Žalio Tarakono blogas

Mirtis labai sunkiai suvokiamas dalykas. Iš pažiūros atrodo paprasta – kažkas, kas egzistavo ir gyveno, staiga nustojo egzistuot. Buvo buvo ir staiga nebe. Sustoja organizmas, sustoja mąstymas, viskas tiesiog sustoja. Bet plačiau suprantant visą mirtį man kažkodėl nuo sudėtingumo sopa galva. Net nemanau, kad pavyks žodžiais pasakyt mintį. Mirtis – ne tik pačio organizmo sustojimas, tuo pačiu tai kažkoks pasikeitimas ir aplinkinių gyvenimuose. Visuose prisiminimuose atsiranda papildomas prieskonis. Nu tas toks neskanus, kartus, plius dar su svogūno savybėmis. Mirtis dar ir kultūriškai yra įdomus dalykas – išėjimo apeigos ir papročiai. Visa ta ceremonija. Aišku, tame irgi yra tas prieskonis kartus.

Ir aš buvau tas, kuriam “pasisekė” – niekada niekas artimas nebuvo numiręs. Niekada negalėjau iki galo suprast to jausmo. Neišnešė smegenis. Neišneša ir dabar, bet jau kadangi palietė mane tai artimiau, pradedu suvokt beviltiškumo jausmą, kurį išgyvena artimiausi.

Ir man labai gaila tėvo. Aš nežinau, kaip jis turėtų jaustis laidodamas savo tėvą. Arba mano bobutė… 58 metus kartu pragyveno ir va staiga turi paleist. To žmogaus nėra, jis tik 30kg sveriantys kaulai ir oda. Kaaaip žmonės sugeba tai pernešti, su tuo susitaikyti. Kaip išeina žiūrėt į duobėn leidžiamą karstą, kurio viduje tavo mylimojo ar tavo tėvo kūnas. Toks gumulas gerklėj.

Po visko ėjom su tėvu per kaimą atidavę kaimynui pasiskolintą suoliuką. Rami nuotaika su tuo pačiu kartumu. Tėvas sako “jau nebeatidarys vartelių ir niekada nelauks manęs parvažiuojančio iš muitinės”. Nes visada taip būdavo. Ir nors kiekvieną kartą tėvas sakydavo, kad neatidarinėtų, nelauktų ir eitų miegot, jei vėlai parvažiuoja, senelis niekada neklausydavo. Visada budėdavo tarsi norėdamas įsitikinti, kad viskas gerai. Ir atidaryti vartai visada maloniai nuteikdavo – tavęs kažkas laukia, tikisi, ilgisi. Ir nebebus taip niekada niekada. Kaip šį dalyką suprast? Kaip ji suvokt? Atrodo neįtikima.

Kai sužinojau, nuliūdau, bet nieko daugiau. Kažkaip dar buvo sunku suprast. Per laidotuves tas beviltiškumo jausmas pradėjo užvaldyt. Nu toks stiprus, kad rankos svyra. Ir kažkaip net silpna, kai pagalvoji, kad nieko negali ir negalėjai pakeist. Ir turi susitaikyt, turi varyt toliau ir pamiršt.

Sakoma, kad gerai galvoti apie savo ateitį, apie planus. Apskritai yra gerai galvoti apie save – reiktų visiems altruistams pamiršti bent trumpam kitus ir pagalvoti apie save. O egoistams (kaip aš) reiktų ir toliau apie save galvoti. Gerai numatyti ir nusistatyti tam tikrus tikslus, kuriuos norėčiau pasiekt. Lygiai kaip Jonukas turėtų numatyti, kad po penkerių metus ves širdies draugę Marytę, taip aš turėčiau numatyt, kad po penkerių metų veiksiu kažką svarbesnio/geresnio/labiau vertinamo (čia kone būtina) nei veikiu dabar. Penki metai yra tas laiko tarpas per kurį reikia tobulėt. Nusistant tikslą tuo pačiu nusimatai kelią kuriuo eisi iki to geidžiamo tikslo. Ir per tą kelią tobulėji. Jis gali būt įvairus – galima juk eiti skirtingais keliais. Svarbiausia tikslas. Va šita melodija skamba nuo mokyklos laikų. Bent jau man. Lygiai kaip V. K. apibūdintas aukštojo mokslo virusas, taip ir šita idėja ganėtinai plačiai pasklidus ir giliai įsišaknijus. Penki metai.

Kaip tik neužilgo bus klasės susitikimas – 5 metai po mokyklos baigimo. Aną kartą sėdint suole liepė parašyt kaip save įsivaizduoju po penkių metų ar kaip norėčiau įsivaizduoti. O gal liepė parašyt palinkėjimą sau. Aš jau tiksliai ir neprisimenu. Ten bus apstu visokių “noriu jau turėt šeimą”, “noriu turėt sužadėtinį”, “noriu būt gavęs bakalauro laipsnį ir dirbt darbą pagal profesiją”, “noriu būt laimingas”. Pas mane irgi bus panašių dalykų. Atrodo, kad tada kažkaip nesusimąstydavau. Tiksliau, mąstydavau siauriau, nematydamas kitų kelių, o tik tą vieną. Ir tuo aukštosios mokyklos keliu ėjau. Ir tai ganėtinai saugus kelias, nes dar 4 metams BEVEIK nereikia stipriai galvot ir priimti ateičiai reikšmingesnių sprendimų. Ok, pritariu, kad įtakos turi aktyvumas studijų metu, kišimasis į įvairias veiklas – tokie dalykai padėtų siejant ateitį būtent su studijuojama profesija. Bet čia tera tolesnis ėjimas tuo pačiu keliu. Ir tiesa, šis ateinantis klasės susitikimas kaip ir virsta nauju slenksčiu penkmečio planams. Laikas pradėt nusimatyt kelią ateinantiems penkiems metams? Vėl rinktis saugiausią kelią?

Ok, aš šiaip nesakau, kad tie žmonės, kurie nusimatę penkis metus, dešimt metų į priekį… px! kad ir visą gyvenimą iki mirties… kad tie žmonės prastesni. Ne! Jie, mano akimis, kaip tik šaunuoliai. Tiesiog aš kažkaip pradedu galvot, kad tai ne man. Būčiau patenkintas, jei man taip pavyktų, jei man tas patiktų. O dabar nei pavyksta, nei labai patinka. Todėl reikia galvot kitaip, reikia lipt iš to kelio kuriuo visi eina.

