainą…

Apie patį automobilį jau galėjau pasakyti tiek, kad jie ypatingai mėgstami D. Britanijoj. Ten ir ekskliuzyvai anie – tik 500 tokių pagaminta ir kainos prasideda nuo 2000 svarainių. Kuo jie skiriasi nuo paprastų 106 arba 106 GTi? Šis modelis buvo išlengvintas, paruoštas kuo paprasčiau – standartinė versija neturi nei ABS, nei vairo stiprintuvo, nei el. langų, nei plastmasinių salono apdailų ten, kur nereikia – nieko. Skiriamieji šio modelio bruožai buvo mėlynos spalvos kilimas, ciferblatas ir raidės ant bėgių perjungimo svirties. Gražiai ta mėlyna spalva žiūrėjosi… Taip pat šie modeliai turėjo išskirtinį sėdynių ir durų apdailos raštą, ženkliuką “Rallye” virš daiktadėžės ir viduj kaip ir viskas. Automobilio išorė yra su standartine sportiškesne apdaila – ir GTi, ir kitose specialiose versijose tenka pamatyt tokią apdailą. Nėra halogenų, nėra lietų ratlankių – automobilį puošia balti Michelin skardinukai – ir stiprūs, ir sąlyginai lengvi. Po kapotu 1,6 variklis ir 105 arkliai. Lyg ir nieko ypatingo, tačiau automobilio svoris mažiau nei 900kg! Tik GTi variantas buvo galingesnis – 120 arklių, bet ir sunkesnis, su daugiau privalumų jie eidavo. Posūkiuose, teigiama, Rallye versija yra greitesnė.

2010-08-12 – Naujas Peugeot 106 skelbimas – iš Telšių. Kadangi prenumeravau visus Peugeot 106 skelbimus (o jų tikrai nedaug), kad neduokdie nepražiopsočiau, vieną rytą pastebėjau įdomu skelbimuką. Iš išorės lyg ir Rallye versija, lyg ir ne – ne visi lipdukai yra, nėra skardinukų ir šiaip aukštesnė tokia atrodo… Vidus irgi vos keliomis smulkmenomis skyrėsi nuo Rallye versijos – nebuvo Rallye ženkliuko virš daiktadėžės. Įdomiau buvo jos vardinti privalumai. Šis modelis ir su vairo stiprintuvu, ir su elektriniais langais, ir su šildomom sėdynėm. O įdomiausia – dokumentuose nurodytas variklis – 1,5l ir 40kw, nors turėtų būt 1,6l ir 77kw. Paskambinau, paklausinėjau – lyg ir nieko nežino, kad kažkuo ypatingas modelis, todėl paprašiau įmesti variklio nuotrauką, kurią tą patį vakarą ir įmetė. O jau koks purvinas jis buvo – siaube… Lyginau variklių nuotraukas (skelbimo ir tikrų Rallye) ir lyg viskas sutampa… Dilema – ką daryt? Kaina tikrai gerai buvo… Tai dar keletą dienų svarsčiau, tariausi su keliais žmonėm ir nusprendžiau, kad reikia nuvažiuot į Telšius. Foto iš skelbimo: front, rear, interior, engine.

2010-08-18 – Visgi savo minties keliauti į Telšius apžiūrinėti automobilio neatsisakiau. Susitariau ir su pardavėja, ir dar Mindaugas prisijungė. 6:45 traukiniu pajudėjome iš Vilniaus… O siaube, kaip aš miego norėjau. Keista, bet buvo mažas jauduliukas. Labai norėjau, kad automobilio būklė būtų gera, kad galėčiau nusipirkti. Tuo pačiu nenorėjau paskubėti, norėjau palaukti tikrai geros būklės 106 Rallye. Nuo Šiaulių jau visai pradėjau nekantraut. Galų gale išlipom Telšiuose. Ėjom ėjom ir neilgai trukus aš jau ją mačiau aikštelėj. Šypsojaus. Nepamenu, kurį pirmą dalyką pažiūrėjau, bet tikrai vienas pirmųjų – VIN kodas. Mano milžiniškai laimei, jis įrodė spėjimus, kad tai Rallye versija. Žiūrinėjom žiūrinėjom tą automobilį. Lyg ir visai ok. Paprašiau pravažiuot. Pajudant iš vietos užgęsau, bet och, kaip smagiai traukia. Šeimininkė sėdinti šalia stebėjosi, kad taip greit važiuoja (dugnu variau). Mindaugas pasakė, kad iš duslintuvo dūmija ganėtinai stipriai. Dilema… Ką daryt? Nutarėm į servisą nuvažiuot – ten patikino, kad tai nieko baisaus – vožtuvų gumeles pakeist ir tiek. Ok. Nuderėjau kainą vos 200 lietuviškų (bet ir pradinė kaina gera) ir varėm į Regitrą! Atvažiavom ir pradėjo lynoti – taip taip, tai Dievas šventina naują pirkinį, kuriuo nuoširdžiai džiaugiaus. Pavežėm dar pardavėją (jau nebe šeimininkę) arčiau namų – matėsi, kad kažkaip nesinori atsisveikint su savo kibiriuku. Nusikabino žaisliukus nuo veidrodėlio… Ir nuėjo. O mes dar važiavom į kapines – norėjau senelio kapą aplankyt. Porą smagių posūkių… Kaifas! Truputį lyg ir pasiklydom, tai sustojom prie parduotuvės. Proga apžiūrėt smulkmenas, kurių nepastebėjom ir panašiai… Pafotkino Mindaugas dar. Yra dalykėlių, ką pasitvarkyt reikia, bet lyginant su buvusiom Honda ir Mitsubishi (visi trys automobiliai 1996 metų gamybos), tai Peugeot būklė geriausia, o nupirkta pigiausiai (Honda parduota ir Mitsubishi nupirkta buvo tais pačiais metais). Ir smagiausia, ir greičiausia, ir veikiausiai ekonomiškiausia (jei ramiai važiuočiau). Vienu žodžiu, labai džiaugiuos. O jei dar palyginus būklę su VW Golf dyzeliukais ir Opel Astra GSI, kuriuos apžiūrinėjau, tai išvis gerai. O kainų skirtumas tarp pastarųjų ir Peugeot – apie 1500. Gal per daug giriu savo kibirą, tai galiu pasakyt, kas jam blogai – bagažinėj dešinėj pusėj su kėbulu liūdna – prarūdijusi skylė. Taip pat visa išorė apdaužyta akmenukais (lakas, dažai kai kur išmušti), įlenkimų mažiukų (ir vienas normalus) yra… Na ir variklis truputuką tepaliuką valgo. Nieko, susitvarkysiu su laiku viską. Pasiklausę kelio, suradom kapines, o po to nuvarėm į autobusų stotį – suvalgėm po kebabą (yeah), patikrinau ar yra ABS (nėra) ir Mindaugas išvyko į pajūrį. O aš sėdau į savo naująjį kibirą ir patraukiau Vilniaus link. Dar užšokau į degalinę – pilną baką susipyliau. Kadangi dūmelį jau mačiau savo galinio vaizdo veidrodėlyje, tai nutariau važiuot labai ramiai. Muzika nekaip grojo – nežinau ar čia bėda pavargusioj magnetoloj, ar automobilio audio aparatūroj… Bet nieko – klausyt buvo įmanoma. Kairiuose nutariau sustot ir užsipilt tepalo – nubėgau į Alaušą, nusipirkau litrą Fina First 300 10w40 ir susileidau. Dūmai dingo. Keista, ne? Sėkmingai važiavau į Vilnių. Per daug neišsišokdamas, nepasiduodantis provokacijai – o jau apsukos kokios aukštos – trumpi bėgiai. Grįžęs į Vilnių iškart nuvažiavau prie Žliobos! Apsižiūrėjo truputuką… Uch, bet koks patenkintas buvau. Grįžau namo laimingas! Gera diena.

