Žalio Tarakono blogas

Viskas, ką rašau, man vienaip ar kitaip atrodo banalu. Va paminėsiu tarkim, kad pirma vasaros diena šiandien, tai iškart mintyse pagalvoju, kad banalu apie tai rašyt, nes visi tokį dalyką pastebi ir/ar parašo. O jei parašysiu, kokia krūta priešprieša vasarai yra visą dieną pliaupantis lietus, vėl pagalvosiu, kad tai ganėtinai banalu. Banalu ir tai, kad tingiu mokytis pirmam egzaminui, kuris bus pirmadienį. Aš jau net nekalbu apie kursinį darbą, kurį reikia padaryt. Dar banaliau, kad vis vien rašysiu apie banalius dalykus ir papostinsiu įrašą bloge. Ir neva pripažinus sau pačiam, kad tai banalu ir tai parašius, išvengsiu banalumo. Bet ne.

Šiandien, kai ėjau į banką pirkti eurų ir ėjau pro kepyklėlę, nebemačiau skvoterės. Vaje, tai galėjo tapt tradicija – aplankyti ją kiekvieną kartą perkant eurus. Nuo šiol galėsiu automobilį statyt arčiau banko, o ne kitapus Akropolio pastato.

O po tą Akropolį šiandien ir pavaikščiot teko – Maximoj nusipirkau paprastą juodą skėtį (kad mašinoj į duryse esantį skyrių daiktams tilptų) ir paprastus rudus batus kitoj parduotuvėj. Dar reikia džinsų. Tik šįkart gal nebepirksiu tokių pačių, nes turiu berods 3 poras visiškai vienodų (nu ir px, svarbu gi, kad švarūs būtų), nes pačiam norisi jau bent šviesesnių ar kiek kitokių. Visuomenėj per daug sureikšminama išvaizdos ir drabužių svarba. Ir kartais dėl to blogai jaučiuos.

Taip nenoriu sesijos. O po sesijos taip nenoriu dirbti (pinigai gerai, bet pats darbas truputį monotoniškas ir nebeįdomus). O rudenį taip nenoriu ketvirto kurso…

Skaitant pirmą įrašo dalį, reikia pasileisti šitą:

Penktadienį – sekmadienį buvau. Net nežinau nuo ko pradėt, norisi rašyt kone epizodiškai, tai gal taip ir reiktų – nafik ta chronologinė atpasakojamoji tvarka būtina.
Labai patiko pabendrauti su J.A.! Vat nu blyn, išties, koks nuoširdus ir gražus žmogus ir plius dar nebanaliomis mintimis, kurių nesigėdija ir nebijo. Riebų pliusą dedu.
Visada reikia klausyti V.K. alkoholio klausimu. Niekada nesu taip “skaniai” (nu ji pati nelabai skani, bet poveikis geras) gėręs degtinės. Zelionaja Marka. Dar kaip tik akcija buvo – už litrą 42 litai. Bet ant tiek gerai. Su mumis kartu pakaitomis gėrė ir kiti, bet mes su V.K. kiekvieną taurelę kėlėm, tad daugiausiai jos išgėrėm. Ir kas nuostabiausia, taip ir nepasiekėm stadijų “labai sukasi galva”, “bloga” arba “nieko neprisimenu”. Išvis mąstymas visą laiką išliko normalus, o ne durnas. Bet fiziškai buvo toks pastovus ir nebaisiai stiprus fizinis apsvaigimas (tiesiai vaikščiojau). Nu vienžo, užskaitau visiškai.
Dar girdėjau, kad S.K. ir R.T. labai mielai miega kartu ir juos bendraklasiai keli poravo. Šitas sakinys vien tik abiejų paminėtųjų paerzinimui.
Gailiuosi, kad likau ir šeštadienio-sekmadienio naktį. Degtinės nebuvo, gėrė viskį su Cola (mūsų buvo 4 klasiokai ir 4 P.K. draugai), kurio negaliu pernešt – nuo kvapo pykina. Tiesa, bandžiau pasidaryt kokteiliuką, bet proporcijos, kaip viskio nekentėjui, turbūt pačios durniausios, kokios gali būti (50/50). Tad per visą dieną apsiėjau su keturimis alaus (blyn, galvojau, kad su dviem, bet du buvau pamiršęs). Ir pirmas nuėjau miegot apie 2h. O tada gudruoliai išsitraukė degtinę ir manęs nepažadino. Nuodėmė, baisi klaida. Bet ir šiaip visi buvo pavargę, sarkastiški, bjaurokoki. Jau kiek stūūūmimo buvo, vajėzau. Tiek, kad bent pailsėjau. Atsiribojau nuo miesto ir mėgavaus.

Šiai trumpai daliai pasileidžiam šitą:

Sekmadienį dar mačiau P.B. (kilmininkas) skvoterę su darbine kepure. Chitchatas buvo nepavykęs. Bet gerai, kad ne aš vienas jaučiausi nusišnekantis. Iš šalies turbūt išvis juokinga turėtų būt. Bet ji užtat labai mielai rausta, ha. Jau žinau, pro kur tais retais atvejais vaikščiosiu į Akropolį.

