Žalio Tarakono blogas

Galų gale atsirado pinigų (užtat pardaviau savo paskutinį vienratį) ir nuvežiau savo kibirą į Raseinius taisyti galinio tilto… Visai jau paskutinioji buvo jam – prastai laikėsi ant kelio, galas plaukiojo, stabilumo nulis. Tad buvau labai laimingas, kad atsirado proga susitaisyt. Tuo pačiu paprašiau, kad jį dar ir pažemintų, kiek galima daugiau, bet ne per daug. Palikau aš tą kibiriuką sekmadienį ir laukiau trečiadienio, kada galėsiu važiuot pasiimt to savo tobulo automobilio. Siaubas, kokios “lomkės” buvo, kaip norėjau greičiau pamatyt savo kibirą… Ir atėjo tas ilgai lauktas trečiadienis. Dar blyn į paskaitą reikėjo eit – tikrų tikriausia kankynė!!! Šiaip ne taip pratempiau tą paskaitą, pratempiau tas valandas iki autobuso ir tas 2,5 valandos autobuse. Tiesa, važiavau ne vienas, bet nesakysiu su kuo – paslaptis. Su mergaite tokia viena… Draugė ji tik, nedarykit skubotų išvadų, ponai. Nuvažiavom į Raseinius ir po minutės jau mus paėmė meistriukas (kaimelis, kuriame taisė, dar apie 20 km nuo Raseinių)… Su nekantrumu sėdėjau jo pežuke… Papasakojo, kad tokio storo stabilizatoriaus, kaip pas mane, dar nei viename pežuke nėra matęs ir jis 3 kartus storesnis už jo (o pas jį 405 universalas!)… Sakė, kad labai kietas galas ir taip jau buvo, o dabar pažeminus išvis standumo tūkstantis. Atvažiavom į kiemą ir aš jau matau jį – savo meilę! Jau iš galo matėsi, kad pažemintas kaip reikiant. Draugė dar sakė, kad manęs tokio išsišiepusio ir laimingo dar nėra mačiusi. Važiavom į Vilnių, bet pakeliui dar sustojom Kaune, kur nusipirkau BF Goodrich Profiler G padangas!!! Gerulis. Su tokiu standžiu galu ir tokiom gerom padangom, manęs nuo žemės nenuplėš net viesulėlis (viesulas nuneštų – lengvas kibiras). Tiesa, 170kmh surinko dar visai normaliai. Grįžau į Vilnių su plačia šypsena.

Beeet bėda išliko ta, kad priekis tai nežemintas! Todėl kibiras atrodė lyg bulbių prikrauta bagažine. Tai penktadienį palikau, kad pripjautų priekines spyruokles (nu neeeturiu jau pinigų spyruoklėm, nors ir negerai tas pjovimas). Pripjovė ir spyruokles (po 1,5 vijos). Ir vaizdas jau geresnis… Na taip taip, nuplauti žiauriai reikia, o ir tie raudoni ratai baisiau nei baisu (bet bišken juokinga). Bet ateinančią savaitę ir ratus, ir padangas dėsiu jau kitus. Dropas + ratai + padugnės = awesome (photoshopas). Svarbu ir tai, kad gražu ne tik man, bet ir draugam kai kuriem (o gal dar daugiau reikia?). Tik įdomu ar merginos į tokį kibirą lips, ar teks su Mazda važinėt merginų kabint…