2010-08-22/23 – Nuvažiavau pas tėvą parodyti savo pirkinuko ir tuo pačiu kelias smulkmenas pasidarėm – išėmėm skydelį ir pakeitėm lemputės, išėmėm magnetolą ir CD keitiklį, bei JamesBondinį imobilaizerį… Su skydeliu kiek knisliavos, siaubas – vos išimt pavyksta – trukdo vairas ir šiaip ten tos vietos nelabai daug. O atgal įdėt dar sunkiau, bet šiaip ne taip sustūmėm… Dar kol ten kieme trynemės, tai porą kartų pravažiavo žiauriai panašus 106 (su tokia pat apdaila). Trečią kartą jau jis mus pamatė, sustojo ir pabendravo. Pas aną 16v variklis (120 arklių). Ir šiaip ten veikiausiai GTI, kadangi ir kondicionierius yra, ir ko tik nėra… Jame visi privalumai, nors ženkliukai teigė, kad Rallye. Kitą dieną nusipirkau salono valymui priemonę. Tiesa, tikėjaus putų, kurios gerai purvą ištraukia, bet nupirkau ryškiai kažką ne to, nes papurškus niekas neputojo – bet bagažinės kilimėlį išvaliau šiaip ne taip. Po to pastebėjau, kad laikinai – greit išsipurvino. Bet panelei valyt šis purškalas tinka! Taip pat nusiploviau kibirą savitarnos plovykloj – dabar tipo daugmaž gražus ir blizgėjo. Todėl kai nuvažiavau prie Žliobos, Mindaugas pafotkino truputuką.

2010-08-30 – Pirmasis remontas kaip ir… Jau ir Hondai taip buvo… Duslintuvas nupuvo! Ir prie pat išmetimo kolektoriaus… Bet už 100 litų sutvarkė – įvirino dar gofrą. Ta proga ir video susukau pagal senas tradicijas:

Oi, buvau pamiršęs video vieną įmest. Nu bet veikiausiai dauguma skaitytojų jau matė tai Facebooke. Greitis mažiukas, bet linksma buvo + pridedama nuotaikinga muzika.

Galų gale atsirado pinigų (užtat pardaviau savo paskutinį vienratį) ir nuvežiau savo kibirą į Raseinius taisyti galinio tilto… Visai jau paskutinioji buvo jam – prastai laikėsi ant kelio, galas plaukiojo, stabilumo nulis. Tad buvau labai laimingas, kad atsirado proga susitaisyt. Tuo pačiu paprašiau, kad jį dar ir pažemintų, kiek galima daugiau, bet ne per daug. Palikau aš tą kibiriuką sekmadienį ir laukiau trečiadienio, kada galėsiu važiuot pasiimt to savo tobulo automobilio. Siaubas, kokios “lomkės” buvo, kaip norėjau greičiau pamatyt savo kibirą… Ir atėjo tas ilgai lauktas trečiadienis. Dar blyn į paskaitą reikėjo eit – tikrų tikriausia kankynė!!! Šiaip ne taip pratempiau tą paskaitą, pratempiau tas valandas iki autobuso ir tas 2,5 valandos autobuse. Tiesa, važiavau ne vienas, bet nesakysiu su kuo – paslaptis. Su mergaite tokia viena… Draugė ji tik, nedarykit skubotų išvadų, ponai. Nuvažiavom į Raseinius ir po minutės jau mus paėmė meistriukas (kaimelis, kuriame taisė, dar apie 20 km nuo Raseinių)… Su nekantrumu sėdėjau jo pežuke… Papasakojo, kad tokio storo stabilizatoriaus, kaip pas mane, dar nei viename pežuke nėra matęs ir jis 3 kartus storesnis už jo (o pas jį 405 universalas!)… Sakė, kad labai kietas galas ir taip jau buvo, o dabar pažeminus išvis standumo tūkstantis. Atvažiavom į kiemą ir aš jau matau jį – savo meilę! Jau iš galo matėsi, kad pažemintas kaip reikiant. Draugė dar sakė, kad manęs tokio išsišiepusio ir laimingo dar nėra mačiusi. Važiavom į Vilnių, bet pakeliui dar sustojom Kaune, kur nusipirkau BF Goodrich Profiler G padangas!!! Gerulis. Su tokiu standžiu galu ir tokiom gerom padangom, manęs nuo žemės nenuplėš net viesulėlis (viesulas nuneštų – lengvas kibiras). Tiesa, 170kmh surinko dar visai normaliai. Grįžau į Vilnių su plačia šypsena.

