Žalio Tarakono blogas

Stovėjau eilėj Lietuvos – Baltarusijos pasienyje. Važiavau iš Baltarusijos atgal į Tėvynę su tėvo Renault Safrane. Automobiliai po truputį judėjo. Mačiau tą vyrą, kuris tikrina automobilius ir laukiau, kada gi pagaliau ateis mano eilė. ‘Negalima vežtis tiek daug maisto iš Baltarusijos’. Aš, aišku, pradėjau išsisukinėt, kad seneliai tiek įdėjo, o aš pirmą kartą važiuoju ir nežinojau, kad negalima. Leido važiuot. Aš apsidžiaugiau, įmušiau pirmą bėgį ir jau norėjau važiuot, bet dar kažko panoro… ‘Kiek liko kilometrų važiuot su tokiu kiekiu benzino?’ (suprast, su likusiu bake)… Pradėjau spaudinėt borto kompiuterį ir išpyškinau ‘800 tūkstančių’. Aišku, skaičius nerealus, todėl jam kilo kažinkažkoks įtarimas ir pasakė išlipt. ‘Praeik šia balta linija’ ir aš praėjau, bet nukrypavau į dešinę. ‘Palaukit, leiskit pabandyti dar kartą, man trukdė šie sunkūs maišai’ – padėjau maišus į automobilį ir bandau dar kartą. Praėjau visą liniją, bet jos gale tiesiog nubėgau į dešinę. Teko pūsti į alkotesterį, bet šis buvo kitoks, nei įprastai būna – iš aparačiuko išlindusi ilga, kaip radijo, antena į kurią man pūsti tereikėjo tiek, kad tik vos vos oras užkliūdytų ją. 1,13 promilės. Aš nustebau, kad tiek daug, bet sugalvojau, kad visai aš ne girtas, ten tiesiog buvo nuliukas, bet alkotesteris buvo sugedęs ir nerodė kelių pagaliukų (na, kai skaičiuotuvuose – nuliukas susideda iš šešių brūkšniukų), todėl atrodė, kad ten vienetukas. Tada save pažadinau.

Mašinoje buvau aš, Guoda ir Saulius. Pastačiau automobilį aikštelėj ir nuėjom į parduotuvę (man panašu į Madą Viršuliškėse). Aš ieškojau metalinės dėžutės tabakui. Tokios, kuri atsidaro paspaudus dangtelio viršų, o užsidaro suspaudus šonus (man ir realiai jos reiktų, ne tik sapne). Užėjom į kažkokią parduotuvę, nusipirkau tą dėžutę, tačiau tik vieną. Kažkodėl panorau nusipirkti ir antrą, pasiteisindamas tuo, kad viena mėtiniui, o kita abrikosiniui tabakui. Nuėjom į kitą parduotuvę. Ten visko buvo daug, todėl nuėjau prie pardavėjos, tačiau ji demonstratyviai nusisuko ir pasakė ‘tavo ilgi ir netvarkingi plaukai, aš tavęs neaptarnausiu’. Aš, aišku, supykau, padariau kažką su kažkokiu pirkiniu ir išėjau. Pradėjo kaukti sirenos – pardavėja turbūt pagalvojo, kad aš kažką pavogiau (bent jau tokios mintys tuo metu buvo mano galvoje). Aš piktas ėjau, nebėgau, bet Guo suriko ‘policija atbėga’, todėl visgi teko bėgti. Nubėgom į automobilių aikštelę ir pasislėpėm už automobilių, bet mus pastebėjo. ‘Rankas aukštyn!’ ir stvėrė vienas iš padlų mano rankas ir surakino jas už nugaros. Vėliau veidu teko liesti kažkokio automobilio kapotą – pasigirdo šūvis ir aš apsimečiau negyvu. Mane laikantis padla mane krutino ir šaukė ‘tu jį nušovei’. Jis pakėlė pistoletą ir nušovė tą policininką, kuris mane neva nušovė. Prabilau ‘aš gyvas’. Pasigirdo keiksmai…