Visi šitie keliai man asmeniškai glaudžiai siejasi su pripažinimu. Pačiam, o ir prieš kitus, malonu, kai tavo kelias visuomenės vertinamas pagarbiai. Nu va daktaro, architekto, verslininko, ekonomisto, teisininko – visų kelias visuomenėje atrodo garbingas. Mūsų žmonijos, kaip labiausiai protiškai išsivysčiusios rūšies, vertybė – protas. Gebėjimas naudotis protu kuriant, tobulinant ir dar bala žino ką darant, gerbiamas. Ir pačiam žmogui rūpi kaip jis atrodo visuomenės akyse. Man – irgi. Nu šiaip aplinkinių nuomonė man nėra svarbi, aš ne visada ja remiuos, bet kai kalba pasisuka apie tokius rimtus dalykus, man pasidaro svarbu. Kalbant apie profesiją, apie veiklą, apie ateitį, man pasidaro svarbu kaip tai atrodo visuomenės akyse. Aš tikrai noriu būt gerbiamas. Noriu, kad mane matytų kaip žmogų, kuris kažką pasiekė, kuris vertas pagarbos. Nu bent kažkokios.

Ofise tupintys prie popierių robotukai, pildantys blankūs, kalbantys telefonu nuolatos ir vaidinantys užimtus – jie atrodo labiau gerbiami nei tam tikrą fizinį įgūdį naudojantys darbininkai. Dirbi fizinį darbą – esi žemiau nei dirbantys protinį. Amatai jau praeitis. Va būtent šitie dalykai mane grūzina.

Mane grūzina penkmečio plano neturėjimas, mane grūzina, kad aš dirbu fizinį darbą, o ne protinį. Mane šie dalykai grūzina ne dėl to, kad aš pats jaučiuos blogai. Mane grūzina todėl, kad aš nejaučiu pripažinimo iš visuomenės. Sakysit, kam rūpi ta visuomenė? Man rūpi. Ir kartais to pripažinimo stoka jaučiama ir iš draugų. O tai juk svarbu. Aš asmeniškai jaučiuos nuostabiai ir be penkmečio plano. Manęs negąsdina, kad aš nieko nenusimatau, kad neva neturiu ko konkretaus siekti. Man malonu dirbti ir fizinį darbą. Nu kaip man malonu vairuot, jūs neįsivaizduojat! Bet juk nevežiosiu picų visą gyvenimą, right? Nežinau. Jei neatsibos ir toliau teiks malonumą – gal ir vežiosiu. Jei atsibos ir norėsiu kažko kito, gal tada vežiosiu storus ponus verslininkus, o ne picas.

Man trūksta tiek nedaug, kad man neberūpėtų aplinkinių nuomonė šiais klausimais… Dar biškutis ir man bus nebesvarbu kaip atrodau visuomenės akyse. Dar biškutis ir galėsiu daryt ką noriu. Man patinka nenuspėjamumas. Aš nesu labai spontaniškas žmogus, nesu tas, kuris keliauja po pasaulį neva “nežinodamas, kur nubus rytoj”. Aš ramus ir sėslus – pripažįstu. Mano nenuspėjamumas tiesiog tam tikrose ribose. Aš va dirbau su pramonine šaldymo įranga. Atsibodo, pavargau – išėjau. Dabar vežioju picas ir kai nusibos, eisiu kitur, veiksiu ką nors kito. Va tokio nenuspėjamumo noriu. Nenoriu nusimatyt, kad “nu va, po penkių metai jau REIKTŲ turėt žmoną, šeimą – gi nebūsiu amžinai jaunas, po to niekas į mane nežiūrės”. O man nerūpi. Gal vesiu po metų, gal po penkių, gal po dvidešimt, o gal ir niekada. Nenuspėjamumas yra laisvė. Ir aš kol kas savo laisvę matau vairuodamas. Visai galvoju apie D vairavimo kategorijos (autobuso) išsilaikymą. Arba dar ir C (fūūūros). Ot ne px, gi smagu, gi įdomu. Nauji įgūdžiai, naujos žinios, naujos kvalifikacijos, o svarbiausia – NAUJI MALONUMAI.

Amerikos istorija X – Treileris – Info. Geras. Rasizmas gal nėra toks aktualus Lietuvoje, bet vis tiek tai rimta tema. Nemažai galima pasisemt ir pritaikyt kitoms problemoms spręsti. Pas mus veikiausiai homofobija yra aktualesnė tema. Man bloga nuo tokių siaurai žvelgiančių heiterių. Nu būtent, kokia prasme, ko žmonės siekia nemėgdami kitų, kodėl jie nenusispjauna ir nesusitaiko su skirtumais? Kodėl aš turiu teisę kištis ir spręsti kaip kas turi gyvent. Kodėl visiems atrodo, kad jei žmogus turi teisę į nuomonęs reiškimą, tai ją būtinai reikia ir skelbti? Mes turim daug teisių, bet ne visomis naudojamės, nes mums tiesiog nereikia. Turi savo tiesas, tikėk jomis, bet nekurstyk nesantaikos. Supisti visi tie G, kurie rimuojasi su “Mažuliai”. Visi skinheadai tegul pažiūri šį filmą ir tegul susipranta, kokie jie juokingi su savo nacionalsocialistiniais šūksniais. Taip pat linkiu, kad jiems “daeitų”, kad visas heitinimas, visas pyktis atsiliepia tuo pačiu, jis grįžta. Ir dažniausiai didesniu mastu. Uždaras ratas, kurio tikrai net neverta pradėt. Nors ir numačiau filmo pabaigą, nors ir buvo aiški ta mirtis, bet buvo įdomu. Senokai buvo aplankęs tas tikras jausmas “gera, nes pažiūrėjau gerą filmą”. Pažiūrėjus gerą filmą, nusiraminu kažkaip. Citata: Life’s too short to be pissed off all the time. It’s just not worth it.

