Žalio Tarakono blogas

Tai aš jau gyvenu savo namuose. How cool is that? Jau mėnuo. Labai laimingas buvau ir tebesu. Bet dabar po truputį ateina ir kažkoks kitas jausmas. Nerimas? Keliu sau klausimą “o kas dabar?”. Nu kaip ir naujo tikslo reik, naujų siekių. Ir turiu biškį. Reik skolas atiduot (aha, truputį skolinaus, nepajėgiau visgi pats visko), reik nusipirkt automobilį taksavimui tada (GAL geriau nei nuomot). O tada? Bliamba. Ramiai gyventi nesiparinant dėl nieko ir per daug neišlaidaujant? Variantas. Bet va kažkas viduj kirba ir jaučiu, kad aš ramiai nenusėdėsiu. Maslow poreikių piramidė labai tinka būsenai nusakyt. Kol nebuvo patenkinti žemiausi poreikiai, tol atrodė, kad nieko daugiau apart žemiausių poreikių man ir nereikia. O dabar kažkokios savirealizacijos noriu. Nu nedirbsiu iki gyvenimo galo vien tik taksi. Dar kelis metus tai tikrai taip, nes va skolas reik atiduot ir mašiną nusipirkt ir panašiai. Bet po tooo? Nu vis tiek ką nors sugalvosiu. Vis tiek kažkokio iššūkio norėsis. Visą tai supratau šiandien pietaudamas su GG-T. Kalbėjom apie žmonės, kurie turėdami daugiau nei kiti vis tiek nepatenkinti, vis tiek skundžias, vis tiek jiems viskas blogai. Ir po akimirkos aš kažkoks nepatenkintas pasidariau. Kad neturiu talentų, kad nenukrenta man iš dangaus milijonas, kad nemoku grot ar dainuot, kad nesu protingesnis nei vidurkis, kad nemoku grot pvz gitara (išsakiau mintį kalbėdamas su GG-T, kad būtų krūtai, jei PB išmokytų grot gitara), kad kad kad… Nu ir pats pasijutau burbantis, nors tikrai yra kuo džiaugtis. Tai va ir toptelėjo po šito, kad čia gal ne burbėjimas, o tiesiog iššūkio troškimas. Norėjimas kažko daugiau. Nekalbu apie materialius dalykus (nors jie irgi įeina). Jo, viskas šiaip pas mane afigienai. Ir dabar sėdžiu sau patogiai įsitaisęs, pavalgęs (kepiausi dešreles ir daržovių pasitroškinau), šilta, nieko netrūksta. Tai va tikrai gi galima ramiai toliau taip gyventi. Bet o kodėl? Nesu aš šiaip kažkoks aktyvus, visur lendantis, veiklus žmogus. Bet ir vienoj vietoj neužsibūnu ilgai. Keičiu darbovietes dažnai. Ir vis į geresnes perbėgu. Ir toliau bėgsiu jei tik sugalvosiu ir rasiu. Beje, berašant šitą tekstą, nuotaika labai pasitaisė. Atsirado motyvacija kažkokia. Tiksliau, užtikrintumas, kad tikrai imsiu ir ką nors padarysiu daugiau nei tik liksiu taksi vairuotoju. Raštiškai išdėsčius mintis tarsi ir pasižadu tuo pačiu. Šį įrašą rašau taip kaip paveiksliuke. Kas atspės grojančios dainos pavadinimą, laimės 48 euro centus.

Vyresni  žmonės arogantišku teisumu tikina mane, kad “pamatysi, susirasi dar”. Ir tipo “reikia, negali būt be nieko visada”. Ir man iš to vaikiško užsispyrimo net specialiai norisi likti vienam, kad va parodyčiau, kad įmanoma ir vienam būt, ir nieko iš tikro nereikia. Kartais užknisa tas kišimas į visuomenės normas. Ir kai norisi daryt kitaip, tai dar ir blogai dėl to jauties. Neva eidamas prieš sistemą sukeli kažkokių nepatogumų, atkreipi per daug dėmesio į save ir išsišoki. Nesu aš kažkoks žygiuotojas prieš tą sistemą. Aš gal net visai pakeliui plaukiu. Sėdžiu savo komforto zonos burbule ir nematau tame kažkokios bėdos, nes gal tiesiog toks mano būdas. Bet va kartais vis tiek pajaučiu diskomfortą pagalvojęs kitaip nei man atrodo, kad visuomenė linkus galvot. Bet čia dar reikia prisiminti, kad sąvoka “visuomenės norma” tai tik mano paties susiformuota ir minimaliai (o gal ir daugiau) gali skirtis nuo realių visuomenės normų. Vienžo, čia jau kvepia pilstymu biškį, užtenka.

Kažkadaise buvo eilinis susitikimas “alaus namuose”. Stebėtina, kad buvo keista ir nejauku – dažniausiai būna labai gerai, smagu ir faina. Patiko parūkymo pertraukėlė – geriausia dalis iš viso vakaro nepaisant to, kad nerūkiau.

Jau vidumi jaučiu kaip neužilgo persikraustysiu į naują savo butą. Parketlentės iki galo bus sudėtos per šeštadienį. Liks plytelės vonioj (grindys + sienos), plintusai, vidinės durys ir vonios bei virtuvės baldai su įranga. Šiandien galvojau kaip bus faina kepti keksą. Išsitrauksiu, susipjaustysiu ir pats sau vienas valgysiu gurkšnodamas arbatą. Visi labai nori į įkurtuves, o aš tas žmogus, kuris net savo gimtadienių nešvenčia. Dėl mažo buto ir skirtingų draugų ratų, turėtų būti kokios 5 įkurtuvės? Nu nafik.