Paskutinė dalis:

Šiandien variau pasidaryti vizos. Ne nu čia aš ir sužibėjau visu savo Edgariškumu. Iš pradžių kaip ir viskas buvo ok. Į eilę atsistojau valandą prieš konsulato atsidarymą – turėjau ir draudimą, ir užpildytą anketą, ir tėvo bei savo gimimo liudijimų kopijas, ir pasą. Prieš mane gal apie 15-20 žmonių buvo, tad dar nedaug. Prastovėjau ir neprailgo, įėjau, padaviau. Sako “reikia originalų”. Nu blyn. Mano gimimo liudijimas mano namuose, tėvo gimimo liudijimas tėvo namuose. Krč. Aš tai nesuprantu, kodėl jiems to reikia, jei ne pirmą kartą važiuoju ir jau seniai esu įrodęs, kad tikrai pas senelį važiuoju (dėl to ir reikalingi gimimo liudijimai, kad būtų įrodymas, kad anketoj įrašytas mano senelis, pas kurį lankysiuos, tikrai yra mano senelis). Nu ok, tiek tos. Iš pradžių nuvažiavau pas tėvą – nei jo, nei jo žmonos, nei mano brolio nėr, bet turėjo įleist kaimynė (buto durys tos pačios ten). Po 20 min turėtų grįžt iš darbo. Atsisėdau koridoriuj (yra kėdė), chillinu sau ramiai. Atėjo, apsičiupinėjo, sako “palikau raktus striukėj, o striukę darbe”. Jėga. O jos vyras poliklinikoj turėjo būt. Nu ką – važiuojam Golfuku iki poliklinikos. Stebiu akimis kuro kiekio rodyklę  – jau tuoj tuoj baigsis, bet galvoju, nu ką čia su ta kaimyne į tą degalinę lėksiu – užteks man to kuro. Nubėgo ji į polikliniką, išlakstė galimus kabinetus, bet nieko nerado. Nu tai kita stotelė – jos darbas. Nuvarėm ten, pasiėmė tuos raktus, važiuojam namų link. Judu Olandų gatve, matau – Lukoil. Pagalvojau “nu bet ten brangu” ir pravažiavau. Pasiėmiau tėvo gimimo liudijimą, jau galvoju keliaut namo pasiimt savojo ir į Neste užšokt pakeliui netoli. Kur tau. Pirmas kalniukas – op op op, tyla iš po kapoto. Nieko nebus, dyzelinas pasibaigo. Nuriedėjau iki kalno apačios ir laukiau Manto. Blyn, gerai, kad turiu į ką pagalbos kreiptis, o tai kukuočiau sau ten kalno apačioj. Atvažiavo, nuskridom iki mano namų, į konsulatą ir galų gale grįžom prie Golfės… Nu bet nu… Jo.

Man niekada nepatiko vesternai. Visada atrodė labai nuobodu ir tas pats per tą patį. Kaubojai, maži miesteliai, vagystės, susišaudymai… Turėjau susidaręs tokią nuomonę, bet kai pagalvoju, tai nesu turbūt iki galo matęs vesterno – net nebandžiau žiūrėt. Ir štai Sergio Leone dėka, pažiūrėsiu net 6 filmus (dvi trilogijos). Iš tų 6 filmų, net 4 iš jų yra iMDB Top 250! O vienas jų – “The Good, The Bad, The Ugly” net 5 vietoj. Nuuu tai gal ne šūdas, bus matyt.

A Fistful of Dollars (1964)
Už saują dolerių – Treileris – Info. Pirma trilogijos “Dollars” dalis ir ji nėra Top’e ir niekada nebuvo. Žiūrėjau kartu su Rita. Labai juokiaus iš Clint Eastwood personažo, kuris visada su cigaru ar tai cigarete dantyse. Nu c’mon, kad stiliukas, įvaizdis toks tai aš suprantu, bet kažkaip too much. Rečiau galėjo tai daryt. Šiaip vesternas tai lygiai toks, kokią nuomonę apie vesternus aš turiu – scenarijus toks pat, neišsiskiriantis, nuobodus… Šaudosi jie ten, nu krč. Nepatiko man – nuobodumo viršūnė. Beeet labai viliuosi, kad tai tebuvo Sergio Leone pirmasis prisvilęs blynas ir vėlesni 5 jo filmai patiks kur kas labiau. Nes kitaip, tai man bus kankynė žiūrėt šitus vesternus. Citata: Get three coffins ready. My mistake. Four coffins…

#117 – For a Few Dollars More (1965)
Keliais doleriais daugiau – Treileris – Info. Nuobodu nebuvo! Scenarijus daug įdomesnis, ypatingai susiklostė atsiradus antram nusikaltėlių galvų medžiotojui. Ir dar tokie panašūs kažkuo. Tiesa, čia jau turėtų patikt Ritai tai, kad antrasis “medžiotojas” šaudydamas labiau nusitaikydavo. Bet siužetas nu tikrai dabar gerokai smagesnis. O Clint Eastwood mane vėl juokino savo cigaru/cigarile burnoj. O kai jos vienu momentu neturėjo, tai toj vietoj, kur ji dažniausiai būna, vis vien buvo lūpų išlinkimas! Dar pagalvojau, kad tų laikų Amerikoj gyvent nenorėčiau ir kaubojumi būt visai nekažką. O filmo antrą kartą nežiūrėčiau, nors jis ir nebuvo kankynė, kaip pirmoji trilogijos dalis. Citata: [counting reward sums of outlaws he just killed] Ten thousand… twelve thousand… fifteen… sixteen… seventeen… twenty-two. Twenty-two? [a cowboy comes from behind, Monco turns and shoots him dead] …Twenty-seven.

