Žalio Tarakono blogas

Kategorijos 'Filmai' įrašai

12 įtūžusių vyrukų – Treileris – Info. Visas veiksmas vyksta viename kambaryje… Sakyčiau, kokiam teatro spektakliui labai tinkama aplinka. Bet čia filmas. Labai senas, nespalvotas. Ir stebėtinai įdomus, geras! 12 žmonių, 12 skirtingų charakterių ir krūvelė skirtingų argumentų, priversiančių kiekvieną jų pakeisti nuomonę. Kaip filmas pasibaigs, buvo aišku jau pradžioj beveik. Bet vis vien žiūrėjau ir bandžiau spėlioti, ką reikia pasakyti kiekvienam, kad šie pakeistų nuomonę. Kelis kartus atspėjau, bet daugiau kartų klydau, aišku. Ir dar mane stebino, kaip JAV teisėsaugos sistema gali veikti su prisiekusiaisiais… Nu blyn, ateina 12 žmonių, kurie tik gaišta laiko, dauguma nenori net tokį dalyką daryt ir jiems reikia nuspręsti ar žudyti nusikaltėlį, ar paleisti. Nu nafik, kiek atsakomybės patikima į paprastų žmonių rankas. Jie gi debilai gali būt ir vis vien jie nuspręs. Nežinau nežinau, nepatinka man taip. Ir atsakomybė per didelė būtų, ir šiaip nepriimtina. Tiesa, gerai, kad iš tų 12 buvo bent vienas nepasidavęs bandos jausmui – juk jei ne jis, vaikinukas, kaltinamas žmogžudyste (nu taip, jis gal tikrai įvykdė nusikaltimą, kas ten žino…), būtų nuteistas. Baisu baisu. Ir svarbiausia, kad tie likę 11 net neturėjo tokios tvirtos nuomonės, tvirtų argumentų, kad sugebėtų išlaikyti nepakeitę verdikto. Nepalaikau tokios teisėtvarkos sistemos. Bet filmas įdomus, pažiūrėčiau turbūt ir dar kartą. Citata: – I beg pardon…; – “I beg pardon?” What are you so polite about?; – For the same reason you are not: it’s the way I was brought up.

Neliečiamieji – Treileris – Info. Daug kas kalba apie šį filmą – iš kelių žmonių girdėjau, kad labai geras filmas, nu tai kaip jo nepažiūrėjus? Na taip taip, tikėjausi nešokinėt labai per Top’ą ir žiūrėt daugiau-mažiau nuo pradžių, bet nesusilaikiau. Ir kas ten žino, gal ir šis filmas greitai bus Top 100 ar net Top 50 – sparčiai kyla pozicijomis į viršų. Bet šią akimirką, pažiūrėjus filmą ir jį aprašant, jis neblogoj 178 vietoj. Drama kupina komiškų elementų. Ir kas čia man labiausiai matėsi? Kontrastas. Visiški kontrastai tarp visko. Visų pirma, abu pagrindiniai herojai velniškai skiriasi (o kažkuo ir panašūs). Vienas tipo ramus, intelektualus, protingas, sukaupęs krūvas pinigų ir taip toliau ir panašiai. Kitas – be išsilavinimo (bet visgi protingas), energingas, sėdėjęs kalėjime, varganai gyvenantis… Aš nebūčiau aš, jei nepamatyčiau kontrasto tarp odos spalvų. Tiksliau, aš nebūčiau aš, jei to neparašyčiau – pastebi visi, bet tokius dalykus gi reiktų nutylėt. O filmas žavingas. Kuo toliau, tuo labiau mane žavėjo Driss – kuo toliau, tuo labiau atsiskleidė jo vidinių savybių turtingumas, jautrumas. Tiesiog stulbino jo veiksmai, visas elgesys. Kaip toks iš pažiūros grubus, nemandagus, gal net pavojingas vyras (grįžęs iš kalėjimo), sugebėjo rūpestingai prižiūrėti neįgalųjį… Stulbina ir tai, kaip kiekvienas jo veiksmas ar žodžiai turėjo prasmę, buvo tikslūs (turiu omeny, kad toj situacijoj, tuo laiku ir panašiai, joks kitas veiksmas ar kiti žodžiai nebūtų labiau tikę). Išties net įdomu, iki kelintos vietos šis filmas užkops Top’e. Citatos nėr – nemoku prancūziškai, o lietuviškos dėt nenoriu (visgi vertimas vienaip ar kitaip pakeičia mintį, sakinio struktūros patrauklumą ir panašiai). Buvo gerai.

