Autoriaus archyvas

Tarakonaz

sūn tiu bi SOBER

Visada kažkaip įsivaizdavau, maniau, kad išgėrę žmonės parašo… nu ok, PASAKO, įdomesnių dalykų nei girti. Nu tipo paimam žmogų “Tomą X”, kuris blaivas yra eilinis ir neįdomus žmogus, ir jį prigirdom. Tikėtina, kad jis girtas pasirodys bent KIEK drąsesnis, atviresnis, ĮDOMESNIS. Blaivas jis yra lochas, o vat išgėręs tai jau visai nieko toks. Beeet klausimas kyla, kodėl gi taip? Aš dabar po 5 bokalų alaus – prieš 20 min grįžau namo – buvau klasės mini susitikime. Buvo labai faina (keista, kad taip retai susitinku su klasiokais, turint omeny, kad su jais smagu pakalbėt). Su skirtingose specialybėse studijuojančiais įdomu pašnekėt – kitokios žinios, požiūris ir panašiai. Ai, dar pasigirsiu tuo, kas čia ne į temą – padavėja ant čekio užrašė MAN savo tel. nr. (šitas teiginys neatrodytų toks fainas, jei papasakočiau tai, kas liko užkulisiuose, kas paaiškintų, kodėl gi man ji davė savo numerį). Bet still, faktas lieka faktu – padavėja MAN davė savo tel. nr. – fuck you all. Grįžtant prie temos (tipo ale)… Aš išgėriau 5 alaus ir net SAU atrodau daug įdomesnis nei blaivas. BET KODĖL? Aš svarsčiau, kad gal taip yra dėl to, kad žmogus išgėręs linkęs nesigėdyti savęs ir būt atviresnis. Kadangi jis atviresnis, jis tuo pačiu tampa įdomesnis. Ar tai reiškia, kad žmonėms įdomu yra tada, kai žmogus pasakoja asmeniškus dalykus? Čiuju, kad gaaal ne (aš čia subjektyviai rašau, nesiremdamas jokiomis psichologijos teorijomis ir šūdais). Bet gal tiesiog jo įžvalgos yra visai kitokios? Žmogus išgėręs alaus žiūri pro kitą prizmę? Prooo mažiau žiniasklaidos įtakotą (eikit šikt ir fuck off, jei pagalvosit, kad šis žodis netaisyklingas) prizmę? Mistika. Išgėrę žmonės (kurie nelinkę į agresyvumą) yra kūl. Aš irgi biškį kūl dėl to. Mąstau, kad aš savo gyvenimu turėčiau būt patenkintas, bet… Ryt reiks pasiimti automobilį iš pijokavimo vietos.