#5 – The Good, the Bad and the Ugly (1966)
Blogas, geras ir bjaurus – Treileris – Info. Net nežinau. Girdėjau iš visų, kad labai geras filmas (o ir penktoj vietoj jis – ne juokas!), beeet man tai jis so so. Geresnis iš visų trijų trilogijos dalių, bet tikrai nieko ypatingo – nežinau, ką jis veikia Top’e. Veikiausiai man tiesiog vesternai nelabai patinka. Aktoriai OK (net Clint Eastwood neerzino manęs), vaidyba OK, siužetas OK. Filmas neprailgo bent jau. Ir vietomis visai fun buvo (citata prajuokino net). Bet bet bet… Tiesiog, labai daug “bet”. Ai. Tiltas gražiai sprogo. Tai tiek. Citata: You see, in this world there’s two kinds of people, my friend: Those with loaded guns and those who dig. You dig.

Bendrai kalbant apie trilogiją… Vesternus mėgstantiems arba bent tiems, kurie gali juos žiūrėt nežiovaudami ir nežiūrėdami, kiek dar liko laiko iki pabaigos, tai rekomenduočiau. Bet turbūt vesternus mėgstantys ir taip jau bus matę kone visus filmus su Clint Eastwood – va jis tai dera prie to. O šiaip. Nežiūrėčiau aš šių filmų, jei 2 iš jų nebūtų Top’e.

Oi, kaip seniai sapnavau ryškų sapną, kurį nubudęs prisimenu… Gyvenu Žirmūnuose su Rita (čia jau sapno pradžia, jei ką). Apie kažką kalbėjom ir kažkaip nutariau nueit į parduotuvę nusipirkti alaus. Rita susijaudinusiu balsu pradėjo sakyt “oi oi, kad jau eini, prigriebk ir man ten to vyno “bla bla sulšė bla” (nu žodžiai gal ne tiksliai tie, bet panašūs ir vyno pavadinimo tik vieną žodį pamenu). Einu aš sau į parduotuvę… Realiai ten, kur ėjau, turėtų būti Rimi, bet čia blyn stovėjo tokio pat dydžio, tokio pat išplanavimo Maxima (neskaitant to, kad einant į parduotuvę praėjau po mažiuku tiltuku, kur net mašina netilptų – lyg parko tiltelis). Nuėjau iki alkoholio skyriaus. Radau kažką panašaus, ko Rita prašė ir skambtelėjęs padiktavau pavadinimą “bla bla sulšė bla”. Taip, tas. Pasiėmiau dar NachoCheeseBalls ir nuėjau prie kasos (alaus nutariau paimti iš šaldytuvo prie kasos, kurie stovėjo vietoj lentynų su kramtoškėm, prezervatyvais ir saldainiais – galėtų ir realiai taip būt). Paėmiau 2 Adler Bock buteliukus. Stovėjau truputį kreiviau eilėj, nei reiktų, turbūt, nes kažkaip nejučia prancūzas stovėjęs už manęs, sugebėjo atsirasti prieš mane. Pradėjau angliškai aiškinti, kad jis užlindo, o jis labai gražia rusų kalba (kuri šiaip negraži) bandė atsikirtinėt. Ir dar su nagla šypsena veide. Aš demonstratyviau nei demonstratyviai savo daiktus perkėliau prieš jo. Jis mane padavė maišelį savo, kad ten susidėčiau savo prekes. Jo gesto nesupratau, bet tebūnie. Ten tada prie kasos kažkokia sumaištis įvyko, bet galų gale išėjau iš parduotuvęs namo. Praėjau po tilteliu ir kažkodėl atsidūriau Pašilaičiuose. Grįžau ten į namus (kur realiai mano vieno pažįstamo namai) ir su Rita pradėjom išiminėt prekes iš maišo. Žiū… Ne mano prekės. Tiksliau, visi mano pirkti produktai yra, bet yra dar krūva kitų. Surikau “čia prancūzo!”. Ypatingai dėmesį patraukė kažkoks adatų bokštelis (gal 10 cm aukščio ir jis išsilanksto, kad patogiau adatas ištraukt būtų). O išlanksčius tą adatų bokštelį (kiekvienam aukšte dar skirtingo dydžio ir storio adatos) ir jį apvertus, ant nugarėlės matosi paveiksliukas. Šis buvo su Vilniaus vaizdais (įvairiom nuotraukom). Ir viena nuotrauka buvo mano mamos. Tada atsisukau į mamą (oi, tikrai nežinau, kaip ji atsidūrė čia) ir pasakiau “žiūrėk, tu įdėta tarp Vilniaus vaizdų”.