Pabėgimas iš Šoušenko – Treileris – Info. Nu ką gi… Pirma vieta IMDb Top 250! Prieš žiūrėdamas tinkamai nusiteikiau ir išsigandau, kad nepradėčiau filmo žiūrėt per daug kritiškai. Tada atsipalaidavau ir leidau sau mėgautis filmu. Viskas taip ramiai, gražiai pavaizduota, dar tas Morgan Freeman (kuris man visuose filmuose atrodo tokio pat amžiaus) pasakotojo balsas taip raminančiai veikia. Žiūrėjau ir nejaučiau, kaip bėga laikas. Kol galiausiai pasiekiau filmo kulminaciją. Kažko panašaus buvo galima tikėtis, žinoma, bet viskas pateikta neerzinančiai – žiūrėjau ir tikrai mėgavaus. Aišku, filmas man truputį minčių sukėlė (na, kaip ir visi filmai, aišku). Blyn, o kaip aš elgčiausi patekęs į kalėjimą (ir plius dar nepelnytai)? Nors ir bailiai atrodantis, silpnokas fiziškai, bet vidumi labai stiprus Andy Dufresne sugebėjo ne tik išgyventi, bet ir “prasimušt”. Bet ar pavyktų man? Labai tuo abejoju. Tiesa, ką Andy dar turėjo, tai intelektą. Dieve Dieve, va už tai tikrai pagarba (nu keistai skamba “pagarba už intelektą”, bet nu tikrai pagarba!) – toks sumanumas, tokia išmintis! Tai tik parodė, kad protingas žmogus visose situacijose sugebės išgyventi ir tam net nereikia muskulatūros ar ginklų. Ai, dar neigiamų minčių ir pyktį sukėlė kalėjimo prižiūrėtojas. Nu nafik, koks jis šiukšlė – net protu nesuvokiama, kaip taip galima savanaudiškais tikslais pasmerkti žmogų iki gyvos galvos pūti kalėjime, jei yra šansų jį išteisinti. Šiaip ar taip, filmas man patiko LABAI – tokį būtų galima žiūrėt ir ne vieną kartą. Citata: Nothing stops. Nothing… or you will do the hardest time there is. No more protection from the guards. I’ll pull you out of that one-bunk Hilton and cast you down with the Sodomites. You’ll think you’ve been fucked by a train! And the library? Gone… sealed off, brick-by-brick. We’ll have us a little book barbecue in the yard. They’ll see the flames for miles. We’ll dance around it like wild Injuns! You understand me? Catching my drift?… Or am I being obtuse?