Skrydis virš gegutės lizdoTreilerisInfo. Pradžioj man netrūko entuziazmo, nes visgi filmas sukasi apie psichiatrinės vidinį gyvenimą. Ne paslaptis, kad kaip tik šiame semestre turiu psichiatrijos įvadą ir penktadieniais mūsų kursas keliauja į Vasaros g. 5, kur tenka bendrauti su realiais pacientais. Kaip ir pakankama priežastis, kad filmas pasirodytų įdomus. Spirgėjau pačioj pradžioj, žavėjausi savimi, kai atpažindavau vieną ar kitą simptomą ir panašiai. Tiesa, sutrikimų dar visai nedaug težinau, tad labai nesireiškiau – geriau patylėt. Bet man pasirodė, kad visai akivaizdus buvo vieno iš pagrindinių herojaus McMurphy sutrikimas – manijos sindromas. Šis sindromas pasireiškia perdėtai pakilia nuotaika, aktyvumu, pasitikėjimu savimi, noru daug kalbėti, imtis daug darbų. Galėjau duot ranką nukirst, kad jam šis sindromas, nes prieš porą savaičių psichiatrinėj gyvai teko tokį pacientą stebėti – panašumų tikrai nemažai. Grįžtant prie filmo, vaizduotas ligoninės gyvenimas kažkaip net nesiskyrė nuo to, kaip tai vaizduojama kituose filmuose – visiškai stereotipinė aplinka. Bet tai gaaal ir ok, nieko ten labai ir neprikursi. Jack Nicholson, nieko keisto, žavėjo savo vaidyba – man jo veido mimikos visada atrodė labai tikslios, išraiškingos. Taip pat įstrigo vyresnioji seselė – labai jau griežta, grubi, valdinga ji buvo. Manau, kad su pacientais truputį švelniau reiktų elgtis. Prajuokino ir ale “apsauginių”, kurie tramdo įsisiautėjusius pacientus, vaidmuo – jie kažkokie lūzeriai, žiopliai, neprofesionaliai dirbantys. Tiesa, nesu rasistas, bet verta paminėti, kad jie visi buvo juodukai (čia tik šiaip pastebėjimas, be jokių išvadų). Siužetas, mano nuomone, kiek silpnokas. Ir jei atsiribojus nuo emocijų, išties man tas filmas neatrodo toks baisiai stiprus, kad būtų vertas 10 vietos Top’e. Iiirrr kaip jau pastebėjo kolegė Leprikonas, pabaiga tikrai netikėta. Niekaip negaliu suprasti motyvacijos, kodėl indėnas taip pasielgė. Nu bet tikrai, kurių galų??? Citata: She was fifteen years old, going on thirty-five, Doc, and she told me she was eighteen, she was very willing, I practically had to take to sewing my pants shut.

Tarakonaz

IMDb Top 250 peržiūra

Aš esu labai negeras dėdė, nes nuo Ritos (aka Leprikonas) nusižiūrėjau mintį – peržiūrėti ir aprašyti IMDb Top 250 filmus. Kad nebūtų visiška kopija, darysiu truputį kitaip – aš neaprašinėsiu filmų paeiliui. Aprašinėsiu taip, kaip juos žiūrėsiu. Aišku, pradžiai stengsiuos apsiriboti tarkim Top 50 – toliau esančius filmus stengsiuos žiūrėti tik tada, kai būsiu pamatęs pirmojo Top 50 visus filmus (kad nebūtų labai padrikai viskas). Ai, dar aš nerašysiu jiems vertinimo, nes jau pažiūrėjus vieną filmą, nesugebu nuspręsti, kokį balą jam skirti. Tad manau, kad užteks tiesiog mano žodžių, įspūdžių, kuriuose ir atsispindi subjektyvus filmo įvertinimas. Ir dar aš stengsiuos pakopinti citatą iš filmo (jei tik rasiu ją tikslią internete), kuri man įsiminė dėl vienokių ar kitokių priežasčių – galimybė paanalizuoti mane, kodėl gi man įsiminė būtent ta citata. Kaip ten sakoma… Wish me luck :)

Tarakonaz

Neprotingi veiksmai

Man niekaip nesuprantama, kodėl žmonės kartais elgiasi neprotingai. Kai kurie net sugeba racionaliai viską apmąstyt, tiesiai šviesiai įsivardinti tai, ką daro blogai, ką reiktų pakeisti ir kaip reiktų elgtis toliau. Aš lygiai taip pat… Darau dabar kažką, kas nėra labai protinga ar gerai, bet nesiliaunu to daręs. Ir suprantu, kad vėliau gali būti tik blogiau. Bet kaip mažas užsispyręs vaikas einu toliau tarsi nieko nematydamas, nors išties matau. Sviestas sviestuotas.

Tokiais momentais pagalvoju, kad labai būtų gera “atiduot viską į tavo, viešpatie, rankas”. HA HA. Bet ar būtų garbinga rinktis šį lengviausią kelią? Visiškai ne. Geriau valios ir stiprybės rasti SAVY, o ne išgalvotoje figūroje.

Viskam ateina galas. Šia banalia fraze pradedu Peugeot 106 Rallye S2 galą. Iš pradžių maniau, kad šis paskutinis įrašas bus tiesiog trumpas papasakojimas (ale atsisveikinimas) apie tai, kaip aš jį pardaviau kitam laimingam žmogeliui. Bet viskas pasisuko biškutuką kiton pusėn.