Po gero mėnesio “atostogų” (dirbau bute, taksavau labai labai nedaug), jau vis daugiau laiko randu taksavimui. Kaip gera. Malonumas. Dar kol šilti orai, dar smagiau. Ypač naktimis. Esu gal kelis kartus sakęs, kad ilgai taksi nedirbsiu, bet palieku vietos galimybei, kad gal ir dirbsiu ilgiau. Kol atitiks norus ir lūkesčius, kol viskas tenkins. Vis bandau save įtikinti, kad nu tikrai nereikia kažkokios prestižinės profesijos norint jaustis laimingu. Nors tas įtikinimas puikiai pavyksta, bet dar kartais pajaučiu kažinkažkokį nepilnavertiškumą naujoms pažintims pasakodamas apie savo profesiją.

Biškį jaučiuos pavargęs nuo kai kurių žmonių. Biškį sugebėjau pasakyt “ne” varginantiems žmonėms. Biškį palengvėjo. Biškį jaučiuos geriau suvokdamas, kad sugebu užkirsti kelią žmonių lipimui man ant galvos. Biškį gal liko įsiskaudinusių, bet tuo pačiu suvokiu, kad ne mano galioms ir ne mano pareiga visur skleisti teigiamas emocijas. Biškį gal čia tų žmonių asmeninė problema, kad įsiskaudina ir atsisako suprasti. Biškį gal ir gyvulys.

Kai išsiskiriama negražiai, sunkiausia išmokt pasitikėt žmonėmis. Kai supranti kiek melo, apgavysčių, makaronų kabinimo buvo visą santykių laikotarpį, nesupranti nei kaip tai praleidai pro akis, nei kaip to nepraleist kitus kartus. Pirmomis dienomis kai likau vienas ir turėjau dirbt, naktimis bijojau. Nu tiesiog baimė dirbti naktį. Vis tiek didesnė tikimybė “nesąmonėms” su keleiviais nei dieną. Ir dabar dar nejauku. Bet baisiau yra kai negaliu įsivaizduot savęs pasitikinčio kokia nors mergina. Vienintelė viltis – pradėt artimus santykius su mergina, kurią jau pažįstu iš seniau. Bet žvelgiant realistiškai, nemanau, kad man taip nuskiltų. Visi įvykiai man gal tik užtvirtina mano buvusią (ir dabar sugrįžusią) pasaulėžiūrą apie gyvenimą vienišam. Būsiu 90% laimingas, bet bent nerizikuosiu viskuo. Ir va toks mąstymas tik įrodo, kad jo, aš tikrai mėgstu būt komforto zonoj ir iš jos neišlipt. O išmintis (velnias žino kieno) teigia, kad norint kažką pasiekt, iš tos komforto zonos reikia išlipt, ane? Oh well.

Asmeninis gyvenimas. Su paskutine mergina išsiskyriau 2013 metų pabaigoj. Laimingas pasitikau dvejus Naujuosius metus ir laimingai gyvenau. Buvau susikoncentravęs į darbą, į savo gyvenimo susidėliojimą ir panašiai. Nu ta prasme viskas buvo labai gerai. Kurį laiką labai mėgau visiems perteikti savo susidėliotas mintis antros pusės klausimais. Aš mąstau taip:

• kartais trūksta ko nors šalia, bet kol tokių valandų skaičius neperkopia valandų kai nieko netrūksta skaičiaus, tol nėra didelio poreikio ir iš esmės net nereikia;
• nenoriu turėti merginos vien tam, kad nebūčiau vienas, todėl dirbtinai nedidinau tikimybės su jom susipažint;
• tačiau jeigu netyčia atsirastų mergina, kuri man ir kuriai patinku aš, tikrai į ją nespjaučiau;
• kai daug dirbi ir taupai eurus, gal net geriau nieko neturėt, o tuo pačiu net nelabai yra laiko morčiui apsėsti kūno.

Tai va. Laimingas buvau, džiaugiausi, kad labai gerai susigyvenu ir nuoširdžiai gerai jaučiuos. Bet ėmė ir atsirado. Atsirado mergina, kuri griebėsi iniciatyvos, norėjo, kad kažkas tarp mūsų įvyktų. Sugebėjo patraukt mano dėmesį, tada išgavo iš manęs mano telefono numerį ir dar pati pradėjo rašyt bei siūlyt susitikt. Ir viskas taip greitai! Bet kol kas ir gerai viskas. Jaučiuos ir toliau laimingas. Bet darbui skiriamo laiko (apie 250-300 valandų per mėnesį) neketinu mažint. Nes artėja labai svarbaus mano gyvenimo statybų etapo pabaiga. Che, visai gerai tinka čia “gyvenimo statybos”. Statausi sau gyvenimą.

Profesinis gyvenimas. Išėjau iš Čiliako vairuotojo pareigų. Nebevežiosiu maisto. Nuo šiol aš dušmanas. Tiksliau taksistas, nes legalus. Manau, kad tai visai įdomus posūkis vairuotojo karjeroje. Labai daug davė darbas Čiliake per tuos 19 mėnesių kai ten dirbau ir tai man tikrai pravers toliau dirbant šioj srity. Jei netingėsiu, manau, kad bloge susikursiu kategoriją “dušmano kronikos” (geresni pavadinimo pasiūlymai laukiami) ir retkarčiais aprašysiu nuotykius ar nenuotykius. Tiesa, prieš einant į taksistus, girdėjau iš pažįstamo, kad “nesu pisęs tiek daug mergų kiek dirbdamas taksistu”. Tinkamiausiu laiku papildžiau savo asmeninį gyvenimą antra puse – nekils pagundų prasidėt su pasileidusiom ir girtom lervom.

