Žalio Tarakono blogas

Mintys nebesilieja laisvai. Minčių srautą kažkas stabdo. Vis dažniau sau užduodu klausimą ‘Ką dabar (at)rašyt/(at)sakyt?’. Kažkas, matyt, pažeidė smegenis. Mane sulaužė kaip madeinchina šūdą. Arba pats sulūžau/susilaužiau.

S. šiandien mokykloj nedavė ramybės, bet taip tik praskaidrina fuckin rutiną ir pertraukas, kurios mane emociškai biesina. Taip pat kiekvieną kartą emociškai subiesina prisiminimas, kai per Naujuosius S. pažadino savo dainavimu/staugimu.

Su Guo buvau susitikęs. Emmm… Čia buvo penktadienis. Pakalbėjom apie viską. Rekomenduoju tai ir tau. Kaip gerai po to jaučiaus – atsigavęs. Ir net minčių srautas buvo grįžęs. Tądien grįžo ir karštakošiška mano pusė, kurios padariniai buvo šūdini. Aš avigalvis.

Sekmadienį buvau bažnyčioj. Kokia gera atmosfera, koks geras jausmas, kokia atgaiva. Graudinančiai teisingus žodžius girdėjau – ‘Samueli! Samueli!’. Aš vis dar negaliu teigti, kad esu tikintis. Man bažnyčioj tiesiog gera, malonu būt.

Šiandien pasigriebiau naują vairuotojo pažymėjimą (su nauja pavarde). Galiojimo laikas – 2 metai nuo senojo pažymėjimo išdavimo datos. Aš jau naiviai tikėjausi, kad naujasis galios 10 metų. Šitfak.

FSM. Edgaras pradeda daryti verslą. Aš matau, kad pasieksim tikrai neblogus rezultatus, jei tik pasistengsim. Tereikia viską padaryt gerai…

Mano, kaip ramaus vairuotojo, patirtis jau siekia 80 km. Perjungiu ties 2k rpm (blogiausiu atveju – 2,5k rpm). Vairuojantys supras, kad tai yra labai ramus važinėjimas. Stabdau irgi palengva. 0#=90#.

Kartais viskas nušvinta pavasario spalvomis – ir geltonos, ir žalios, ir raudonos pilna visur – ant kiekvieno kampo mėtosi, visų draugų akyse atsispindi… Po to atsipeikėji ir pamatai, kad tai eilinė pavasario diena. Ateina naktis – įsivyrauja pilkšvumas, juodumas…

Žinoma, po nakties vėl išlenda pavasario diena – bet spalvos nublankusios, kažkur pradingusios. Kur jos galėjo pasidėt? Lietus visas spalvas nuplovė nafik – sušlapino visą džiaugsmą jomis. O tada ir kyla klausimas ‘kiek gražiai spalvotų dienų yra per metus?’. Suvoki, kad minimaliai – purvas viską užgožia. Ruda spalva po savimi paslepia ir visas žalias, ir visas geltonas, ir visas raudonas spalvas. Šūdo spalvą nuplaut sunkiausia – atrodo, kad net ir lietus tokios spalvos.

Aišku, kartais nuotaika praskaidrinama, kai į šūdą įmetama rožinė gėlytė. Bet papuoštas šūdas vis vien lieka šūdu.

