Ši naktis ypatinga. Jau nuo 3 valandos man pradėjo kilti įvairiausios idėjos – durnos ir visai vertos dėmesio. Va sugalvojau sudaryti ‘sapnų top5’. O dabar tai yra tinkamiausias metas – vis vien jau 2,5 valandos negaliu užmigti – vartausi. Todėl įsijungiau kompiuterį ir rašau (stengiuosi negalvoti kas manęs lauks kitą naktį – juk bus Naujųjų metų šventimas. Nieko, ką nors sugalvosiu).
- Justiniškės – tikrai nusipelnė pirmos vietos. Be konkurencijos, nes šiame sapne aš išgyvenau tokius jausmus, kokių neišgyvenu realybėj. Tiek daug laimės, džiaugsmo niekada nebuvo. Ir viskas atrodė taip tikra, tai realu. Na, neskaitant keletos absurdiškų nutikimų.
- Sąmoningumas – tokia pozicija žinoma dėl to, kad šiame sapne buvau truputį sąmoningas (supratau, kad sapnuoju ir bandžiau pats nuspręsti ką veikti jame). Labiausiai sąmoningumas jautėsi pirmame sapne (su autobusu), bet jo netrūko ir scenoje su Audi ir Golf.
- Mirtis – šis sapnas nuorodoje pažymėtas skaičiuku ‘2’. Trumpas, bet to pakako, kad visą dieną persekiotų keistas jausmas. Tikrai buvau patikėjęs, kad jis numirė, bet, Ačiū Dievui ir kitiems, tai neišsipildė.
- Skausmas – šiame sapne (numeriukas ‘2’) jutau stiprų skausmą. Būtent todėl šis sapnas vertas penketuko. Mane stebina, kaip sapnai miegant siejasi su realybe. Tarsi miegas būtų tiltas tarp dviejų pasaulių. Žinoma, skausmą galima nesunkiai paaiškinti (skaityti sapno komentarą), bet vis vien tai nuostabu.
- Skaičiai – man patiko šio sapno keistumas. Skaičiai ne į temą (bent jau aš dabar taip galvoju) ir dar keistas sapno paprastumas… Tokie sapnai sukelia daug minčių ir asocijacijų, kurios galbūt būna visai pro šalį.
Štai toks penketukas. Man patinka šiuos sapnus vis skaityti ir skaityti. Grįžta visi išgyventi jausmai. Net ir skausmas, juntamas sapnuose, savotiškai malonus. Taip pat maloniu jausmu pavadinčiau baimę, kuri užplūsta sapnuojant košmarus.
Buvau kaime. Įėjau į namuko vidų ir ten atsigulęs ant lovos žiūrėjau į lubas. Po to tėvas pasakė ‘važiuojam į miestą’… Išėjau iš namuko, o ten kieme stovėjo Audi 200 su ‘BBS’ ratlankiais. Brolis sušuko ‘O, Audi 300’. Išvadinau į jį durniumi. Toliau kieme stovėjo dar daugiau Audi. *Kodėl man vis Audi sapnuojasi? Nejaugi jų mieste jau tiek daug, kad nepalieka net sapnuose?* Po to nuėjau kažkur toliau ir staiga atsidūriau prie kažkokios stoties. Ten kažkoks vyras paklausė ‘manai, kad galėtum jį pagauti?’. Ir metė seną seną krepšinio kamuolį. Jis pradėjo riedėt, o aš pradėjau gaudyt. Jis nuriedėjo prie traukinio bėgių ir negalėjau pasiekt. Tada kažkaip šokinėjau per visus tuos bėgius, bandydamas išvengti traukinių. Jų buvo apie 4 skirtingos rūšys. Labai keistai aš jų vengdavau – judėjo bėgiai ir man reikėjo ropot keturiomis, kad likčiau toj pačioj vietoj. Po to visgi užsikabinau ant milžiniškos drabužių pakabos ir mane nutempė kažkokio mechanizmo vidų. Ten buvo sukalti kreivi mediniai laiptai. Jai užlipau ir į bėgius žiūrėjau iš aukštai. Tada čiupau ‘pakabą’ ir nusileidau iki tos vietos, kur buvau. Pagriebiau krepšinio kamuolį. Kaip man atsibodo sapnuoti tas Audi……