Skrydis virš gegutės lizdo – Treileris – Info. Pradžioj man netrūko entuziazmo, nes visgi filmas sukasi apie psichiatrinės vidinį gyvenimą. Ne paslaptis, kad kaip tik šiame semestre turiu psichiatrijos įvadą ir penktadieniais mūsų kursas keliauja į Vasaros g. 5, kur tenka bendrauti su realiais pacientais. Kaip ir pakankama priežastis, kad filmas pasirodytų įdomus. Spirgėjau pačioj pradžioj, žavėjausi savimi, kai atpažindavau vieną ar kitą simptomą ir panašiai. Tiesa, sutrikimų dar visai nedaug težinau, tad labai nesireiškiau – geriau patylėt. Bet man pasirodė, kad visai akivaizdus buvo vieno iš pagrindinių herojaus McMurphy sutrikimas – manijos sindromas. Šis sindromas pasireiškia perdėtai pakilia nuotaika, aktyvumu, pasitikėjimu savimi, noru daug kalbėti, imtis daug darbų. Galėjau duot ranką nukirst, kad jam šis sindromas, nes prieš porą savaičių psichiatrinėj gyvai teko tokį pacientą stebėti – panašumų tikrai nemažai. Grįžtant prie filmo, vaizduotas ligoninės gyvenimas kažkaip net nesiskyrė nuo to, kaip tai vaizduojama kituose filmuose – visiškai stereotipinė aplinka. Bet tai gaaal ir ok, nieko ten labai ir neprikursi. Jack Nicholson, nieko keisto, žavėjo savo vaidyba – man jo veido mimikos visada atrodė labai tikslios, išraiškingos. Taip pat įstrigo vyresnioji seselė – labai jau griežta, grubi, valdinga ji buvo. Manau, kad su pacientais truputį švelniau reiktų elgtis. Prajuokino ir ale “apsauginių”, kurie tramdo įsisiautėjusius pacientus, vaidmuo – jie kažkokie lūzeriai, žiopliai, neprofesionaliai dirbantys. Tiesa, nesu rasistas, bet verta paminėti, kad jie visi buvo juodukai (čia tik šiaip pastebėjimas, be jokių išvadų). Siužetas, mano nuomone, kiek silpnokas. Ir jei atsiribojus nuo emocijų, išties man tas filmas neatrodo toks baisiai stiprus, kad būtų vertas 10 vietos Top’e. Iiirrr kaip jau pastebėjo kolegė Leprikonas, pabaiga tikrai netikėta. Niekaip negaliu suprasti motyvacijos, kodėl indėnas taip pasielgė. Nu bet tikrai, kurių galų??? Citata: She was fifteen years old, going on thirty-five, Doc, and she told me she was eighteen, she was very willing, I practically had to take to sewing my pants shut.

Aš esu labai negeras dėdė, nes nuo Ritos (aka Leprikonas) nusižiūrėjau mintį – peržiūrėti ir aprašyti IMDb Top 250 filmus. Kad nebūtų visiška kopija, darysiu truputį kitaip – aš neaprašinėsiu filmų paeiliui. Aprašinėsiu taip, kaip juos žiūrėsiu. Aišku, pradžiai stengsiuos apsiriboti tarkim Top 50 – toliau esančius filmus stengsiuos žiūrėti tik tada, kai būsiu pamatęs pirmojo Top 50 visus filmus (kad nebūtų labai padrikai viskas). Ai, dar aš nerašysiu jiems vertinimo, nes jau pažiūrėjus vieną filmą, nesugebu nuspręsti, kokį balą jam skirti. Tad manau, kad užteks tiesiog mano žodžių, įspūdžių, kuriuose ir atsispindi subjektyvus filmo įvertinimas. Ir dar aš stengsiuos pakopinti citatą iš filmo (jei tik rasiu ją tikslią internete), kuri man įsiminė dėl vienokių ar kitokių priežasčių – galimybė paanalizuoti mane, kodėl gi man įsiminė būtent ta citata. Kaip ten sakoma… Wish me luck :)

Prieš porą metų jau rašiau apie šį festivalį. Tai šiais metais jis vėl bus, žinoma. Prasidėjo vakar! Filmai suskirstyti temomis:

Festivalis nėra nemokamas. Tačiau nėra ir brangus. Galima duoti nors ir 1 centą už bilietą, bet galima aukoti ir daugiau, kas kiek gali.

Kol kas, permetęs akimis filmus, keliais susidomėjau ir bandysiu juos pažiūrėti, jei pavyks suderinti su paskaitom ir darbu. Gal net ir aprašysiu juos, jei pagaus įkvėpimas, kaip sakoma…

KALENDORIUS

1971 metais buvo vykdomas eksperimentas, kurio metu dirbtinai sukurtame kalėjime buvo stebimi žmonės (savanoriai). Buvo norima ištirti, kaip žmogų veikia neigiama aplinka, kaip jis susitvarko su duotu vaidmeniu ir kaip pasikeičia jo elgesys įgavus valdžios pojūtį . Ale taip norėjo suprasti žiaurų sargybinių elgesį. Aš pirmame kurse anglų k. paskaitai prezentaciją rengiau apie šį eksperimentą… Tačiau žinojau tik apie dokumentinį filmą, o ne apie 2 vaidybinius. Na, tuo metu, kai buvau pirmakursis, tai dar tik 1 buvo, šiaip ar taip. Vienas dėstytojų užsiminė prieš porą dienų apie tai, kad yra filmas, todėl šį savaitgalį pasižiūrėjau abu.