Kuprotas kalnas – Treileris – Info. Šitas filmas truputį ne į temą, nes jo nėra Top’e. BET! Kažkada buvo. Trumpai, tik pusmetį. Ir buvo pakilęs tik iki 245 vietos. Tai kodėl aš jį žiūrėjau ir aprašinėju? O todėl, kad jį reikėjo pažiūrėt vienam studijuojamam dalykui, ką ir padariau. Iš pradžių turbūt aptarsiu patį filmą, o ne temas, kurias jis paliečia. Apie ką? Apie meilę. Svarbu paminėt, kad čia visų pirma filmas ne apie homoseksualus (tai tik antrinis dalykas), o filmas apie eilinę meilės istoriją. Jei jie abu nebūtų vyrai, tai niekuo nesiskirtų nuo Romeo ir Džuljetos istorijos (abu vienas kitą myli, bet dėl tam tikrų priežasčių, negali būti kartu). Siužetas pats visas visai gal nieko. Aišku, nieko labai ypatingo, kas sužavėtų ir užkabintų – nieko keisto, kad jo nėra jau Top’e. Ir aktoriai nelabai mane įtikino. Kažkaip šiaip sau. Keista, nes kai Heath Ledger vaidino Joker’į filme “The Dark Knight”, tai man jo vaidyba paliko neišdildomą įspūdį! Matyt, kai jaučia diskomfortą vaidindamas tokį vaidmenį, tai sunku ir vaidint gerai. O dabar liečiu jautrias temas. Homoseksualumas. Nu aš truputį tolerantiškas šiuo atžvilgiu esu, nu bet kai jie bučiavosi ar kažką daugiau darė, tai nu kaaažkaip sunkoka buvo į tai žiūrėt… Bet užtat jie kaip ir paneigia tą homoseksualumo stereotipą. Nei jie saldesni už heteroseksualų porą, nei jie labai viešai skelbiasi, nei yra pamaivos! Jie visiškai nesiskiria nuo heteroseksualių vyrų. Tad ar tokie homoseksualai yra blogai? Čiuju, kad ne. O šiaip galėčiau diskutuot ir diskutuot apie šį filmą, daug tam vietos palikta apie pačius įvairiausius aspektus, bet gaaal neišsiplėsiu. Citata: You boys sure found a way to make the time pass up there. Twist, you guys wasn’t gettin’ paid to leave the dogs babysittin’ the sheep while you stem the rose.

Rebeka – Treileris – Info. IMDb Top 250 sąraše yra net 9 Alfred Hitchcock filmai. Iš visų tų 9, šitas yra pats seniausias. Kodėl aš jį įsijungiau pažiūrėt, nors jis toli dar Top’e? O todėl, kad norėjau pažiūrėt būtent Alfred Hitchcock filmą. Tokius senus, dar nespalvotus filmus žiūrėt man visada būdavo kažkaip sunku. Pirmoji išimtis buvo “12 Angry Men”. O čia – antroji. Žiūrėjosi labai gerai. Ir, negana to, filmo eigos nuspėti bent man nepavyko. Kai išgirdau, kaip ten visgi buvo su pono De Winter pirmąja žmona, aš kažkaip nustebau. Nu tikrai niekur nebuvo jokių ženklų, kurie būtų interpretuojami taip, kaip visgi nutiko. Aš nebūčiau aš, jei man nesukeltų įvairiausių minčių. O šitas filmas sukėlė minčių apie gyvenimą šeimoje. Tais laikais tai turbūt būdavo įprasta, bet nu blyyyn… Žmona miega kitame kambary nei vyras. Nu wtf. Ir išvis jie retai matosi, retai leidžia laiką kartu. Žmona tarsi kaip eilinė didelio didelio namo gyventoja, vyrą matanti turbūt tiek pat, kiek mato tarnus. Ok, kartais jie eidavo pasivaikščioti ir apsikabindavo ir panašiai, bet taip būdavo tik kartais. Nežinau nežinau. Man atrodo, kad čia persilenkiama su visa šeimos kūrimo esme. Filmas tai neblogas, nors tokios ale intrigos ar stiprios kulminacijos nebuvo (nu ten biškį buvo intensyvesnio veiksmo, bet kažkaip neįtraukė, ramiai vis vien praėjo). Žiūrėčiau ir antrą kartą, jei per TV rodytų (kurio nežiūriu, bet dėl filmo įsijungčiau). Citata: Happiness is something I know nothing about.

Esu pasirinkęs šį dalyką ir rinkausi vien dėl to, kad dėstytojas duoda įdomias užduotis. Ir štai viena jų – reikėjo sugalvoti driftinimo algoritmą, kuris leistų naujai, neįprastai pamatyti kasdienybės struktūras. Lengviausias pavyzdys buvo driftinimas miesto erdvėse, kurio ikslas – pamatyti kasdienybės skerspjūvį. Tai savo algoritmą sugalvojau būtent remiantis pavyzdžiu.

Mano kasdienybė beveik neįsivaizduojama be automobilio. Jei reikia nusigaut kiek toliau nuo namų, sėdu į automobilį ir važiuoju. Tad mąstant apie kasdienes situacijas ir algoritmą, natūralu, kad iškart pradėjau siet viską su vairavimu – automobilį įtraukti į užduotį būtina.