2012-02-13 – praėjau TA. Galų gale automobilis be problemų gali važinėtis gatvėmis, nebijodamas, kad nubaus dėdės policininkai už važinėjimą be TA. Automobilis visiškai tvarkingas – tiek techniškai, tiek popieriškai. Laimingas sau važinėjau gatvėmis, bet mintyse žinojau, kokia bus tolesnė veiksmų eiga. Mintyse jau kurpiau automobilio pardavimo skelbimo tekstą! Gal dėl ankstesnių gedimų ir problemų, gal dėl kokių kitų priežasčių, noriu automobilį parduoti. Tiesiog kai jam išleista tiek daug pinigų, jis taip ilgai prastovėjo nejudintas su užkalusiu varikliu, rankos tarsi nusvyra, ant automobilio tiesiog nebestovi. Ir nors tai nėra baisiai racionalus sprendimas, bet aš vis vien tvirtai nusprendžiau – automobilį parduodu! Skelbimą įdėjau tą pačią dieną, kai praėjau TA. Ilgut ilgutėlį tekstą parašiau – apie visus atliktus darbus, apie visus pliusus, apie visus trūkumus… Viską viską atskleidžiau ir nustačiau pradinę 3700 litų kainą. Ėjo savaitė, ėjo kita, bet skambučio nesulaukiau nei vieno (nors buvo nemažai nuomonių ir komentarų, kad kaina gera, kad automobilis fainas, tinkamas slalomams ir taip toliau, ir panašiai). Norėčiau parašyt “ėjo trečia savaitė”, bet tik prasidėjus tai trečiai savaitei, viskas apsivertė aukštyn kojom.

2012-02-28 – ne, aš su Pežuku neapsiverčiau. Man tiesiog įvažiavo į galą didelis ir baisus Chrysler Voyager. Važiavau aš antradienio rytą į paskaitas. Ramiai sau, neskubėdamas – vis vien kamščiai, o ir energijos kažkaip nebuvo lakstymui (sunku man rytais prasibudinti). Geležinio vilko gatvė, tiltas per Nerį – važiuoju sau pirma juosta, jau net įsijungiau dešinį posūkį nusukimui nuo tilto į Goštauto gatvę… O tada priešais mane automobiliai pradėjo staigiai stabdyti. Kadangi niekada nevažiuoju prisiklijavęs prie šiknos ir mano stabdžiai geri, sustojau dar padoriu atstumu nuo automobilio priešais. Žvilgt į veidrodėlį – matau artėjantį automobilį. Suėmiau vairą stipriau, nes kol kas nebuvo kur dingt. Automobilis priešais pradėjo judėt, bet supratau, kad niekaip nespėsiu, tai laikiau stipriau stabdį, kad tik kuo mažiau nuslysčiau į priekį. BUM. Mačiau, kad buvau netoli priešais važiuojančio automobilio galo, bet jis spėjo pasprukt – nors tiek gerai. Atsidūsau, rankos dreba… Smūgis buvo pakankamai stiprus! Išlipau, rankas tik į šonus išskėčiau, kažką bandžiau sakyt, kažką ir pasakiau. Kiek pamenu “ką tu padarei?” klausiau kaltininko. Dar kalbėjau, kad čia retas modelis ir niekada nebuvo daužtas, o jis va ėmė ir sudaužė. Žmogus ramiai atsiprašė ir pasiūlė nuvažiuot į Statoil’ą po tiltu susipildyti dokumentų. Aš prieš tai nusifotkinau biškį, kad turėčiau bent minimalių įrodymų, jei anas sugalvotų pasprukt. Šiaip ne taip nuriedėjau aš iki to Statoil’o (pas mane trynėsi galinis dešinys ratas į kažką). Susipildėm mes ten tą deklaraciją ir skambtelėjau Mantui, kad atlėktų pasigrožėt. Palikau tą Pežuką po tiltu, tegul stovi jis sau. Berods jau kitą dieną atvažiavo LD vertintojas, kuris viską sufotkino, apžiūrėjo, pasižymėjo. Automobiliui padaryta žala buvo visai nemenka. Galinis bamperis lūžo į daugybę dalių, bagažinės dangtis sulinko, galinis dešinys sparnas irgi truputį įlinko, bet baisiausias vaizdas viduje – susilankstęs bagažinės dugnas. Neįmanoma net per jėgą atidaryt bagažinės dangčio! Ai ir dar išlūžo vairuotojo sėdynės priekiniai tvirtinimai (nustebau, bet vertintojas sakė, kad tokie dalykai pasitaiko). Praėjus vos kelioms dienoms po žalos įvertinimo, sulaukiau skambučio su galutinėmis naujienomis. LD mano automobilio rinkos kainą įvertino 3300 lt, o padaryta žala siekia 3900 lt. Natūralu, kad taisyti Pežuko, jų nuomone, visiškai neapsimoka. Todėl paskaičiavę ir minusavę likutinę vertę, jie man išmokėjo 2209 lt. Nemeluosiu sakydamas, kad norėjau ir tikėjausi daugiau, bet buvau nusistatęs ribą 2000 lt, kurią pasiekęs nesikreipsiu į nepriklausomus vertintojus. Tą ribą aš ir pasiekiau!