Klasės susitikimas. Iš viso per vakarą ilgesniam ar trumpesniam laikui buvo pasirodę 15 iš 30 klasiokų. Daug. Atėjau, žinoma, pats pirmas. Iš pradžių viskas labai gerai buvo. Ir priešais, ir šalia buvo žmonės, su kuriais galiu bendraut ir man patinka (A. D. ir E. D.). Vieną po kito geriau alų. Ir pradėjo užknist būt tipo visų draugu. Juolab, kad pvz E. D. persėdo į kitą stalo galą. Nu su visais aš šiltai kažkaip stengiaus būt. Tai paėmiau ir pabuvau egoistišku. Pradėjau kalbėt apie save, apie tai, kas man svarbu, norėjau iš dalies gal net pasigirt. Ir rinkau sau gerąją energiją iš žmonių, kurie sakė, kad gerai viską darau ir visai ok tas taksisto darbas. Tai biškį pasitaisė nuotaika – išsikalbėjau, gavau dėmesio ir man to užtenka. Nu bet šiaip ir išklausyt teko ir net visai įdomu buvo (J. K.). Bet biškį nusivyliau, kad nepavyko šalia P. B. prisėst per visą tą vakarą. Nuuu prisėdau vėliau kitoj patalpoj šalia jo, J. Š. ir jo sesers M. (nu labai jie panašūs). Labai gerai buvo eit peškom namo kartu su P. B.! Man atrodo, kad su tavim geriausiai pasikalbam, kai būnam biškį išgėrę ir mažiau (bent aš) save cenzūruojam, drąsiau klausiam. Kai nusipirkau McDonalde Happy Mealą, stoties kekšės manęs net neužkalbino.

Jausmų galia – Treileris – Info. Gal kiek keistoka matyt J. Carrey vaidinantį rimtesnį, liūdnesnį nei įprastai jo personažai būna. Bet čia geras dalykas. Nesu kažkoks ekspertas, bet manau, kad jis geras aktorius – sugebantis vaidinti įvairius personažus, o ne vien tik vienodus (tik pakeistais vardais) linksmuolius. Ir pati filmo idėja graži. Pasižiūri, ką nors sau pritaikai, palinksi galva, kažkaip gera ir ramu pasidaro, širdis kažko spurda. Šį filmą esu matęs net ne kartą, gal du ar tris. Ir dar pažiūrėčiau prie progos. Tiesa, citata, manau, labai man artima. Tarsi iš mano lūpų sklindanti. Citata: Why do I fall in love with every woman I see who shows me the least bit of attention?

Tarp žvaigždžių – Treileris – Info. Žvilgsnis į ateitį. Pradžioj pamatoma visai ne tokia žemė, kokios mes visi tikimės. Nustebina, įbaugina, gal kai kuriuos priverčia keist savo įpročius. Žiūrint filmus, kuriuose neva remiamasi mokslu, neva naudojamos modernesnės technologijos, kažkaip nejučia pradėti tikėti, kad taip realiai iš tikro ir yra. Tiksliau, norisi tikėt. Visi galbūt netikri arba tik kol kas teoriniai fizikiniai dėsniai pateikiami kaip faktai ir sunku išlaikyt kritišką požiūrį. Bent jau man taip. O ir nelabai tos kritikos ir galiu pateikt, kai pats nesu mokslininkas. Aš kalbu turėdamas omeny keliavimą per wormhole, gravitacijos atsiejamumą nuo laiko ir panašiai. Ta prasme, bežiūrint ir pradedi tikėt, kad susiklosčius tokioms palankioms aplinkybėms, iš tikro viskas ir būtų taip, kaip parodyta kine. Bandžiau nuo to atsiribot, kai žiūrėjau. Ai, o filmas įtraukiantis, šiaip. Dvejose vietose įsijautęs į vaidmenis beveik susigraudinau. Nu bet gi tvardžiausi. Labai jautrių ir sunkių vietų yra. Bet hm… Grįžtant prie ankstesnių aspektų, tai filmą labai įdomu žiūrėt, nes, kaip jau sakiau, tiki visais fizikiniais dėsniais ir panašiai. Net visai neprailgo to 3 valandos. Neištemptas filmas, labai viskas ok. Citata: We used to look up at the sky and wonder at our place in the stars, now we just look down and worry about our place in the dirt.

Ji – Treileris – Info. Labai daug telpa šitame filme. Ne tik išryškinama dabartinės civilizacijos problema, ne tik pabrėžiamas žmonių atitrūkimas ir užsidarymas savo individo kiaute, bet ir analizuojama jausminio intelekto reikšmė. Išties nelabai aš noriu gilintis į pasaulietiškus dalykus ir burbėt “oi kaip negerai, kad technologijos tobulėja ir visi sukišę nosis į savo telefonus”. Man asmeniškai šis filmas jautriau palietę santykių su merginomis, meilės temą. Man gal tiesiog tai aktualiau šiuo metu. Labai geri dialogai ir monologai liečiantys šias temas. Tikrai turėtų padėt žiūrovams atsakyt į savy kildinamus klausimus; o jei žmogus iki tiek nenuėjęs, padėt tuos klausimus išsikelt. Tokie filmai tarsi siunčia stimulus galvot šiomis temomis. Tarsi ragina nenumot ranka ir vat būtent tą akimirką sėdint kino salėje imt ir pradėt brainstormint. Sunku buvo neatitrūkti nuo kino ir nepasinert į savo apmąstymus. O pats filmo pastatymas labai gražus. Spalvos, vaizdai, saulės atspindžiai geros nuotaikos dozę suteikia. Tas vadinamasis “modernumas” nėra toks šaltas, kaip kituose ateitį vaizduojančiuose filmuose. To šiltumo ir jaukumo gal kiek mažiau, bet nieko tokio. O jei paklibinant dirbtinio intelekto idėją, tai jau pačioj filmo pradžioj buvo parodyta, kad nieko gero nebus. Kai tik “Samanta” pareiškė kaip išsirinko vardą (per mažą sekundės dalį perskaitė visą vardų knygą), tapo aišku, kad bus perversmas. Nors ir nebuvo šiame filme jis ryškiai pavaizduotas ir akcentuotas, bet jis buvo. Ir taip tik dėl to, kad dirbtinio intelekto (jei tobulas ir veikiantis taip, kaip turėtų) pajėgumai ir galimybės daug daug platesnės nei žmogaus. Žmogus tiesiog nebespėtų su technologijomis, kurias išrastų būtent dirbtinis intelektas. Citata: Sometimes I think I have felt everything I’m ever gonna feel. And from here on out, I’m not gonna feel anything new. Just lesser versions of what I’ve already felt.