Beeet bėda išliko ta, kad priekis tai nežemintas! Todėl kibiras atrodė lyg bulbių prikrauta bagažine. Tai penktadienį palikau, kad pripjautų priekines spyruokles (nu neeeturiu jau pinigų spyruoklėm, nors ir negerai tas pjovimas). Pripjovė ir spyruokles (po 1,5 vijos). Ir vaizdas jau geresnis… Na taip taip, nuplauti žiauriai reikia, o ir tie raudoni ratai baisiau nei baisu (bet bišken juokinga). Bet ateinančią savaitę ir ratus, ir padangas dėsiu jau kitus. Dropas + ratai + padugnės = awesome (photoshopas). Svarbu ir tai, kad gražu ne tik man, bet ir draugam kai kuriem (o gal dar daugiau reikia?). Tik įdomu ar merginos į tokį kibirą lips, ar teks su Mazda važinėt merginų kabint…

Facebookėje pastebėjau, kad streetking.lt organizuoja pirmą orientacinių varžybų etapą, tad parašiau Mantui, Mindaugui su pasiūlymu dalyvaut. Mindaugas nepanoro. Tačiau dviese su Mantu nutarėm važiuot – atrodė visai įdomu. Dar ir komandos pavadinimą gražų sugalvojom – “Kibirai”.

Atvažiavom į vietą… Blyn. Visi visus pažįsta, linksmi, kalbasi. Nu mes tik Abudhabi racing komandą pažinojom, kadangi slalome dalyvavo. Tai jie truputį atskleidė tam tikrų niuansų. Pasirodo, kad daug geriau važiuot keturiems, nei dviems – viskas daug greičiau vyksta. Kol vairuotojas su keleiviu sėdi mašinoj, kiti du ieško kodo ir staigiai praneša tiems dviems mašinoj. Keleivis sėdi su kompu, iškart jau ieško internete, kur važiuot, o vairuotojas gali privažiuot arčiau, kad mažiau dviems paleistiems komandos nariams eit/bėgt reiktų. Ateinantį etapą reiks bandyt taisyt šią spragą.

Pirma kodą gavom sms žinutę ir suvedę jį į tam tikrą puslapį, gavom užuominą. Sukurta visa istorija apie vaikiną, pamačiusį merginą sporto klube, kurios jis ieško. Pirma užuomina skambėjo panašiai į “o kur ji yra? Gal jos vardas Viktorija? O gal vardas kitoks?” ir liepimas kodo ieškot ant daikto su užrašu “10kV ir 0,4kV”. Nu blyn. Aš iškart pagalvojau, kad reikia sporto klubo “Karolina”, nes “vardas kitoks”, tai mes blyn ir nuvažiavom į Karoliniškes… Net radom transformatorines su tais užrašais!!! Nu blyn, viską išieškojom, nu bet nieko neradom. Ilgai dar ten trynemės ir net po to paprašėm pagalbos, tad davė naują užuominą, kuri jau aiškiai nurodė, kad reikia važiuot prie Vichy vandens parko. O kodėl? Taip ir likom nesupratę… Nu bet ten nuvažiavę jau radom kodą.

Antra užuomina buvo apie sporto klubą FitCurves ir ten išvis jokio galvosūkio nebebuvo. Užuominos – Šeškinės TEO pastatas ir neįgaliųjų vieta parkinge. Iškart radom tiek vietą, tiek kodą.

Trečia užuomina – “universali sporto arena” ir “ledo rūmai”. Nu tai aiškiau, nei aišku. Apvažiavom pro tą pusę, kaip reikėjo (kad “pušelės liktų dešinėj”). O ten buvo eilėėė kaip reikiant. Pasirodo, ten, neapšviestoj aikštelėj, reikėjo apvažiuot slalomą. Tad Mantas gavęs žemėlapį bėgiojo, o aš jam iš paskos važiavau. Nebuvo sunku. Kitiems dalyviams su S klasės mersu sekėsi tikrai sunkiau. Kai apvažiavom, Saulius davė kodą ir varėm toliau.

Ketvirta užuomina – Impuls sporto klubas Karoliniškėse. “Du žaibai ir didelis vamzdis tarp jų”. Atvažiavę radom 2 priparkuotus opelius aikštelėj, tarp kurių tikrai buvo vamzdis. Stebėjomės, kaip čia taip pavyko… Turbūt organizatorių automobiliai ten. Kodą radom ant vamzdžio prie sienos pusės. Bet jau taip gerai užkištas, kad eina sau…

Penktasis punktas buvo Vingio parke (užuominos apie estradą). Kalba ėjo apie pėsčiųjų tiltą ir sunkiai dviračiais pravažiuojamą vietą. Aš žinojau, kur tai yra, tad tiesiu taikymu ten ir nuskuodėm. Oi, čia jau reikėjo normaliai pabėgiot. Padusau net ir sušalau, nes jau tikrai šaltoka buvo!!! Šiaip ne taip radom tą kodą ir bėgom atgal. Uch, pavargęs buvau ir padusęs.

Šeštoji užuomina buvo apie “vieno lito savininkę” ir maniežą. Tai veikiausiai, Žemaitės. O aš tai jo negirdėjau. O bet tačiau, prieš mus važiavom kiti dalyviai su golfu, tad mes tiesiog sekėm juos. Kodas turėjo būt ant neveikiančio žibinto… O jau kiek ten daug tokių neveikiančių žibintų. Klaidžiojo vienu metu 3 komandos berods, jei ne 4. Visaip ten ieškojo ir panašiai, bet galiausiai radom.

Septintoji užuomina – Žalgirio stadionas ir kasos. Nu bet ten tai irgi sunkiai paslėpta buvo. Irgi teko paklaidžiot, eina na. Irgi radom, nors ir užtrukom.

Aštuntoji užuomina – Šilo tiltas, kartingai ir “kavinė”. Nu tai ten jau nesunkiai radom tą užrašą ir tai buvo paskutinis punktas…

Grįžom į startinę vietą. Visi dalyviai jau buvo susirinkę, vėliau sužinojom, kad mes paskutiniai ir atvažiavom. Garbinga 20 vieta iš 20!!! Nu jo, juokinga ir man buvo. Bet buvo tikrai smagu tiek man, tiek Mantui. Planuojam dalyvaut ir kitą kartą po 2 savaičių. Lyg ir Saulius žadėjo prisijungt į ekipažą su racijom ir panašiai. Tai jei taip bus, tai tikrai turėtų pasisekt daug geriau.