2012-03-02 – įdėjau naują (šįkart jau daužto) Pežuko skelbimą už pradinę 1500 lt kainą neįskaičiuojant vasarinių ratų komplekto (+400 lt). O koks susidomėjimas!!! Iš pradžių paskambino vienas žmogus ir jau buvo nutaręs pirkti, bet po valandos apsigalvojo. Tada šeštadienio rytą atvažiavo jaunuoliai apžiūrėti automobilio, bet jiems kažkas neįtiko. Ir po jų prasidėjo tikrasis susidomėjimo pliūpsnis. Automobilį su vasariniais ratais už 1800 lt rezervavo Peugeot Klubo narys. Tada už jo nusidriekė dar 3 žmonių eilė, kuriems pažadėjau pranešt, jei užsirezervavęs asmuo automobilio nenupirktų. Ot buvau laimingas tokiu pasisekimu – nereiks ilgai laukt pinigųųų (jau buvau nusižiūrėjęs naują pirkinį). Porą dienų prieš parduodant, neskaitant pirkėjo, eilėj jau buvo 6 žmonės!

2012-03-09 – automobilis parduotas už 1700 lt, jis perrašomas, atsisveikinu su juo. Tikiuosi dar jį pamatyti kur nors mieste ar kokiame slalome. Naujasis savininkas žada jį susitvarkyti, kad galėtų kasdien važinėti! Mano nuomone, tai nelabai tinkamas sprendimas, kadangi kėbulo būklė (ne tik mušimo) nekokia, kuro sąnaudos nemažos (8-9 litrai mieste), o ir nelabai jis patogus kasdienai. Pirkėjas žino visą informaciją apie automobilį, bet vis vien nusprendė taisytis. Jis tikisi, kad sąnaudos bus apie 6,5-7 litrai šimtui km mieste. Aš tuo laaabai abejoju, bet čia jo sprendimas, tegul daro kaip nori (automobiliu šiaip smagiau slalomuose važinėt).

Automobilį turėjau nuo 2010-08-18 iki 2012-03-09. Per tą laiką pravažiavau 10 035 km, o benzinui išleidau 4127,29 lt. Duomenys iš Spritmonitor.de.

“106” kategorija blog’e pasibaigė, bet ji bent kurį laiką išliks (kol neprireiks vietos meniu juostoje kitoms kategorijoms).