Das Experiment (2001). Radau filmą su profesionaliu lietuvišku įgarsinimu – labai gerai, nes filmas juk vokiškas. Jau pati pradžia buvo pakankamai įdomi ir mane sugebėjo įtraukti. Iš filmo “neištrūkau” iki pat jo galo. Vokiečiai labai stipriai sužaidė su emocijom, puikiai pateikė eksperimentą. Net nežinau, kodėl jiems tai pavyko… Ar tai puikus operatorių darbas, ar geri aktoriai, ar aplinka tokį įspūdį sukuria – sunku suprast – turbūt viskas tobulai atlikta. Įpusėjus filmą net baisoka buvo. Sukėlė stiprius jausmus, daugiau net nėra ką pasakyt. Tikrai rekomenduoju, privaloma pažiūrėt šį filmą. Neapsakomo gerumo filmas. 9/10.

The Experiment (2010). Pažiūrėjau šį filmą angliškai su lietuviškais subtitrais (kurių nebuvo įmanoma nuimt). Jaučiasi, kad holivudas perdarinėjo filmą. Jis nėra toks išbaigtas, pats veiksmas, ta kulminacija jau ateina labai greitai, trunka trumpai ir taip pat staigiai pasibaigia. O įžanga iki to ilga ir nelabai įdomi. Tiesa, man pavyko Adrien Brody vaidyba, jam tikrai tai tiko. 7/10.

Lyginant šiuos filmus tarpusavy… Na nevykęs tas amerikiečių perdarytas variantas (bet gal man taip atrodo, nes prieš tai mačiau vokiečių versiją). Nesuprantu, kodėl jie pakeitė kalinių aprangas – vokiečių variante jos jau iš pat pradžių buvo žeminančios kalinius, kas yra labai svarbu – iškart prižiūrėtojai pradeda jausti pranašumą. Bet amerikiečių versijoj man labiau patiko pats galas – kai eksperimento dalyviai važiuoja iš kalėjimo tuo pačiu autobusu. Matosi, kad jie jaučia gėdą, kitokius nemalonius jausmus, bet tarpusavy jie vienas kitą supranta, nepyksta, taip pat supranta, kad taip elgėsi dėl aplinkos ir pavestų rolių. Vokiečių filme galas truputį ne toks vykęs, siužetas tarsi nukertamas, trūksta šiokio tokio paaiškinimo, žinojimo ar patys dalyviai suvokė, kas įvyko su jais. Bet vokiečių versija vis vien be jokios abejonės pranoksta amerikiečių. Tad pasirinkit 2001 metų filmo versiją, nes abiejų žiūrėt tikrai neverta – dariau tai vien tam, kad galėčiau palyginti.

1. Parkeris buvo tikras duchas, kad po voro įkandimo nepasakė apie tai mokslininkams. O šiaip visai nieko. Gražiai jis ten supuojasi ant savo siūlų. Bet va manęs neįtikino, kad iš Parkerio mokykloj šaipytųsi. Linksmai, nuotaikingai susižiūrėjo filmas, todėl ir neturiu ką ir bepasakyt. 8/10.
2. Man visiškai nepatiko, kad tiek daug žmonių sužinojo apie Žmogaus Voro tapatybę… Vaje, kaip dramatiška – geriausias draugas sužinojo, kad jo nekenčiamas Žmogus Voras yra jo geriausias draugas. Ir tai dar ne viskas. Taip pat ir MJ sužino, kad Parkeris – Žmogus Voras. AJAJAI!!! Kaip tai viską neva paaiškina!!! PTFU. Nu bet bliamba, kaip mane dar erzino meilės vingiai šioj daly. Nu visiškas absurdas. Parkeris šimtą kartų kartoja, kad jiedu negali būt kartu dėl to, kad tai būtų per daug pavojinga MJ – visgi jis turi priešų. Va-jė-zau. Dzin, kad ir pirmoj, ir antroj daly MJ tampa blogiečių grobiu/įkaitu. Tai kokia dar didesnė rizika gali būt? Taip pat panašu, kad trečioj daly (rašau dar nematęs trečios dalies) priešas bus Parkerio draugas Bilas, o jis žino viską – ir tai, kad Parkeris – Žmogus Voras, ir tai, kad jis myli MJ. Nu tai kokia tada prasmė? Gerai nors tiek, kad MJ sugalvojo pabėgt iš vestuvių ir surizikuot. 6/10.
3. Per daug priešų. Nu šitas nu bl… Nu toks neįdomus, toks jau, hm. Aišku, jei būčiau nematęs pirmųjų dviejų, tai gal ok. Bet jei žiūrint visus iš eilės, tai šitame nieko naujo ir įdomaus nebėra. Bet gražus, malonus akiai – ypač juodieji šliužai labai dailiai, glotniai judėjo, klijavosi prie kūno. 4/10.