Buvau Frankfurte. Su močiute (nežinau, kodėl) variau į automobilių parodą. Ji labai nenorėjo, bet primygtinai norėjau jai parodyt kelis automobilius. Man bilieto pirkt nereikėjo, nes dar turėjau galiojantį iki 09-30. Keista… Po to stovėjom eilėj prie lifto. Ji įlipo, o man jau nepakako vietos. Teko man laukti kito. Kol laukiau žiūrėjau pro langą. Stebėjau mėnulį. Jis buvo neįtikėtinai didelis. Realiai turbūt net neįmanoma tokio pamatyt. Jis pradėjo keisti spalvas. Labai gražiai viskas atrodė. Po to už manęs prabilo vokiečiai, kurie turbūt irgi žiūrėjo į mėnulį ir apie jį kalbėjo… Žiūrėjau toliau ir tada jau matėsi visos planetos. Jos buvo irgi labai arti. Pvz Marsas buvo tokio pat dydžio kaip realiai mėnulis matosi. Ir matėsi jo orbita, kuria jis skriejo. Kitos planetos irgi skriejo labai greit – per porą minučių apskriedavo orbitą. Atsisukau į vokiečius ir paklausiau ar taip turi būt. Jie atsakė, kad ‘turbūt’ (labai tuo abejodami). Tada atvažiavo liftas, pakilau viršun ir močiutė pradėjo rėkt – išsigando, kad manęs nebuvo šalia ir liko viena kažkokioj neaiškioj vietoj…
Prisimenu nedaug – kol prisiruošiau parašyt, šiek tiek primiršau. Išlipau iš autobuso kažkur Antakalny (taip galvojau sapne, bet realiai tokios vietos nėra). Ir jaučiau baimę. Pradėjau bėgt, nes ‘baimė’ mane gaudė. Žinojau, kad turiu kažką padaryt (kažkokia misija), bet nedariau. Turbūt buvau sąmoningas truputį, nes sugalvojau grįžt namo. Sėdau į autobusą. Autobusas buvo senas, kur dar durys lankstosi kaip armonika (stebėjausi, kad dar tokie važinėja). Važiavau ir pro langą pamačiau ‘baimę’. Iššokau ir pradėjau bėgti (išlipau prie Baltojo tilto, bet jo nebuvo, tiesiog jaučiau, kad esu toj vietoj). Bėgdamas, galvojau, kodėl aš bėgu nuo to, ko nematau (juolab, kad nežinojau ar ‘baimė’ mane gaudė). Dar labai liūdėjau, kad nenuvažiavau namo. Šiame sapne neįtikėtinai daug mąsčiau ir jaučiau. Anksčiau arba to mąstymo/jausmų buvo mažiau, arba nebuvo išvis… O šį kartą to buvo daugiau nei veiksmo. Tas liūdnumas, kad nenuvažiavau namo, lydi mane visą dieną… Slegia labai. Keista, nes taip dar niekada nebuvo. Lyg ir.
Edit: prisiminiau dar vieną sapną, kurį šiąnakt sapnavau. Nuvažiavau į Raseinius, pas Gretuką (susipažinau mIRC’e, dabar kartais per Skype pašnekam). Ji rengė vakarėlį. Ji gyveno 3 aukštų namuke. Jis atrodė labai plonas ir dėl savo plonumo buvo panašus į mažą dangoraižį. Buvo daug daug žmonių. Visi sugalvojo kažkur eiti, o aš kažkodėl likau. Man davė raktą. Kažkas įsibrovė į namuką ir aš išsigandęs iš jo pabėgau, palikęs ten raktą. Bėgau ieškot Gretukos. Bet Raseiniai buvo daug didesni nei realiai. Bėgau per geležinkelį. Jau pavargau bėgt. Žvalgiausi į namus ir ieškojau tokio, kuriame grojo muzika. Priėjau daugiabutį. Patekau kažkaip į prabangų butą, iš kurio greit išėjau, nes nieko neradau. Aikštelėj prie namo buvo daug forsų su Golfais ir Audi. Jų išsigandau, nes jie prie manęs artėjo. Davė man vieną automobilį ir liepė pravažiuot slalomą. Pravažiavau ir manęs nesudaužė. Bėgau tada iki Gretukos namuko ir ten nieko neradau. Atsisėdau ir pradėjau verkt.