1. Sekm-pirm. Naktį prieš užmiegant bandžiau ‘nusistatyt’ savo vidinį laikrodį – norėjau atsikelti 9, nes miegoti iki 12 atsibodo. Kartojau kartojau kartojau sau tol, kol užmigau. Ir štai sapnas: sapnuoju, kad prabundu, pagalvoju ‘o, jau 9’ ir atsikėlęs nueinu į kambarį. Pasakau mamai ‘jau 9’ ir grįžtu į lovą miegot. Sapnas baigiasi. Ryte mane pažadino mama 9:45 (jaučiau, kad buvo praėjęs labai mažas laiko tarpas po mano sapno). Paklausiau mamos ar nebuvau atėjęs į kambarį. Aišku, kad nebuvau. Esmė tokia, kad visgi prabudau 9 – tik sapne, o ne realybėj.
2. Pirm-antr. Prieš užmiegant sugalvojau, kad reikia įsikalti į galvą ką nors kitą ir stengtis tai susapnuot. Prieš užmiegant kartojau sau ‘Lotus, Honda, Lotus, Honda, Lo…’ ir užmigau. Sapnas: tylu, ramu, važiuoju automobiliu. Įsukau į Maximos aikštelę – šlapia, daug daug sniego, tuščia – nėr nei vieno automobilio. Pradedu matyti save ir automobilį, kurį vairuoju, iš šalies. O vairuoju aš ‘žaliajūrinę‘! Gražiai važinėju aikštelėje, užmetu galą, lengvai slystu, lengvai ištiesinu. Malonumas.

Buvau savo klasėje, joje buvo ir visi kiti bendraklasiai. Tačiau tai truko neilgai – po to nuėjau į rūbinę striukės… Daviau 57 numeriuką, bet rūbininke po kurio laiko pasakė, kad ji susimaišė, davė man 59 numeriuką ir paklausė kaip atrodo striukė, kad galėtų surasti. ‘Oranžinė’ pasakiau. Atnešė labai panašią striukę, bet ji buvo ne mano, nes ant apykaklės buvo parašyta ‘Kosto Kubilinsko’… Laukiau laukiau, pradėjau vaikščioti po rūbinę ir sutikau Ernestą ir Mantą. Stovėjom tryse mes, nekalbėjom ir tada pro šalį ėjusi mergina pasakė ‘koks tu aukštas’. Mes visi trys užklausėm ‘aš?’, o ji atsakė ‘tu’ ir vis vien nebuvo aišku kuris, nes ji nuėjo… Po to man atnešė mano striukę ir lipau laiptais į pirmą aukštą. Stebuklingai šalia atsidūrė Paulius B. ir aš jam pasakiau, kad anksčiau skaitydavau vieną Kubilinsko pasakų knygą. Po akimirkos šūktelėjau ‘o ne, ne Kubilinsko, o G…’ (sapne ištariau tą pavardę, bet dabar užstrigo ir nebeprisimenu). Pirmame mokyklos aukšte buvo kažkokios varžybos – padaryta trasa kaip kokiame vandens parke čiuožyklos, ji visaip išraityta, o jos galas lauke prie durų. Tiesa, ‘tuneliai’ buvo siauri, žmonės niekaip netilptų. Varžybų esmė buvo paleisti tuo tuneliu kokį nors daiktą, kad šis kuo greičiau atsidurtų apačioje… Vieni leido radijo bangomis valdomus modeliukus, kiti kamuoliukus – aš leidau stalo teniso kamuoliuką ir mano laikas buvo 1:11… Kai buvau apačioje, vienos merginos kamuoliukas įveikė trasą per 44 sekundes. Jis buvo pririštas kažkokie virvute ar laidu, kurio kitas galas buvo plastikiniame puodelyje su alumi. Po varžybų man davė to alaus – jis burbuliavo lyg būtų užviręs. Bet nebuvo karštas, buvo šiltas – gėriau pro šiaudelį.

1. ‘O geras, niekada nemačiau Viper ir Gallardo mentų mašinos’… Buvau kažkokio namo pirmame aukšte ir pro langą pravažiavo šie du automobiliai su mirgalkėm. Šalia mačiau Paulių, kuris linksėjo, pritardamas man ir nusekė akimis automobilius. Čia buvo viešbutis. Kažkokia moteriškė palydėjo mane iki kambario. Pakilome keistu liftu – permatomos sienos, matėsi daug mechanizmų (daug daugiau, nei išties yra). Kambarys buvo mažas, moteriškės nebebuvo, o aš likau stovėt prie slenksčio.
2. Vienračių Meetas Vingio parke. Kai atvažiavau, jau buvo nemažai vienratininkų. Pasisveikinau su visais. Tuomet Marius pradėjo aiškint, kad va pagaliau bus varžybos pas Bedančių sodyboje ir parodė pirštu į PTD (lyg ten būtų Bedančius). Pradėjo aiškinti, kad va visi ten nakvos, viskas vyks dvi dienas… Tuomet atvažiavo Nygeris, bet visai kitokios išvaizdos. Aš paklausiau Mariaus pro kur važiuoti pas Bedančių. ‘Na gi pro tą tiltą, ant kurio lipdėme Astros lipdukus’…