Koks filmas!!! Siužetas: žmona sužino apie nepagydomą vyro ligą, bet vyrui apie tai nieko nesako… Žmona nutaria aplankyti vaikus (kaip ir paskutinį kartą – kad tėvas pabūtų su vaikais). Vieną rytą Trudė nebeprabunda. Rudis nutaria keliauti į Japoniją – žmona labai ją mėgo. To ir pakaks – man labiau knieti panagrinėt filme gvildenamas problemas. Šiaip… Pamąstymui apie viską.
1. Po Trudės mirties man susišvietė… Ji rūpinosi Rudžiu – ruošdavo sumuštinius į darbą, padėdavo apsirengti – tiesiog rūpestingumo įsikūnijimas. Ir taip pragyventa 20 metų… O tada ji miršta. Juk Rudis turėjo būt visiškai sužlugdytas (toks iš dalies ir buvo) – miršta žmogus, kurį myli labiau už viską, su kuriuo pragyventa tiek daug metų, be kurio tiesiog nebegali gyventi. Kaip reiks gyventi toliau? Ką daryti? Prisirišimas prie žmogaus nėra geras dalykas tokiose situacijose. Ne kiekvienas rastų stiprybės gyventi toliau – arba išprotėtų, arba nusižudytų. Baisus dalykas.
2. Trudė nesirgo, bet mirė anksčiau už vyrą. Įsitikinama, kad meilė buvo tikrai stipri – juk nerimas dėl vyro ją ir pražudė. Mylintis žmogus dėl mylimojo jaudinasi labiau, nei mylimasis dėl savęs… Koks velnioniškai stiprus ryšys gali sieti du žmones…
3. Vaikai. Tėvai tikrai buvo panašūs į tokius, kurie skyrė laiko vaikams, jais rūpinosi, juos mylėjo… O šie už akių nelabai gerai atsiliepia apie tėvus. Kaip, po velniais, jaustis, kai visą save atiduodi žmogui, o jis atsuka nugarą po daug metų? Juk dėl jo gyvenai. Žmonių nedėkingumas skaudina…
Įdomu ar atsiras susimąsčiusių skaitytojų… Aš dėl šitų dalykų šiandien tiek susimąsčiau, kad net nebendravau su niekuo nuo pat pietų – nieko nenoriu matyt, su niekuo nenoriu kalbėt… 4#=90#.

Gerų 2009-ųjų.

O mano sapnuose naujas personažas – Renata. Keista?! Šiandien abiejuose sapnuose buvo…
1. Aš ir Renata ėjom mano mokyklos link. Šalia mokyklos buvo vasarnamiai. Mes labai norėjom numigti, bet neturėjom pinigų nuomai. Užėjom į vieną iš namukų, atsigulėm ir išgirdom žingsnius. Supratom, kad tai šeimininkė. Pro langą pastebėjau ją vaikščiojančią pro namukus ir besižvalgančią pro langus ar nieko nėra. Atpažinau ją – Zakienė. Priėjo prie namelio, kuriame gulėjom – pamatė ir šyptelėjo. Pagaaavo…
2. Kažkodėl važiavau pas Renatos gimines… Namukas. Mane aplankė vizija ir išvydau, kad į jį trenkia žaibas. Pagriebiau juostinį fotiką (spėju, kad manasis Zenitas) ir žinojau, kad 12 kadrų galiu padaryt. Truputį pafotkinau Renatą ir gimines, o tada prasidėjo audra. Nukreipiau fotiką į namo stogą. Pagavauuu… Po šio sapno įvyko keistas jausmas – pasirodė, kad prabudau, atsikėliau ir paėmęs fotoaparatą į rankas, pamačiau, kad tikrai nufotografavau. Maniau, kad pavyko nufotografuot tai, ką sapnavau. Nebuvo su kuo pasidalinti tokiu nutikimu, todėl nutariau, kad ryte parodysiu ir nuėjau miegot.

Krakatukų miestelio gyventojas Juzefas ėjo siaura senamiesčio gatvele. Buvo šalta, pūtė žvarbus vėjas ir Juzefo šalikas plaikstėsi į visas puses. ‘Jei aplink būtų medžių, šalikas veikiausiai užsikabintų’ pagalvojo Juzefas ir nusišypsojo praeiviui. Šiaip ar taip, Juzefui eiti sekėsi gerai – dar net neišsisuko kojos, nors kelias grįstas akmenimis. Juzefas išvydo mergaitę su mažu, baltu šuneliu… Ne, jis jos neužkalbino. Kodėl? Jis taip nedaro, jis laukia, kol keliai neišvengiamai susikirs ir mergaitei nebus kur dingti. Juzefas apsigalvojo. Apsisuko, pribėgo prie mergaitės ir su šypsena veide paklausė ‘kavos?’. Juzefas dievina kavą. Su pienu. Arba be. Ką Juzefui atsakė mergaitė? Jos lūpas paliko žodžiai ‘gerai, išgersiu kavos’. Susitarę, pasikeitę tel. numeriais, jie išsiskyrė. Iki pat Krakatukų alėjos (netoli psichologų gatvės. Tiksliau, prie pat psichologų ir filosofų gatvių susikirtimo) Juzefas dainavo dainelę – Krakatukų miestelio himną. Ėjo ir dainavo. Ėjo, dainavo.