Draugas (vat norėjau parašyt su vardu, bet tada pagalvojau, kad nežinau ar jis nori atskleist savo tapatybę) susikūrė blogą. Gerą, įdomų. Sukėlė norą atsakyti į jo ilgą įrašą. Atsakinėjau komentaru, bet galų gale susidarė visas įrašo vertas apmąstymas, kurį čia ir talpinu…

Nuoroda į draugo įrašą ir mano atsakas:

Jei teisingai supratau, įrašo pagrindinės mintys (suprimityvintai): 1. universitetai blogai, nes skatina mokymąsi visą gyvenimą ir neatsargiai dalina aukštojo mokslo diplomus į kairę ir į dešinę; 2. dar blogi tie, kurie stoja tam, kad tik stotų ir turėtų diplomą vien tam, kad galėtų užsidėt varnelę prieš tėvus, gimines ir aplinkinius. Nežinau kiek man čia išeis pataikyt į temą ar atsakyt/pritart/paprieštaraut, tai tiesiog parašysiu man kilusias mintis šia plačia tema.

Nelabai seniai su vienu pažįstamu kalbėjau apie tai. Nu paviršutinišku sluoksniu, nekapstant per giliai. Nu ir bliamba. Šiaip aukštasis mokslas jau vien išsiskiria tuo, kad jau mokais tam, kad sužinotum, įgautum žinių. Mokykloje kam mokais? Tam, kad gerai išlaikytum egzaminus ir pavyktų įstot ten kur nori tu ar tavo tėvai. Tai iš šitos pozicijos žvelgiant nėra taip viskas pilka ir juoda. Sąlygos suteikiamos neblogos. O jei studentui trūksta vidinio stumtelėjimo, kad “mol, tu mokykis būt, o ne mokykis mokytis”, tai ne universitetų kaltė gal.

Dar labai pabrėžiami būtent Lietuvos universitetai. Nu bet ar taip tikrai tik Lietuvoj? Čia jau ne retorinis klausimas, o klausimas visiems, nes aš nesidomėjau ir tiksliai nežinau. Bet kažkaip atrodo naivu tikėt, kad visur mokslas yra “kilnesnis”, iš idėjos, ar kaip čia pavadint. Jei žmogus apsiribos tik tuo, ką duoda ir kokias sąlygas suteikia mokymo įstaiga, niekur pasaulyje tu netapsi tos srities specialistu ir mokysies tik mokytis, bandysi tiesiog “praslysti” iki diplomo.

Taip pat kaip tyčia vakar prabėgomis skaičiau Delfinį straipsniuką… Įdomi citata:

„Islandijoje neteko susidurti su nusirašinėjimu: į universitetą ateini siekti žinių, jei nusirašysi, gal vieną dieną žinių pritrūks darbe. Nenoriu apibendrinti, bet Lietuvoje labiau vyrauja intensyvus mokymasis prieš sesiją. Islandijoje studentai mokosi nuolat – skaityklos, biblioteka užkimštos studentais“, – pastebėjimais dalijosi pašnekovas.

Skaitai ir jauti, kaip perteikiama mintis “Lietuvoje mokytis blogiau nei kitur” (bent man taip jaučias). Nu ir dabar pasakykit, ar čia Lietuvos švietimo bėda ar lietuvių mentaliteto ir mąstymo spraga. Susidaręs įspūdis, kad visi jaučiasi verčiami, stumiami mokytis lyg tai būtų daroma ne jų labui, o dėl kažkokių tretinių priežasčių. Todėl visi mokosi tik per sesiją. Aišku, tu gali sakyt, kad čia univero kaltė, kad tinkamai nemotyvuoja studentų. Bet kodėl univeras turi dar dėt pastangas motyvuojant kiekvieną studentą, jei čia vapšė pačio studento reikalas? Studentui suteikiamos sąlygos įgaut žinių ir jis turi tuo naudotis, prisitaikyti tas žinias pats.

Per savo studijų metus dar pastebėjau nemažą dalį tokių kursiokų, kurie, per 12 metų pripratę mokytis, nenori nieko kito daryt. Tiksliau, bijo. Baigė mokyklą, “ką dabar daryt? nenoriu būt juodadarbiu. Įstosiu”, tada studijuoja. Baigia bakalauro studijas “o ką DABAR daryt? bijau dar eit į darbo rinką. Ai nu vis tiek nerasiu gero darbo. Įstosiu”, tada studijuoja magistrantūrą. Ir nedirba. Burba, kaip sunku tėvams mokėt už jų nuomojamą būstą, už maistą, dar kažką, bet dirbt neina. Paklausi, kodėl neina dirbt, sako “ai nieko gero nėra – vienur reikalauja daugiau kompetencijų, kitur aš nesuderinsiu darbo laiko su studijomis”. Ir blet net nebando nusiųst CV, tipo neverta, nes vis tiek atmes. Nors realiai darbdaviai tikrai linkę prisitaikyt prie darbo grafiko, taip pat linkę kai kuriuos reikalavimus “sumažinti” (darbo patirtis ir kiti dalykai). Tai vat tokie studentai nors ir burba, bet jiems patogu, nes jie turi veiklos (mokytis), jie neturi daug atsakomybių (buto išlaikymas, mokesčiai, pragyvenimas) ir jie tupi tame patogiame guolyje, kuris suręstas universitete ir nenori niekur eit. Po to dar ir į doktorantūrą stos, nes taip patogiau.

Nu ir ką aš norėjau pasakyt… Kad nors ir nėra tobula švietimo sistema, nors ir yra spragų, bet visa bėda yra mumyse. “Mes” ir suformuojam universitetų siūlomą metodą “mokytis visą gyvenimą”. “Mums” to reikia, “mes” to norim, todėl “mums” univerai tą ir siūlo. Ok, gal tokį mąstymą suformuoja vaikystėj, paauglystėj tėvai ir mokykla. Ir labai sunku jo atsikratyt kiekvienam iš mūsų. Tai tereikia palinkėt drąsos ir jėgų kiekvienam, kuris pabando eit kitokiu keliu nei eina dauguma. O aš liksiu prie tų, kurie nuėjo su mase, kurie gavo diplomą, kurie nebus tos srities specialistai (nes nenoriu) ir dirbs ten kur papuola (arba ten, kur nori – kaip aš).