1. Stovėjau prie lifto savo namų laiptinėj. Virš iškvietimo mygtuko yra ekraniukas, kuris rodo lifto padėtį. Kai iškviečiau, jis pradėjo leistis iš 72 aukšto. Aš stebėjau, kaip keičiasi skaičiai – iš pradžių normaliai, iš eilės, po to pradėjo rodyti net ir keturženklius skaičius, skaičius po kablelio. Prisimenu tik vieną iš jų – 5488,2. Kai liftas atvažiavo, jis nesusilygino su grindimis ir ekraniuko rašė ‘missed’. Visgi įlipau į liftą (jis gal tik 20 cm buvo aukščiau) ir paspaudžiau kažkurį mygtuką. Jis staigiai pradėjo kilti. Aš paleidau maišą iš rankų (kurio anksčiau neturėjau) ir tas maišas pradėjo sklandyti ore – nuo greičio. Keista, nes kylau į viršų…
2. Mokykla, 206 kabinetas. Rašėm kažkokį lietuvių baigiamąjį darbą. Dauguma jau buvo baigę ir išėję iš klasės. Aš išėjau iškart po GG. Norėjau su ja atsisveikinti prieš vasarą, bet ji nusijuokė ir pabėgo. Aš išėjau iš mokyklos ir pamačiau, kad ji už kokių 100 metrų. Pribėgau ir surikau ‘visgi atsisveikinsim’. Apkabinau, o tada kažkoks žmogus mus nufotografavo. GG, tai pamačiusi, pradėjo verkti ir pasakė ‘o ne, tai Zigmas – jis gi dabar sumontuos’. Ji nubėgo verkdama, o aš likau stovėti.
3. Ėjau kažkokia gatve – tolumoje mačiau ant žolės sėdinčias 3 merginas ir netoli jų stovintį BMW. Aš pradėjau bėgti link automobilio, perbraukiau ranka per užniauktą priekinę BMW lempą ir nukritau prie merginų. Visi šypsojomes. Uždėjau ranką ant šalia sėdinčios merginos pilvo ir pasakiau ‘kaip gražu’ (aš galvojau, kad ji nėščia). Tuomet mergina atsigulė ant žolės, jos pilvas išsilygino ir buvo matyti, kad ji nesilaukia. Ji paklausė manęs ‘kas gražu?’. Aš pasimečiau, pažiūrėjau į visas merginas ir sakau ‘pilvas gražus – man labai nepatinka kūdos merginos, pas kurias matosi išlindęs dubens kaulas’. Jos nusišypsojo (išsisukau). Tuomet aš tariau ‘jus visos labai gražios, man kaip tik tokios merginos patinka’ (jos tikrai buvo tokios, kokios man patinka). Vidurinė paklausė ‘aš tau patikčiau net tada, jei mano koja būtų metalinė?’ ir visos 3 nusijuokė. Po juoko sekė mano pasisiūlymas patikrinti ar jos koja yra metalinė ir ar ji pritvirtinta prie kūno… Sapnas čia ir baigėsi…

1. Stovime arti vienas kito, matau jos veidą.
– Labadiena, mokytoja. Nesitikėjau Jūsų čia pamatyti.
– Ką pasakysi?
– Aš pažymių knygelę Jums atnešiu pirmadienį per Jūsų pamoką – apie 10 valandą ryte.
– Gerai.

2. Viršuliškės, prie Norfos (prie troleibusų parko)… Esu aš ir kažkokia stulbinamai graži mergina. Tiek man, tiek jai apie 21 – ji šviesių plaukų, grakšti. Jaučiu, kad mes esame labai geri draugai, bet iš veido ji man visiškai nematyta, į nieką nepanaši. Ji kažkur išvažiuja – toliau, link Spaudos rūmų stovi jos automobilis, o keleivio vietoje jos vaikinas – veido nemačiau. Aš tariu ‘na, kaip tu gali išvažiuoti? taigi ir čia gerai’. Išgirstu tik ‘reikia’. Nutariam, kad reikia padaryti kažką įsimintino. ‘Sugalvojau!’ – sušunku… O aš gi sugalvojau, kad visą piniginės turinį reikia kam nors parduoti. Ji pritaria ir pasako ‘man jau vis vien nieko nebereikės’… Abu išsitraukiame visus pažymėjimus, korteles, popieriukus ir pasiūlome moteriškaitei stotelėj… Aš jai įrodinėju, kad mano atsiskaitymo kortelei dar yra pinigų. ji nuperka – duoda mano draugei 75 litus. Mes atiduodam moteriškei visą turinį, bet aš, staiga persigalvojęs, atsiemu moksleivio pažymėjimą ir talonėlį. ‘Man jų dar reikės’ – pasiteisinu. Geroji mano draugė pinigus, gautus iš moteriškės, įdeda į priekinę marškinių kišenę ir sako ‘man jų taip pat nereikės. Turiu jau eiti’. Ji nubėga, sėda automobilį ir išvažiuoja. ‘Aš nespėjau pasakyti, kad tave myliu’ – sumurmu.