Vakar turėjau lėkt į Baltarusiją, bet dėl tam tikrų priežasčių nevažiavau, o vat šiąnakt pavyko susapnuoti sapną, kuriame veiksmas vyko būtent Baltarusijoj… Mes su tėvu atsidūrėme kažkokiame Baltarusijos miestely, nežinau kas ten per miestelis. Važiavau mašina, tėvas vairavo ir pro langą sekiau vaizdus… Pas kažką užėjome ir atėjus vakarui man kažkodėl prisireikė nuvažiuot į Lydą. Davė tėvas pinigų (100k BY rublių) tipo autobusui. Ėjau aš į stotelę, jau buvo tamsu – miesto autobusai jau nebevažiavo, tad teko eit pėsčiom iki stoties (o aš nelabai žinojau, kur ji). Einu einu ir labai troškinti pradėjo. Norėjau užbėgt į parduotuvę nusipirkt atsigert, bet nei vienos neradau. Mačiau tik iš tolo vis dar veikiančią kirpyklą. Užėjau, o ten pasirodo načnykas. Paklausiau, ko jie turi, tai aišku jie turėjo vien alkoholio – pasiėmiau kažkokį oranžinės spalvos alaus kokteilį ir pardavėja žiauriai kreivai į mane pažiūrėjo, neva pasirinkimas pats blogiausias iš visų. Pasakė kainą – 37k (tai apie 30 litų). Nu aš ir duodu. Ji tada pažiūrėjo į kažkokį vyrą, kuris buvo toj pačioj “kirpykloj” ir jis mane sugavo už rankų. Moteriškė pardavėja sumurmėjo “pagavom dar vieną kvailą lietuvį” (supratau, kad ji mane tokiu palaikė dėl neva rublio-lito kurso nežinojimo). Bet aš išsivadau, pagriebiau savo pinigus ir gėrimą ir išbėgau. Bėgau pro žaidimų aikšteles, pro Maximas, pro Norfas ir atsidūriau Vilniuje…

Kažkada pagyrūniškais žodžiais džiaugiaus, kad rašau ir kitame (mamos) bloge. Tai dabar aš dar kietesnis, nes rašau jau trečiame bloge – BestADS.lt. <ironija> Ir aš uždirbu iš to. Ir net labai daug – vieną litą nuo kiekvieno patalpinto įrašo </ironija>. Nors, galima sakyt, nemokamai padedu nepažįstamajam blogo savininkui nenumirti šiam blogui, tačiau naudos randu ir sau. Šį semestrą turiu reklamos psichologijos kursą, todėl vis vien padidėjo domėjimasis reklamomis. Mano įrašus tame reklamos bloge galima pažiūrėti čia. O dabar visi sakykit “vaaauuu”.

Oi, buvau pamiršęs video vieną įmest. Nu bet veikiausiai dauguma skaitytojų jau matė tai Facebooke. Greitis mažiukas, bet linksma buvo + pridedama nuotaikinga muzika.

Aš gyvenu mintimi, kad žmogus turi branginti viską, kas buvo. Kai drugeliu virtęs vikšras pradeda skraidyt ir jaučia malonu vėją, besisukantį aplink plasnuojamus sparnus, jis negali pamiršti savo sunkios kelionės iki šios palaimingos būsenos. Jis turi prisiminti, kad buvo vikšras. O jei viskas atvirkščiai, reikia prisiminti dar labiau – vien tam, kad būtų lengviau. Kodėl dabar, trumpai aplankius audros debesims, nori pamiršti tai, kas buvo praeityje, kai švietė saulė ir čiulbėjo paukšteliai?

Galų gale iš praeities klaidų ar pasiekimų galima mokytis. Tiek jau to, geriau būti asilu ir mokytis iš savų klaidų (nes iš svetimų klaidų mokosi lapės), nei nesimokyti iš klaidų išvis. O kadangi to negalima pavadinti klaidomis, tai nesuklysiu pavadinęs tai pasiekimais.

Svarbu viską gerai apmąstyti, pasverti ir nepasiduoti emocijoms. Emocijos visą objektyvumą sumala ir transformuoja į subjektyvumą. O subjektyviai žvelgiant, kartais ir pats nekalčiausias dalykas gali virsti viską ėdančiu siaubūnu. O man tai reiktų vengti klišių, visgi…

Buvau gi aš šiandien Naglio Šulijos seminare “Kelyje į asmeninė sėkmę, visų pirma, prireikia savęs”, viename iš daugelio “VU Karjeros dienų ’11” seminarų. Nors ir labai anksti ryte (net 9h), bet aš to nepabūgau.