O algoritmą sugalvojau tokį: pagrindas yra važiavimas pagrindinėmis miesto gatvėmis. Kai pamatau važiuojančius 3 raudonus automobilius (tokiu atstumu, kad sugebėčiau įžiūrėti valstybinius numerius), metu monetą, kuri nusprendžia, kaip elgtis artimiausioje sankryžoje. Jei iškrenta skaičius, suku į dešinę; jei herbas – į kairę. Jei artimiausioje sankryžoje yra tik vienas pasirinkimas, kur sukti, tai ten ir suku, nepriklausomai nuo to, kas iškrenta metus monetą. Taip pat, jei atvažiuoju iš šalutinės gatvės, vėl metu monetą, kad nuspręsčiau į kurią pagrindinės gatvės pusę nusukti. Į kiemus nevažiuojama, o atsidūrus aklavietėje – apsisukama. Nutariau, kad pravažiavus 50km, užduotį baigsiu.

Pajudėjau iš savo namų, kadangi taip prasideda kiekviena diena, kai kur nors važiuoju. Mantas fotografavo vaizdus ir mėtydavo monetą (vairuojant tai daryti truputį pavojinga). Gyvenu Pašilaičiuose, tad pirmieji 7-8 km pravažinėti po šį rajoną ir kelios gatvės net po kelis kartus. Jau buvom pradėję galvot, kad niekur kitur ir neišvažiuosim, trinsimės po tas pačias gatves, tačiau po truputį judėjom vis toliau į centrą. Pasisukiojome Šeškinės rajone, galų gale teko net ir aplink Akropolį apvažiuot. Šeškinės gatvelių išvažinėjom nemažai, bet susiklosčius aplinkybėms, nusigavome į Karoliniškes. Atsidūrėme visai nežinomose vietose. Sunkvežimiai važinėjo pirmyn-atgal, buvo purvo upelių ir duobių. Matyt, kad ten tiesia aplinkkelį, vadinasi, kad atsidurtume aklavietėje, tad apsisukome neprivažiavę galo (nusižengimas algoritmuj, bet baimė įklimpti purvyne nugalėjo). Pasisukioję Karoliniškių mikrorajono gatvelėmis, patraukėm Žvėryno link. Keli posūkiai – ir štai mes matome Seimą, kurio pravažiuoti nepavyko. Mėtom monetas, skaičiuojam raudonus automobilius ir štai mes jau Naujamiestyje. Pravažiavau ir Ritos namus, kuriuose tenka dažnai apsilankyti. Buvo džiugu, kad algoritmo sukurtame maršrute atsidūrė ir šiaip mano lankomos vietos. Taip pat atradau nematytas Naujamiesčio gatveles ir galų gale prie Vingio parko teko apsisukti (į jį įvažiuoti juk negalima). Žingsnis po žingsnio ir mes jau Senamiestyje. Pylimo-Islandijos-Vilniaus-Klaipėdos gatvių keturkampį pravažiavom du kartus! Bijojau, kad taip ir teks sukiotis, nes raudonų automobilių nesimatė, o moneta lyg tyčia „prikiaulindavo“. Pravažiuoti 35 km ir jau riedame palei Prezidentūros tvorą. Vėliau ir kitos lankytinos vietos pakliuvo į maršrutą – Katedros aikštė, šv. Onos bažnyčia ir Užupis. Užupyje raudonų automobilių stebėtinai mažai. Išlindome į civilizacijos apleistą senų namukų pasaulėlį, palindome po kažkokiu tiltu. Šiaip ne taip išbridom iš purvo vonių ir keliavom Stoties link. Nejučia atsidūrėme Halės turguj ir vėl pradėjom judėt Užupio pusėn. Bet algoritmas nenuvedė mūsų į tas pačias gatves. Teko sukt ir važiuot pro Onos bažnyčią, Katedros aikštę (tik jau iš kitos pusės). Ir mano džiaugsmui, pasukome Filosofijos fakulteto link! Tai dar viena vieta, kuri patenka į mano beveik kasdien lankomas vieta. Prasibrovę Universiteto gatve iki Stiklių gatvės, vis vien algoritmas nurodė, kad nuo Užupio mes niekur nepasislėpsim. Vos įvažiavom, teko stot – pasiekta 50 km riba ir užduotis baigiama.

Užduotis leido pamatyt kasdienybę kitomis akimis. Padėjo atskleisti ryškesnius skirtumus tarp miegamųjų rajonų ir senamiesčio gyventojų, tarp skurdo ir prabangos – ypatingai didelis kontrastas matomas Užupyje. Purvynais apsupti seni namukai, tarp kurių vos vienas kitas – didesnis, prabangesnis, remontuotas. Judėjimo tempai irgi skiriasi. Miegamuosiuose rajonuose ramiau – tiek pėstieji, tiek vairuotojai juda neskubėdami, o arčiau Centro esančiuose rajonuose tempas didėja – visi skuba gyventi. Kadangi ypatingas dėmesys buvo skiriamas raudoniems automobiliams, susidarė įspūdis, kad kuo toliau nuo miesto centro, tuo jų yra daugiau. Kodėl taip yra, sugalvoti nepavyko. Matyt, tie visur skubantys Senamiesčio, Naujamiesčio gyventojai ar darbuotojai perka santūriau (ir nuobodžiau) atrodančius pilkus ir juodus automobilius. Tačiau yra ir tam tikrų bendrų dalykų tarp visų Vilniaus miesto gyventojų ar lankytojų – jie visi liūdni, nusiminę, pikti.

