Žalio Tarakono blogas

1. Savo automobiliu nusileidau į požeminį garažą po savo namu ir pastačiau automobilį savo garaže… Uždariau vartus, apsisukau, o ten Kasiulis. Kažką pradėjom šnekėt. Jo akys buvo keistos – lyg žybėjo ar kažką. Po kurio laiko iš tamsos išlindo Mindaugas. ‘Eik, susitvarkysiu’ paliepė Kasiuliui ir šis dingo. Tada man Mindaugas gražiai paaiškino, kad štai jie yra vampyrai, o aš – jų auka. Nežinau kaip, bet man pavyko jį uždaryt garaže ir pabėgt. Veiksmas vyksta be manęs: po gero pusvalandžio įžengia Kasiulis ir pamato išplėšytus vartus. Įlenda pro skylę vidun ir mato sumaitota, išsitaškiusį Mindaugo kūną ir daug žalios lipnios masės ant sienų.
2. Lietuvių pamoka muzikos kabinete, sėdžiu tame pačiame suole, kaip visada. Lietuvių mokytoja klausia visų kaip praėjo paskutinis skambutis ir lepteli komentarą: ‘girdėjau, kad štai Edgaras pasigėrė’. Aš tik pašokau ir pradėjau rėkt ‘ne, mokytoja! Išgėriau vakare 2 butelius alaus, nes ryte vairuot reikėjo’. Prasideda diskusija. Mokytoja daugmaž šneka, kad meluoju, o aš vis ginuos. Galiausiai paklausiu ‘mokytoja, man išeit?’ ir išeinu. Atsisėdu prie 206 kabineto ir pradedu skaityt kažinkažkokią knygą. Nuskambėjus skambučiui, iš klasės pirmoji išeina Ieva ir suburba ‘ir vėl tas Edgaras’. Iškart už jos išlenda Jolita ir ‘apgina’ sakydama ‘jeigu nori, tegul būna’.
3. Sereikiškių parke važiavo vienratininkas. Pribėgau, sustabdžiau ir klausiu: ‘kaip tu važiuoji ant tokio dviračio? Ar labai sunku išmokt? Kiek jie kainuoja?’.

Krakatukų miestelis. Juzefas (I)

Juzefo gyvenimas plaukė vaga be užtvankų – jam ne tik moksluose sekėsi, bet ir Džozefinoje. Jie susitikdavo kelis kartus per savaitę (abu buvo užimti savais darbais). Ir kiekvieną kartą susitikę, jie, kaip ir visus praeitus kartus, šnekėjosi, juokėsi, tylėjo, žiūrėjo… Tai beveik tapo rutina ir Džozefina nebūtų mergina, jei nepradėtų ieškot sliekų ten, kur jų nebūna. Rado. Juzefas palūžo. Pakalbėjęs su Daktaru, vardu Pauzė, nutarė, kad viskas baigta. Kai Juzefas gulėjo ant lovos, jis nebematė krintančio sniego; kai Juzefas ėjo gatve, jam nečiulbėjo ausyse; kai Juzefas gėrė kavą su pienu ar be, jis ją gėrė vienas.

‘Einu prisigert’ sugalvojo. Bet net to jis nepajėgė tinkamai atlikt – lūžo net nepradėjęs. Lūžo todėl, kad krito į lovą ir pravirko. Kambariokas Jeronimas nieko nedarė, nes jis niekada nieko nedarydavo, buvo įsitikinęs, kad žmogus privalo pats susitvarkyt su savo bėdom. Ašarų liaukos ištuštėjo, nuotaika nepagerėjo, o Jeronimo šalia nebuvo, todėl Juzefas išėjo.

Klube Juzefas atsipalaidavo, pamiršo visas Džozefinas ir atsigavo tik ryte. Rankoje – drabužio atplaiša, o po kojomis – žmogysta be drabužių atplaišų. ‘Kaip matau, prisnigo’ pagalvojo pažvelgęs į lubas. Juzefas parašė žinutę Džozefinai. Vyriškas kvailumas nevaldomas ir jis dažnai prasiveržia žybteldamas kaip žvaigždutė.

Krakatukų miestelis. Juzefas (III)

Ryt, jau visai greit, lietuvių valstybinis egzaminas. Ir šiaip jau egzaminai ant nosies kaba… Todėl padariau balsavimus šone – visų keturių egzų. Visi gali bandyt spėti kiek iš jų % gausiu! Visi balsavimai baigsis liepos 1 dieną, todėl laiko daaaug… Ir kažkada tarp liepos 1 ir liepos 10 parašysiu įrašą apie spėjimus ir tikrus rezultatus (tiesa, aš neįsivaizduoju, kada jau jie viską ištaiso ir kada aš juos sužinosiu, bet gi juk turėtų spėt iki liepos 1). Aš pats balsuosiu tą pačią dieną po kiekvieno egzamino. 0#=120#.