Didysis Lebovskis – Treileris – Info. Filmas, kurio didžioji dalis gerumo yra būtent personaže. Nežinau, gal tik man siužetas, visas pastatymas nėra kažkoks ypatingas. Viską keičia Lebowskis. Toks paprastas, nuoširdus, kažkiek ir keistas. Bet tik tiek. Nežinau, kodėl šis filmas tope. Gal ne mano skonis, gal ne toj nuotaikoj buvau, kai žiūrėjau, bet nu nesužavėjo. Smagus. Gal kada ir pažiūrėsiu dar kartą. Citata: Fuck it, Dude, let’s go bowling.

Lenktynės – Treileris – Info. Neįtikėtina, koks geras šis filmas. Viskuo. Neapsakomai įdomu, įtraukia. Labai sunku išsireikšt. Man ir šiaip patinka Formulė 1, o čia dar tokia istorija, tokia dviejų skirtingų asmenybių ir vairuotojų dvikova. Stulbina. O variklių gausmas… Šiurpas per kūną bėgiojo. Pats jaučiau kylantį azartą, besigaminantį adrenaliną, didėjančią įtampą. Nepakartojama. Šis filmas primena, kaip gera vairuot, varžytis ir rizikuot. Taip pat nuostabiai nupiešti abiejų pagrindinių veikėjų portretai! Taip pat fizinis panašumas koks. Ech… Čia vienas geresnių mano matytų filmų apskritai. Citata: The closer you are to death, the more alive you feel. It’s a wonderful way to live. It’s the only way to drive.

Man kartais labai patinka su nepažįstamaisiais persimest keliais žodeliais. Ar tai būtų kaimynas lifte, ar klientas sulaukęs atvežtos picos, ar šiaip random kažkas kažkur. “Gražus pas Jus katinas” sakau aš. “Aha, importinis”. Ir kažkaip praskaidrina kuriam laikui nuotaiką. Noriu tikėt, kad ir kitam žmogui biškį viskas į teigiamą pusę pasisuka. Nu gal bent šypteli sulaukęs komplimento dėl prižiūrėtos ir apkirptos katės panašios į pudelį. O lifte šnektelėjus, dažnai žemiau išlipdamas bendrakeleivis palinki geros dienos. Sulaukęs nuotaikos pataisymo, gal ir pats labiau linkęs pataisyt ją nepažįstamajam su barzda ir pajuodusiom nuo darbo akimis. Ir smagiausia, kad kartais visai ne aš būnu tas, kuris pradeda tą iš skeptiško žvilgsnio žiūrint bereikšmį ir nereikalingą pokalbiuką. Tada man dar labiau nuotaika pasitaiso. Ir aš nenoriu dabar pradėt varyt daugmaž “bandykim visiems pakelt nuotaiką vykdydami kokiatais misiją”. Čia, kaip visada, tik šiaip minčių lavina. Nežinau, kodėl visada jaučiu pareigą tai pabrėžt, nes nuolatiniai skaitytojai ir taip supranta mano rašymo motyvus ir stilių. Čiuju.

Mačiau Paulių prie Aušros vartų. Pasirodė, kad jis taip pat nudžiugo mane pamatęs kaip ir aš. Kažkokį gerą jausmą sukelia draugo ar pažįstamo netikėtas pamatymas. Ir važiuoji sau po to mašinoj, vos ne konkrečiai įvardinęs faktą “va, aš jį pamačiau” šypsais. Ir neaišku, ar džiaugies tuo, kad pažįsti tą žmogų, ar tuo, kad jį pamatei. Laužau galvą kaip čia tai paaiškint, bet nesugalvoju. Reiktų gal kokia psichologija pasidomėt. Visada norėjau. See, what I did there? Pakankamai dažnai sudalyvauju trijų klausimų pokalbyje “ką studijavai?”, “kodėl nedirbi pagal specialybę?” ir “tai kodėl studijavai?”. Atrodo, kad studijuot dėl įdomumo nėra protingas pasirinkimas.