O šiaip man viduje kartais kyla vidinis kivirčas dėl ateities. Dabar dirbu Čiliake vairuotoju. Nu ir tipo “jooo, reikia ką nors rimtesnio, susijusio su profesija, protingesnio dirbt”… Bet tada ateina kita mintis: “bet pasauliui reikia ir juodadarbių – be jų nieko nebus”. Ir man kaip ir gerai kol kas. Man patinka, kad galiu nuo vieno darbo šokinėt prie kito. Ir aš vis tiek manau, kad kai norėsiu, pavyks gaut ir tą neįdomų ofisinį darbą. Bet šiuo metu, kai juodadarbiauju, jaučiu kažkokį tai spaudimą būtinai dirbt protinį darbą… Ir aš nenoriu dabar studijuot magistro, nenoriu dirbt protinio darbo. Aš noriu pailsėt nuo to, nes tikrai pavargau po 16 metų mokymosi. Bet kažkas tiek mano viduje, tiek aplinkoj sako “negalima. Reikia studijuot toliau ir dirbt pagal profesiją”.

Kaip žinia, Facebooke po truputį pasipila automatiškai sugeneruoti “reklaminiai” vartotojų filmukai iš praeities post’ų. Nors vieni burba ir skundžiasi, kaip visi tokiais savo filmukais dalinasi, aš manau, kad smagu. Įdomu, gražu pažiūrėt. Kaip koks trumpas dosjė apie kiekvieną žmogų. Pažiūri tą vieną minutę ir daugmaž jau gali įsivaizduoti žmogų, jo pomėgius ir draugus. Aš net pažiūrėjau kelių nepažįstamų žmonių vaizdelius (kurie vienokių ar kitokiu būdu atsirado mano njusfyde). Tai labai prajuokino vienos moters filmukas, kuriame buvo VIEN tik jos megzti drabužiai (tuo ryškiai užsiima ji). Ir pagalvojau “nu blet, liūdna”. Aišku, gal tiesiog žmogus nesidalina viskuo Facebooke ir naudoja būtent tokiai veiklai, nu bet vis tiek kažkaip suliūdėjau. Tai tada galvojau pasižiūrėt savo. Nu ir ok dar toks. Pažiūrėjus filmuką nesimato, kad esu nuobodus žmogus! To ir užtenka.

O šiaip, koks smagiausias pastebėjimas – filmuke nėra nei mano šeimos, nei mano buvusių merginų! Vat čia tai smūgis. Vien tik draugai ir automobiliai/varžybos. Tai yra dvi versijos dėl ko taip galėjo nutikt. Arba man šeima ir artimi santykiai mažiau svarbu, arba tokiais asmeniškais dalykais Facebooke nesidalinu. Bet šiaip vis tiek kelią nuostabą, kad į filmuką neprasprūdo nei viena nuotrauka su kuria nors buvusia antrąja puse.

Pražiūrėjus kokius 10 filmukų, muzikėlė biškį varo vėžį.

… daryti nuotraukų. Labai džiaugiuos, kad fotografuoju kasdien (net buitinius dalykus ir kitus šūdus). Smagu peržiūrėt, smagu prisimint. Galų gale sukėliau viską į Picasa – visus 2013 metus. Sukūriau naują 2014 metų albumą ir fotografuoju toliau. 2013 metais tebuvo 5 baltos nuotraukos, kai dėl savo užmaršumo nieko nenufotkinau.

Pradėjau metus ramiai, o senovės išmintis teigia, kad kaip sutiksi, tokie bus ir visi metai. Gerai, labai gerai. Ramybė yra vienas svarbesnių dalykų man. Ok, kartais galima “patūsint” (nu tipo ne klube, bet su Pežukais palakstyt), bet tik kartais. Nuo to greit pavargstu. Ir kažkaip nenoriu sutikti, kad ramybė = nuobodumas. Bet nežinau ir kaip paneigt. Tiesiog taip nėra ir tiek.

Fotkinau ir filmavau visus metus. Fotkių tai nesukėliau dar, bet tik kokias 3 dienas pamiršau nuotraukas padaryt. Reikia nenustot ir šiais metais fotkint. Dar filmavau ir dafiga išėjo videkų. Kaip ir praeitais metais, suklijavau viską į vieną video. Tik ne 3-4 minutės, o beveik 11 jų išėjo. Tas vienas skaitytojas Paulius gal ir peržiūrės. Sėkmės, Pauliau.

Praeitais metais dar naujų pažadų prisiėmiau. Nu tipo svorio numest ir kiti panašūs new year’s resolution shit. Tai sėkmingai numečiau apie 12-13kg per metus. Tai faktiškai po 1kg per mėnesį. Nei daug pastangų reikėjo, nei kažko. Tereikia dar metus laikytis šio principo ir numesiu dar 12kg ir vapšė laimingas būsiu. Gyvent atskirai sekasi labai puikiai – jau beveik ir metai praėjo. Gera ir nė karto per tuos 11 mėnesių nenorėjau sugrįžt. Šiais metais nusimato vienas rimčiausių dalykų mano kol kas trumpame gyvenime. Bet apie tai vėliau. Reikės įdėt daug pastangų, daug darbo, daug pinigų, bet tai investicija. Reikės pakentėt metus be malonumų. Nu ne tiek pakentėt, kiek apribot biškį. Norėjau ir naujų semi slick padangų, ir šiaip šūdų, bet jei neišeis, tai neišeis. Yra svarbesnių dalykų už automobilius, right? Ir buvęs ruduo buvo pirmas ruduo be mokslų per paskutinius 16 metų!!! Kaip gerai. Taip reikėjo nuo to pailsėt, taip norėjosi kažką kito daryt. Ir todėl įsidarbinau į Čili vairuotojus vasaros pradžioj. Ir vis dar ten dirbu. Ir gerai. Būna, atsibosta, bet po laisvadienio vėl atsigaunu ir vėl vairavimas ir maisto išvežiojimas pradeda teikt malonumą. Gerai, kai malonu daryti tai, už ką gauni pinigus. Ir žinot, fuck this shit su visuomenės spaudimu turėt labiau protinį nei fizinį darbą. Ir fuck this shit, kad mažiau gerbiami tie, kurie dirba fiziškai. Ir jei man zjbs dirbt tokį neprestižišką darbą, kodėl turėčiau to nedaryt? Daug maloniau nei sėdėt ofise. Aišku, reikia neatbukt. Čia tik šiaip pasvaičiojimai, neketinu ilgai užsibūt Čili vairuotoju.