Buvau sename bute. Butas, jo vieta ir viskas sutapo. Niekas nepersipynė, kaip kažkada anksčiau sapnuotame (ir čia parašytame) sapne. Buvo jau vėlu. Mama stovėjo balkone. Aš įėjau. Pro langą buvo matyt gražus vaizdas – toks, koks išties ir yra, bet daugiau įvairiausių šviesų. Mama stovėjo labai rami, žvelgė kažkur toliau. Atsistojau šalia ir taip pat stebėjau viską. Tolumoje 4 lektuvai labai arti skrido. Vienas nusileido už namo, esančio netoliese. Kitas pasuko televizijos bokšto link. Buvo triukšmingas vakaras. Dar daugumoj langų matėsi įjungtos šviesos. Gatvėse važinėjo nemažai automobilių. Aš dėl kažko labai nerimavau. Buvau arti ribos, kai puolu į neviltį ir isteriją. Tvardžiausi. Skraidė malūnsparnis ir su prožektoriumi kažko ieškojo. Aš vis ‘šikau’ į kelnes, tada pamačiau į kiemą įvažiuojančią greitąją ir pasuko link namų, esančių toliau… Aš sakau ‘mama, bėgam. Juk tame name gyveno tie trys žmonės, kuriuos nužudžiau’. Mama liepė palaukt. Greitoji visgi nusuko kitur. Man kažkaip palengvėjo. Tada malūnsparnio žibintai pradėjo šviest į mūsų namą, vis apšviesdami mamos veidą. Ir tada ji paklausė ‘kodėl tu juos nužudei?’… Dar kurį laiką stovėjo, apšviesta žibintų…
Buvau lyg kūdikis… Gulėjau lovytėj ir norėjau valgyt. Jau tikėjausi, kad link manęs artės krūtis, bet man davė cepelinų lėkštę. O cepelinas toooks didelis buvo ir dar su daug spirgų. Po to viskas dingo. Žiūrėjau iš kažkur aukštai į autobusą. Nuo autobuso langų atsispindėjo saulė ir mane tai labai akino. Kai pamačiau langus, supratau, kad kažką turiu padaryt. Viskas pradėjo drebėt ir prabudau…
Važiavau kažkur su mama. Buvom su Honda Accord prie sankryžos Viršuliškėse. Man pasakė, kad turiu nulėkt prie klevų ir ten pagerbt mirusiuosius. Davė maišelį ir atidarė bagažinę. Iš bagažinės stebuklingai išlindo Audi 100. Valio… Lėkiau su ja, dar klasiokus pamačiau… O silkės stabdžiai buvo prasti… Nuo kalno leidžiantis iki galo teko spaust, bet ji vis vien riedėjo. Tada privažiavau tuos medžius, bet jau buvau su dviračiu. Paklausiau pas sargą kurioj vietoj ‘pagerbt’. Parodė pirštu. Nuėjau, ištraukiau iš maišelio kažkokios dvi tabletės ir vandens stiklinę. Ten visur aplink labai smirdėjo aliejumi… Tada priėjo du vaikai ir, ištraukę tokias pat dvi tabletes, jas numetė tarp medžių, užpylė vandens ir jos pradėjo rūkti, skleisdamos aliejaus kvapą. Tą patį padariau ir aš. Ir dar po to stovėjau ir galvojau apie kažką… O tabletės rūkdavo, bet nesibaigdavo. Jų ten šimtai mėtesi…
Pastaruoju metu vis sapnuoja savo klasiokę, su kuria mokausi jau 11 metų, bet vis vien mažai su ja bendraudavau. Visai jos nepažinojau. O dabar kažkaip pradedu suprast, kokia ji įdomi ir nuostabi. Va. Todėl vis sapnuoju ir sapnuoju.
Kažkoks laukas ir didelis ekranas. Na, gal ir nedidelis dar, jei gerai pagalvojus. Kokie 30 colių… Ir ten rodo skaičius. ‘119’… Tada jie pasikeičia į ‘593’… Tada vėl atgal… Ir taip vis keičiasi ir keičiasi…
Senas senas ir didelis didelis apgriuvęs namas. Buvau aš, dar keli draugai ir kažkokia bobulytė… Tame name buvo labai niūru, viskas buvo aplūžę ir supuvę. Tuomet bobutė pavirto į raganą (baisi baisi buvo). Mes pradėjom bėgt nuo jos. Bėgiojom po visą namą. Buvo įvairių tunelių, slaptų praėjimų ir panašių dalykų. Grindys lūždavo ir tinkas byrėdavo, kai bėgdavom pro šalį. Atsidūrėm viršuj. Buvo trumpas pokalbis su bobulyte ir po jo paaiškėjo, kad mes išlaikėm kažkokį išbandymą. Ką žinau… Tada mes tapom bobutės pagalbininkais ir turėjom gaudyti kitus vaikus. Bet vos tik atsidūrėm apačioj, sprukom pro duris laukan. Bėgom pro parduotuvę ir per balas. Viskas dingo. Atsidūrėm tuštumoj…