Galima sakyt, kad mokykla baigta. Išnuomotu autobusu iškeliavom mokyklon pasitikti paskutiniųjų pamokų… Muzikos mokytojos pravesta pamoka buvo nuostabi. Ne vienas susigraudino. Ji pasistengė ir apie kiekvieną parašė po eilėraštuką. Štai manasis:

Visų transporto priemonių žinovas,
Vienračių klasėje tikroji bacila,
Vairuoja ‘Hondą’, neišvengia ir avarijų,
Nors Edgaras nekaltas – kliudo jį kiti.
Šimtadienio žvaigždutė, bet dėl incidento
Ir vėl istorijos praleido kontrą legaliai…
Tvarkingas vaikis, apsiskaitęs –
Su psichologija bendrauti žada ateity.

Žinoma, skaitė ir mama, todėl sulaukiau klausimo ‘kas buvo per šimtadienį?’. Pasakiau, kad truputį išgėriau ir truputį šokau.

Bene graudžiausia akimirka tądien buvo Guodos trumpa kalba, nes sunkiausia ištvert nepravirkus tada, kai matai verkiantį kitą. Kiekvienas gavo padėkos raštus. Manasis buvo skirtas už ‘tai, kad moka vairuoti beveik viską’.

Vakare nusimatė klubas, bet atsirado tobulesnis pasiūlymas – važiuoti švęst į Pauliaus K. sodą už Grigiškių. Susirinko mūsų 22 ir penkiais automobiliais (Audi, Hyundai, Honda, Mazda, Opel) išvažiavom. MaximBazėj užsipirkom maisto, gėrimų. Išties visas vakaras, visa naktis, visas rytas sode patiko. Tingiu rišlų tekstą rašyt, todėl maybe visus pastebėjimus ir įvykius parašysiu punktais:

• Prie Maximos M. pastebėjo, kad priekinė kairė padanga truputį nuleista, todėl teko papumpuot. Labai gerai, kad orą leido tik vos vos ir nereikėjo daryt priverstinių sustojimų.
• Žaidėm Aliasą, S. nuėjo į tuliką. Grįžta ir juokiasi – mat R. neužsirakino iš vidaus, bet šypsojosi, kai S. įėjo.
• S. nuėjo anksti miegot į rūsį. Po kurio laiko visi jau buvo viduje, o lauke likom vos keli – sugalvojom nusinešt kolonėles į rūsį ir pažaist kortom. Radom S.! V. K. ieškojo pastos, nes norėjo jos privaryt S. į ausį. Deja, S. prabudo ir pasiuntė. Vėliau dar uždėjom dėžę ant S. galvos. Jis ją paleido atgal į mus ir pasakė ‘arba eikit miegot, arba eikit na***i’.
• P. K. truputį padaugino. Jam papasakojo, ką jis neva pridarė. Istorija tokia: P. K. norėjo nusideginti kojų plaukus nenusimovęs kelnių. Galiausiai užkrito žarija, pradegino skylę… Kažkaip kelnės atsidūrė ugny. P. K. buvo įsitikinęs, kad kelnės sudegė kartu su telefonu. Ryte prabudęs rėkavo ‘Kur mano kelnės?’. Kelnės atsirado.
• Kai žaidėm kortomis kamurkėj, Mn. išvydo šviesą ir sugalvojo nufilmuot. Jam pavyko užfiksuot, kaip M. pasakojo mums apie tai, kaip P. K. sakė ‘R., bliamba, ryt draginam arba einam dabar dragint iki dviejų šimtų. Du šimtai ramiai.’ – P. K. ryte pamatė video ir pasakė M., kad jis šneka nesąmones apie tuos dragus. Ir tik po to suvokė, kad M. tiesiog pasakojo apie jį, o ne apie save.

Sodo namelis buvo mistiškas – iš išorės tikrai neatrodė, kad viduj gali būt tiek daug kambarių ir lovų. Išties laikas buvo praleistas puikiai – vienas iš paskutinių kartų su bendraklasiais…

Jaučiuosi keistai dėl to, kad viskas kaip ir baigėsi… Nebebus daugiau mokyklos, bendraklasių. Žinau, kad jausiu to stoką. Tie 12 metų per greit prabėgo… 4#=120#.