‘Einu prisigert’ sugalvojo. Paskutiniu metu Juzefo elgesys neprognozuojamas – turbūt pilnatis kalta. Pijokavimo geriau neaptarinėt – žiauru, vienareikšmiškai. Stebuklingai Juzefas atsidūrė namuose ir tik vidurdienį jį pavyko pažadinti. Kambariokas Jeronimas su nerimu žiūrėjo į Juzefą. Pastarasis tesugebėjo išveblent ‘jei meškiukas būtų bitė… visai rimtai nesiimtų namo aukštai… kalbu…’. Taip, jam nepavyko suregzti sakinio. Jeronimas apsisuko ir išėjo. Pavymui dar išgirdo Juzefą šaukiant ‘mano galvelėj sukas, bet mintys rūkas’ – susipainiojo, atleistina. Vartėsi, kankinosi Juzefas… Galiausiai susirado mineralinio butelį, atsisėdo į fotelį ir žiūrėjo į tašką prieš save. ‘Peklon…’ sumurmėjo. Griebė savo Nokia ir parašė Džozefinai, kurios numerį gavo prieš kelias dienas. Nežinia, ką jis ten prikeverzojo, bet po valandos jis jau išėjo iš namų. Juzefas buvo paniuręs, susiraukęs kaip naginė ir daug spjaudėsi. Tačiau, pamatęs Džozefiną, atsigavo. Jie 3 valandas praleido kavinėj – šnekėjosi, juokėsi, tylėjo, žiūrėjo…

Koks gi Juzefas buvo prieš sutikdamas Džozefina? Na, tai kuklus berniukas, gal kiek prisibijantis aplinkinių. Bet tai suprantama – jis augo vaikų namuose. Visi jį skriaudė, išskyrus Jeronimą, su kuriuo jis ir gyvena dabar… Gyvena kukliai, bet niekas jo nebeskriaudžia…

Juzefas gulėjo ant nugaros ir žiūrėjo lubų link. ‘Sninga’ – lėtu, ramiu balsu pasakė. ‘Nesnigtų, nebūtų sniego’ sulemeno ir suprunkštė. Ne kiekvienam suprast tokias mintis. O Juzefo mintys stebino savitumu. ‘Ar pavyktų?’ retoriškai paklausė ir, papurtęs galvą, užsimerkė. Užsispyręs laukė Džozefinos žinutės – pirmas nerašė. Tuo ir sužibėjo jo vyriškas kvailumas.

Krakatukų miestelis. Juzefas (II)
Krakatukų miestelis. Juzefas (III)

Reikia įnešt nors kiek Kalėdinės nuotaikos. Mano eglutė atrodo šitaip:

O čia nivtemu mano katė:

Nevariau prekintis šv. Kalėdoms… ‘Aukso takas‘ (ačiū eina Pauliui). 0#=86#.

1. Aplinką sunkiai pamenu, bet jausmas toks, lyg būčiau buvęs kaime. Kažkoks vyras (nepažįstamas) rėkavo ‘traiškyk tas skruzdėles nafik – ir greičiau, kol nepabėgo. Ir iš kur jos čia atsiranda…’. Skruzdėlės buvo dvejopos – žalios lakstė greičiau už auksines. Vyro pirštai traiškė skruzdes vieną po kitos, o aš žiūrėjau į jį nesuprasdamas jo veiksmų.
2. ‘Atsargiau’ sušukau. Kažkas vairavo, o aš sėdėjau keleivio vietoj. ‘Nu žinai…’ ir nusisukau nuo vairuotojo.