Kažkurią dieną pagalvojau, kad gyvenant labai keičiasi draugai. Ir net koncepciją sugalvojau, kaip galima tai atvaizduot. Mano gyvenimas tarsi x ašis plokštumoje. Visada varau tiesiu taikymu nuliuku nekišdamas nosies į y ašį. Bet va draugai, jie nors ir juda x ašies atžvilgiu (nes x ašis – mano amžius), bet labiau keičiami y ašyje. Jie kaip parabolės priartėja, varo lygiagreičiai arti arba toli ir gali nutolt. Ir kuo y arčiau nulio, tuo artimiau bendraujam. Get it? Tarkim paimsiu vieną vaikystės draugą kaip pavyzdį. Startavau kai jo y buvo koks vienetukas, taip varėm tarp 0 ir 1 iki kokių 9 metų, o po to jo y padėjo didėt ir tai reiškia, kad mes kaip draugai tolom vienas nuo kito. Bet tarkim susipažinus su kokiu kitu žmogumi, jis atsiranda toje plokštumoje ir lygiai taip pat (nu tik kitos formos parabolė) susidaro mano ir jo santykio kreivė. Visai prikolas būtų pabandyt nubrėžt mano draugų grafiką. Gerai pagalvojus, gal net būtų įmanoma kiekvienam draugui parašyt po funkciją pagal jų parabolę. Daug parašiau, nes man labai atrodo, kad labai gražu ir įdomu būtų nusibraižyt tokį dalyką. Bet šiaip esmė tai slypi klausime “o kodėl taip keičiasi?”. Kodėl tarkim vaikystėj labai bendravau su vienu žmogumi, o dabar su juo net nerandu kalbos. Bet chuj čia kas slypi. Labai gi čia viskas aišku ir net nelabai įdomu. Rašau bile rašyt gal, ką? Ar čia man vienam atrodo common sense, kad tokie draugų pokyčiai susidaro dėl skirtingo brandos greičio, dėl vėliau išsiskiriančių vertybių ir kitų panašių dalykų. Visų gyvenimą galima suskirstyt į gyvenimo etapus. Manau, kad kai dviejų žmonių gyvenimo etapai, branda, vertybės, dar kažkas sutampa, tada didelė tikimybė, kad jie galėtų būt geri draugai. Bet tuo pačiu manau, kad tikri draugai lieka tikrais draugais nepaisant visų pokyčių visose srityse ir tai netampa kliūtimi ar priežastimi nebebūt.

Čia tiek blevyzgos paskutinėj pastraipoj, bet nieko netrinsiu. Čia kone “live” minčių srautas. Netaisytas ir nekoreguotas. O būtent tai irgi labai įdomu. Čiuju.

Facebooke kažkas palaikino puslapį “Austėjos papuošalai”. Pagalvojau, kad nu kaip gerai, kad papuošalų kūrėjos vardas toks lietuviškas. Kaip skambėtų “Katažynos papuošalai” arba “Sergėjaus papuošalai”. Iškart į galvą ateina stereotipai (jo, aš jais dažnai vadovaujuos, nes nors darbe tenka susidurti su visokių tautybių žmonėmis, stereotipų taip ir nepavyksta sulaužyt) ir jau vaizduotė piešia rūžavo leopardo Katažynos auskarus. O va visokioms Gabijoms, Austėjoms, Rugilėms tai nors imt ir daryt ką nors po savu vardu. “Rugilės arbatžolės” versus “Oksanos arbatžolės”. Bet gal čia tik man.

Yra žmonių, kurie baisiai daug šneka. Aš nemoku kažkaip pasakyt, gal perdiem mandagus kartais būnu. O tikrai norėčiau pasakyt, kad nustotų, nueitų, pasislėptų ir nebesirodytų. Vat yra toks kolega vairuotojas, nu šneka ir šneka jis. Ir neduokdie netyčia leisi jam suprast, kad nieko neveiki ir niekur neskubi… Kaip kokį grobį tada pamatys tave ir šnekės. Ir net neina suprast, kaip jam taip išeina apie nieką. Ir dar greitakalbe. Ant vienos rankos pirštų suskaičiuočiau, kiek kartų man yra tekę su juo susidurt, bet jau kažkokį jo vengimą išsiugdžiau.

Perku butą. Pasirašiau jau preliminarią sutartį, sumokėjau 10% buto kainos… Bliamba, čia jau tokie suaugėliški dalykai ir taip keistai jaučiuos. Bet ta prasme labai gera. Tarsi kažkas manyje uždėjo approvalo varnelę ir dėl to pats jaučiuos tvirčiau dėl savo gyvenimo ir ateities. Lyg paskolos suteikimas tuo pačiu užtvirtina tai, kad aš suaugęs. Suprantu, kad taip nėra, bet pats veiksmas vis tiek priduoda kažką gero prie savivertės. Reikės kreiptis į kolegas architektus dėl interjero dizaino.

Bauginančiai vis toliau ir tvirčiau džiaugiuos tuo, kad neturiu antros pusės.

Biškį laisviau jaučiuos. Tarkim vairuodamas nebesigėdiju dainuot ir judėt pagal mėgstamą muziką. Net jei ta muzika yra kokia nors “Katy Perry – This Is How We Do”. Nu ok, biškį gėda, bet pasiryžau ir bloge parašyt, kad čia viena iš dainų dėl kurių gėda, bet man patinka. Ir va važiuoju, tūsinu sau vienas ir kartais kai mane pamato aplinkiniai ar kiti vairuotojai, tai dabar aš NE VISADA nustoju tūsint. Kartais pasidaro dzin, kad jie žiūri ir juokias. Nu bet dar trūksta biškį. Bet labai geras jausmas taip atsipalaidavus džiaugtis.

Šokau parašiutu: https://www.youtube.com/watch?v=az6CjD9awN0

Gyventi labai gera.

Numirė mano katė. Labai liūdna dėl to buvo ir net keista suvokt. Tai pirmasis ir vienintelis mano naminis gyvūnas – 15 metų su virš išgyveno, kol lėtai ir ramiai numirė. Ypač buvo nefaina užkasinėt dėžutę su kūnu. Kaip ir tomis minutėmis, taip ir dabar gerklėj įstrigęs gumulas – tarsi smaugia ir graudina, bet nepasidaviau ir nepasiduodu jam. Bet nu lievai. Kažkaip net biesina.