Nepažįstamieji traukinyje – Treileris – Info. Gerbiamasis ir nuostabusis Alfredas Hitchcockas. Taip sunku žiūrėt senus filmus man. Bet po truputį daros vis lengviau. Labiausiai, kas užkabino šiame filme – būtent psicho personažo iškelta idėja. Iš dalies genialu – nepažįstamasis padaro paslaugą nepažįstamajam. Nužudai žmogų be jokio motyvo, be jokių sąsajų, be nieko, kas galėtų susiet nusikaltėlį su jo auka ir pačiu nusikaltimu. Žavinga idėja. Pist pist ir keliai išsiskiria – niekas nieko nematė, negirdėjo, nieko neprikabins. Seniems filmams reikia turėt gerą idėją, kad sugebėtų pakovot su šiuolaikinių filmų operatoriais, montuotojais ir specialųjų efektų specialistais. Nesakau, kad naujuose filmuose scenarijai, siužetai nieko verti, bet filmo grožis ir vaizdas nemažai prideda, ypač kalbant būtent apie fantastinius filmus. Citata: My theory is that everyone is a potential murderer.

Būti Džonu Malkovičiumi – Treileris – Info. Tai yra vienas keisčiausių filmų, kokius esu matęs. Nu jis toks nurautas, toks nesąmoningas. Bet jis buvo kažkada top’e… Ir Malkovičius… Kiek daug skirtingų vaidmenų jis įkūnijo. Įdomus pažiūrėt, bet pažiūrėjus skatina nusiprunkšti kaip arkliui iš viso to absurdiškumo. Nors ir sukelia minčių. Ką reiškia pažiūrėjimas į gyvenimą kito akimis? Ir kodėl taip įdomu pažiūrėt žymaus žmogaus akimis? Tik tam, kad suprastum, kad jie tokie pat paprasti, kad jie irgi žmonės iš mažosios “ž”. Absurdas. Ai, ir šiaip kokia juokinga, bet labai žavinga, Cameron Diaz šiame filme. Kas ją vėliau sugadino? Bet visas filmas tai vis tiek neapibūdinamas žodžiais. Nebent tik žodžiu “absurdas”. Citata: Who the fuck is John Malkovich?

Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje – Treileris – Info. Tai antras anime, kurį bandau žiūrėt. Aišku, vėl H. Miyazakio. Kadangi nesu anime stiliaus mylėtojas, bijau bandyt kitus režisierius. Bet šiaip OK, įdomu ir gražu žiūrėt. Va “multikus” žiūrint turbūt labai svarbus dalykas yra tas, kad būtų gražu žiūrėt. Daug svarbesnė estetinė pusė nei vaidybiniuose filmuose (nu čia gal šią minutę man tik taip atrodo). Bet kas negerai – nu po tam tikro laiko pažiūrėjus šį filmą, nelabai kas lieka atminty. Jis greičiau pasimirštą nei tikrai savo siužetu įdomūs filmai. Čia tai tipo žiūri žiūri, nu gražu, nu įdomu visai, nu nebloga potekstė va ką tik buvo, va čia irgi protingai ir gerai padarė. Ir viskas tik tol, kol žiūri. Paklaustų manęs apie ką šis filmas ir reiktų trumpai nupasakot veiksmo liniją, tai būtų “em… nuuu apie dvasių pasaulį”. Citata: Welcome the rich man, he’s hard for you to miss. His butt keeps getting bigger, so there’s plenty there to kiss!

Negarbingi šunsnukiai – Treileris – Info. Tipinis Q. Tarantino stiliaus filmas. Ir tai geras dalykas. Smagus, užkabinantis, žavingas, įdomus. Brad Pitto akcentas irgi labai smagiai susiklausė. Gerai, gal filmas ir nelabai atspindi tikrus istorinius įvykius, bet kam tai rūpi? Tai nebloga kitokios pabaigos interpretacija. Išties čia nėra tas filmas, kuriame reikia daug kažką galvot – ne mindfuckas. Čia filmas, kai atsisėdi savo fotelyje su alumi, čipsais ir gal (nebūtinai) keliais draugais ir žiūri besimėgaudamas ir nesukdamas smegenų. O kai pažiūri, atsikeli ir pasakai “blet, geras buvo” (jo, būtinai su keiksmažodžiu). Ir šypsais dar. Ir kartoji kelias paprastas frazes taip parodydamas, kaip stipriai patiko filmas. Gerai tas Tarantino yra! Citata: When you join my command, you take on debit. A debit you owe me personally. Each and every man under my command owes me one hundred Nazi scalps. And I want my scalps. And all y’all will git me one hundred Nazi scalps, taken from the heads of one hundred dead Nazis. Or you will die tryin’.

Aš neseniai pagalvojau, kad tikrai norėčiau užsidėt kostiumą ir “prasinešt” pro miestą. Nieko ypatingo nedaryt, tik kvailai pašokinėt, pasimaivyt, dar kokį pokštą padaryt, tuo pačiu pralinksminant ir aplinkinius. Esmė tai ne pokštų kretime ar pasilinksminime. Esmė – būtent neatpažįstamumas. Pati buvimo viešoj vietoj neatskleidžiant veido idėja žavinga. Namuose visi galim pabūt savimi (nors gyvenant pirmame aukšte vis tiek reikia pagalvot apie veiksmus). Bet viešoj vietoj… Prieš visus rimtus, sukaustytus veidus sunkiau būti ir nuoširdžiam. Visa atmosfera nuteikia būt santūriam. Ir nepavyksta pasipriešinti.

O bet tačiau, kiek to nuoširdumo yra ir tarp savo pažįstamų rato? Nekalbant apie gerus draugus. Nu chujnia, visada tie patys pasišypsojimai, panašios temos. Su vienu pažįstamu tik keliomis temomis gali pagalbėt, su kitu kitomis. Ir viskas apsiriboja tomis keliomis temomis. Kai per jas pavyksta persilaužt, gal tada jau pradedi pažįstamą vadinti draugu. Na, tiksliau, tai tik vienas iš kelių žingsnių į “paaukštinimą pareigose”.