Buvo pirma mokslo metų diena ir pirmoji pamoka – muzika. Kažkuo užkliuvau mokytojai ir ji man liepė eit prieš klasę dainuot… Po to per anglų pamoką sedėjau ir staiga mokytoja sako ‘Edgarai, nesiklausai, ką sakau. 2.’. Pradėjau ginčytis, kad aš juk nieko nepadariau. Ji tada kažkiek pagalvojo ir sako ‘Gerai jau. Rašau tau J (tarti JOT)’. Nusistebėjau tuo, bet jau nieko nesakiau. Tada atsiverčiau kitą puslapį knygoj. Tą, kurį reikėjo. Bet vos nusisukau ir atsisukau, buvo kitas puslapis. Atverčiau atgal, bet mano akyse visas tekstas pasikeitė ir buvo kitas puslapis. Taip ir nesupratau, kas darėsi. Po anglų kalbos pamokos buvo fizinis. Neturėjau aš tvarkaraščio, todėl nežinojau, kad fizinis ir dėl to neturėjau aprangos. Mokytoja paklausė visų kas neturi aprangos ir sakė eiti su ja. Kai atėjom (nežinau kokia ten vieta) davė visiem po šluota ir sakė pašluot salę. Nu kas gi beliko. Šlaviau šlaviau ir tada pamačiau kažkokiame sandeliuke du draugus. Pasisveikint norėjau. Bėgau tiesiai į juos ir tada aukštai pašokau ir su šluota trenkiau į kažkokią lentyną sandeliuke. Lentyna ir šluota sulūžo. Aš ir draugai pabėgom. Vos iš ten išėjom, į sandeliuką įėjo mokytoja. Ji pradėjo rėkt, kad mes viską nusiaubėm. Davė man sulaužytą šluotą ir su ja visą mokyklą liepė iššluot… Uf. Baisus sapnas.
Tiesia kelią. Aplink daug vaikų, o tarp jų esu ir aš. Už vaikus dar daugiau darbininkų su savo nerealiais aparatais. Davė man pavairuot vieną tų ‘svieto lygintojų’. Vairavau vairavau ir po to atsibodo. Daviau pavairuot kitam vaikui. Priėjau prie darbininko, kuris tinginiavo. Rūkė, dūsavo, murmėjo kažką. Sako ‘vaikai kaip pridirba, tai po to važinėt neįmanoma’. O tada driokstelėjo sprogimas ir iškart po jo pasigirdo automobilių signalizacijos. Aplink automobilių nebuvo, todėl pagalvojau, kad realybėj kažkas sprogo. Prabudau, pažvelgiau pro langą… O ten gavnavozas… Tik sprogo toj pusėj, kur man nesimato. O fotiko nėra… Mama išsivežė. Su mobiliuoju nufotkinau. Po kurio laiko jis pavažiavo toliau ir buvo matyti padanga nusprogus. Irgi nufotkinau, bet prastai matosi. O po to jis iš lėto kažkur nuvažiavo. Tai va. Prabudau 7:30…
Buvau mokykloj. Sėdėjau savo suole… Tyliai, ramiai – klausiau, ką mokytoja kalba (lietuvių pamoka). Suolo draugas kažką sušnibždėjo man. Norėjau jau atsakyt ir tada mokytoja sako “Edgarai, eik iš klasės”. Aš labai piktai atsikirtau kažką ir vis prieštaravau, kad triukšmavau. Ji mane vis vien varė. Aš rėkiau, bambėjau kažką ir tuo pačiu į kuprinę dėjausi knygas. Išėjau be kuprinės. Aišku, patraukiau į valgyklą – bus kur pasėdėt. Norėjau nusipirkti Fantos. Nors buvo pamokos vidurys, žmonių buvo nemažai. Sulaukiau savo eilės ir sakau “Fantos”. Čiūvas kažkoks durniavo ten ir, prisisėmęs į burną Fantos, iš burnos jos pripylė į vienkartinį puodelį. Sakau “man taip netinka”. Jis kaip koks barmenas pasisukiojo ir vis vien iš burnos įpylė. Tada jau rėkt pradėjau, kol jis nepakluso ir gavau savo Fantos. Tuomet pasirodė mano suolo draugas, kuris atėmė iš manęs Fantą ir išmaukė… Mhm… Puiku… Sako “einam į klasę”. Aš pasiūliau eiti kitu keliu. Ilgesniu. Ėjom kažkokiu ratu ir atsidūrėm antrame aukšte. Draugas murmtelėjo “tie pirmokėliai man niekada nepatiko”. Einam koridoriumi… Sakau “mums gi į trečią aukštą reikia”. Tada pakėliau galvą ir ten buvo skaičiai nuo 1 iki 7. Spustelėjau “3” ir atsidūrėm kur reikia. Pastuksenau į klasės duris, pravėriau… O ten buvo daug daug mokytojų, kurie sėdėjo suoluose, o mūsų lietuvių mokytoja kažką joms aiškino. Staigiai uždariau duris ir apsisukęs spėjau pamatyt kaip draugas pabėgo kažkur laiptais aukštyn. Aš iš paskos, bet prie pat laiptų stabtelėjau. Į mane išplėstomis akimis visi žiūrėjo. Persisvėrę per turėklus. Aš išsigandau ir sprukau į kitą pusę. Staiga man prie liemens atsirado stora virvė. Sustojau, apžiūrėjau ir pradėjau eit palei virvę. Taip kažkaip radau jos kitą galą. Stebuklingai supratau, kad reikia eit į klasę… Net nestuksenęs įėjau ir sėdau į savo vietą. Aplink dar buvo kokie 5-6 klasiokai su tom virvėmis… Man paplojo ir pagyrė “puikiai atlikai galvosūkį, sveikinam”. Atsisėdau toks dar ne visai atsigavęs ir… Prabudau.