Išties, jis kažką vis vien palietė many, kas privertė biškį apsvarstyt savuosius karjeros ir laimės kelius. Pagrindinis jo kalbos tikslas buvo įrodyti mums, kad asmeninis gyvenimas, asmeninė laimė yra daug svarbiau už karjerą. Kiek daug galima prarasti vien dėl materialinės gerovės troškimo, dėl karjeros aukštumų… Bet aš manau, kad tai vis vien gali būt asmeninės laimės dalis. Anyways, Šulija šia tema kalbėjo 30 minučių. Nuvylė, bet galima išteisinti jį, nes kalbėjo nuoširdžiai, ne iš lapo ir labai įdomiai. Baigus šį trumpą seminariuką, jis atsakinėjo į klausimus ir papasakojo visą savo kelią iki televizijos. Jetau, kiek metų jis buvo paprastas žmogus, veikiausiai uždirbantis ne ką daugiau, nei statistinis lietuvis… Ir štai, kaip jis “iškilo”. O kaip prajuokino, kai kažkas paklausė jo apie jo rašomus horoskopus. Iš Šulijos žodžių nesunkiai buvo galima suprasti, kad jis tai daro vien dėl honoraro ir nemano, kad horoskopuose yra daug tiesos. Ne visi besiklausantys tai suprato, todėl iš to kilo daugiau klausimų apie tai. Šulija vis atviriau reiškė savo požiūrį, o kvailių auditorijoj vis atsirasdavo!

Nuostabus Šulijos sąmojis, humoro jausmas, šiltumas ir santykis su auditorija. Jis visiškai nepasikėlęs, eina sau. Trečiadienį eisiu į G. Sviderskytės seminarą “Karjeros valdymas”.

Turėčiau atrodyti apgailėtinai – 4 dienas nesiskutęs, biškį nuo kepurės susivėlęs, sergantis (varvanti nosis, apsiblaususios akys), susiraukęs dėl tos pačios blogos savijautos ir dar miego norintis. Gerai, kad bent jau kvepiu ir rubai tvarkingi! Taip bestovint troleibuse su popieriais rankose ir prilaižant informaciją seminarui, išgirdau, kaip šalia stovintis žmogus tyliai pasakė “psichologija”. Aš atsisukau, pasakiau “aha” ir bandžiau toliau skaityt. Bet anas visgi mane užkalbino. Pasirodo, buvęs studentas. Paklausinėjo ar vis tie patys dėstytojai. Kai paminėjau, konkrečiai kai kuriuos dėstytojus, su šypsena palingavo galvą, ryškiai prisiminė “malonius” išgyvenimus. Malonu sutikt tokių žmonių viešajame ir taip pabendraut. Čia teigiamas paburbėjimas buvo!

Niekada tokių dalykų nesisaugojau, neužsirašinėjau, bet šitą paskaičiau ir tiesiog sužavėjo. Gal ši citata iš dalies buka, gal juokinga, bet kažkodėl pasirodė labai graži.

“Įsivaizduokite, koks puikus būtų mūsų gyvenimas tekantis atvirkščia seka… Pačioje pradžioje keli puikiai apsirengę vyrukai atneša tave patogioje medinėje dėžėje ir tu iš karto atsidūri atsiduri ištaigingoje puotoje – daug gėlių, maisto, gėrimų. Gyveni sau ramiai senelių namuose, gauni pensiją ir po truputėlį jaunėji, kasdien jautiesi vis geriau. Tada tave išmeta už tai, kad esi per daug sveikas ir pradedi dirbti. Padirbėjęs 40 metų, pradedi pažinti gyvenimo privalumus – geri vis daugiau alkoholio, vis dažniau įsimyli ir po to įstoji į universitetą. Vėliau eini į mokyklą, tau keliami vis mažesni reikalavimai, pas tave vis daugiau ir daugiau laiko skirto žaidimams ir tau nereikia jokio atsakomybės jausmo. Tu daraisi vis mažesnis ir mažesnis, kol galų gale patenki ten, kur plaukioji sau 9 mėnesius šiltoje aplinkoje, kuri su laiku vis plečiasi. Aplink sklinda raminantis širdies ritmas, kol vieną dieną… Vuolia! Tavo gyvenimas baigiasi beprotišku orgazmu.” – Woody Allen arba George Carlin.