Nu ir ko aš noriu? Nu gi nenoriu, kad visi iškart taptų draugais ar dar kažko ypatingo. Aš noriu, kad man pačiam neberūpėtų aplinkiniai nepažįstami ir kad jiems nerūpėtų aplinkinis nepažįstamasis aš. Ir neateis niekas, nepadarys kad BAM taip ir bus. Čia man pačiam turbūt ir reikia kažką pa(si)keist. O kaip? Nu ir lieku tame užsuktame rate, kuriame nei aš bandau keistis, nei kitų prašau ko nors. Arba aš tiesiog noriu savo bloge apie ką nors man svarbaus parašyt ir tiek. Jokių permainų gal ir nereikia.

Seniai rašiau, daug papasakoti noriu. Žinoma, tai nebus labai įdomūs dalykai kai kuriems, beeet žinau, kad kai kurie vistiek skaitys.

Važiavau per Valentino dieną į Baltarusiją. Nu jau labai reikėjo, nes nebeturėjau sau dyzelio. Nu taip, šventė gi, viską ten. Ypač dar kai turiu moterį, tai tikrai patampa švente. Tai aš gudruolis nuteikiau ją, kad tikrai nespėsiu grįžti ir šitaip nustebinau ją barake su rože dantyse ir balionais, ir saldainiais. Nu krč, čia net ne tame esmė toj Valentino dienoj, bet va jau išdaviau savo kičinį ir saldų elgesį su rože nasruose. Valentino diena čia įtakos turėjo tik tame, kad aš skubėjau grįžt dar padoriu laiku, kad spėčiau planą atlikt. Tai va. Kai važiavau į priekį, muitinėje manęs viena moteris paprašė, kad mestelėčiau ją iki artimiausio miestelio. Nu aš, kaip koks gerasis samarietis sutikau. Dar pagalvojau “nu koks aš geras”. Taip pagalvojus, mano altruistiškas elgesys dažniausiai turi egocentrišką motyvą/šaknį/pradmenį ar kaip dar mandriau pasakyt… Pavežiau aš ją. Pravažiavęs tą pirmąjį miestelį (Beniakonys), autobusų stotelėje dar pagriebiau tranzuojančią 13-14 metų mergaitę, kuri paprašė mestelt iki Varanavo (mano galutinis tikslas, kuriame prisipylęs dyzelio sukuos atgal į Vilnių). Važiuoju ir galvoju “nu koks aš geras, nu koks geras”. Toptelėjo tada mintis, kad jei tikėčiau Karma (yra durna lietuvių muzikos grupė tokiu pavadinimu), tai važiuojant atgal neturėčiau užtrukti muitinėj ir greitai praslysti pro patikrinimus. Taip taip, suprantu, kad remiantis karmos principu, tas gėris už gerą darbą neturi ateit iškart, ateina po kurio laiko, nu bet nu tarkim. Čia for fun tokia mintis šmestelėjo. Heh, seniai rašiau, tai labai daug ir smulkiai rašyt norisi. Ir žinau, kad mintys šokinėja, bet man toks rašymo stiliukas labiau patinka. Ir taip pat labiau atskleidžia… nu viską geriau atskleidžia ir parodo. Nuoširdžiau. Kur aš baigiau? Ai nu. Tai jau sukausi iš degalinės atgal į Vilniaus pusę, galvojau apie tą karmą… Nu ir tikrai eilės beveik nebuvo, greit pravažiavau pro baltarusus, o ir neutraliojoje zonoje ilgai nestovėjau – lietuviai įsileido pas save. Atėjo lietuvis muitininkas, žiūri žiūri. Atidariau bagažinę. Kol į ją spoksojo, su koja paspardė kuro baką/dugną iš apačios. “Man atrodo, kad pas jus dvigubas dugnas”. Nusijuokiau (bet tikrai nusijuokiau) ir pasakiau, kad nieko ten nedarytų po mašinos pirkimo ir nė karto nei vienam muitininkui nebuvo kilus tokia mintis. Paprašė dar, kad atsarginį ratą parodyčiau. Man tai jokių problemų, žinau, kad nieko neras, nes aš nematau tikslo dėl kelių litų rizikuot. “Važiuojam į garažą”. Pasimečiau, pradėjau klaust “o tai kur jis yra?”. Kadangi nežinojau nieko, tai pirmu bėgiu riedėjau paskui pėsčiom einantį muitininką. Dar šyptelėjau iš ironijos, iš to, kad “gerasis samarietis” paprašytas į garažą, kuriame dažnai išardo automobilius iki smulkmenų. Atidarė vartus, o ten diiidelis angaras (kad ir sunkvežimiai tilptų). Nuriedėjau iki tikrinimo vietos (virš duobės). Šalia buvo paaukštinta platforma ant kurios voliojosi tiek įrankių, kiek servisuose (mažesniuose) net nebūna. Ir belenkaip išmėtyti, išbarstyti. Tarp įrankių pastebėjau net guminę santechninę pompą mediniu kotu, naudojama užsikimšusiems vamzdžiams, bulgarkę ir panašiai. Vyrai pasiruošę rimtai. Nuėjo jis į tą duobę… Blyn, galvojau jau minimum pusvalandį man čia viskas užtruks, vėluosiu nustebint savo moters vakarietiškos saldžios šventės proga. Nu bet ar galima Golfą tikrint tiek laiko? Ten gi nieko nėra – maža, kiaura mašina. Dar galines sėdynes palanksčiau – radau galinius saugos diržus ten! Tuo pačiu apžiūrėjau kėbulą – vis dar nesupuvo niekas – džiugu. Nu tai pakankino mane 10 minučių. Nieko nerado ir pasiuntė namo. Bet kodėl tai buvo verta aprašyt? O todėl, kad aš pasirodžiau kaip gerasis samarietis. Dabar keiskit nuomonę apie manę į gerąją pusę.

Kitas dalykas, kuris vertas aprašymo, tai naujiena, kad aš persikrausčiau! Tai įvyko vasario 17 dieną. Ir aš galų gale iš tėvų (mamos ir močiutės) namų išsikėliau ir galiu gyvent savarankiškesnį gyvenimą. Už tai reiktų dėkoti Ritai, kuri leido nuomotis iš jos kambarį labai man palankiomis sąlygomis. Jei ne ji, neturėčiau finansinės galimybės pabėgti nuo tėvų. Bet va pragyvenau jau daugiau nei 2 savaites ir taaaip gera gyvent savarankiškiau. Toks atsipalaidavimas, toks malonus savarankiškumo jausmas… Ir labiau suaugęs jaučiuos. Tai irgi labai gerai.