Apie žmogų ką nors galima pasakyt iš to, kaip jis apibūdina aplinką kai jo kas nors ieško. Labai keista, kai vieni žmonės bando nupasakot klubus, barus, kurie yra šalia jų ir kurie turėtų būt orientyrai, o štai kiti tipo intelektualesnes vietas sako – paminklus, knygynus and stuff. Aišku, yra dar ta žmonių dalis, kurie tamsią naktį neapšviestose sodų bendrijose pasakoja, kad jų namas tamsiai žalias, tvora ruda, o žvyras prie įvažiavimo – vidutinio stambumo akmenukų.

Su Kasiulynu kalbėjom apie tai, kad žmogus laisvas ir laimingas tada, kai jis priima sprendimus (nu ar kažkas tokio). Bet aš vis galvoju, kad ne tik svarbu pats sprendimo priėmimo faktas, bet ir jo teisingumas. Čia, žinoma, baisiai subjektyvu. Bet tarkim aš tą teisingumą suvokiu ne tik pagal savo savijautą po priimto sprendimo, bet ir po grįžtamojo ryšio iš aplinkos ir aplinkinių. Ir bliamba, aš šiaip manau, kad priimu pakankamai teisingus sprendimus, bet kai pasirodo, kad kai kurie jų nelabai kokie, mane tai gniuždo. O priimtas neteisingas sprendimas iš principo yra kvailas pasirinkimas. Kaip pavyzdį, galiu pateikt vakarą, kai nutariau važiuoti automobiliu be techninės apžiūros. Čia buvo kvailystė. Dar didesnė kvailystė buvo lėkti gerokai per greit siaura senamiesčio gatvele. Pasekmė (avarija) užtvirtino mano sprendimo kvailumą. Ir tada pradėjau save graužt tipo “nu ble, vat kodėl aš nepamąsčiau”. Ale po to suvoki, kad žmonės klumpa, kad tai normalu (čia tipo dar savęs guodimas prisideda). Ir dažnai kvaili, klaidingi sprendimai padaromi esant emocingoj būsenoj ar šiaip tiesiog remiantis jausmais. Mano šis kvailas poelgis šiaip px. Nepaisant jo, kiti mano sprendimai atrodo visai teisingi ir geri. Net ir tokiose smulkmenose kaip kelnių pirkimas teigiami atsiliepimai iš aplinkinių pradžiugina ir užsidedi sau varną mol sprendimas teisingas. Ir aš priimdamas sprendimą visada pagalvoju, kad ne tik aš pats sau jį užapprovinčiau, bet, kad ir bent keli aplinkiniai pasakytų, kad “jo, šaunuolis”. Čia gal šioks toks objektyvesnis subjektyvumas, bbz.

Vis dar dirbu jobaname Čiliake. Išties, nemanau, kad jis jobanas, bet norėjau, kad kietai nuskambėtų. Vis dar dirbu, nes neuždaro tos įmonės ir nepereinam į kitą. O būtent tada, pasakiau sau, aš išeisiu (nebent sąlygos bus IDENTIŠKOS). Ir va dirbu dafiga, nes noriu išeidamas pasiimt didelius atostoginius. Ir va vis atidedamas tas perėjimas. Tai bet gerai man čia, galėtų dar ilgiau viskas užsitęst. Gal kiek nutols profesionalaus vairuotojo kategorijų laikymasis, bet bent būsiu sutaupęs kažkiek pinigėlių. Šiaip jau veikiausiai teks autobuso kategoriją laikytis žiemą ant slidžios kelio dangos. Jau regiu antraštę “neatsakingas jaunuolis driftino autobusu ir sužalojo 52 keleivius tarp kurių 5 nepilnamečiai”. Relax, not gonna happen.

Nu taaaip norisi paburbėti ant ko nors. Ir kaip tik yra proga – mano gimtadienis. Va šiandien ryte sėdėjau, galvojau, kad man nepatinka tai. Gimtadienio metu žmogus sulaukia daug dėmesio iš aplinkinių. Iš visur pasipila sveikinimai, linkėjimai. Ir tai yra vien už tai, kad aš gimiau! Nu tipo “sveikinam tave, Edgarai, kad prieš 24 metus tu gimei ir jau tiek atgyvenai”. Ne nu kaip ir svarbi data, nesiginčiju. Bet man asmeniškai, šitas dėmesys gimtadienio proga nepatinka. Nesupraskite klaidingai, aš šiaip labai mėgstu dėmesį. Ir man jo reikia, priverčia biškį judėti toliau. Ne paslaptis, kad aš biškį savimyla ir egoistas – visada stengiuos dėl savo gerovės ir man lengviau būti vienam, kai nereikia dar kažkuo labai rūpintis ir panašiai. Tai vat nors ir labai mėgstu dėmesį, bet gimtadieninis dėmesys yra šūdas. Artimi draugai, giminės tai gal ir nuoširdžiai pasveikina, viskas ok, bet kita dalis dėmesio labiau iš reikalo. Nu ir nieko jis vertas. Aš noriu dėmesio kitokio. Noriu, kad mane girtų už tai, kaip gerai vairuoju, kad sveikintų mane pelnius 2 ar 3 vietą automobilių varžybose (dėl to visada įkeliu taures į FB) – tokį dėmesį aš mėgstu, mane tai veža ir motyvuoja. Man patinka, kad sugebu kažką, dėl ko mane galima sveikinti ir girti. O jei dar prašo papasakot kaip sekės (nuoširdžiai, tikėdamiesi ilgo pasakojimo su smulkmenomis), tai man net ant širdies gera pasidaro dėl to, kad kažkas to nori. O “gimti” anoks čia sugebėjimas, tai su tuo manęs sveikinti nelabai ir reikia. Logiška? Nu gal. Va šiaip gal mamas reikia pasveikinti jų vaikų gimimo dienos proga, nes pagimdyti yra didesnis sugebėjimas ir pasiekimas nei tiesiog “gimti”.