Šį pastarąjį šios nakties pusvalandį jaučiuos pakrikusiais nervais. Pa-kri-kę. Iš kur šis žodis kilęs? Galėtų būt koks nors “krikis”…

Lyg uždaras ratas, sukasi įvairios mintys. Vyksta nuolatiniai vidiniai monologai ir dialogai. Tai pastebėjau, kai vidinis balsas pasakė “pakrikę nervai”. Pradedu iškart svarstyt, kad gal aš pats sau įsikalbėjau pakrikusius nervus, taip norėdamas numalšinti pasąmoningas mintis apie kokius nors tam tikrus dalykus. Tada mintys peršoka į kaltinimus, kad kalta psichologija, kurią pasirinkau studijuot ir ji verčia mane perdėtai save analizuot. Tada vidinis monologas pradeda man teigti, kad pakrikę nervai kyla patys iš savęs, taip lyg vėl iš dalies grįžtant prie minties, kad tai “įsikalbėta” pačiam sau. Jaučiu gumulą gerklėj. Norėčiau bent kelioms dienoms dingti kur nors, kur niekas nežinotų, kur esu. Svarbiausia, be telefono, be interneto, be nieko – su automobiliu ir kokia nors knyga (gaila, nebeturim sodo namuko). Bet žmOnės to nesuprastų.

Jaučiuos nestabilus, išsiharmonizavęs, nuolatiniame diskomforte. Vėl kyla menkumo jausmas, padidėja kritiškumas į žmoniją (ta pati dainelė “žmonės it skruzdės, susikūrę taisykles/normas/vertybes ir susikūrę pasaulėlį, bet iš esmės nieko verti”).

Skaitau dabar Danny Wallace “Jis sako taip!”. Aš taip negalėčiau.

Sapnavau, kad užvažiavau į Peugeot centrą pasiimt kortelės, kuri suteikia galybę nuolaidų (tokia iš tikro egzistuoja ir aš jau užpildžiau anketą, beliko pasiimt). Ten pažiūrėjo, perskaitė, kad vairuoju 106 Rallye ir labai nudžiugo. Davė kortelę, palinkėjo sėkmės. Tada aš su savo 4gen Civicu nulėkiau į Nurburgringą palakstyt. Tai buvo man pirmas kartas, labai jaudinausi. Mano 4genas buvo juodas, su karboniniu kapotu, karboniniu Chargespeed priekiniu lipu ir geltonais fogais (aš beveik įsitikinęs, kad sapnavau šį lietuvio 4gen Civicą – viskas, ką išvardinau sutampa). Įvažiavau į trasą, bet jau su CRX’u buvau. Kelis kartus understeerinau, biškį pajamiau žolės keliose vietose, bet kai grįžau, kažkoks pažįstamas raceris pasakė, kad kaip pirmam kartui, tai visai neblogai. Tada aš apsidžiaugęs prisitvirtinau kamerą prie priekinio bamperio ir variau dar pasivažinėt.