Tarakonaz

Tarakonaz meets RWD

Visai netyčia, neplanuotai savaitgaliui Dominykas paskolino man savo BMW. Aš tiesiog klausiau jo, kaip teisingai rankas dėliot sukant vairą ir panašių vairavimo technikų. Ir kažkaip kilo klausimas, už kiek nuomotų savo BMW slalomui (kadangi jis pats juose dalyvauja). Tada tik tarp kitko išreiškiau viltį, kad norėčiau kada nors išsinuomot ir slalome sulėkt. Dominykas sako “tai galiu paskolinti iki sekmadienio vakaro”. Perskaičiau, nusišypsojau, “gerai”. Ir vakarop po valandžiukės pasiėmiau (gyvena už poros šimtų metrų nuo manęs).

Pats automobilis tai visai neišvaizdus. Bet tai mažiausiai rūpi, kai įsėdus užsivedi variklį ir švelniai spustelni akseleratoriaus pedalą. Tada variklis sumurkia, tarsi iš miego pažadintas mažas mažas žvėriukas (nu taip, biškį banaliai aš čia). Šiaip ar taip, spustelėjus stipriau, jis tiesiog užriaumoja ir visas sudreba. Baugina. Dar biškį reikia ir sausos informacijos parašyt. Tai 1989 metų 3 klasės BMW (E30). Į jį įdėtas 2,5l variklis iš naujesnio BMW (E36), todėl galia net 141kw (mano Pežiuke vos 74kw). Taip pat blokuotas diferencialas, rimta pakaba (aš tiksliai nežinau, kas ten sudėta, bet kažkada, kai buvo pardavinėjamas, modifikacijų sąrašiukas buvo netrumpas). Svoris šio bolido apie 1200kg. Nu ne toks lengvas, kaip Pežiukas (860kg), bet užtat čia galiniai varomi ratai!!! O tai reiškia, kad smagumo nors kibirais nešk.

Šeštadienį, kai pirmą kartą sėdau už vairo, jaučiaus labai nedrąsiai. Vienu metu, kai įsukinėjau dešinėn į kitą gatvę, vos spustelėjau, automobilis staigiai užsinešė, bet mano reakcija buvo stulbinamai greita ir vikriais rankų judesiais net sugebėjau ištiesint ir suvaldyt automobilį (pats savimi žiauuuriai stebėjaus ir džiaugiaus). Nuo tada važinėjau dar atsargiau – posūkiuose lėčiau turbūt nesu važinėjęs. O tiesiosiose po truputį vis daugiau paspausdavau. Jau kaip prilipdavau prie sėdynės, tai net malonu. Po to jau dugnais spaust pedalą pradėjau, tai trečiu bėgiu ant šlapio asfalto jis vis dar prasukinėja ratus (padangos gale prastokos, beje). Nuvažiavau iki brolio, liepiau jam nusileist (nesakiau, kad su BMW). Jo akys tik išsipūtė, atsirado šypsena veide. Pravežiau pro rajoną. Girdėjau labai daug krykštavimo ir visokių “ša”, “ramiau”, “atsargiai”. Išlipo jis šlapias net. O aš iki ausų išsišiepęs. Panašiai smagiai ir namo grįžau iš brolio. 25 kilometrai – šiai dienai pakaks, reikia pailsėt ir sekmadienį atiduot visą save automobiliui.