Viršuliškės, prie senų namų. Ėjau nuo Maximos įvažiavimo į kiemą link. Ten stebuklingai išdygo tėvas, dar keli draugai. Visur vaikščiojom aplink Ozo gatvės 9 ir 11 namus. Po to kažkas pradėjo pilti vandenį pro langą kibirais. Ir vanduo pakilo iki kelių. Tuomet nutariau nuplaukti į garažo pusę. Ten nuokalnė, todėl įgavau pagreitį ir jau rengiausi susidurti su siena, bet labai minkštai su rankomis nuo jos ‘amortizavau’ ir pradėjau suktis kaip vijurkas aplink savo ašį.

Šiąnakt net du sapnai aplankė galvą:
1. Buvau mokykloj ir sekanti pamoka – kūno kultūra. Ėjom visi persirenginėt… Buvo keistas jausmas, kad nutiks kažkas negero. Kai persirengėm ir ėjom į salę, pamatėm kažką mistiško, bet nieko mistiško nebuvo. Tiesiog sustingom visi bernai ir žiūrėjom į salę, kurioj bėgiojo daug mokinių. Tačiau į šį normalų reiškinį žiūrėjom su nuostaba. Mokytoja mus paragino eiti greičiau į salę.
2. Buvo kažkoks renginys mokykloj. Įėjau į mokyklą su kažkokiu berniuku. Jutau, kad tai mano brolis, bet išties jis buvo daug jaunesnis ir atrodė visai kitaip. Rūbinė buvo daug daug didesnė ir dirbo suaugusios merginos. Viena jų paklausė su kokiu automobiliu atvažiavau. Aš atsakiau ‘VW Golf nauju’ ir ji paėmė brolį, mano paltą ir pakabino visą tai ant kabliuko, prieš tai pervėrusi brolio rūbus pakaba. O aš gavau ženkliuką su VW logotipu ant kurio žemiau buvo parašyta ‘VW Golf’ ir dar valst. numeriai, kurių neįžiūrėjau. Supykau ant jos ir paėmęs brolį nuėjau į salę, kuri buvo milžiniška. Brolis kažkur dingo, o aš atsisėdau šalia eta.aquarii. Besižvalgydamas pastebėjau toliau sėdinčius savo draugus – Mantas, Paulius B., Ernestas, Guoda ir dar kažkas buvo, ko neįžiūrėjau. Prasidėjo paskaita ir į salės vidurį įžengė V. Kaupinis. Šnekėjo šnekėjo jis kažką… Tai truko labai ilgai ir galiausiai jis paskelbė pertrauką. Nuėjau į rūbinę ir nusikabinau brolį nuo pakabos (nors tai dariau jau anksčiau) ir nuvežiau jį su Golfu namo. Grįžau kaip tik laiku – nuskambėjo skambutis, skelbiantis pertraukos pabaigą. Nuėjau į salę ir šįkart su eta.aquarii atsisėdom šalia mano draugų. Direktoriui pradėjus pasakot, Mantas ar Paulius B. vis įterpdavo kokią mintį į Kaupinio kalbą. Visiems patiko, direktoriui irgi. Po trumpo laiko, kažkas paskelbė ‘laikas pjaustyti tortą’ ir tuomet iš salės galo kažkokia mergina su savo draugu atsistojo ir pradėjo eiti link salės durų. Eidama ji garsiai rėkavo ‘Tortas šūūūdas, tortas šūūūdas’ ir tai užsiutino direktorių, bet jokių veiksmų nesiėmė, nes rėksnė jau išėjo. Direktorius pradėjo pjaustyti tortą.