Važiavau Laisvės prospektu nuo namų Karoliniškių link ir kažkurioj sankryžoj, dėl labai didelio sniego kiekio ir kelio užlinkimo dešinėn, bišken užmetė mano pyžiko galą. Ir tik bach, galu skyniau į policijos Audi A6 universalą (naujausią). Įlenkiau galines dureles… Sustojau šalia buvusioj stotelėj, įsijungiau avarinį ir jau pradėjau trydaliot, o mentai kažkaip užsuko į kiemą, ten pavažinėjo ir išvažiavo. Tada dar sedėjau, laukiau, galvojau kviest policiją, bet šalia manęs priėjo žmogus, parodė savo ženkliuką ir paaiškino, kad jiems neva reikėjo skubėt ir aš turiu užeit į šalią esančią nuovadą “susitarti”. Nu nupėdinau, buvo ten kelios prokurorės, jos man brendžio pasiūlė ir šiaip labai linksmai bendravo. Po to dar davė brendžio butelį į rankas ir pasakė, kad jis padės man susitart su tais mentais, kuriems stuktelėjau. Su jais neva kitą dieną turėsiu susitikt…

Štai pagaliau radau atsakymą, kodėl valdžia vis didina degalų akcizą ir važinėti pežuku man tampa vis brangiau – ypač kai ramiai nevažinėju. Kainos pas mus didesnės nei kaimyninėse šalyse, didesnės nei kitose Europos šalyse. O jei dar atsižvelgtume į minimalius ar vidutinius atlyginimus pas mus ir kitose šalyse, tai pas mus kainos išvis nesuvokiamo didumo! Bent algos galėtų būt dvigubai didesnės… Gaidys kažkoks pilt benziną po 4,4 litus už litrą. Todėl daugėja žmonių, kurie kuo mažiau stengiasi piltis kurą Lietuvoj, ko pasekoje, valdžia gauna mažiau mokesčių, nei prieš tai ir mažiau, nei planavo. Jau aš dažnai patyliu, bet nu tikrai.. kokie gudruoliai valdžioj sugalvoja didint visus mokesčius? Naivuoliai tikisi, kad žmonės sąžiningai gyvens. Ptfu.

Pavadinimas parašytas be klaidų. Playthatfunkymusicwhiteboy.

Panorau atsikvėpt ir pailsėt nuo ruošimosi asmenybės psichologijos egzui (ryt 11h). Yah. Kaip ir būtų banaliai tradiciška parašyt ką nors apie Kalėdas (o gal rašiau? Bet netikrinsiu. Nerašiau turbūt). Dar vienas iš tų banalumų būtų parašyt ką nors apie senuosius 2010 metus ir sugalvot naujas 2011 metų rezoliucijas, bet ne, to nebus.

Šiaip kadangi visiškai nebuvo laiko kalėdinėms dovanoms, tai jų pirkimas buvo tapęs ne malonumu išrinkt ką nors smagaus tam žmogui, o pareiga nepalikt jo be dovanos. Kitais metais reiktų pradėt iš anksčiau, kad būtų laiko iš ybėjaus ką nors parsisiųst. Bet vis vien žinau, kad ir kitais metais viskas bus taip pat – dovanų ieškojimas paskutinę minutę. Aš dar net ne visiems tas dovanas nupirkau. Dar kažką reiks sugalvot!!! Dar liko berods 3-5 žmonės.

Bet šiaip bent jau aš gavau fainas, naudingas dovanas:

• Gavau šiltą megztą kepurę (kurią iškeičiau į lygiai tokią pat, tik didesnę ir kitokios spalvos), kurios normaliai nepavyko panaudot dėl šito viso staigaus atšilimo, ant kurio iš pradžių pykau, nes aplink buvo vien šlapios pliurzos ir balos, bet vėliau pradžiugau, nes atitirpo mano pižiko langų purkštukai.
• Gavau Lacoste kvepalų – kvepėsiu kaip prabangus krokodilas.
• Gavau pakabuką padarytą iš dviejų Carlsberg alaus kamštukų – šita dovanėlė labai miela, smagi, nors kai kam ir atrodo, kad nešiojant ją atrodau kaip pijokas. Aš su tuo nesutinku, btw. Dar iš tokių smulkmenų – iš molio nulipdytą kiaulę gavau.
• Gavau Mikės Pūkuotuku bliūdelį. Jap, dar vieną daiktą su Mike.
• Gavau maisto – mandarinų, aštriujų pipirų, karvutės saldainių, šokolado.
• Gavau dar pižamą ir trimerį barzdai (tiksliau, Kalėdų Senis bišken pasiklydo, bet neša neša dar ją).
• Gavau dar bišken pinigėlių.