Jau praėjo 100 šių metų dienų! Tiek pat ir nuotraukų jau padaryta. Toks mano gyvenimas buvo šias 100 dienų – dalinuosi mozaika (didesnės fotkės albume):

Šindlerio sąrašas – Treileris – Info. Stipru. Geriausias filmas, kokį esu matęs apie tremtį, apie holokaustą… Ir filmas pastatytas remiantis tikra istorija!!! Oscar Schindler tikrai buvo ir tikrai išgelbėjo 1100 žydų. Na eina sau. Kai visi aplink žudė juos, engė, jis išdrįso (gudriai pasitelkęs sistemą) elgtis kitaip. Net stebėtinas man toks žmogaus gerumas – užsidirbo pinigų ir viską išleido vardan nepažįstamų (na, kai kurių jau ir pažįstamų) žmonių. Uch. Minčių, emocijų po filmo nors kibirais nešk. Žiūrėjau jį prieš parą jau, bet dar negaliu susidėliot visko į vietas – mintys išsibarsčiusios, padrikos tokios visos… Pastatymas filmo geras, gražiai susižiūri, neprailgsta. Kai kur net kraupiai viską vaizduoja, nesistengia pagražinti, kažko paslėpt – bandoma pavaizduot viską tiesmukiškai taip, kaip buvo. Mano asmenine nuomone, filmas turbūt vertas net ir aukštesnės pozicijos. Bet šiaip tikrai trūksta žodžių apibūdinti visam šitam jausmui atsiradusiam po filmo. Citata: Whoever saves one life, saves the world entire.

Tamsos riteris – Treileris – Info. Joker. Omg, kaip gerai. Heath Ledger buvo nepakartojamas. O Christian Bale šįkart kažkaip labai labai labai mane nuvylė. Nekažką. Bet Joker! Negalėjau atsigrožėt scenomis su juo, jo sukurtu personažu, veido mimikomis ir kūno kalba. Tas momentas, kai Joker eina apsirengęs med. seselės drabužiais tolyn nuo ligoninės… Nepakartojamai gera, žiauriai tinkanti eisena. Na, tiesiog viskas, kas liečia Joker, buvo TO-BU-LA. Tiesa, labai erzino Harvey Dent moneta, kuri iš abiejų pusių vienoda – banalumo viršūnė. O dar vėliau, kai jis apdegė vieną veido pusę ir gavo monetą, kurios viena pusė irgi apdegus (svarbu paminėti, kad abi pusės buvo “heads”, o ne “tails”)… Tipo vaaauuu kaip ironiška. Nė velnio – banalu ir neįdomu. Taip pat nuliūdino, kad Rachel personažą vaidino ne Katie Holmes (nu ir gerai, kad ta Rachel žuvo, HA). O tiesa, žiūrėdamas pirmą dalį pamiršau parašyt nuomonę apie Gordoną. Tai va. Policijos komisaras Gordonas, mano nuomone, visiškai netinkantis tokioms pareigoms. Jis fiziškai, iš veido atrodo kažkoks em, silpnas, mėmė – turbūt dėl veido bruožų ir ūsų labiausiai. Na bet tik fiziškai jis toks atrodo, šiaip OK jis dar. Tai va, pats filmas gražus ir geras. Iš pradžių, gal iki pirmosios valandos, man jis nepatiko, neužkabino, bet po tooo viskas pasikeitė. Žiūrėjau, žavėjausi, nepajaučiau kaip ėmė ir baigėsi (net keista, kad 2,5h visai neprailgo). Gut. Citata: Wanna know how I got these scars? My father was… a drinker. And a fiend. And one night he goes off crazier than usual. Mommy gets the kitchen knife to defend herself. He doesn’t like that. Not… one… bit. So – me watching – he takes the knife to her, laughing while he does it! Turns to me, and he says, “why so serious?” Comes at me with the knife… “Why so serious?” He sticks the blade in my mouth… “Let’s put a smile on that face!” And… *looks sidelong at Gambol’s thug, watching the whole thing in horror* Why so serious? *kills Gambol*