Sekmadienis. Pradėjo snigti ir po pietų, apie 15h išlindau į gatves. Galvojau, kur čia galima palėkti, kad ramiai galėčiau pabandyt pažaboti šitą žvėrį (aš jos vis dar bijojau kaip maža mergaitė). Nu tai mano durna galva pakuždėjo, kad lėkčiau į “Sportimos” aikštelę, nes ten 25d. vyks slalomas. Važiuoju, iš tolo matau, kad ten yra sniego. Nu bet gi ir ok ant sniego. Negalvodamas įvažiavau į aikštelę ir beveik tą pačią akimirką pradėjau burnot ir keiktis. Sniego daug daugiau, nei man reikėjo. Kuo atsargiau, nenumesdamas greičio plačiu posūkiu bandžiau joje apsisukt. Kur tau – sėdau kaip vyrs. Ir dar pačiame toliausiame aikštelės gale. Nu ką, prasijudinti reikia. Lingavau lingavau, vis po truputį, mažais žingsneliais pajudėdavau tikslo (išvažiavimo) link. Bet nutariau, kad taip prasikankinsiu, kol išvažiuosiu. Skambutis Natalijai – ji kaip tik su RM buvo. Atvarė, Natalija sėdo už vairo ir mes su RM’u išstūmėm šitą BMW labai greitai, per pusę minutės turbūt. Nataliją iškart išsodinau, kad nesugalvotų pavažinėt, ha. Ir patraukėm Siemens arenos link. Iš pradžių pabandžiau ant šlapio asfalto viršutinėj aikštelėj paskersuot. Kur tau. Kaip vaikas apsisukau visus kartus, kiek tik bandžiau – teko leistis apačion, kur sniegučio yra. Ir nors greitis mažesnis, bet valdymo suvokimui, bandymui pats tas – nedidelis greitis, todėl niekur nenusirašysiu ir nesudaužysiu automobilio. Ir šiaip, ir taip bandžiau, bet dar sunkokai sekės, vis pergazuodavau ir pamesdavau galą. Sustojau pailsėt, pasivaikščiot (nufotkinau tada kaip tik), pamąstyt. Sėdau, susikaupiau. OK. Ir iš pradžių palengva, vėliau kiek greičiau, jau ėjau skersas kur kas laisviau. Dar ten buvo kalnas sniego sukrauta (kokie 3 metrai aukščio ir gal 8 metrai skersmens), tai aš aplink tą krūvą virš 10 ratų be sustojimo pastoviai skersas važiavau. Ot tai laimės buvo. Tada per visą aikštelę dar skersiuko daviau, bet kadangi baisiai daug degalų valgo, nutariau važiuoti namo – pirmam kartui pakaks. Sėdėjau namuose, o už lango pūga. Ir žinau, kad Dominykas turėtų atvažiuot pasiimt automobilio. Gaunu sms, kad neatvažiuos. Och tai velniava, kaip gerai. Išbėgau laukan tą pačią minutę, prisipyliau benzino ir pirmyn. Gatvėse sniegas, visur sniegas. Kaip buvo linksma. Iškart į Siemens areną atgal nurūkau. Ten jau buvo chebros – tokių pačių bandytojų, kaip aš. Pradėjau jau net sujunginėt posūkius su išvažinėjimais iš aikštelės, abi aikšteles sujunginėjau skersas (viršutinėj irgi sniego jau buvo). Ir tada sugalvojau pasiimti Nookie į pagalbą (visgi skersuot kažkada mokėjo, gal ką nors patars). Grįžom dviese į Siemens. O tada ir prasidėjo. Taip įsivažiavau, kad be klaidų didesnių (apsisukimų) pavykdavo ištisus ratų ratus praslysti. Po truputį ir kampas, ir greitis didėjo. Sekėsi visai neblogai, smagumo buvo pilni triusikai. Ten jau belenką išdarinėjau, ką norėjau. Kur norėdavau pralėkt, ten pavykdavo (aplink vieną automobilį net sukiojaus vis). Gal 10 automobilių stovėjo aplink mane ir žiūrėjo. Įsijungė keli (su Sierra), bet man neprilygo, šūdą malė anie. Ir visi toliau įdėmiai žiūrėjo į mane (minutė šlovės iš neišmanančių veidų). O aš kaifavau skersas eidamas. Galų gale nutariau, kad užteks – išvažinėjau benziną. Nookie pasakė, kad tikrai visai pusė velnio važiavau (pirmas kartas dar, beje), tik labai įsitempęs, neatsipalaidavęs, kažkaip nėra to LAISVĖS jausmo, kaip išsireiškė. Tas viskas persiduoda į judesius vairu – susikaustęs jaučiaus. Mašina ne mano, patirties neturiu, tad tai turbūt prisidėjo. Bet emociškai pasikroviau ilgam. Peeeklon, kiek laimės buvo. Nors ir suvalgė nemažai pinigų (80lt, su kuriais vos 120km pravažiuot pavyko – kuro sąnaudos apie 16l/100km), bet buvo verta. O tada susimąsčiau. Kam man pirkt automobilį? Tiksliau, kam pirkti kovinį automobilį. Va pavasarį turbūt nusipirksiu ekonomišką Golfuką dyzeliuką ir važinėsiu sau laimingas. O slalomams galėsiu Dominyko BMW arba Manto Peugeot išsinuomot už nebrangiai. Ir daug labiau apsimoka – nereikia pirkt padangų, remontuot, mokėt už draudimą ir taip toliau, ir panašiai. Taip pat vis kitą automobilį galima išbandyt. Kol kas šia mintimi susižavėjęs, o kaip bus – dar neaišku, gyvenimas parodys. Šiaip ar taip, anksti galvot – Pežiuko dar nepardaviau.