Dvi ilgojo savaitgalio naktis sapnavau.
1. Trečiadienio – ketvirtadienio nakties sapnas:
Buvau lyg siela, žvelgianti į savo iš tolo. Mačiau save gulintį lovoje, kartais sujudantį. Miegant jaučiau nejaukumą, lyg kažkas mane stebėtų. Labai keistas jausmas, kai stebi save ir tuo pačiu nejauku, kad tave stebi kažkas – tu pats. Net nežinau ar tai galėčiau prilyginti sapnui, bet juk kas dar daugiau gali būt? (retorinis kl.)… Ir taip visą naktį…
2. Ketvirtadienio – penktadienio nakties sapnas:
Užmigęs sapnavau/jutau tą patį, ką ir treč.-ketv., o po to sapnas persikelė į Vokietiją. Nebuvo jokių ženklų, kurie teigtų, kad tai Vokietija – tiesiog tai žinojau. Įėjau su mama į parduotuvę. Kažko ieškojau, bet nežinojau ko, todėl sekėsi prastai. Pamačiau keletą pažįstamų veidų ilgoj eilėj prie mėsos skyriaus. Ten mėsininkas pjaustė iš pažiūros paprastą mėsą, bet žmonės ją pirko labai uoliai. Mėsa buvo atpjaudinėjama nuo didelio gabalo apvaliais, bet plonais gabalais, išėmant iš vidurio kaulą. Po to supratau, kad čia pjausto žmogaus šlaunį. Kai mėsininkas eidavo į savo patalpą, pro pravertas duris matėsi dar daugiau papjautų žmonių… Paėmiau ir aš gabaliuką. Kai jau buvau prie kasos, nubėgau dar paimti kažkokių riešutų, kuriuos pyliau į ilgą, bet siaurą apvalų maišelį – kaip ‘Pringles’ dėžutė, bet dar siauresnį.