Kaip ir viskas. Tiesa, dėl Mikės Pūkuotuko – pastaruoju metu dažnai gaunu su šiuo personažu susijusių daiktų. Jau turiu ir taupyklę, ir kaklaraištį, ir puodelį, ir va bliūdelį ir galbūt dar kažką, ką pamiršau ir prašau nepykt. Anyway, šitos kolekcijos jau užtenka. Nesuprantu, kodėl niekas nedovanoja ko nors, kas būtų susiję su automobiliais – juk dėl to aš daug labiau pamišęs.

Taip taip, draugai, čia buvo visai neakivaizdus raginimas nebedovanot su Mike Pūkuotuku susijusių daiktų ir vietoj to arba išvis nieko nedovanot, arba padovanot (nuardyt nuo kaimyno mašinos) ką nors, kas atsiduotų benzinu, būtų išteptas varikline alyva ar būtų susiję su automobiliais! Tik neskubėkit naudotis moteriška logika ir nerėkit – man patinka visi su Mike Pūkuotuku gauti daiktai, bet jei gaučiau dar vieną, tai… aCiprašau už mano materialistinį požiūrį.

Šiaip Kalėdos praėjo visai pusė velnio. Ne pati 25-oji, bet vėliau sekę “kalėdiniai vakarėliai”. Teko ir su naujais žmonėm susipažint, kuo džiaugiuos.

Ok, padaviau šventinės, atostoginės nuotaikos ir einu toliau mokytis, kuo Freudo ir Bandūros savireguliacijos mechanizmai panašūs ir kuo skiriasi.

2010-08-22/23 – Nuvažiavau pas tėvą parodyti savo pirkinuko ir tuo pačiu kelias smulkmenas pasidarėm – išėmėm skydelį ir pakeitėm lemputės, išėmėm magnetolą ir CD keitiklį, bei JamesBondinį imobilaizerį… Su skydeliu kiek knisliavos, siaubas – vos išimt pavyksta – trukdo vairas ir šiaip ten tos vietos nelabai daug. O atgal įdėt dar sunkiau, bet šiaip ne taip sustūmėm… Dar kol ten kieme trynemės, tai porą kartų pravažiavo žiauriai panašus 106 (su tokia pat apdaila). Trečią kartą jau jis mus pamatė, sustojo ir pabendravo. Pas aną 16v variklis (120 arklių). Ir šiaip ten veikiausiai GTI, kadangi ir kondicionierius yra, ir ko tik nėra… Jame visi privalumai, nors ženkliukai teigė, kad Rallye. Kitą dieną nusipirkau salono valymui priemonę. Tiesa, tikėjaus putų, kurios gerai purvą ištraukia, bet nupirkau ryškiai kažką ne to, nes papurškus niekas neputojo – bet bagažinės kilimėlį išvaliau šiaip ne taip. Po to pastebėjau, kad laikinai – greit išsipurvino. Bet panelei valyt šis purškalas tinka! Taip pat nusiploviau kibirą savitarnos plovykloj – dabar tipo daugmaž gražus ir blizgėjo. Todėl kai nuvažiavau prie Žliobos, Mindaugas pafotkino truputuką.

2010-08-30 – Pirmasis remontas kaip ir… Jau ir Hondai taip buvo… Duslintuvas nupuvo! Ir prie pat išmetimo kolektoriaus… Bet už 100 litų sutvarkė – įvirino dar gofrą. Ta proga ir video susukau pagal senas tradicijas:

Jeigu ryte prabundi labai anksti, kai visi dar miega, o saulė vos vos išlenda iš už horizonto, ir pamatai šalia savęs saldžiai miegantį angelą – žinok, tai geros dienos pradžios ženklas.