Aš ant kažko labai supykau. Rėkiau rėkiau ir sėdęs į automobilį kažkur nuvažiavau. Paskambinau tėvui, pasakiau ‘tėvai, varom į automobilių parodą’. Po pusvalandžio jau buvom Frankfurto automobilių parodoj. Kartu dar važiavo brolis. Kadangi buvo 18 valanda, pasakiau, kad viskam apžiūrėti turim vos dvi valandas, nes 20 valandą viskas uždaroma. Brolis kažkur dingo, o aš su tėvu lėtai ėjom. Pirmojoje salėje buvo seni automobiliai – mačiau savo Hondą, kelis mersus, antrą golfą… Priėjom pool’o stalą. Nutarėm pažaist. Po kelių partijų supratau, kad jau nespėsim visko apžiūrėt – buvo 19:30. Susiradom brolį ir išvažiavom namo.

Aš: noriu atsiskaityti skolas. Gal galėčiau sužinot iš ko ir kiek turiu?
Istorikė: taip, turi kelias skolas.
A: o jei neatsiskaitysiu, kas bus?
I: nu tai kuolus surašysiu.
A: tai kada galiu atsiskaityt?
I: nežinau, aš jau nebetaisysiu, nes ir aš noriu turėt laisvo laiko.
A: tai ką man daryt? Aš praeitą savaitę sirgau, o per ją jūs rašėt du kontrolinius.
I: turi atsiskaityt skolas.

O jei rimtai, tai kada pagaliau žmonės supras, kad skundimas (kai kurie tai šlykščiai vadina ožinimu) nėra blogai? Kada tie patys žmonės išsivaduos iš gyvenimo sovietinės santvarkos prisiminimais? Jei visi užsimerkę tylės, tai nusikaltimų daugės. Visi tik stengiasi saugiau išnešt savo ir artimiausių žmonių kailius, o prieš aplinkinių bėdas užsimerkia – tai įrodo ne vienas Lietuvoje vykdytas socialinis tyrimas, kurių metu būdavo imituojamas užpuolimas (iš sustojusio automobilio iššoka keli vyrukai ir iš autobusų stotelės griebę merginą, ją per jėgą įsisodina į automobilį) arba bloga savijauta (ant šaligatvio guli žmogus). Vidutiniškai, tik keli iš šimto žmonių sureaguoja ir bando padėti. Ir jie yra ne skundikai, o piliečiai. O jei problema išties yra žodyje ‘skundikas’? Darželyje jau geriau nebūti pavadintam ‘skundų maišu’. Vietoj ‘skundimas’ gal vartoti ‘pranešimas’? Bet tuomet ‘skundikas’ taptų ‘pranešėju’… Ne! ‘Skundimas’ -> ‘pilietinė pareiga’; ‘skundikas’ -> ‘pilietis’! Aš net įsivaizduoju kokie motyvaciniai plakatai turėtų kabėt, o kokie – neturėtų (paphotoshopinau). 0#=116#.

Buvau kažkokioje girioje ir prie manęs priėjo Ragana. Graži Ragana. Ir be jokios priežasties, pradėjo pasakot visą raganų gyvavimo istoriją. Taip pat pasakė, kad yra speciali Skype versija, kurioje bendrauja tik raganos. Mane priėmė į chatą ir aš norėjau parašyt. Pasirodo, kad man negalima, todėl jos mane prakeikė už bandymą įsibrauti į raganų bendruomenę. Pasirodė dūmai, kažkas pokštelėjo ir dingo visas vaizdas – aš atsidūriau savo namuose (nežinau ar senuose, ar naujuose, nes kambariai buvo ir iš senų, ir iš naujų). Paskambinau Pauliui: ‘tai varom mes į tą parodą ar ne? girdėjau, kad ir BMW dalyvauja’. Pranešė, kad tuoj užeis pas mane. Nepraėjo nė minutė, kaip jis jau atėjo. Paskambinom Žliobai, Ernestui, dar kažkam ir jau norėjom eit, bet suskambo Pauliaus telefonas. Veido išraiška sakė, kad nieko gero. Kažkam kažkas nutiko ir jis negali varyti, todėl po minutės į duris paskambino du aukšti vyrai (po 2.50m) ir jį išsivedė… Dar po minutės vėl kažkas paskambino į duris, o kai jas atidariau, įsiveržė du pacanai. Matėsi, kad velnių priėdę forsai… Bet man giminės (kurie iš kažkur atsirado namuose) neleido jų išvaryt ir liepė eit į savo kambarį. O forsai nuėjo į balkoną. Tuomet man kambary apsireiškė Ragana: ‘jie yra tavo prakeikimas’. Peršikęs nubėgau į svetainę, kurioje sėdėjo giminės ir viską papasakojau. Nepatikėjo, išvadino durniumi, o teta iš kišenės ištraukė pistoletą ir su kitos rankos pirštu pamosikavo daugmaž ‘net negalvok ką nors daryt’. Pažiūrėjau į balkoną – tie du forsai su savo pistoletais taikėsi į mano šeimą. Nieks nematė, tik aš. Galiausiai aš vienam iš jų liepiau nešdintis lauk. Išsigando ir dingo abu.