Dar vėliau kartu su Sauliumi nuvažiavom “super kebabų” ir aš dar arbatos paėmiau – gerklę skaudėjo po tų visų lakstymų. Tai nuo 00:00 iki 2:30 kažkur ir prašnekėjom tryse! Vakaras, naktis – awesome. Labai gerai praleistas laikas.

Komentarai? Maroziukai su Honda S2000 tai eina sau. Nėr net ką komentuot. Stebėjaus tiesiog jais. Ir lakstė greit, ir maroziškumas labai jautės. Dar va šiandien galvojau, kad tos užuominos (na, nepaisant pirmosios) tai išties nėra labai sudėtingos. Faktiškai iškart nurodo tikslią vietą ieškojimui. Jei aš organizuočiau, bandyčiau rašyt taip, kad labiau galvą palaužyt reiktų. Bet čia gal pirmasis etapas toks lengvas, gal bus sunkiau vėliau?

Nors pirmame etape patyrėm fiasko, bet mes nenusiminėm, nepasiduodam ir nutarėm važiuot ir antrame etape. Šį kartą aš su Mantu pasiruošėm kur kas geriau – pasiėmėm Saulių V., mano brolį, dėl ko man į kibirą teko susimest galines sėdynes. Ir dar Saulius parūpino labai gerų racijų, kas tikrai gelbėjo. Kompiuteris, GPS – viskas vietoj. Išvažiavom. Nu biškį iš aikštelės ne į tą pusę pasukom, nu bet nieko. Visą kelią lakstėm kaip be galvos. Jėėėtau, koks mašinos laužimas, net nemalonu. Ir dar benzino kiek suvalgo!!!Anyway, nepasakosiu kiekvieno punkto iš eilės turbūt… Bet štai prie Olandų g./Antakalnio g. žiedo aikštelėj prie bažnyčios koks bajeris buvo. Sėdėjau aš mašinoj, laukiau, kol subėgios tie visi trys. Nu ir buvau netoli išvažiavimo. Ir įvažinėjo mašina. Nu aš atbuliniu pavažiavau nemažai, kad vietos apstu jai būtų. O ji blyn vis vien į mane važiuoja. Užkirto kelią tipo ir jau lipa lauk toks stambus vyrukas neprotingo veido. Pas mane kaip tik visi susėdo jau. Kaip skuodėm iš ten, eina na. Kaži, kodėl mus gaudė, ką pridarėm. Svarbiausia, kad prieš jai atvažiuojant aš kokias 3 ar 4 minutės tikrai ramų ramiausiai toj aikštelėj stovėjau. Neaišku, kas susišvietė tam žmogėnui. Long story short, mes atvažiavom 12 iš 18… Nu šakės. Taip lakstėm, o tik 12. Nusivyliau aš tom varžybom, žiauriai greit važinėt reikia!

O šį ketvirtadienį vyko tų pačių organizuojama orientacinių treniruotė. Nutarėm važiuot kur kas ramiau, neskubant, savo malonumui. Sauliaus V. net ir nekvietėm, jis tai ragintų lakstyt ir skubėt. Ramybės mes norėjom. Diiieeeve, šįkart daug sunkiau buvo kodų ieškot, nors ir į tinkamą vietą atvažiuodavom. Apie 2 valandos buvo praėjusios, kuomet mes dar Žvėryne sukiojomės. Išsikvietėm turbūt kelias pagalbas per visas varžybas, pravažinėjom 60 km, bet buvo visai faina – daug geriau, nei nutrūktgalviškai lakstyt, skubėt, laužyt mašiną. Nors ir šįkart pasitaikė su priekiniu bamperiu kliudyt bordiūrą. Apsidraskė jis biškį. Nu ir blyn, pamečiau lempų apipurškimo plastmasę vieną, kas labai labai liūdna, kadangi labai retai ant 106 tokie būna. Nežinau, kur aš rasiu jį nusipirkt. Reikės turbūt tiesiog kamštuką susirast, kuris uždengtų tą skylutę. Sucks, karočia. O šiaip šiose orientacinėse mes visgi buvom net 6!!! Tai ne taip jau ir blogai. Nu ok, dalyvių tai iš viso tik 7 buvo, nu bet vis vien.

Nemanau, kad dar dalyvausiu orientacinėse. Vilniaus gatvės tam ryškiai netinkamos, gaila mašinos. Per slalomus mašinos nėra taip drožiamos, kaip per orientacines.

Kad jau turiu neva labai sportinį kibirą ir pačiam yra noras megėjiškai “sportuot”, tai pasitaikius progai pasigriebiu kokių geresnių dalių. Dažniausiai tai nutinka, kai kas susicrashina ir tenka leist automobilį padaliam.

Lygiai taip pat nutiko ir su šitom dalim. Štai lopšį vos už 40 litų pasiėmiau iš Fel’o, kuris savo Ford Sierrą sudaužė bedriftindamas Siemens aikštelėj. Lopšys BAISUS. Bet porolonas vietoj, kas yra gerai. Per vasarą, kai gausiu algą, persisiūsiu juodai ir bus ledinis lopšys. Tada įsimesiu į kibirą! Laukiu nesulaukiu. Priekines žemesnes, kietesnes spyruokles ir rasporkę (strut bar) pasigriebiau už 150 litų iš Audriaus, kuris supylė savo 106 GTI į medžius… Rasporkę jau bandžiau dėt, bet nelabai ji pas mane lenda. Reikės labiau pasiknist, kai laiko turėsiu. Spyruokles irgi kada prie progos pasikeisiu. Tik nežinia ar pačiam pavyks, reiktų bent spyruoklių suspaudėjo… Ir šiaip ten daug knisliavos.

Negražu džiaugtis pažįstamų nelaimėmis, bet tokių būdu gaunu dalių… Circle of life, tsakant.

Ilgai džiaugiausi savo Pežuku. O dar ilgiau delsiau rašyt apie jį blog’e. Kažkaip nepakildavo rankos, žiauriai tingėdavau. Bet, atėjus įkvepančiai nakčiai (visgi, Kalėdinės nuotaikos mane aplankė šiandien – per TV3 rodo “vienas namuose”) aš galų gale pasiryžau.

O apie Pežuką yra ką rašyt. Oooi, kaip yra. Draugai jau žino, su kokiom problemom man teko susidurti, bet dėl savęs (ir dėl tų dviejų mano blogo skaitytojų) viską aprašysiu ir čia – stengsiuos nepagailėt ir vaizdinės medžiagos. Aišku, visko tikrai neaprėpsiu per naktį (net jei neičiau miegoti ir rašyčiau iki ryto), tad išskirstysiu viską dalimis.