Keli sapnai iš vakar:
1. Renginys Taikos mokykloje – mokiniai išeidavo į sceną ir dainuodavo. Stovėjau kažkur užkulisiuose su PB. Pastebėjau, kad išeinant dainuot visi pasiimdavo automobilio ratlankį. Buvo daug gražių – ir BBS, ir OZ. Po pasirodymo juos buvo galima pasiimti bet kam, tačiau niekas neskubėjo jų imt, o aš štai du pagriebiau. Ir dar pataikiau paimti abu vienodus, todėl visai pusė velnio. Po to nuėjom su PB į bufetą nusipirkti bandelių, kurias anksčiau Taikoj dažnai pirkdavom – su cinamonu.
2. GL namas (kitas kažkoks). Jos kambaryje tarp senų sąsiuvinių ir knygų kažko ieškome. To ‘kažko’ labai labai reikia, nes viską apverčiame aukštyn kojom. Po gero pusvalandžio nuleidžiam rankas ir einam pas AišB ieškoti to ‘kažko’. Išėjus iš GL namų, pamatau keistą vaizdą – tiek GL, tiek AišB namai stovi ant kalnų. Kalnai vienas prieš kitą, o tarp jų upelis. Yra dar tiltas, kuriuo kaip tik reikia pereiti į kitą pusę. Namai labai dideli, didingi, kaip seni dvarai, kitų namų aplink nėra. Kalnai apaugę medžiais, saulė vos prasiskverbia. Nueinam pas AišB ir vėl ieškom. Niekaip nerandam to ‘kažko’. AišB su GL išeina, palieka man raktą nuo namų ir sako ‘kai ji ateis, užsirakinkit’…
Šios nakties sapnai:
3. Neaiški patalpa. Sėdėjau kažkur ant kėdės ir žiūrėjau į tuščią sieną. Virš manęs sklandė kažkoks žmogus (jo kojos buvo maždaug prie mano pečių). Jis labai tyliai, ramiai kažką darė su siūlais – lyg ir pynė, mezgė ar dar kažką darė. Staigiai išlindo iš viršaus geltonas plakatas ir žmogus, kažką daręs su siūlais, pažiūrėjo į mane ir nusišypsojo.
4. Kaimas, žiema. Kažkur turėjau važiuoti su tėvu. Laksčiau po trobą ieškodamas kažkokių popierių. Radau, įsidėjau juos į maišelį ir išėjau. Prieš tai dar užrakinau visas duris ir atidaviau raktą tėvo žmonai. Ji leptelėjo ‘ačiū’, o aš nusivaipiau. Įsėdau į tėvo automobilį (sapne jau buvo naujoji Renault) ir išvažiavom. Po kurio laiko ėjau aš jau vienas neaiškia gatve su maišeliu. Kairėj pusėj pamačiau kalną ant kurio buvo daug ~bendraamžių su sniego gniužtėmis rankomis. Vienas jų suriko ‘eikš čia ir padėk kariaut’. Aš atsisakiau ir jis nusileido nuo kalno iki manęs. Pažiūrėjęs į mano maišelio turinį, vaikis suriko ‘jis priešas’. Nesupratau nieko ir žvilgtelėjau į maišelį – ten buvo kažkokie dokumentai parašyti rusiškai/baltarusiškai ir juos pamatęs supratau, kad aš – priešas. Pradėjau bėgti nuo sniegu apsiginklavusių paauglių. Po kelių atakos akimirkų paaiškėjo, kad sniegas dar nieko baisaus – jie mėtė ir apelsinus. Bėgau ir sėkmingai išvengiau visų atakų. Pribėgau dar vieną kalną su vaikais, bet šie lyg ir buvo mano pusėj. Užlipau ant kalno ir pradėjau organizuoti puolimą prieš kitą kalną. Deja, komanda buvo labai netaikli, numesdavo netoli, todėl pabėgau iš ten mūšio įkarštyje.
5. Sėdžiu kažkokiame mokyklos renginyje. Aktų salė Taikos mokyklos. Prie manęs staiga atsirado eta.aquarii ir pradėjom kalbėti apie shared dream. Paaiškėjo, kad jis ir buvo tas žmogus sklandęs virš manęs (sapnas nr.3). Pradėjau jo klausinėti ar jis prisimena geltoną spalvą, bet jo prisiminimai buvo migloti. Tuomet jis prisiminė, kad turėjo pintų apyrankių (jis jas kažkaip savotiškai pavadino, bet pavadinimą pamiršau). Aš entuziastingai sušukau ‘taip, prisimenu tas apyrankes’ ir mes pradėjom džiaugtis patirtu shared dream. Tuomet kažkas pašaukė mane ir pasiūlė nueiti į bufetą. Tai buvo SK, jis sėdėjo vėžimėlyje paraližiuotas. Pasisiūlau jam padėt nusileist laiptais – aš jį nunešiau. Bufetas buvo jau iš MBG (truputį skyrėsi išplanavimas, bet bufetininkė ir baldai vis vien buvo tie patys). Nuėjau nusipirkt kažko gaivinančio. Iš piniginės pabėriau daug centų ir pradėjau skaičiuoti – norėjau nusipirkti kažkokio gėrimo buteliuką ir sumuštinį. Pradėjau nuo baltų centų. Suskaičiavau 16 monetų po 1 centą, atsidėjau į šalį ir skaičiavau likusius pinigus (buteliukas kainavo 1.46 ar 1.56). Susipainiojau ir pradėjau skaičiuot iš naujo baltus centus. Kol aš vargau su centais, SK atsistojo iš vėžimėlio ir su RV nuėjo atgal į renginį. Po dar kelių minučių atėjo PB, PK, ED ir kažką nusipirkę dingo, o aš vis skaičiavau. Po to atėjo kažkoks vyresnis mokinys, paėmė kokį litą iš mano kruvelės ir nuėjo kažko nusipirkt. Lyg to dar būtų negana, atėjo dar vienas toks pat naglas mokinys ir vėl paėmė dalį mano pinigų… O aš vis skaičiavau. Pastebėjau, kad tarp 5 centų monetų atsidūrė viena kitokia – ant jos buvo parašyta ‘6’… ‘OMG, reiks parodyt PB’ pagalvojau ir atsidėjau į šalį. Po kokios minutės dar kartą apžiūrėjau monetą – skaičius ‘6’ ryškiai skyrėsi nuo ‘5’ normalioje monetoje (net ir sapne aiškiai įžvelgiau skaičius).

Ėjau miesto gatve. Ne Vilniaus, kur kas didesnio, masyvesnio. Sakyčiau, New York. Pažiūrėjau kiek valandų. Pakėliau kairę ranką, pažiejau į labai dailų laikrodį (retro stiliaus naujoviškas šūdelis, prigrūstas nereikalingų funkcijų). Laikrodyje nieko neįžvelgiau, jokių skaičių… Ėjau toliau… Atsisukau per petį pažiūrėt kažkur ir pamačiau labai dailią merginą. Ji man šypsojos, o aš toliau ėjau. Žvilgtelėjau į ant dešinės rankos esantį laikrodį – šis buvo juodas, plastmasinis. Kaip ir praeitą kartą, pažvelgiau sau per petį į merginą, kuri jau buvo arčiau manęs ir šypsojosi dar labiau. Paspartinau žvilgsnį, pradėjau vis dažniau žiūrėti į laikrodžius, kurie visi buvo skirtingi: kišeniniai paauksuoti, elektroniniai… (gerai, kad iš niekur neišsitraukiau sieninio laikrodžio su gegute). Aš jau bėgau labai greit, o mergina iš paskos. Galiausiai sukaupiau visą drąsą ir sustojau. Išgirdau ‘Labas’ ir plačią plačią šypseną. O aš išlemenau ‘jau vėlu’ ir parodžiau jai laikrodį. Ji mane griebė už rankos ir kažkur nusivedė.