Prabudau aš štai labai labai anksti šiandien ir išvydau tą angelą! Deja, neilgai tas džiaugsmas trūko – reikėjo keltis ir lėkt namo.

9:00 – įsėdu į savo sušalusį, sustingusį kibirą, bandau išmušti bėgių svirtį iš pirmo bėgio – sunkiai, bet pavyksta, užsivedu (bent jau nesunkiai) ir laukiu, kol nors kiek dėžės tepalai sušils. Aplinkui šerkšnas – langai apšalę ir iš vidaus, ir iš išorės. Šalta. Sėdžiu nepatenkintas ir sulaukiu skambučio. Agentas M. pasiūlo vykti kartu su juo į tolimą kelionę susukti reikaliuko su naujuoju Agento M. automobiliu. Kaip gi galima atsisakyt…

Po kelių minučių jau laukiu prie senojo Agento M. automobilio. Istorijos gabalą prašokam ir štai jau jis – žvėris. Padarom spy picture ir omaigad, visai neblogai šis Agento M. naujasis automobilis važiuoja. Sėdėjau keleivio sėdynėj tikėdamasis, kad viskas baigsis gerai ir liksiu gyvas. O narsusis Agentas M. lyg niekur nieko tokį gyvulį bandė nulaikyt neprisisegęs jokiais diržais (užbėgu už akių – neįmanoma užsisegti). Šypseną veide nesunkiai išspaudė iš manęs.

Anyways, kai jau grįžau namo, įėjau pro duris, nespėjau nusiaut batų – “Edgarai, važiuok į Sodrą”. Ok. Važiuoju važiuoju ir ką gi matau stovintį prie šviesoforo vos už vienos mašinos prieš mane – S. V. – vieną iš slalomų organizatorių. Jis mane pamato, kai nebelieka kliūčių, mirkteli oranžinės spalvos lemputėm esančiom automobilio užpakaly. Tada vėl visa nuobodi istorija prašokama. Aš jau iš Sodros keliauju į paštą… Laukiu laukiu, kol baigsis pietų pertrauka ir gaunu skambutį iš to pačio S. V. su pasiūlymu lėkt pasivažinėt. Ech, o aš taip gražiai buvau susiplanavęs pasimokyt šeštadienio egzaminui. Bet – įkalbėjo. Skambtelnu kitam pežo vadeliotojui (o jam egzas net ne poryt, o ryt) ir lekiam į Dvarkiemį – trims bus smagu. Susistatom kuoliukus, aš iš kokio 10 karto galų gale prisimenu trasos konfigūraciją (siaubingai blogai sekės prisimint) ir pabandom matuot laikus. Mano berods visi 3 (ar 4) važiavimai – 59 sekundės. Audinė su S. V. už vairo įveikia trasą lėčiau – vargšelis klimpsta sniego pusnyse su ta sunkia car’ve Audi Coupe 2,6 FWD, nors padangos ir kainuoja kaip 2/3 mano kibiro kainos. Pežo klubistui su dygliais priekyje vieną kartą pasiseka geriau – įveikia per 57 sekundes. O po to jau smaginomes belenkaip. Baigėsi tuo, kad vienu metu visi tryse trasoj malėmes – taip dar smagiau – gaudyti vienas kitą ir aiškiai matyti, kur turi pranašumą, kur ne. Ir avarijų išvengėm. O man dar smagiau buvo medžioti S. V., kol jis lakstė trasoj. Gaudžiau, bet nesugavau. O lyg to dar būtų negana, uždėjo kuoliuką ant kapoto, pavirtau vienaragiu, bet jis po to nukrito. Ech, pure snow fun.

Smagi diena su liūdna pabaiga – kimbu į mokslus.