Vėl apie Baltarusiją. Važiavau pirmadienį. Vėl muitinėje pėstysis pasiprašė būt pavėžintas. Šįkart vyriokas ir kalbantis lietuviškai. Pakalbėjom pakeliui (baigęs kažką VU univere, turėjo reikalų su lietuvių kalbos kultūros egzu). Jo žmona iš Baltarusijos, tai puikiai pavyko aptarti Lietuvos vs. Baltarusijos situacijos. Aš pradėjau kalbą su mintimi, kad Lietuvoj gi geriau gyvent, nepaisant to, kad lietuviai (kurie nevažiuoja į Baltarusiją) galvoja, kad baltarusai gyvena geriau dėl to, kad jie į Lietuvą su naujom mašinom važinėja. Jis tai patvirtino. Baltarusijoj pigus kuras ir pigus buto išlaikymas. Bet tik tiek. Maisto produktai tik kai kurie pigesni nei Lietuvoje (cukrus, grikiai). Visa kita ten brangiau. O ir pasirinkimas skurdus. Jo žmonai lietuviai (gyvena Lietuvoje jau 4-5 metus) atrodo ir šiltesnis, ir draugiškesni. Juokinga, nes lietuviai juk tokie nėra, bet vadinas, kad baltarusai bjauresni… Dar labai dėkingas tam pakeleiviui, kad parodė Varanave parduotuvę, kuri dirba iki 24h, nes aš žinojau tik dirbančią iki 21h. Dar už tą trumpą pametėjimą ir rublių gavau. Davė net 15000 (tūūūkstančiai moka už pavežėjimą). Aišku, tai yra apie 4,5lt, bet vistiek malonus gestas. Kiekviena patirtis, pabendravimas su žmogumi (kad ir kokio išsilavinimo jis būtų) vistiek turi kažką teigiamo. Aišku, priklauso nuo požiūrio… Bet aš visame komunikavime (net ir su durniais) matau ir tam tikrų pliusų, net jei jie ir egocentriški.

Manęs Star Wars niekada nežavėjo. Nu bet ką aš galiu padaryt, jei net 3 iš 6 filmų yra IMDb Top 250? Nieko, tad reikia pažiūrėt (gal visgi pakeisčiau nuomonę). Kaip matyti, pradėjau ne nuo Episode I (1999), o nuo Episode IV (1977). Nutariau, kad geriau žiūrėti ne pagal istorijos eiliškumą, o pagal filmų išleidimo chronologiją. IV-VI dalys yra originalioji trilogija, o I-III dalys išleistos vėliau, bet nupasakoja veiksmą, vykusį prieš tai. Sooo, let’s begin.

#17 – Star Wars: Episode IV – A New Hope (1977)
Žvaigždžių karai IV: nauja viltis – Treileris – Info. Pirmas filmas. Nu nežinau. Nebuvau anksčiau matęs nei vienos Star Wars dalies iki galo, nes nepatiko. Dabar galvojau, kad jei susikaupęs pažiūrėsiu, įsitrauksiu į istoriją, tai gaaal man visai patiks. Nope, nepatiko. Žiūrėjau kartu su broliu, tai jam tipo visai nieko, o aš likau nusivylęs. Nu nieko stebuklingo neatradau, kas būtų verta dėmesio. Tiesa, C-3PO ir R2-D2 tai linksmuoliai, priversdavo šyptelt. O visa kita… Meh, nuobodybė. Na, ok. Darth Vader ir jo kvėpavimas zjbs, Obi-Wan ir Vader kova su lightsaberiais irgi visai nieko buvo. Pew pew pew, lazeriai visur šaudė ir tiek – visas filmas. Įdomu, kaip bus su kita dalimi… Kol kas nekažką, oi nekažką (mane sužavėt fantastiniu filmu laaabai sunku). Citata: The Force is what gives a Jedi his power. It’s an energy field created by all living things. It surrounds us and penetrates us. It binds the galaxy together.

#11 – Star Wars: Episode V – The Empire Strikes Back (1980)
Žvaigždžių karai V: imperija puola – Treileris – Info. Nuuu va čia jau daug daug geriau, nei pirmas filmas! Šitas net patiko. Tiesa, ne taip stipriai, kad galvočiau, kad jis vertas tokios aukštos pozicijos, bet tikrai neblogai. Antrą kartą turbūt nežiūrėčiau. Patiko Yoda man labai – mielas padarėlis toks! O jo anglų kalbos struktūra baisiai faina. Pagaliau geriau pavyksta suprasti visokius internetinius juokelius, kurie susiję su Star Wars. Ai, dar po filmo kažkaip netikėtai atradau, kad R2-D2 vaidina aktorius – jis įlindęs į tą roboto “kostiumą”. Kūūūl visai. Tik turbūt nelabai patogu (nors ir liliputas aktorius). Tai va, to sum up, per visą filmą nė karto nenusižiovavau ir žiūrėjau įdėmiai – jau net noriu pažiūrėt kitą dalį – tai jau yra kaip pagyrimas iš mano pusės (kas liečia fantastinius filmus). Citata: The force is with you, young Skywalker, but you are not a Jedi yet.

#95 – Star Wars: Episode VI – Return of the Jedi (1983)
Žvaigždžių karai VI: Džedajaus sugrįžimas – Treileris – Info. Nu va po šauniosios V dalies, šita man vėl pasirodė prastesnė. Tiesa, patiko ta žymioji Princess Leia apranga. Visai pelnytai visokie Star Wars fanai turi tokią seksualinę fantaziją. Bet viską dar paaštrina ta vieta, kai jai ant kaklo antkaklis su grandine pritvirtintas. Nors gaaal ir per daug jau ten žeminama moteriška lytis. O dar tas Jabba toookio šlykštumo, kad nafik. Šiaip visas filmas toooks nuspėjamas buvo. Kažkaip net nenustebau, kad Darth Vader “atsivertė” – nu c’mon, tai buvo taaaip nuspėjama, kad net baisu. Jokios intrigos niekur nebuvo. Ai nebent buvo labai smagu stebėti gaudynes miške, nors ir nelabai ten buvo taip įmanoma – nemanau, kad būtų kai kur tilpę. Bet fun, tik tiek. Nieko kito šis filmas man nepaliko. Citata: And now, young Skywalker… you will die.