45 nemokami filmai! Ir ne šiaip belenkokie, o sukeliantys aštrius jausmus ir diskusijas. Daugiau info – nepatoguskinas.lt – ‘žmogaus teisių kino festivalis‘.

Skalvija:

10-26 (Pr.) – 15:00 – Pamiršti trėmimai: Estija
10-26 (Pr.) – 17:10 – Meilė, seksas ir mopedas
10-26 (Pr.) – 19:00 – Atminimo akmenys
10-26 (Pr.) – 20:35 – Žaliava
10-27 (A.) – 16:00 – Sąžinės nepaisymas
10-27 (A.) – 17:00 – Vizija Kabului
10-27 (A.) – 18:35 – Nesuprask manęs neteisingai
10-27 (A.) – 20:00 – Planeta
10-27 (A.) – 21:35 – Trumpųjų filmų programa (I dalis) – Nebyliai, Berniukas Voras, Gerbk Mane
10-28 (T.) – 16:00 – Pindorama – tikroji 7 nykštukų istorija
10-28 (T.) – 17:35 – Jodoko istorijos
10-28 (T.) – 19:15 – Žemiau jūros lygio
10-28 (T.) – 21:20 – Trumpųjų filmų programa (II dalis) – 200 000 sielų, Vergai – animacinė dokumentika, Užrašai apie laisvę
10-29 (K.) – 15:10 – Sistema
10-29 (K.) – 17:00 – Kutiūras iš agroplėvelės
10-29 (K.) – 18:35 – Japonija – meilės ir neapykantos istorija
10-30 (Pn.) – 16:00 – Draugystė
10-30 (Pn.) – 17:20 – Netikėtai, praėjusią žiemą
10-30 (Pn.) – 19:00 – Kvailumo amžius
10-30 (Pn.) – 20:45 – Nes mes gimėme

Pasaka:

10-23 (Pn.) – 17:00 – Kasimas
10-23 (Pn.) – 17:10 – Tėvystės svajos
10-23 (Pn.) – 18:35 – Pasaulio pakraščio spalvos
10-23 (Pn.) – 19:00 – Kutiūras iš agroplėvelės
10-23 (Pn.) – 20:15 – Malda, išvejanti velnią
10-23 (Pn.) – 21:15 – Gugara
10-24 (Š.) – 15:00 – FK Mostar
10-24 (Š.) – 15:30 – Siena į sieną
10-24 (Š.) – 16:15 – Kareiviai sarių apdarais
10-24 (Š.) – 17:30 – Pogrindis Afrikoje: Demokratija Dakare
10-24 (Š.) – 18:10 – Trumpųjų filmų programa (I dalis) – Nebyliai, Berniukas Voras, Gerbk Mane
10-24 (Š.) – 19:10 – Pamiršti trėmimai: Estija
10-24 (Š.) – 20:10 – Nes mes gimėme
10-24 (Š.) – 21:00 – Kasimas
10-24 (Š.) – 21:15 – Viskas tvarkoj
10-25 (S.) – 15:00 – Planeta
10-25 (S.) – 17:00 – Operacija Įpėdinis
10-25 (S.) – 19:00 – Netikėtai, praėjusią žiemą
10-25 (S.) – 19:30 – Keturių Metų Laikų viešbutis
10-25 (S.) – 21:00 – Siena į sieną
10-26 (Pr.) – 18:20 – Gugara
10-26 (Pr.) – 19:00 – Kvailumo amžius
10-26 (Pr.) – 20:10 – Moterys baltais drabužiais
10-26 (Pr.) – 21:00 – Sistema
10-26 (Pr.) – 21:30 – Romale
10-27 (A.) – 18:20 – Kas nužudė Chea-Vichea?
10-27 (A.) – 19:00 – Elgtis tinkamai
10-27 (A.) – 19:50 – Angelai dulkėse
10-27 (A.) – 21:00 – Žaliava
10-27 (A.) – 21:45 – Tėvystės svajos
10-28 (T.) – 18:20 – Dienos Sea Point’e
10-28 (T.) – 19:00 – Keturių Metų Laikų viešbutis
10-28 (T.) – 20:10 – Aitvarai
10-28 (T.) – 21:00 – Planeta
10-28 (T.) – 21:45 – FK Mostar
10-29 (K.) – 17:00 – Vilniaus Getas 2009 (premjera)
10-29 (K.) – 17:20 – Nesuprask manęs neteisingai
10-29 (K.) – 19:00 – Elgtis tinkamai
10-29 (K.) – 20:50 – Žemės dienos
10-29 (K.) – 21:00 – Pogrindis Afrikoje: Demokratija Dakare
10-30 (Pn.) – 17:10 – Viskas tvarkoj
10-30 (Pn.) – 19:00 – Trumpųjų filmų programa (II dalis) – 200 000 sielų, Vergai – animacinė dokumentika, Užrašai apie laisvę
10-30 (Pn.) – 20:00 – Atminimo akmenys
10-30 (Pn.) – 21:00 – Žemiau jūros lygio
10-30 (Pn.) – 21:40 – Moterys baltais drabužiais