Atsidūriau kavinėj. Na tokia ten ir kavinė… Kioskelis mažas ir netoli jo staliukai. Buvo panašu į kebabinę. Bet toji ‘kebabinė’ buvo kanalizacijoj, o staliukai stovėjo ant išcementuoto pagrindo. Žmonės, sėdintys prie staliukų, kažkaip labai nenoromis viską valgė. Lyg jie būtų priversti… Ir visi kavinukės lankytojai buvo paaugliai arba jaunuoliai… Kanalizacija tokia, kokia rodoma filmuose (tikrai teko matyti). Per vidurį buvo vanduo (neskaitant tik to plotelio, kur staliukai), o vandeny kažkas margo plaukiojo… Kraštuose, prie sienų, buvo siauri takeliai. Vienam žmogui vietos pakaktų (atsargiai vaikščiojant), bet prasilenkti būtų turbūt neįmanoma. Priėjau prie kioskelio ir kažko užsisakiau. Visgi ten buvo jūros gėrybių kavinukė (jėga, kanalizacijoj…). Nusipirkau kažko ir dar davė tuščią dubenėlį. Tipo turėjau pasisemt kanalizacijos vandens su vienu margu gyviu. O ten buvo margos medūzos. Bet mažytės mažytės. Ir tuomet liepė vaikščioti ratu per tą takelį aplink vandenį (einama kokias geras 5-10 minučių ir toliau padarytas tiltelis, kad būtų galima pereiti į kitą pusę ir eiti atgal). O kai ėjau, medūza augo po truputį. Bet dar reikėjo ją išlaikyt tame dubenėlyje, nes ji vis teliuškavo, buvo prie iškritimo ribos. Prie tiltelio buvo susibūrimas. Tiltelis tikrai gan platus ir ten tilpo daugiau žmonių. Kas keitėsi medūzomis, kas dar ką darė. O mano medūza ir iškrito. Bet kažkas davė kitą. Geri žmonės, mat. Gavau raudoną šį kartą (prieš tai buvo kažkokia blanki, neaiški, gal truputį į mėlynumą). Ant tiltelio dar sutikau Paulių, Ernestą (jei jie ir būna mano sapnuose, tai dažniausiai kartu), Guodą. Jų medūzos numirė, todėl jie stovėjo eilėj prie gerų žmonių, kurie tas medūzas dalino. O aš jau pasisukau eiti atgal… Eidamas galvojau apie spalvų įvairovę ir grožį. Kai grįžau į kioskelį, prisiminiau, kad buvau nusipirkęs kažko ir garsiai pasakiau ‘hm, gal reiktų paragauti’. Atidaviau medūzą į kioskelį ir paragavau to ‘kažko’, ką nusipirkau prieš vaikščiojant. Ėmiau ne pirštais, nes buvo duoti įrankiai kažkokie. Jie buvo kaip kinietiški pagaliukai, bet prie galų buvo pritvirtintos plokštelės. Turbūt tam, kad lengviau paimti ir prilaikyt maistą… O jau kaip skanu buvo. Net nesitikėjau. Skonis neapibūdinamas… Prabudęs pagalvojau, kad visai originali ‘jūros gėrybių restorano kanalizacijoj’ idėja. Nors vargu ar daug lankytojų būtų…