Viskas prasidėjo auto.Banginių meete liepos mėnesio pradžioj. Atsimenu, važiavau aš iki Gaižiūnų savo kibiriuku smagiai dardėdamas keliu – be garso izoliacijos, be nieko. Toks sportisch jausmas… Keliai, kraštovaizdis – gražu, nuotaika gera. Net iki 180kmh įsibegėjęs buvau. Ir į meetą atvažiavau be problemų, gerai keliese ten pasibuvom pirmą vakarą, skaniai šašlykų, šonkauliukų užvalgėm ant laužo keptų. O kitą dieną buvo dar daugiau dalyvių, dar daugiau automobilių, mėsos ir smagumo. Ir aišku, buvo organizuojamas slalomiukas Gaižiūnų poligone, kaip gi be jo. Bevažiuojant iki ten, dar smėlyje užklimpau! Bet išstūmė mano kibirą – jei ką, būtų ir išnešę ant rankų – lengvas gi. O tas slalomiukas toks visai smagus ir sudėtingas buvo – klydo visi, o aš netgi labai (nei vieno gero važiavimo nepadariau). Ir vieno važiavimo metu, kai apvažinėjau kuoliuką trečiu bėgiu ties 130kmh, pasigirdo ausiai nemalonūs garsai. Trauka biškutį dingo, o galiausiai automobilis tada dar ir užgeso, vos spėjus iki finišo nudardėt. Tai va. Pagrindinis įtarimas – prasukti indėklai. Realiai, pagal visą logiką, menkai tikėtina, kad kažkas kito galėjo nutikt. Matyt, buvo tepalų trūkumas (tikrinau tik prieš išvažiuojant iš Vilniaus ir tada dar norma buvo) ir posūkyje, kai jie visi sutekėjo į vieną karterio pusę, alkūninis tuos indėklus ir užvėlė… Vienas dalyvis dar prieš slalomą buvo susirūpinęs mano variklio darbu, bet dėl to garsaus genio daug kam kildavo klausimų, tad aš labai ir neėmiau į galvą. O gaila… Būčiau patikrinęs tepalų lygį, būtų buvę geriau. Iš poligono grįžau iki stovyklavietės vos ne vos ir tą vakarą laaabai neblogai prigėriau – iš nevilties ir liūdesio, tipo. Prabudau ryte kaip agurkelis savijautos geros, bet ilgai netruko, kol supratau, kad viskas, kas nutiko, nebuvo sapnas ir mašiniukas vis dar serga. O juk dar laukė linksmiausia dalis – tai grįžimas namo iki Vilniaus! Atstumas visgi nemažas, o automobiliui tai visai nekažką. Bet kada galėjo variklis užklyniti. Pasigriebiau dar linksmų plaučių informatiką dalyvį į keleivio sėdynę, krūvą kuoliukų bagažinėn ir iškeliavom. Lėtai, atsargiai, kad tik neišprovokuotume kokio nors gedimo. Plentu Kaunas – Vilnius nevažiavau greičiau 80kmh. Trukdžiau žmonėms, aišku, bet ką galėjau padaryt? Nieko, tad laikiausi dešinės pusės ir tiek. Ir su tokia sėkmės formule pasiekiau savo namus! Pastačiau aš tą Pežuką kieme, nužiūrėjau, atsidusau, nuėjau namo…

Tai buvo pirmoji iš krūvos lemtingųjų datų – 2011-07-09 (savaitė iki mano gimtadienio). Ir čia Pežuko istorija tik prasideda…

Bėda po vieną nevaikšto! Part 2
Bėda po vieną nevaikšto! Part 3

Bėda po vieną nevaikšto! Part 1

Ir štai automobilis nuo pat liepos 10 d. stovėjo mano kieme po stogu, rinko dulkes, šiukšles ir užėmė parkavimo vietą. Kartais prasukdavau pro šalį pasižiūrėt ar visos dalys vietoj, ar niekas neapgadinta, ar Pežukas išvis dar ten stovi… Atsisėsdavau, suimdavau rankomis vairą, nusišypsodavau ir po to nuliūdęs nueidavau. Galvojau, ką daryt. Atrodo, vieną dieną būdavau pasiryžęs tvarkyti automobilį, kad ir kiek bekainuotų, o štai kitą dieną galvodavau apie jo pardavimą (nors ir gaučiau tik centų centus už jį). Nugalėjo gėris! Gėris, jei ką, nėra automobilio pardavimas.

Rugsėjo antroj pusėj jau pradėjau rimčiau kažką daryti. Ieškojau meistriukų, jiems skambinėjau ir pavyko rasti netoli namų esantį garažiuką, kuris taip ir vadinasi – “garažiukas”. Kadangi kainos mane tenkino, vieta patogi, o ir buvo patikinta, kad dirba kokybiškai (nors ir pradedantieji), susitariau su jais dėl automobilio taisymo. Taip pat sutariau su jais, kad padės ir variklį surast, galės važiuoti kartu jo apžiūrėti. Kol kas viskas pakankamai gražiai klostosi.

Pasidomėjau ir sužinojau, kad variklis tinka nuo 306 Pežuko. Nors realiai jis silpnesnis, bet tai tik dėl įpurškimo sistemos. Bet galva, blokas – identiški. Pritvirtinus mano senąjį įpurškimą, turėčiau turėt lygiai tą pačią galią, kokia ir buvo (didesnę arba mažesnę priklausomai nuo seno ir naujo variklių būklės). Tad nevargau ieškodamas variklio būtent nuo Rallye (turbūt taip ir nebūčiau radęs) ir iškart ieškojau būtent iš Peugeot 306. Aišku, norėjau 16v versijos iš 106 GTI, bet po indėklų prasukimo iki rugsėjo vidurio taip ir neradau. Pradėjom važinėt pagal skelbimus. Buvo gal 4 ar 5 variantai. Pradėjau važinėt nuo brangesnių variantų (kažkaip galvojau, kad taip didesnė tikimybė surasti gerą variklį). Buvom ir Salininkuose, ir už Naujosios Vilnios, o galiausiai variklį suradom prie Olandų žiedo Vilniuj! Ir nusipirkau pigiausią!!! Vos 250 litų palikau. Prieš tai žiūrėti buvo parduodami ir už 300, ir už 400, bet net primityviai “matuojant” kompresiją, pastebėta, kad visi jie apyšūdiniai (viename variklyje stumokliai išvis neprasisuko, užkepę buvo), o paskutiniame, kurį ir nupirkau, kompresija buvo daugmaž visuose cilindruose vienoda ir pakankamai gera.