Vakar dirbau, važinėjau Naujamiesčiu, Lazdynais ir Karoliniškėmis. Gražus, vėsus vakaras, plius minus giedras dangus… Ir buvo apėmęs toks momentas, kai važiavau ir pagalvojau “nu blet, kaip man gera gyventi, kaip man gera va sėdėti būtent čia ir važiuoti”. Ir nu taaaip gerai jaučiaus, nu neapsakomai. Tokia šypsena, tokia šiluma iš vidaus, toks pasitenkinimas viskuo. Ir kol darbas, kol šiaip laisvalaikis ar bet kokia veikla suteikia tokius jausmus, nežadu atsisakyt. Dėjau aš. Nepasieksiu karjeros aukštumų, nebūsiu baltarankiu baltadarbiu, bet labai tikiuos, kad prieš mirtį, kai pradėsiu gailėtis ir žliumbt, kad nieko nepasiekiau ar nieko reikšmingo nepadariau, prisiminsiu va tokius momentus, prisiminsiu bent patį faktą, kad jausdavaus gerai ir būdavau laimingas. Vien dėl tokių akimirkų verta gyvent. Aš nesakau, kad baltadarbiai taip nesijaučia. Bet AŠ jaučiuos gerai būdamas juodadarbiu vairuotoju. Ir tikrai, vis stipriau įsitikinu, kad svarbiausia būti laimingam. O kokiais būdais tai pasiekiama, visiškai nesvarbu. Aš jau ir praeituose įrašuose kone tą patį rašiau, bet va kuo toliau, tuo labiau pats tuo įtikiu, įsitvirtinu sau tai dar labiau, dėl to dar kartą reikia parašyt, kad atgultų į smegenis.

Ai, dar tiesa, kad ir kaip gerai būt vienam, kad ir kaip džiaugiuos būdamas be merginos (išties, tokia atgaiva, nu), ale atsirado čia viena tokia kažkokia, kuri visai nieko ir kuriai aš visai nieko. Tai kažkas vyksta. Patį pirmą vakarą po “pasimatymo”, grįžęs namo išsigandau ir susikrimtau, kad pakliuvau į pinkles, kad vėl grimztų į santykius ir vėl bus šūdas, bet po to nustojau statyt bendravimą į kažkokius rėmus. Spjoviau kaip kupranugaris Kauno zoologijos sode ir tiesiog leidau tekėt palei upės vagą viskam. Nerushinu nieko ir kaip bus, taip bus.

Man jau 24 greit bus ir dar retkarčiais nesijaučiu suaugęs. Tiksliau, nesijaučiu tuo “suaugusiu”, kurį įsivaizduodavau būdavau mažas. Visada suaugėliai atrodydavo skubantys, dėl visko susirūpinę, gal net nepatenkinti. Visi neva rimti labai, susikaupę, kažkur susitelkę ir neturintys laiko “nesąmonėms”. Tai va tokiu suaugėliu nesijaučiu.

Man viskas atrodo taip paprasta. Gyveni sau, plius minus dėl nieko nesijaudini, plauki pasroviui ir tiek. Viskas labai gerai ir lengvai. Nėr dėl ko šikt miltais. Aišku, viskas gal kiek pasikeičia, kai atsiranda artimi žmonės – žmonos ir vaikai. Bet kol jų nėra – viskas toliau lengvai, paprastai, nuostabiai, puikiai, tobulai ir panašiai. O kai reikia užsiimti kokiais “suaugėliškais” dalykais, viskas visai gerai išeina. Nueini kur nors su popieriais, pasirašai – viskas išeina, viskas paprasta. Nėr sunkumų būt suaugusiu. Neva kažkokios atsakomybės, pareigos, kurios turėtų apsunkinti gyvenimą, jo išties visai neapsunkina. Visa sistema, gyvenimas jau pakankamai gražiai ir patogiai sudėliotas.

Visi tarpusavyje visai gerai susigyvena. Žmonės užima kažkokias pareigas, kažką daro ir taip sukuriama visa aplinka. Indų plovėja kavinėje dirba, nieks jos nemato, bet ji prisideda prie to kažko, kas leidžia visiems gyventi ir daryti kone ką tik nori. Ir kai pagalvoji apie tas visas smulkmenas, jautiesi bendruomenės dalis. Va tarkim žiūri visi futbolą prie Baltojo tilto. O vat kažkas pasirūpino tuo, kad ten būtų kur susėst ir per ką žiūrėt. Ir ne tik idėjiniai žmonės tame dalyvavo, bet ir juodoji fizinė darbo jėga, kuri viską pastatė ir realizavo. Ir tai tam, kad tiesiog būtų zjbs kitiems. Nu gi gražu. Kažkas va dirba kokios lentpjūvėj, ryja dulkes, o po to kažkas padaro parketą, pakloja pas žmones ir tu va vaikštai sau ant jo be galvos ar pėdų skausmo. Irgi gražu bei faina.