Vakar:

• vėl nenakvojau namuose – 10
• buvau bažnyčioj – 9

Šiandien:

• apsikirpau – 7 (kai pažiūriu į veidrodį – 5)
• stovėjau kamštyje 1,5 val. – 5 (situaciją gelbėjo Franz Ferdinand ir Eminem)
• stovėjau Akropolio ‘Lietuvos pašto’ eilėj 1 val. – 3
• kai važiavau, dainavau (rėkavau) ir man buvo dzin – 8
• nakvosiu namie – 3
• paskolinau skėtį ir man teko eiti per lietų – kiaurai sušlapau – 10
• jau n-tąjį kartą nusėda abu mobilieji – 2
• nusipirkau automobilinį Nokia kroviklį – 9
• beveik nieko nevalgiau visą dieną – buvau gyvas tik arbata – 5

Rytoj:

• nenakvosiu namuose – 10
• žiūrėsiu ‘balkonas’ – 9
• galbūt galiausiai važiuosiu prekintis šv. Kalėėėdoms (gal ir ne) – 4

What a wonderful world… 1#=86#.

‘Mūsų civilizaciniai laimėjimai įspūdingi, turim krūvas įvairiausių gadgetų, technologijos vis dar sparčiai tobulėja…’
Aha… Palijo truputį, pašalo ir špyga visoms technologijoms ir viskam – stovi kalno apačioj troleibusai, autobusai ir negali įvažiuot. Žmonės man buvo panašus į vabalus, kurie guli ant nugaros (gi realiai buvo ir tokių) ir negali atsistot ant savo daugiau nei 2 kojų. Keliais žodžiais: chaosas, katastrofa ir juokas (iš mano pusės).  Žinoma, kaip bebūtų gaila, aš irgi priklausau žmonių rasei, irgi esu toks pat (jei ne didesnis) nevykėlis. Kodėl? Šiandien truputuką slydau. Bet kadangi man paskutiniu metu vyksta tik geri dalykai (tobuli, pasakiški, nepakartojami, pavydėtini), pavyko išvengti didesnių bėdų… Vos vos nubraukiau priekinį bamperį… O situacija buvo baisi – čiuožiau tiesiai į namo kampą (visam priekiui būtų ne pyragai), bet fortūna išgelbėjo ir, nepasiekęs namo kampo, pasiekiau labai aukštą bordiūrą (todėl net ne su ratu trenkiaus). Aš myliu Gyvenimą & else. 0#=85#.

Šampūno buteliukas atsitrenkia į kempinę ir ši nuburbuliuoja žemyn. Dugno nepasiekia – išnyra. Šampūno buteliukas apsisuka ir nuplaukia tolyn. Kempinė plūduriuoja.

Visi laivai apsemti – juos užlieja didelė banga. Šampūno buteliukas lieka gyvas ir toliau plaukia palei srovę. Jūra rami, kartkartėmis išlenda kempinės nuolaužos.

Šampūno buteliukas sėkmingai išvengia nuolaužų, bet nepastebi kojos – atsitrenkia ir nuskęsta. Gelbėtojų sraigtasparnis iškelia visus keleivius. 3 žuvusieji, sužeistų nėra.