Kitą dieną pasiėmęs Mazdą nukeliavau į InterCars nusipirkti krūvos gėrio! Ant tepalų netaupiau, ant kitų dalykėlių irgi. Juk būtų apmaudu, jei vėl kas nutiktų varikliui dėl tepalų kokybės stokos. Dar Dominykas nuolaidą suveikė jiems, tad kažkiek litų net ir sutaupiau (neskaitant to, kad nemažai ir išleidau). Aišku, viso to net neužteko, pastoviai gi atsiranda nenumatytų pirkinių. Tad iš viso pirkau 5l tepalų, 6l antifrizo, oro ir tepalų filtrus, vožtuvų dangtelio ir karterio tarpines, paskirstymo diržą, alkūninio veleno riebokšlį, vandens pompą… Anokia čia paslaptis, tad galiu parašyt, kad vien už šitą išvardintą gerį palikau 365 litus! O kur dar draudimas metams ir darbų kaina… Nu vienžo, išlaidos normaaalios (baisu net įsivaizduoti, kiek pinigų išleidžia rimtesnių automobilių savininkai).

Ir štai spalio 3 d. prasidėjo Pežuko ardymas. Kaip supratau iš kalbų, nelabai jiems tai patiko, kai kurie sprendimai gaminant automobilį buvo pasirinkti sudėtingesni, nei pvz Honda ar Subaru automobiliuose – motoristas su jais pagrinde buvo susidūręs, tad turbūt mažiau įprasti konstrukciniai sprendimai ir patirties stoka lėmė tokią nuomonę. Bet nieko nėra neįmanomo. Spalio 4 d. variklis jau buvo išimtas ir buvo galima pažiūrėti į tuščią skylę po kapotu! Nieko ten gražaus, che. Biškį pafotkinau, pafilmavau. Jau buvo matyti finalas! Ir neužilgo, buvo įkėlinėjamas variklis – pafilmavau, žinoma. Vienu momentu teko kamerą dėt į šalį ir padėt jiems tai daryti – dviese nelabai susitvarkė tokiais primityviais metodais (kaip kad patys apibūdino). Variklis IN. Dar visi pajunginėjimai užtruko kelias dienas, bet štai štai štai, jau spalio 7 d. buvo galima išgirsti pirmuosius gyvybės garsus! Kad neatrodyčiau juokingai absurdiškai apgailėtinas, tai turbūt nelyginsiu šio garso su naujagimio verksmu. Juo labiau, kad garsas veikiau primena dyzelio klaksėjimą. Bet man asmeniškai nerimą kėlė DŪMAI. Jų buvo daug kur – tiek iš duslintuvo, tiek iš pačio variklio skyriaus. Aišku, mane nuramino, kad iš po kapoto dūmai rūksta dėl to, kad ant išmetimo kolektoriaus biškį yra tepalų (dėl purvinų tepaluotų rankų ir prisilietimų), o iš duslintuvo – kondensatas (kuris rūksta iki šiol, bet tai nieko baisaus, nes dūmuose nėra pašalinių medžiagų). Nevermind. Viskas sėkmingai pasijungė, išvažiavau pavažinėti vėlai vėlai vakare. Toooks geras jausmas, taip buvau išsiilgęs malonumo vairuoti (su Mazda ne taip smagu).

Spalio 8 d. nuvariau mašiną nuplauti į Švaros Brolius, o kitą dieną sudalyvavau slalome! Paėmiau 4 vietą. Ech, tas geras jausmas… Atrodo, kad visos problemos kaip ir išsisprendė ir belieka džiaugtis Pežuku, beeet, kaip jau skelbia įrašo pavadinimas, taip paprastai neišsisuksiu su tuo… Bet kadangi šis įrašas ir taip jau perpildytas tekstu, video ir nuotraukomis, apie tolesnes problemas – vėliau.