Velniškai daug filmų. Į visus nueit turbūt neįmanoma, o ir ne į visus norisi. Kol kas esu 100% tikras, kad eisiu į ‘Vilniaus Getas 2009’ – svarbiausia nepavėluot pasiimt nemokamų kvietimų.

10-24 (Š.) – 17:00 – Kasimas

JAV dokumentinis filmas apie paauglį sergantį Dauno sindromu ir besiruošiantį vienai svarbiausių švenčių žydų paaugliui – Bar micvai. Šis filmas, beje, buvo rodomas Pasakoje nemokamai.

Pirmasis minčių srautas buvo susijęs su vaikų pašaipomis – iš jo nesišaipė. Jį visiškai suprato, jį stengėsi palaikyti, kad tik būtų kuo lengviau jam gyvent. Su juo žaisdavo… Aš neįsivaizduoju tokios situacijos Lietuvoj. Juk vaikai žiaurūs! Jie šaipytis, tyčiotis gali iš menkiausių smulkmenų, o Dauno sindromu sergančio vaiko tikrai nepaliktų ramybėj. Kai dar gyvenau Viršuliškėse, kieme vaikščiodavo jau suaugęs žmogus (Vaidas), bet sergantis Dauno sindromu. Pamenu, kad visada sveikindavosi su absoliučiai visais. Mano vardą žinojo, prasimesdavom keliais sakiniais (dažniausiai sakydavo ‘grįžo jau tavo mama, stovi mašina – mačiau aš’). Tačiau buvo vaikų, kurie šaipydavosi, juokdavosi iš jo. Kartais matydavau, kaip į jį mėto slyvas, augančias netoliese. Tada Vaidas pradėdavo juos gaudyt. O vaikams linksma, aišku…

Antras toptelėjęs dalykas – religija. Kažkaip vis tolerantiškesnis darausi šiuo atžvilgiu. Na, tiesiog… Jei žmogui tai padeda, jam taip lengviau gyvent, tai tegul tiki jis kuo tik nori, ne? Gal net drįsčiau iškelti hipotezę, kad gal tikintys yra intelektualesni kažkokiu aspektu ir todėl jie sugeba tikėt… Pabrėžiu, kad čia tik hipotetiška mintis. Nors greičiausiai jiems tiesiog trūksta atramos, gyvenimo priežasties, paaiškinimo visam kam. Bet tai nėr blogai!

Numeris trys – ar labai sunkiau tokį vaiką augint? Taip. Tačiau, kaip sakė vienas žydukas filme: Liorui Dievas siuntė išbandymą gyventi su Dauno sindromu, o mūsų išbandymas – Lioras. Kažkaip panašiai. Tėvams irgi nelengva, bet būna ir kurioziškų situacijų. Ir šiaip Lioras visai sąmojingai sugebėdavo pajuokaut, rimčiau ką pasakyt. ‘He’s retarted, not stupid’ – sakė jo tėvas.