Štai pažiūrėjau aš ‘The Pianist‘ (rekomendavo Renata) ir ‘The Aviator‘ (rekomendavo Paulius)…
Pianistas. Kadangi ir šiaip filmai apie pasaulinius karus (ar apie susijusius įvykius) man patinka (prisiminiau dabar ‘Pearl Harbor’ – nuostabu), šis nebuvo išimtis. Visų pirma, kas mane sužavėjo – pats Vladekas. Kuo? Savo ramybe, savo santūrumu – girdėjo ir matė, kad bombarduoja, bet nuo fortepijono pasitraukė paskutinę akimirką. Jis visame filme stebino šiomis savybėmis, taip pat ryžtu, stiprybe. Šios savybės nulėmė jo likimą… Jo kova su mirtimi stulbinanti – aš būčiau pasidavęs, nematyčiau tikslo gyvent, o jis – matė, jis norėjo išgyventi. Buvo tokių epizodų, kurie stipriai įsirėžė galvon – vokiečiai išmetė neįgalų žydą senuką kartu su vežimėliu, nes šis negalėjo atsistot kai jam liepė. Reikia nepamiršti ir įvykio kai Vladekui padėjo vokiečių karys – tai buvo netikėta, nesuvokiama… Ir per tuos sunkius metus, jis nepamiršo grot – grojo oro klavišais…
Aviatorius. Hovardas, priešingai nei Vladekas, pasižymėjo savo energingumu, o ne ramybe. Žinoma, jis taip pat buvo ryžtingas, atkaklus ir nepasidavė iki pat galo. Užvis labiausiai nustebino pedantiškumas… Fanatiškas pedantizmas – negalėjo išeiti iš tualeto, nes reikėjo pasukti rankeną.
Konkliužionas. Abu filmai ilgi (2:30 ir 2:50), bet neprailgo. Abu patiko, bet Pianistas patiko labiau. Abiejų filmų herojai turėjo hobius (gal net priklausomybes), kuriais, faktiškai, ir gyveno. Gražu ir gera žiūrėt į žmones, kai jie daro stiprią aistrą keliančius dalykus. O dabar eisiu žiūrėt ‘Kolekcionierės‘. 0#=85#.

• Skutimasis sukelia mažiau diskomforto, jei skutiesi dažniau.
• Niekas neatsakys į klausimą ‘ko nori moterys?’. Taip pat neįmanoma atsakyti į panašius klausimus ‘ko siekia moterys?’, ‘ko tikisi moterys iš vyrų?’ ir galu gale ‘kaip elgtis su moterimis, jei negali atsakyt į ankstesnius klausimus?’. Ptfu. Moterys – mistinės būtybės.
• Nusiploviau mašiną. Blizga, gražu. Kai ėjau jos pasiimti, jau išėjęs į lauką prisiminiau, kad nepaėmiau pinigų (60 litų). Nu o bet tačiau, turėjau piniginę. ‘Užteks’ pagalvojau ir sustojau paskaičiuot. Piniginės turinys: 59 litai ir 90 centų (+ 1 cento moneta pervažiuota traukinio, 2 UK pensai, 2 Belgijos frankai ir 50 Belgijos sentinų). Jėga, myliu gyvenimo ironiją.
• Nesilydau kaip sūris fondiu inde. 0#=85#.

Kas yra mano iPod’e? Taip, man nebuvo ką veikt. Pats nuobodžiausias video. Net netryniau popso, kurio yra.

Šito įrašo neturi būt… Bet kadangi day.lt pamačiau kai ką ‘labai gražaus‘ (tuo pačiu galite atkreipti dėmesį į mano gražų, tvarkingą Firefox langą), tenka rašyt. Dabar įrašas prieš šį atrodo labai nivtemu.

Jei jau pradėjau rašyt… Vakar mama šnekėjo su vienu žmogumi, kuris pamišęs dėl Subaru automobilių. Kadangi jis pamišęs, nusipirko nesveikai, žiauriai, nenormaliai nerealią Imprezą… Svoris vos siekia 1,1 toną, o po kapotu – 260 arklių… Iki šimto per ~4,7s… Gerai… Viskas lyg ir ok būtų, jei ne pasiūlymas MAN pavairuot TĄ Impreza (pastebėjau, kad iš paryškintų žodžių susideda ‘Mantą’). Greičiausias automobilis, kuriuo esu važiavęs – mano Honda (0-100 per 10-11s, kai buvo nauja). Prižadu, kad paimsiu kamerą ir parašysiu apie tai bloge.

Paskutiniu metu gyvenime per daug gerų dalykų. Jei Merfis nebuvo idiotas, reikia laukti žiauraus įvykio. 0#=85#.