Betmenas: Pradžia – Treileris – Info. Pirmoji Christopher Nolan trilogijos apie Batman dalis (trečioji dar kuriama). Lyginant Tim Burton filmų seriją (4 filmai) su šia, tai Tim Burton gauna į kaulus be jokių pasišakojimų. Tie senesni jo filmai kaip pasakaitės paprastos, kaip filmukai, tik suvaidinti. Kažkaip jokio didelio efekto nepalieka, žiūri juos kaip pasakojimą, o ne kaip gerą, normalų filmą. O štai va Christopher Nolan šis filmas jau vertas dėmesio. Net nežiūrėjau kaip į fantastinį šūdą (nelabai mėgstu fantastinius filmus žiūrėt), žiūrėjau kaip gerą, normalų filmą. Ir išties, visas pastatymas labai mielas akiai , efektai gražūs, prie scenarijaus pasistengta, o ir Christian Bale vaidyba gera. Tiesa, mane visą laiką (ir dabar ne išimtis) juokino ir buvo keista, kad niekas nesupranta, kas slypi už Batman kaukės. Kai jis kaukėtas, smakras, sritis apie lūpas vis vien lieka atviri ir KAŽKIEK pastebėt veido bruožus tikrai įmanoma. Taip, jei tai būtų vienintelė užuomina, gal ir nelabai lengva, nes žmonių daug Gotham mieste. BEEET, reikia nepamiršti ir kitų aplinkybių. Bruce Wayne grįžo po 7 metų (berods) į miestą, kai visi galvojo, kad jis miręs. LYGIAI tą pačią akimirką mieste pasirodo paslaptingas “gelbėtojas” žmogaus šikšnosparnio kostiumu. Nu c’mon, nejaugi NIEKAS negalėjo susiet šių dviejų dalykų, turint omeny, kad žiniasklaida vien apie šiuos du dalykus rašė? Lietuvių įkyriosios ir bjauriosios žurnalistės iškart būtų viską išrišusios, supratusios, atskleidusios su visais įrodymais. Bet filmas neblogas, o dar turint omeny tai, kad filmų apie super herojus nelabai mėgstu, tai net labai labai neblogas. Citata: Deep down you may still be that same great kid you used to be. But it’s not who you are underneath, it’s what you do that defines you.

Kovos klubas – Treileris – Info. Pirmas filmas iš Top 250, kurį žiūrėjau jau ne pirmą kartą. Esu jį matęs prieš kelis metus ir pamenu, kad tada labai stebėjausi, kad Tyler’is yra… na, patys žinot (nenoriu spoilinti nemačiusiems). Tai šįkart žiūrėjau turėdamas omeny tą faktą ir blyn, pastebėjau, kad buvo visai ne tiek ir mažai užuominų. Bet tokių, kad nežinant nelabai ir pavyktų suprasti, kas tas Tyler’is yra, nebent pasitelkiamas žiauriai geras įtarumas ir nuovokumas (kai žinai, kad KAŽKUR čia yra kabliukas ir intensyviai jo ieškai). Nu ok, buvo keli epizodai, kuriuos dar pirmą kartą žiūrėdamas galvojau “wtf? Kas/kodėl čia buvo?”. Turbūt tai filmas, kurį tikrai reikia pažiūrėti bent 2 kartus, kad viskas gražiai susidėliotų į savo vietas. O tie abu kartai (nuuu, jei tai nebus žiūrėjimas IŠKART) tikrai neprailgs – abu kartus mėgavausi gero kino pavyzdžiu. Pati klubo koncepcija tai nu nafik! Ok, pradinė idėja buvo gerai, visai suprantu tą norą daužytis – fizinis išsiliejimas (ypač dirbant protinį darbą) yra labai nemenkas poreikis, beeet, kai jų veikla evoliucionuoja, tai tie vyrai tampa visiškai nesveikais ir stipriai peržengia ribas. O Marla yra baisi baisi baisi boba – fui, kokia šlykšti ir negraži. Tiesa, turbūt nieko nenustebinsiu parašęs būtent šią citatą – turbūt viena žymiausių. Citata: Welcome to Fight Club. The first rule of Fight Club is: you do not talk about Fight Club. The second rule of Fight Club is: you DO NOT talk about Fight Club!

12 įtūžusių vyrukų – Treileris – Info. Visas veiksmas vyksta viename kambaryje… Sakyčiau, kokiam teatro spektakliui labai tinkama aplinka. Bet čia filmas. Labai senas, nespalvotas. Ir stebėtinai įdomus, geras! 12 žmonių, 12 skirtingų charakterių ir krūvelė skirtingų argumentų, priversiančių kiekvieną jų pakeisti nuomonę. Kaip filmas pasibaigs, buvo aišku jau pradžioj beveik. Bet vis vien žiūrėjau ir bandžiau spėlioti, ką reikia pasakyti kiekvienam, kad šie pakeistų nuomonę. Kelis kartus atspėjau, bet daugiau kartų klydau, aišku. Ir dar mane stebino, kaip JAV teisėsaugos sistema gali veikti su prisiekusiaisiais… Nu blyn, ateina 12 žmonių, kurie tik gaišta laiko, dauguma nenori net tokį dalyką daryt ir jiems reikia nuspręsti ar žudyti nusikaltėlį, ar paleisti. Nu nafik, kiek atsakomybės patikima į paprastų žmonių rankas. Jie gi debilai gali būt ir vis vien jie nuspręs. Nežinau nežinau, nepatinka man taip. Ir atsakomybė per didelė būtų, ir šiaip nepriimtina. Tiesa, gerai, kad iš tų 12 buvo bent vienas nepasidavęs bandos jausmui – juk jei ne jis, vaikinukas, kaltinamas žmogžudyste (nu taip, jis gal tikrai įvykdė nusikaltimą, kas ten žino…), būtų nuteistas. Baisu baisu. Ir svarbiausia, kad tie likę 11 net neturėjo tokios tvirtos nuomonės, tvirtų argumentų, kad sugebėtų išlaikyti nepakeitę verdikto. Nepalaikau tokios teisėtvarkos sistemos. Bet filmas įdomus, pažiūrėčiau turbūt ir dar kartą. Citata:  – I beg pardon…; – “I beg pardon?” What are you so polite about?; – For the same reason you are not: it’s the way I was brought up.