Filmas vertas dėmesio – keliose vietose sugraudino, keliose vietose va privertė smegenis dirbt. Tikrai rekomenduočiau visiems. Pažiūrėjus pasijauti… Net nežinau, bet šiaip ar taip – jausmas naudingas.

Pasiėmiau iš Skalvijos ir Pasakos programas (Skalvija – viso spalio mėnesio; Pasaka – iki spalio 18) ir susižymėjau markeriu nemokamus seansus viena spalva, o kuriuos norėčiau pamatyt (bet mokami) – kita spalva. Tai pamąsčiau, kad nemokamais seansais galėčiau ir pasidalinti – per kokį langą tarp paskaitų visai smagu būtų nubėgt į kiną!

Skalvija:

10-05 (Pr.) – 17:00 – Kino kronikos: sustabdytas laikas
10-06 (A.) – 17:10 – Vabank II – atkirtis
10-17 (Š.) – 15:00 – Širdis už grotų; Kaimynai ir vizos
10-21 (T.) – 17:10 – Kandidatas
10-31 (Š.) – 15:00 – Meilė

Pasaka:

10-06 (A.) – 20:00 – Malda su Lioru
10-07 (T.) – 20:00 – Tėkmė: iš meilės vandeniui

Kol kas labiausiai viliojančiai atrodo rytojus – du filmus galima pažiūrėt. Norėjau šiandien nueit į Skalvijos nemokamą seansą, bet kaip tik man paskaita bus… Už informacijos tikslumą neatsakau – kaip parašyta kino teatrų programuose, taip parašiau ir čia.

M. Scorsese ‘After Hours’ labai gerai suėjo. Su VUPSA (daug psichų) žiūrėjau, beje. Stulbinantys sutapimai (likimas? gyvenimo mesti iššūkiai?). Kokių minčių kelia? Kartais reikia tokių gyvenimo ’sukrėtimų’ vien tam, kad grįžtum atgal į gyvenimo taką. Toptelėjusios mintys ‘aš nenoriu tos rutinos, aš noriu gyventi‘ tera priemonė padedanti suvokti, kad toji rutina yra pati mieliausia ir norisi gyventi rutiną. Viską gadina įkaltas galvon stereotipas, kad rutina – blogis. O kodėl? Jei žmogui patinka stabilumas, gyvenimo užtikrintumas be netikėtų posūkių, tai tegul sau gyvena rutinoj. Nieks nedraudžia bandyt iš jos pabėgt, o jei nepavyks, tai vadinasi, kad ir nereikia. Ir bullshit, jei kas sako, kad gyvenimas be netikėtumų yra nuobodus. Čia maksimalus subjektyvumas – reikia mokėt ir kitą požiūrį suprast. Dar viena mintis, kuri kilo – kultūrinis šokas (man ir asmeniškai teko patirti). Bet apie tai išsiplėst šįkart nenoriu.

‘Duburys‘. Nu mane erzina, kad lietuviai stengias kurti kuo labiau ‘ne formatą’. Žiūrint atrodo, kad tai buvo pagrindinis tikslas. Arba tiesiog ties tuo susikoncentravęs buvau. Nu nereikia bijot holivudiškumo! Vizualiai visai maloniai, jaukiai nuteikia ‘senos juostos’ efektas, sovietinė veiksmo atmosfera. Nu bet kaip erzina, kad Marytė visada kalba rusiškai, nors su ja bendravo lietuviškai (ir ji puikiai supranta šią kalbą). Ar nerado tinkamos lietuvės aktorės, ar kaip (prigooglinau, kad čia buvo ukrainietė)? Dar visgi apvirškinus šiek tiek, pasidariau išvadą, kad duočiau tik 5/10 balų (nu ok, ištempčiau ir iki 6). Nu nedžiugina. 5#=159#.