Bėda po vieną nevaikšto! Part 3

Bėda po vieną nevaikšto! Part 1
Bėda po vieną nevaikšto! Part 2

Viskas klostėsi pakankamai gražiai. Automobilis gražiai važiavo, dalyvavau net studentų slalome Kaune prie Nemuno žiedo, kuriame baisiai susimoviau. Džiaugiausi automobiliu, jo trauka, valdomumu. Na, viskas buvo taip pat, kaip prieš indėklų prasukimą! O tada, pravažiavus beveik 800 km po variklio keitimo, pasigirdo keisti garsai kažkur, bet nežinia kur. Tai buvo spalio 18 d. Pasikviečiau Einimą, nutempė automobilį į garažiuką, daugmaž pasižiūrėjo, pasiklausė. Prieš tempiant galvojo, kad gali būt indėklai. Tipo pagal šią teoriją būtų taip, kad nupirkau variklį su prasuktais indėklais į kurį buvo supilta medaus ir po 800 km, kuriuos jau nuvariau, tiesiog išsiplovė ten viskas ir atsiskleidė. BET šitą teoriją atmetėm, nes garsas kiek kitoks ir + jis beveik baigiasi, kai įminta sankaba. Tad veikiausiai problema greičių dėžėj! Vat. Hipotezė: guoliai kokie nors šūdą mala. Nu irgi nieko gero, aišku, bet bent jau ne variklis. O kol kas važinėjau, nes vis vien tvarkyt reiks jau, o kažką blogiau padaryt sunku (ir gal nepadarysiu). Trauka, bėgių perjungimas OK. Vienintelis minusas – garsas. Jokių kitų pašalinių dalykų nėr. Su Einimo leidimu automobiliu važinėjau. Aišku, stengiaus kuo mažiau, kiek tik reikia. Ir po Gretos gimtadienio bevažiuojant namo, automobilis prarado trauką, krito greitis, į greičio pedalą nebereagavo ir teko stot į šalikelę. Pavyko dariedėt iki įvažiavimo į kiemą Viršuliškėse. Mindaugas padėjo man, atvažiavo ir nutempė iki garažiuko. Ten automobilis stovėjo kažkiek dienų, nes man visiškai nebuvo motyvacijos kažką ir bedaryt. Kažkaip buvo pasitarta su Mantu, šiaip pamąsčiau ir nusprendėm, kad dėžę nusiimsim patys. Taip norėjau sutaupyt pinigų (ir pavyko). Pasiskolinom garažą iš Matusevičiaus ir pradėjom darbus. Užtrukom visą dieną, kol viską atsukom, atjungėm, nuėmėm pavarų dėžę… Ir ką ten pamatėm? Nulūžo visi 6 smagratį prie alkūninio veleno prilaikantys varžtai! Būtent jie ir kėlė barškantį garsą. Varžtai buvo perveržti, o tai darė garažiukas. Automobilį palikom nakčiai prie garažo. Kapoto nepavyko uždaryt dėl to, kad reikėjo kažkaip gi variklį laikyt, nes be dėžės jis neiškabos. Ką radom grįžę? Bomžai kažkokie blyn nupjovė akumuliatoriaus klemus. Tai reikėjo laidus iš naujo pravedinėt. Blyn, papildomas išlaidos ir dar labai sunervino tai. Automobilis vėliau buvo nutemptas garažiukui, jie sutvarkė problemas su smagračiu. Tada vėl tempiau automobilį į kitą servisiuką pas elektrikus, kurie jau ten sutvarkė laidus ir signalizaciją. Užsivedžiau šiaip ne taip. Tik kartais starteris nereaguodavo. Jau pradėjau jausti, kad reikės ir su starteriu kažką daryt. Bet anksčiau nei starteris, numirė mano akumuliatorius. Nu blyn, tai ir akumą teko naują pirkti! Vėl išlaidos, jeckau kleckau. Pravažiavau 300 km, tai numirė ir starteris. Daaar išlaidų. 100 litukų išėjo neatsisveikinę. Bet tai buvo paskutinis dalykas, kuris sukėlė man problemų. Šiom dienom, kai lauke šalčiau nei -20 laipsnių, automobilis užsiveda net ir po 5 dienų stovėjimo. Reikia tikėtis, kad bėdų virtinė galų gale užsibaigė.

Viskam ateina galas. Šia banalia fraze pradedu Peugeot 106 Rallye S2 galą. Iš pradžių maniau, kad šis paskutinis įrašas bus tiesiog trumpas papasakojimas (ale atsisveikinimas) apie tai, kaip aš jį pardaviau kitam laimingam žmogeliui. Bet viskas pasisuko biškutuką kiton pusėn.

2012-02-13 – praėjau TA. Galų gale automobilis be problemų gali važinėtis gatvėmis, nebijodamas, kad nubaus dėdės policininkai už važinėjimą be TA. Automobilis visiškai tvarkingas – tiek techniškai, tiek popieriškai. Laimingas sau važinėjau gatvėmis, bet mintyse žinojau, kokia bus tolesnė veiksmų eiga. Mintyse jau kurpiau automobilio pardavimo skelbimo tekstą! Gal dėl ankstesnių gedimų ir problemų, gal dėl kokių kitų priežasčių, noriu automobilį parduoti. Tiesiog kai jam išleista tiek daug pinigų, jis taip ilgai prastovėjo nejudintas su užkalusiu varikliu, rankos tarsi nusvyra, ant automobilio tiesiog nebestovi. Ir nors tai nėra baisiai racionalus sprendimas, bet aš vis vien tvirtai nusprendžiau – automobilį parduodu! Skelbimą įdėjau tą pačią dieną, kai praėjau TA. Ilgut ilgutėlį tekstą parašiau – apie visus atliktus darbus, apie visus pliusus, apie visus trūkumus… Viską viską atskleidžiau ir nustačiau pradinę 3700 litų kainą. Ėjo savaitė, ėjo kita, bet skambučio nesulaukiau nei vieno (nors buvo nemažai nuomonių ir komentarų, kad kaina gera, kad automobilis fainas, tinkamas slalomams ir taip toliau, ir panašiai). Norėčiau parašyt “ėjo trečia savaitė”, bet tik prasidėjus tai trečiai savaitei, viskas apsivertė aukštyn kojom.

2012-02-28 – ne, aš su Pežuku neapsiverčiau. Man tiesiog įvažiavo į galą didelis ir baisus Chrysler Voyager. Važiavau aš antradienio rytą į paskaitas. Ramiai sau, neskubėdamas – vis vien kamščiai, o ir energijos kažkaip nebuvo lakstymui (sunku man rytais prasibudinti). Geležinio vilko gatvė, tiltas per Nerį – važiuoju sau pirma juosta, jau net įsijungiau dešinį posūkį nusukimui nuo tilto į Goštauto gatvę… O tada priešais mane automobiliai pradėjo staigiai stabdyti. Kadangi niekada nevažiuoju prisiklijavęs prie šiknos ir mano stabdžiai geri, sustojau dar padoriu atstumu nuo automobilio priešais. Žvilgt į veidrodėlį – matau artėjantį automobilį. Suėmiau vairą stipriau, nes kol kas nebuvo kur dingt. Automobilis priešais pradėjo judėt, bet supratau, kad niekaip nespėsiu, tai laikiau stipriau stabdį, kad tik kuo mažiau nuslysčiau į priekį. BUM. Mačiau, kad buvau netoli priešais važiuojančio automobilio galo, bet jis spėjo pasprukt – nors tiek gerai. Atsidūsau, rankos dreba… Smūgis buvo pakankamai stiprus! Išlipau, rankas tik į šonus išskėčiau, kažką bandžiau sakyt, kažką ir pasakiau. Kiek pamenu “ką tu padarei?” klausiau kaltininko. Dar kalbėjau, kad čia retas modelis ir niekada nebuvo daužtas, o jis va ėmė ir sudaužė. Žmogus ramiai atsiprašė ir pasiūlė nuvažiuot į Statoil’ą po tiltu susipildyti dokumentų. Aš prieš tai nusifotkinau biškį, kad turėčiau bent minimalių įrodymų, jei anas sugalvotų pasprukt. Šiaip ne taip nuriedėjau aš iki to Statoil’o (pas mane trynėsi galinis dešinys ratas į kažką). Susipildėm mes ten tą deklaraciją ir skambtelėjau Mantui, kad atlėktų pasigrožėt. Palikau tą Pežuką po tiltu, tegul stovi jis sau. Berods jau kitą dieną atvažiavo LD vertintojas, kuris viską sufotkino, apžiūrėjo, pasižymėjo. Automobiliui padaryta žala buvo visai nemenka. Galinis bamperis lūžo į daugybę dalių, bagažinės dangtis sulinko, galinis dešinys sparnas irgi truputį įlinko, bet baisiausias vaizdas viduje – susilankstęs bagažinės dugnas. Neįmanoma net per jėgą atidaryt bagažinės dangčio! Ai ir dar išlūžo vairuotojo sėdynės priekiniai tvirtinimai (nustebau, bet vertintojas sakė, kad tokie dalykai pasitaiko). Praėjus vos kelioms dienoms po žalos įvertinimo, sulaukiau skambučio su galutinėmis naujienomis. LD mano automobilio rinkos kainą įvertino 3300 lt, o padaryta žala siekia 3900 lt. Natūralu, kad taisyti Pežuko, jų nuomone, visiškai neapsimoka. Todėl paskaičiavę ir minusavę likutinę vertę, jie man išmokėjo 2209 lt. Nemeluosiu sakydamas, kad norėjau ir tikėjausi daugiau, bet buvau nusistatęs ribą 2000 lt, kurią pasiekęs nesikreipsiu į nepriklausomus vertintojus. Tą ribą aš ir pasiekiau!