Trečiadienį po anglų įskaitos (9) pradėjo skaudėt ir svaigt galva. Maniau, kad tai įprastinė reakcija į visą patirtą stresą, kadangi po lietuvių įskaitos (10) buvo taip pat. Deja.
Ketvirtadienį į mokyklą ėjau sergantis vien dėl fizikos. Jos nebuvo.
Penktadienį nebepasirodžiau mokykloj – variau į polikliniką. Kai paklausiau gydytojos ar man angina (nes jau buvo anksčiau, o simptomai tokie patys), atsakė, kad prie anginos prisidėjo ir faringitas, nes štai ir nosis teka, ir panašiai… Išrašė antibiotikų, jei pablogėtų.
Šeštadienį pablogėjo – silpna, viską skauda – nei vaikščiot daug galėjau, nei kalbėt, nei šiaip ką veikt. Visą dieną prasnaudžiau ir pragulėjau. Vakare susitikau su draugais antibiotikais (vaikystėj vadindavau narkotikais).
Sekmadienį jaučiausi geriau.
Pirmadienį išvydau kupiną ramybės Pauliaus veidą. Išties kažkoks toks nekasdieniškas jis buvo. Susukom kelis dielus.
Šiandien vėl buvau poliklinikoj. Gavau naują med. kortelę sena pavarde, todėl jau truputį nebegraži, nes taisė su korektoriumi. Užtat seną kortelę gavau namo! ‘Saugiai laikyk, nes gali prireikt karinei tarnybai’. Šią savaitę sakė neit į mokyklą, bet aš galbūt pasirodysiu ketvirtadienį. Arba ne.

Ir išties visas šitas sirgimas truputuką į naudą: apmąsčiau labai daug dalykų – visokių įvairiausių; atsinaujinau blogo dizainą; apsitvarkiau truputį; pailsėjau ir atsigavau po įskaitų.

Mane gąsdina tai, kad pamatęs mažą vaiką, kelis kartus jau pagalvojau ‘o būtų visai neblogai’… 6#=116#.

Važiavau kažkur su Honda. Buvo jau tamsu, keliai tušti. Užsidegė lemputė, reiškianti, kad liko nedaug benzino. Rodyklė buvo vos žemiau vidurio… Sustojau šalikelėj, atsirėmiau į automobilį ir pradėjau rūkyt. Po poros cigarečių sėdau į Hondą ir nuvažiavau toliau. Vakarėlis. Greitai bėgantys vaizdai, šviesos ir muzika. Ryte prabundu, vėl nueinu parūkyt ir kažkas užrėkia ‘Pagaliau tave radau! Girdėjau, kad pasipiršai!’. Dar trys cigaretės. Taip, prisiminiau! Prisiminiau kaip aš Jai (tebūnie čia mano paslaptis) pasipiršau. Aš Ją susiradau. ‘Labas rytas, Sužadėtini‘. Nuėjau parūkyt.