Bet nepaisant to visko, pačiam būna labai malonu ir gera, kai pavyksta kas nors. Turiu omeny tuos suaugėliškus dalykus. Va, pavyzdžiui, varėm pirkt automobilio iš Vokietijos. Trys jaunuoliai, gyvenimo tipo nematę, be patirties ir panašiai. Bet viskas gražiai išėjo. Ir išrinkom, ir nupirkom, ir po to aš techninę apžiūrą praėjau, užregistravau, visus popieriaus surinkau, viskas gražiai tvarkingai ir be nesklandumų. Nors kaip tik nuo liepos 1 dienos keitėsi visa TA ir registravimo tvarką ir visiems viskas buvo neaišku. Bet išeina elgtis teisingai. Va tas jausmas, kai padarai gerai ir teisingai, vienas geresnių. Priimant tam tikrus sprendimus, tas pats geras jausmas aplanko kai vėliau paaiškėja, kad tikrai teisingą sprendimą priėmei. Tarsi užtvirtina visą elgesį ir veiksmus. Tarsi kažkas pasako “elgies teisingai, eini tinkama linkme”. O tai išgirst iš kitų, kurie irgi pamato tavo veiksmų teisingumą, taip pat būna kartais svarbu.

Gražus gyvenimas, nu.

Aš ką tik išgėriau pusę butelio vyno. Tai tebuvo likutis iš praeito vakaro (kai buvo suvartota dar plius pilnas butelys vyno). Ir aš mąstau būtent apie šį ir kitus gyvenimo malonumus. Iš esmės kaip zjbs, kai DIDŽIĄJĄ dalį gyvenimo gali paskirt malonumams. Dirbantis žmogus procentais skiria kokius tarkim 20% laiko maloniams potyriams. Aš čia kalbu apie ale daugumą Lietuvos piliečių (dirbančių ir miegančių po 8 valandas) ir tie procentai grynai yra iš galvos išlindę “PYST” būdu. Nu ta prasme rašau aš beleką dabar ir skaičiukai nepagrįsti, tipo “daugmaž”.

Ir vat galvoju, kad žmonės užsidarę savame žiurkių rate (pagooglinkit) savo malonumams skiria labai nedaug laiko. Įsivaizduokit eilinį šeimos vyrą ar moterį. Darbas trunka 8 valandas + pietūs ir kelionė į/iš darbo. Dar užtrunka 8 valandas sveikai pamiegoti. Lieka kokios 6 valandos paroje + laisvadieniai. Ką per tas 6 valandas žmogus veikia? Prausimasis, valgymas ir pasiruošimas šiems dalykams. Kiek laiko lieka malonumams? Jeigu gyveni vienas, tai tarkim 1-2 valandos, o jei šeimoje – nulis (nes jei žmona pisa prota, malonumas vapšė išminusuojamas).

Ir kaip zajabys (čia vienas iš tų parazitinių ir negražių žodžių, kurie labai giliai įsibrovę į mano kalbos manierą) kai malonumams gali skirti daugiau laiko nei eilinis žmogus. Tai galima pasiekti siejant darbą su savo pomėgiu. Manasis pomėgis turbūt niekam nėra paslaptis. Vairuot aš mėgstu (belieka tik IŠMOKT tai daryt). Ir va šią minutę aš džiaugiuos, kad pomėgis ir darbas tapatinasi.

Šiaip įrašo tikslas yra susijęs tiek su baime prarast dabartinį darbą (nes ateina į Lietuvą naujas projektas skanu.lt), tiek su priešpaskutiniu įrašu. Aš išsigandęs, kad teks išeit iš “maisto ralio”, todėl pradėjau mąstyt ant kiek mano mėgavimasis šiuo fiziniu darbu yra natūralus ir tikras. Tas visas “darau ką mėgstu ir už tai gaunu pinigus” dar susijęs turbūt ir su darbo sąlygom bei algos dydžiu. Ir kol tai yra taip afigienai, kaip dabar, visas principas skamba gerai. Bet tarkim gaunant mažesnį piniginį įvertinimą už tą patį darbą (kurį mėgstu), visą principą kažkaip užgožia. Alga nepakeičia pomėgio ir vis tiek dirbant jaučiamas malonumas, bet darbo sunkumas vis tiek suvokiamas ir egzistuoja ir mažas atlyginimas kažkaip priverčia galvot ar mėgstamas darbas tikrai zjbs, kai už jį gauni mažiau nei norėtum gaut. Nes pinigų pragyvenimui ir malonumui norisi. Ir prasideda galvojimai apie geriau apmokamo (bet nemėgstamo) darbo alternatyvas… Bet tuo ir baigiasi.

Labai noriu pasidžiaugti, kad turiu malonumų. Diev, net paskutinė naktis kokia maloni buvo (su tuo vynu ir kompanija prie to butelio). Ir dar savo numylėtam Pežukui dėmesio bei pinigo skirt galiu. Velniškai džiaugiaus įsigijęs naujas sportines semi slick tipo padangas. O va vakar užsisakiau dar reguliuojamo kietumo priekinius amortizatorius. Čia gi afigienas dalykas. Prieš metus nebūčiau pagalvojęs, kad taip lengva ranka galiu sau leist malonumams. Prieš metus nebeturėjau darbo. O dabar taip viskas gražiai klostos. Norisi su visais pasidžiaugt tuo. Dar norisi sugebėt įkvėpt kitus, kurie nesugeba pasiekt pilnatvės bei laimės jausmo. Norėčiau sugebėt pasakyt ar parašyt ką nors tokio įkvepiančio, kas priverstų žmones pakeist savo gyvenimo būdą.

Man išties dar pačiam principas “gyvent laimingai vietoj prestižinės karjeros” biškį kėblus. Būna dienų kai kyla priešiškų minčių. Bet realiai labai norėčiau jaustis tvirtai dėl šio principo, labai norėčiau pasiekt tą lygį. Ir tada norėčiau įtikint kitus, kad tai teisingiausias kelias.