Neliečiamieji – Treileris – Info. Daug kas kalba apie šį filmą – iš kelių žmonių girdėjau, kad labai geras filmas, nu tai kaip jo nepažiūrėjus? Na taip taip, tikėjausi nešokinėt labai per Top’ą ir žiūrėt daugiau-mažiau nuo pradžių, bet nesusilaikiau. Ir kas ten žino, gal ir šis filmas greitai bus Top 100 ar net Top 50 – sparčiai kyla pozicijomis į viršų. Bet šią akimirką, pažiūrėjus filmą ir jį aprašant, jis neblogoj 178 vietoj. Drama kupina komiškų elementų. Ir kas čia man labiausiai matėsi? Kontrastas. Visiški kontrastai tarp visko. Visų pirma, abu pagrindiniai herojai velniškai skiriasi (o kažkuo ir panašūs). Vienas tipo ramus, intelektualus, protingas, sukaupęs krūvas pinigų ir taip toliau ir panašiai. Kitas – be išsilavinimo (bet visgi protingas), energingas, sėdėjęs kalėjime, varganai gyvenantis… Aš nebūčiau aš, jei nepamatyčiau kontrasto tarp odos spalvų. Tiksliau, aš nebūčiau aš, jei to neparašyčiau – pastebi visi, bet tokius dalykus gi reiktų nutylėt. O filmas žavingas. Kuo toliau, tuo labiau mane žavėjo Driss – kuo toliau, tuo labiau atsiskleidė jo vidinių savybių turtingumas, jautrumas. Tiesiog stulbino jo veiksmai, visas elgesys. Kaip toks iš pažiūros grubus, nemandagus, gal net pavojingas vyras (grįžęs iš kalėjimo), sugebėjo rūpestingai prižiūrėti neįgalųjį… Stulbina ir tai, kaip kiekvienas jo veiksmas ar žodžiai turėjo prasmę, buvo tikslūs (turiu omeny, kad toj situacijoj, tuo laiku ir panašiai, joks kitas veiksmas ar kiti žodžiai nebūtų labiau tikę). Išties net įdomu, iki kelintos vietos šis filmas užkops Top’e. Citatos nėr – nemoku prancūziškai, o lietuviškos dėt nenoriu (visgi vertimas vienaip ar kitaip pakeičia mintį, sakinio struktūros patrauklumą ir panašiai). Buvo gerai.

Pabėgimas iš Šoušenko – Treileris – Info. Nu ką gi… Pirma vieta IMDb Top 250! Prieš žiūrėdamas tinkamai nusiteikiau ir išsigandau, kad nepradėčiau filmo žiūrėt per daug kritiškai. Tada atsipalaidavau ir leidau sau mėgautis filmu. Viskas taip ramiai, gražiai pavaizduota, dar tas Morgan Freeman (kuris man visuose filmuose atrodo tokio pat amžiaus) pasakotojo balsas taip raminančiai veikia. Žiūrėjau ir nejaučiau, kaip bėga laikas. Kol galiausiai pasiekiau filmo kulminaciją. Kažko panašaus buvo galima tikėtis, žinoma, bet viskas pateikta neerzinančiai – žiūrėjau ir tikrai mėgavaus. Aišku, filmas man truputį minčių sukėlė (na, kaip ir visi filmai, aišku). Blyn, o kaip aš elgčiausi patekęs į kalėjimą (ir plius dar nepelnytai)? Nors ir bailiai atrodantis, silpnokas fiziškai, bet vidumi labai stiprus Andy Dufresne sugebėjo ne tik išgyventi, bet ir “prasimušt”. Bet ar pavyktų man? Labai tuo abejoju. Tiesa, ką Andy dar turėjo, tai intelektą. Dieve Dieve, va už tai tikrai pagarba (nu keistai skamba “pagarba už intelektą”, bet nu tikrai pagarba!) – toks sumanumas, tokia išmintis! Tai tik parodė, kad protingas žmogus visose situacijose sugebės išgyventi ir tam net nereikia muskulatūros ar ginklų. Ai, dar neigiamų minčių ir pyktį sukėlė kalėjimo prižiūrėtojas. Nu nafik, koks jis šiukšlė – net protu nesuvokiama, kaip taip galima savanaudiškais tikslais pasmerkti žmogų iki gyvos galvos pūti kalėjime, jei yra šansų jį išteisinti. Šiaip ar taip, filmas man patiko LABAI – tokį būtų galima žiūrėt ir ne vieną kartą. Citata: Nothing stops. Nothing… or you will do the hardest time there is. No more protection from the guards. I’ll pull you out of that one-bunk Hilton and cast you down with the Sodomites. You’ll think you’ve been fucked by a train! And the library? Gone… sealed off, brick-by-brick. We’ll have us a little book barbecue in the yard. They’ll see the flames for miles. We’ll dance around it like wild Injuns! You understand me? Catching my drift?… Or am I being obtuse?