Va. Šią naktį vėl sapnavau.
1. Buvau Akropoly ir buvo mano gimtadienis. Bet vaikščiojau vienas. Net nežinau, ko. Gavau sms, kad mane nori draugai pasveikinti, bet jie manęs Akropoly neranda. Tai gavosi savotiškas žaidimas, kai jie manęs ieškojo. Galiausiai aš pastebėjau Mariją (ta, kuri sėdi šalia manęs nuotraukoj mano albume). Ji mane irgi pamatė. Stipriai stipriai stipriai apsikabinom. Nerealiai. Tuo sapnas ir baigėsi.
2. Kažkokie vyrai kaime prisipirko daug daug daug duonos kepalų ir po to važiavo po visą kaimą ir tą duoną mėtydavo. Jie visi važiavo visokiais senais pickupais, kaip kad amerikietiškuose filmuose. Pravažiavo… Bet viską mačiau kaip per televizorių. Tokio “aš” nebuvo. Atrodė, kad viską kas nors filmuoja. Tada “ekrane” pasirodė toks laimingas senis be dantų, kuris tą duoną grūdosi burnon. Ten toliau ant žolės gulėjo kažkoks vyriškis… Be duonus tik. Po to visas “filmas” buvo apie jį. Aplink jį skraidė daug mažų musyčių. Jis jas nuvijo, atsistojo ir nuėjo praustis… Stebuklingai atsirado vonioj ir stovėjo prieš veidrodį. Ant kaktos buvo nedideli iškilimai. Jis nutarė nueiti į ligoninę. Nuėjo ir pradėjo kalbėt su kažkokia gydytoja (jauna dar buvo) apie tuos iškilimus. Ji pradėjo žiūrėt ir tada staiga jos akys išsprogo tiesiog. “Kamera” parodė kaktos vaizdą. Tie iškilimai judėjo. Gydytoja sako “aplink jus pilną skruzdelių”. Taip ir buvo. Jų buvo visur. Lindo iš visų to vyro vietų. “Bėgam pas daktarą Hausą” pasakė jaunoji gydytoja. Che. Bėgo pro visą ligoninę, o skruzdelių buvo milijonai. Visi rėkavo iš baimės. O tada kažkaip pavirtau tuo vyru ir viską mačiau jo akimis. Kaip bėgau… Tuomet pajutau stiprų skausmą nugaroj. Jautėsi tiesiog pro sapną. Man iš nugaros lindo musė. Nebe ta mažytė, bet normali. Su pirštais bandžiau padėt jai išlįst, kad man mažiau skaudėtų. Padėjau, bet skausmas buvo neapsakomas. Tada prabudau. Ir dar nugarą toje vietoj skaudėjo…
Buvom pas mane kaime. Aš, Mantas, Mindaugas, Žlioba… Važinėjom dviračiais. Mantas su geltonu Cervelo dviračiu ir karboniniais Bora ratais. Tik tiek, kad “Cervelo” užrašas buvo visiškai kitokio stiliaus nei kad realybėj. Aš šiaip ant kažkokio plentinuko. Seno, bet labai patogaus. Žliobos ir Mindaugo dviračių neatsimenu. Taigi palengva važiavom… Realybėj, buvo kaimo pabaiga, bet sapne kai pasukom į dešinę, buvo miškas su daugybe kioskų. Mantas sustojo su savo žvėriu… Aš dar pasakiau “gražuolis”… Pradėjau visaip fotkint. Svarbiausia, kad dviratis laikėsi be jokios atramos. Tiesiog pastatė ir jis stovėjo. Visi grožėjomes… O tada prabudau.