2012-03-02 – įdėjau naują (šįkart jau daužto) Pežuko skelbimą už pradinę 1500 lt kainą neįskaičiuojant vasarinių ratų komplekto (+400 lt). O koks susidomėjimas!!! Iš pradžių paskambino vienas žmogus ir jau buvo nutaręs pirkti, bet po valandos apsigalvojo. Tada šeštadienio rytą atvažiavo jaunuoliai apžiūrėti automobilio, bet jiems kažkas neįtiko. Ir po jų prasidėjo tikrasis susidomėjimo pliūpsnis. Automobilį su vasariniais ratais už 1800 lt rezervavo Peugeot Klubo narys. Tada už jo nusidriekė dar 3 žmonių eilė, kuriems pažadėjau pranešt, jei užsirezervavęs asmuo automobilio nenupirktų. Ot buvau laimingas tokiu pasisekimu – nereiks ilgai laukt pinigųųų (jau buvau nusižiūrėjęs naują pirkinį). Porą dienų prieš parduodant, neskaitant pirkėjo, eilėj jau buvo 6 žmonės!

2012-03-09 – automobilis parduotas už 1700 lt, jis perrašomas, atsisveikinu su juo. Tikiuosi dar jį pamatyti kur nors mieste ar kokiame slalome. Naujasis savininkas žada jį susitvarkyti, kad galėtų kasdien važinėti! Mano nuomone, tai nelabai tinkamas sprendimas, kadangi kėbulo būklė (ne tik mušimo) nekokia, kuro sąnaudos nemažos (8-9 litrai mieste), o ir nelabai jis patogus kasdienai. Pirkėjas žino visą informaciją apie automobilį, bet vis vien nusprendė taisytis. Jis tikisi, kad sąnaudos bus apie 6,5-7 litrai šimtui km mieste. Aš tuo laaabai abejoju, bet čia jo sprendimas, tegul daro kaip nori (automobiliu šiaip smagiau slalomuose važinėt).

Automobilį turėjau nuo 2010-08-18 iki 2012-03-09. Per tą laiką pravažiavau 10 035 km, o benzinui išleidau 4127,29 lt. Duomenys iš Spritmonitor.de.

“106” kategorija blog’e pasibaigė, bet ji bent kurį laiką išliks (kol neprireiks vietos meniu juostoje kitoms kategorijoms).

Po to, kai pardaviau savo juodąjį Rallye S2, vis vien palaikiau kontaktą su pirkėju ir biškį žinojau, kas vyksta su mano automobiliu.

Iš pradžių mano daužtą automobilį buvo bandoma atitampyti, susitvarkyti ir važinėti. Bet nelabai tas buvo įgyvendinama. Tiksliau, nelabai vertėjo. Atitampius kažkiek galą ir pradėjus ardyt toliau, pastebėta, kad bėda ne tik su galu, bet ir su slenksčiais, su mašinos dugnu. Išties tas kėbulas tiesiogine to žodžio prasme buvo puvėkas. O kam kišt pinigus į tokį daiktą? Tad naujas pirkėjas nusprendė paieškot kito kėbulo, viską persimest į jį ir tada važinėt, nes pakaba, variklis, salonas buvo geros būklės. Aš dar įmečiau krūva fotkių, kur išardytas mano Rallye “guli ant pilvo”. Kai pamačiau, tai net liūdnoka pasidarė. Neįtikėtina, tačiau buvo surastas lygiai toks pat kėbulas, tokios pat spalvos ir su tokiom pačiom apdailom ir už priimtiną kainą! Prasidėjo darbai. Į naują kėbulą buvo įdėta visa mano pakaba, durys, priekinės išorės detalės, salonas, o į seną mano kėbulą sukrovė paprastą (o ne Rallye) pakabą, paliko mano galingesnį variklį ir panašiai. Tad kas išėjo? Vienas automobilis liko su geru kėbulu (CDV210 numeriai), 55kw varikliu ir geriausiom dalim pakaboj ir salone, o kitas automobilis liko su šūdinu kėbulu (DFB645 numeriai), lieva pakaba, paprastesniu salonu ir 66-72kw varikliu.

Nelabai ilgai trukus abu automobiliai atsidūrė skelbimuose. Gerojo kėbulo 106 pardavinėjamas už 2800, o blogojo kėbulo – už 800. Skirtumas milžiniškas, bet ir būklė/komplektacija atitinkama. Va dar neseniai sužinojau, kad mano senąjį kėbulą už 750lt su viskuo nupirko žmogus, kuris gyvena Justiniškėse. Žinau aš ir vardą, ir pavardę, tad jei ką, galėsiu sekti mašiniuko likimą. Naujasis kėbulas dar neparduotas, bet gaaalbūt ir nebepardavinės, jei pavyks nupirkti 106 GTI swapą, kuris kaip tik dabar pardavime (po to, kai Kačergoj sudaužė visą mašiną per PK pasivažinėjimą).