Koks filmas!!! Siužetas: žmona sužino apie nepagydomą vyro ligą, bet vyrui apie tai nieko nesako… Žmona nutaria aplankyti vaikus (kaip ir paskutinį kartą – kad tėvas pabūtų su vaikais). Vieną rytą Trudė nebeprabunda. Rudis nutaria keliauti į Japoniją – žmona labai ją mėgo. To ir pakaks – man labiau knieti panagrinėt filme gvildenamas problemas. Šiaip… Pamąstymui apie viską.
1. Po Trudės mirties man susišvietė… Ji rūpinosi Rudžiu – ruošdavo sumuštinius į darbą, padėdavo apsirengti – tiesiog rūpestingumo įsikūnijimas. Ir taip pragyventa 20 metų… O tada ji miršta. Juk Rudis turėjo būt visiškai sužlugdytas (toks iš dalies ir buvo) – miršta žmogus, kurį myli labiau už viską, su kuriuo pragyventa tiek daug metų, be kurio tiesiog nebegali gyventi. Kaip reiks gyventi toliau? Ką daryti? Prisirišimas prie žmogaus nėra geras dalykas tokiose situacijose. Ne kiekvienas rastų stiprybės gyventi toliau – arba išprotėtų, arba nusižudytų. Baisus dalykas.
2. Trudė nesirgo, bet mirė anksčiau už vyrą. Įsitikinama, kad meilė buvo tikrai stipri – juk nerimas dėl vyro ją ir pražudė. Mylintis žmogus dėl mylimojo jaudinasi labiau, nei mylimasis dėl savęs… Koks velnioniškai stiprus ryšys gali sieti du žmones…
3. Vaikai. Tėvai tikrai buvo panašūs į tokius, kurie skyrė laiko vaikams, jais rūpinosi, juos mylėjo… O šie už akių nelabai gerai atsiliepia apie tėvus. Kaip, po velniais, jaustis, kai visą save atiduodi žmogui, o jis atsuka nugarą po daug metų? Juk dėl jo gyvenai. Žmonių nedėkingumas skaudina…
Įdomu ar atsiras susimąsčiusių skaitytojų… Aš dėl šitų dalykų šiandien tiek susimąsčiau, kad net nebendravau su niekuo nuo pat pietų – nieko nenoriu matyt, su niekuo nenoriu kalbėt… 4#=90#.

Štai pažiūrėjau aš ‘The Pianist‘ (rekomendavo Renata) ir ‘The Aviator‘ (rekomendavo Paulius)…
Pianistas. Kadangi ir šiaip filmai apie pasaulinius karus (ar apie susijusius įvykius) man patinka (prisiminiau dabar ‘Pearl Harbor’ – nuostabu), šis nebuvo išimtis. Visų pirma, kas mane sužavėjo – pats Vladekas. Kuo? Savo ramybe, savo santūrumu – girdėjo ir matė, kad bombarduoja, bet nuo fortepijono pasitraukė paskutinę akimirką. Jis visame filme stebino šiomis savybėmis, taip pat ryžtu, stiprybe. Šios savybės nulėmė jo likimą… Jo kova su mirtimi stulbinanti – aš būčiau pasidavęs, nematyčiau tikslo gyvent, o jis – matė, jis norėjo išgyventi. Buvo tokių epizodų, kurie stipriai įsirėžė galvon – vokiečiai išmetė neįgalų žydą senuką kartu su vežimėliu, nes šis negalėjo atsistot kai jam liepė. Reikia nepamiršti ir įvykio kai Vladekui padėjo vokiečių karys – tai buvo netikėta, nesuvokiama… Ir per tuos sunkius metus, jis nepamiršo grot – grojo oro klavišais…
Aviatorius. Hovardas, priešingai nei Vladekas, pasižymėjo savo energingumu, o ne ramybe. Žinoma, jis taip pat buvo ryžtingas, atkaklus ir nepasidavė iki pat galo. Užvis labiausiai nustebino pedantiškumas… Fanatiškas pedantizmas – negalėjo išeiti iš tualeto, nes reikėjo pasukti rankeną.
Konkliužionas. Abu filmai ilgi (2:30 ir 2:50), bet neprailgo. Abu patiko, bet Pianistas patiko labiau. Abiejų filmų herojai turėjo hobius (gal net priklausomybes), kuriais, faktiškai, ir gyveno. Gražu ir gera žiūrėt į žmones, kai jie daro stiprią aistrą keliančius dalykus. O dabar eisiu žiūrėt ‘Kolekcionierės‘. 0#=85#.