Buvau mokykloje. Leidausi į rūbinę pasiimti striukės. Stalius man pasakė, kad iš mokyklos greičiau išeisiu pro duris esančias rūbinėj. Nubėgau pats pasiimti striukės (nelaukiau rūbininkės) ir išbėgau pro tas duris (kurių išties nėra). Išėjęs pamačiau visai kitokią aplinką – buvau ne Justiniškėse, o Viršuliškėse prie stadiono (netoli Spaudos rūmų). Nuėjau į stotelę (Viršuliškėse prie Spaudos rūmų, važiuojant iš miesto pusės į Pašilaičius, kur jau užsuka tik 7, 8 ir 18, o stotelėj kioskai yra) kartu su Vytautu K.. Atvažiavo mano troleibusas. Įlipau, o ten sutikau Moniką. Pradėjom kalbėtis ir kažkaip užėjo kalba apie charakterius, elgesį. Iš viso pokalbio prisimenu tik vieną jos frazę skirtą man – ‘tu rodai, pateiki save kaip padugnę’. Aš linktelėjau galvą, kažką dar pasakiau ir dar šiek tiek pašnekėjom. Tuomet kažkaip paaiškėjo, kad jai reikia grįžti netoli tos stotelės pasiimti automobilio. Pamiršo, ta prasme. Tuomet išlipom ir sėdom į mano automobilį (velniai žino iš kur jis ten atsirado). Važiavom iki tos pačios sankryžos, kur ir ta stotelė (dešinėn pasukus važiuojama pro Spaudos rūmus link Karoliniškių, viadukas toj pusėj yra, o pasukus kairėn nuvažiuotume į Madą). Toj sankryžoj ji išlipo. Mačiau kai ji ėjo link savo automobilio ir prasilenkė su Pauliumi B, jie pasisveikino. Jis bėgo link manęs, įlipo į automobilį. Kažkodėl įsėdo į galą ir aš atsisukau į jį su tikslu paklausti kame replės. Šalia jo staiga atsirado Ernestas. Sedėjo jie jau abu. Ernestas neištarė nė žodžio, o Paulius B. aiškino, kad jam kažkur reikia nuvažiuot, labai skuba. Tuomet šnekėjo šnekėjo, aš nespėjau nieko pasakyt ir jis nutarė, kad pats nueis. Aš spėjau jį sulaikyti ir jie liko sėdėt. Pradėjau važiuot. Kažkodėl labai užgazavau ir į ne kiek neatleisdamas greičio pedalo pasukau kairėn link Mados. Posūkį labai smaigiai išėmiau, bet kai atsisukau į galą pasižiūrėt kaip laikosi Paulius B. su Ernestu, pamačiau tik praviras duris. Iškrito. Sustojau ir atbėgau prie to posūkio pažiūrėt. Mėtesi batai, drabužiai, kūnų dalys, visur buvo daug kraujo. Susirinkau viską daugmaž ir sumečiau į bagažinę. Nuvažiavau lyg niekur nieko.

Egzotiška šalis. Palmės, papūgos ir panteros. Dar zuikiai lakstė. Netoliesi kažkoks senukas pardavinėjo smauglius, pitonus, kitas gyvates. Aš susidomėjau ir norėjau nusipirkt. Jis paaiškino, kad tai ypatinga rūšis – pradžioj smaugliai, pitonai ir gyvatės atrodo kaip jūrų kiaulytės su tokiomis pat spalvomis. Paėmiau tris. Tos jūrų kiaulės labai nerimavo, lakstė, sunku buvo pagaut. Įmetė man jas į celofaninį maišelį ir išėjau. Geriau įsižiūrėjęs, kad vietoj normalius jūrų kiaulytės galvos, ten tokia pat galva kaip pas užaugusią gyvatę. Labai keistai atrodė jūrų kiaulytė su pitono galva. Tuomet kažkaip atsiradau žmonių bėgimo lenktynėse. Bėgo kažkokiais siaurais griuvėsiais. Kokie 10 metrų plotis, bet per jo vidurį dar aukšta siena ir vietos bėgti tera po 1 metrą iš abiejų pusių. Retkarčiais atsirasdavo praėjimas į kitą pusę toj sienoj. Ir tada pasirodė užrašas ‘Drifting’ (rodo žmogų kuris bėga praėjimu į kitą pusę ir paslydęs vos nenukrenta bedugnėn), o po jo ‘Drag’ (rodo du žmones bėgančius skirtingose pusėse, kurie retkarčiais pamato vienas kitą per perėjimus. Girdisi vėjo garsas kaip per NFS). Tuomet išgirdau šūkaliojant kažką. Mergina. Graži. Jai reikia kažkokių vaistų. Duoda man A4 formato lapelį – ten receptas su vaisto pavadinimu. Einu į kažkokią kliniką. Pirmas aukštas – normali vaistinė. Vaistininkė pasakė, kad tokie vaistai neegzistuoja. ‘Velniava’. Jau išeidinėju ir mane užkalbino kokių 29 metų moteris. Ji pasakė, kad mane pažįsta, pasiteiravo ko man reikia ir pasakė, kad trečiame aukšte tie vaistai yra, o jei nebus, tai keltis į 5. Davė leidimą. Pakilau į trečią, ten apsauga paprašė leidimo ir įleido. Ten vaistų nebebuvo likę ir todėl kilau į penktą. Gražus liftas, beje. Penktame aukšte jau buvo daug griežtesnė tvarka. Viskas buvo atskirta stikline siena. Praėjime buvo tokie kaip ir dušai. Kabėjo chalatai. Man paaiškino, kad reikia visiškai nusirengti, įeiti į tą dušą, ten dezinfekuoja visą kūna ir tada dėtis chalatą. Prabudau nespėjęs to padaryt. Ir gerai.