Honda palikta pas Praną garažiuke… Trečiadienį tikiuosi pasiimt beveik sveiką (nu niekaip nerandu priekinio bamperio). Bet čia ne apie tai. Šiandien netikėtai su chebra nuvarėm į kartingus. Tai jau buvo antras kartas šioje trasoje (aš dar vasarą vieną kartą buvau senesnėj trasoj) ir laikai gerokai pagerėjo. Ernestas startavo 7; Mindaugas 8; aš 9; Žlioba 10. Tiesiojoje netyčia stuktelėjau Mindaugui, o šis dar kažkam priešais. Ir nurūkau. Buvau pasiryžęs padaryt 39.xxx laiką, nes pirmąjį kartą nedaug trūko. Įpusėjus važiavimui, pamaniau, kad gal net 38.xxx padariau, bet vis vien važiavau kiek galiu. Kartais reikėjo ką nors aplenkt visu ratu. 11-ame rate padariau massive crashą… Varžovas numeris 5, važiavęs priešais mane, apsisuko ir aš nespėjęs sureaguoti kaliau į jį visai nestabdęs. Nuo smūgio pašokau į priekį (net buvo kilus mintis, kad iškrisiu) ir peršikęs pažvelgiau į jį. Jo akys irgi buvo didelės. Man pavyko pajudėti iš už trasos (truputį ant žolės/žemės buvau atsidūręs) ir važiavau toliau. Rankos drebėjo ir nebepavyko greitai važiuot, todėl už savęs pastebėjau grėsmingai artėjantį Mindaugą, o priešais važiavo tas pats numeris 5… Pastarasis driftino, bet aplenkti nepavyko, tačiau daug daugiau reikėjo spausti stabdį. Išlipę, nuėję pažiūrėt laikų į ekraną, nustebom, nes man ir Mindaugui pavyko padaryt 37.xxx!!! Jau kiek laimės buvo! Kartingai kaifas! Rezultatai: 03.31; 04.06. 4#=110#.

Legendinis automobilių gamintojas, su legendiniu prancing horse. Raudona spalva taip pat tapo Ferrari simboliu. Net maži vaikai vartoja žodį ‘Ferrari’, norėdami apibūdinti sportinį automobilį. Ferrari patinka ir man. O pats mėgstamiausias modelis – F40.

Šis modelis buvo pagamintas Ferrari 40-ajam jubiliejui paminėti. Tikslas buvo sukurti geriausią tų laikų Ferrari, todėl buvo atsisakyta prabangos, elektronikos gausos ir kitų patogumų – civilizuotumo nebuvo. Tai turėjo būti absoliučiai greičiausias, geriausiai valdomas kūrinys.

Tai 1987-1992 metų automobilis, kurių pagaminta 1315. Standartinis automobilis turėjo 2,9 litro V8 variklį su dviem turbokompresoriais, kurių dėka pavyko išspausti 356 kW. Speciali F40 Competizione versija buvo su 3 litrų variklių, kuris išspausdavo 580 kW!

Įdomu tai, kad automobilyje buvo montuojami du degalų bakai su dviem įpylimo angomis, o vidurinis (iš trijų) išmetimo vamzdis spjaudėsi ugnimi. Ferrari pasiekė savo tikslą – F40 buvo kupinas savito žavesio.

Jacques Laffite | Top Gear | Fifth Gear | On Track | Larini Engine Sound | Stock Engine Sound #1; #2

Viskas prasidėjo nuo to, kad truputį pramiegojau ir teko skubėt į istorijos kontrolinį. Taip, prisilaksčiau. Įsukau jau į kiemą mokyklos link – greitis 30-40, truputį šlapias kelias ir dygliai ant padangų. Stabdymas, stengimasis išvengti smūgio ir bum. Nuo smūgio užšokau ant bordiūro – 10 cm nuo stovinčios Audi (lipti teko pro keleivio duris). Sumedžiota Vectra. Iškvietėm policiją – atvežė deklaracijas, nes kažkaip nieks jų neturėjo (prie progos degalinėj reiks paimt kokias 3, nes pridaryt klaidų (kurių negalima taisyt) nesunku). Galiausiai deklaracija buvo užpildyta, nuvažiavom į draudimą – užpildėm dar kelis popierius, nufotkino automobilius ir tiek… Vectrai – sparnas (kaip garmoškė), bamperis (nubrozdintas), posūkis (dingo), dar gal kapotas (apibraižytas, bet vizualiai neįlenktas), žibintas (neblogai į vidų įstumtas) ir, kiek matėsi, lonžeronas irgi pakankamai sulankstytas; Hondai (arčiau) – sparnas (gal nereiks naujo), bamperis (stipriai), posūkis (iš inercijos nuskrido už metro ar dviejų), žibintas (bet visos lemputės sveikos)… Smūgis 8:50, policija ~10:00, pabaiga 12:00. Bėždžionėlė labai naglai tinka prie crasho. Gal tai mane apramins? 2#=106#.

Amerikoj Ferrari 360 Modena lenktyniavo su Porsche. Žmogus nesuvaldė Ferrario, siaubingai susicrashino ir žuvo (jo mergina liko gyva). Na ok, kaltė juk aiški – Ferrari vairuotojas pats kaltas, kad važiavo neatsargiai ir pasidavė Porsche provokacijoms (jei ne atvirkščiai). O dabar gali būt, kad Porsche vairuotojas bus kaltinamas Ferrari vairuotojo mirtimi… Kur fckng logiką? 0#=104#.