Jei taip bendrai kalbant apie šias tris dalis, tai nuomonę apie šią filmų seriją pakeičiau. Star Wars visai žiūrimas filmas jau, nors antrą kartą turbūt nežiūrėčiau. Dar manau, kad bendram išprusimui irgi išėjo į naudą. Kai kas kalbės apie Star Wars, tai dabar bent suprasiu. Belieka pažiūrėt prequel trilogiją…

Star Wars: Episode I – The Phantom Menace (1999)
Žvaigždžių karai I: pavojaus šešėlis – Treileris – Info. Surprise Surprise! Man labai patiko. Keista, kad naujoji trilogija, šita “prequel” nepatekusi į Top 250. Ši filmo dalis man patiko kur kas labiau, nei senosios. Labai įdomu stebėt, kas vyko prieš viską, koks Darth Vader buvo jaunystėje… Nu labai įdomu. Ir veiksmo daugiau, filmas neprailgsta. Bet galvoju, kad gal man maloniau žiūrisi būtent dėl specialiųjų efektų? Nu nes tikrai viskas GRAŽU. Aplinka, ateiviai, lightsaberių kovos… Kas nesikeičia, tai tik Yoda, kuris visada buvo vienodai senas. Šitą filmą galėčiau žiūrėt ir dar kartą! Ir gal net rekomenduočiau. Po šito filmo man pradėjo patikt visa Star Wars serija. Citata: And you, young Skywalker; we shall watch your career with great interest.

Star Wars: Episode II – Attack of the Clones (2002)
Žvaigždžių karai II: klonų puolimas – Treileris – Info. Šitas vėl patiko!!! Sunku sulyginti su prieš tai žiūrėtų – negalėčiau pasakyt, kuris patiko labiau, nes jie vienodai geri. Įdomu stebėt Darth Vader brandą ir augimą. Dar smagiau pastebėt jo blogio proveržius ir šiaip interpretuot tam tikrus jo poelgius ir sprendimus. Pasirodė labai išbaigtas personažas. Vat kas galbūt stringa, tai vaidyba – matosi kai kurių aktorių dirbtinumas. Ir šiaip filmui trūksta kažko TOKIO, kad nuoširdžiai būtų galima sakyt, kad filmas geras. Pažiūrėjęs nusprendžiau, kad reikia kuo mažiau delsti ir esant tinkamai progai, pažiūrėt paskutiniąją dalį. Nes Star Wars serijos peržiūra jau laaabai išsitempė. Baisiai įdomu, kas paskutinėje daly nutiks Anakinui. Citata: Anakin: Someday I will be the most powerful Jedi ever.

Star Wars: Episode III – Revenge of the Sith (2005)
Žvaigždžių karai III: Sitų kerštas – Treileris – Info. Labai patiko. Žiūrėjau įsitraukęs, su susidomėjimu. Beveik visą filmą laukiau, kada gi atsiskleis Darth Vader’io virtimas į tai, kuo jis tapo. Bežiūrint vis atrodė, kad pati pradžia (tiksliau, net daugiau nei pusė filmo) biškį ištempta. O tada, kai jau atėjo laikas visoms kulminacijoms, ten pist pist ir greit viską parodė, paaiškino, lyg jau stengtųsi tilpt į kažkokius laiko rėmus. Vat kaip tik tą visą pabaigą reikėjo dar biškį labiau ištempti. Bet čia gal tik man taip atrodo, nes išties labai laukiau visos tos istorijos “išsirišimo”. Citata: Good. Good! The Force is strong with you, Anakin Skywalker. A powerful Sith you will become. Henceforth, you shall be known as Darth… Vader.

Paskutinės trys dalys man patiko labiau už tuos tris senuosius filmus. Nors, kaip bebūtų ironiška, kaip tik senosios dalys yra dabartiniame Top 250, naujosios – ne (nors kažkada buvo). Gal mane pigiai papirko modernesni spec. efektai? Arba istorija jau buvo pasidarius įdomi? Juk kai žiūrėjau senasias dalis, Star Wars’ų net nelabai ir mėgau aš… O dabar galėčiau drąsiai juos įtraukti į sąrašą “žiūrėsiu dar kartą”. Šauni filmų serija, yra dėl ko ją mėgt.

Šiame sapne baisiai daug važinėjau autobusu. Iš pradžių varėm pas R. T. (dar į seną butą) su P. B., E. D. ir V. Ž. – sėdom į autobusą visi ir aš kažkur Lazdynuose prisiminiau, kad kažką pamiršau. Išlipęs sėdau į kitą autobusą, kad nuvežtų namo ir nutariau, kad pas R. T. atvažiuosiu su mašina ir negersiu tiesiog nieko arba paliksiu mašiną ir pasiimsiu kada nors vėliau. Tada visas sapnas peršoko į vietą, kai jau grįžinėjau iš R. T. į savo namus. Stovėjau stotelėj ir nutariau kažką nusipirkt kioske. Daviau gal 10 litų ir pamačiau, kad prie šviesoforo stovi mano autobusas. Griebiau grąžą ir jau norėjau bėgt, bet pastebėjau, kad man įkišo kažkokių neaiškių monetų. Pasakiau pardavėjai, ta sako “bliamba, parišo” ir atidavė man visus pinigus iš kasos, kad tik nerašyčiau jokių pareiškimų, nes ji gali bankrutuot. Tie “visi pinigai iš kasos” buvo berods 27 litai. Oh well, vistiek nusipirkau kažką, ko man reikėjo ir dar užsidirbau. Įlipęs į autobusą nuėjau atsisėst į pati priekį, dešinėj pusėj, šalia tokios didelės ir stambios tvirtų pečių moters ant kurios nugaros buvo parašyta “aš feministė”. Bet normaliai sėdėjom, o tada ji pradėjo tarsi po truputį nustuminėt mane nuo mano vietos. Taip po kelis centimetrus vis pasislinkdavo į mano pusę. Atsisukau į ją, o ji buvo su ūseliais tokiais… Nu pasakiau “nu jei nenorit, kad čia sėdėčiau, galit pasakyt” ir persėdau šalia tokios jaunos dailios merginos. Kažkaip ten ir bendraut pradėjom, kalbėt. Gavos labai smagi, nuotaikinga kelionė ir susipažinau su įdomiu žmogumi! Tada kažkur toj vietoj ir nubudau.