Tarakonaz

Pasiklydęs

Pastaruoju metu – aš pasiklydęs visame kame žmogus. Racionalus. Vienintelis žodis, kurį žinau užtikrintai. Dar žinau (labai kertasi su žodžiu “manau”), kad tai nėra gerai, ne į viską reikia žvelgti racionaliai. Yra labai daug skirtingų požiūrio taškų iš kurių nėra nei vieno teisingo (mintis graži ir manau, kad dar ir teisinga). Tai labiau kiekvieno sąmoningas ar nesąmoningas (greičiau jau toks) pasirinkimas.

O vidinis balsas man vis kartoja: “susitvarkyk gyvenimą, susitvarkyk SAVE”. Ir jokios čia dramos. O ryžto susiimti nėra. Būtų labai gražu ir racionalu (o tai juk tas vienintelis žodis, kurį žinau užtikrintai), jei pradėčiau nuo studijų. Ypatingai reikėtų pasistengti su kursiniu. Bet asmeninio gyvenimo nustumti į antrą planą nenoriu. Tačiau ką daryti su juo? Nuo ko pradėti jį tvarkyti? Aš to dar nežinau. Spėju, kad kol kas man mažiausiai reikia šalia kito žmogaus, nes tada iškils dar papildomų problemų tvarkantis su juo. Aš nekalbu apie draugus. Atvirkščiai, draugų turbūt labiausiai reikia šalia. Manyčiau taip.

Tarakonaz

Kalėdinio stebuklo slalomas

Gruodžio 18d. Audifanai suorganizavo slalomą, kurio pagrindinė mintis – surinkti pinigų ir paaukoti juos vaikų namams. Pagarba jiems! Aišku, mane domina ne visas šis gerasis tikslas (nu gi geras geras jis), o pats slalomas – renginys ne tik vaikams, o ir vairuotojams.

Šįkart su Pežuku važiavau ne aš vienas! Mantas irgi dalyvavo su mano automobiliu. Tad nieko keisto, kad norėjau jį aplenkti – smagu, kai rezultatus lemia ne automobilis, o vairuotojo sugebėjimai (šiuo atveju turbūt stipriau įtaką darė pripratimas prie automobilio). Kitas iš tikslų buvo aplenkti Karolį M. – žinojau, kad jis dalyvaus su vasarinėmis padangomis, tad dieną prieš, kai nemenkai pasnigo, iš gimtadienio naktį važiavau su šypsena ir džiaugsmu. Ryte viskas ištirpo ir net neliko pliurzos… DAMN!

Viena iš problemikių buvo ta, kad sugedo mano starteris ir iki slalomo niekaip neturėjau laiko jo susitvarkyti. Na bet Mantas patempė Pežuką savo kieme, kol šis užsivedė ir laimingai nuvažiavom iki Trakų, kur ir vyko slalomas. Nusimatė juokinga diena – prieš kiekvieną važiavimą vis kam nors reikėdavo pastumti mano automobilį.

Trasa nusimatė nesunki ir visai smagi. Kaip ir visi pagrindiniai slalomo elementai joje buvo… Prieš pirmą važiavimą jau truputį pradėjau jaudintis! Stovėjau prie starto juostos, žiūrėjau, kol Golfukas (kurį, beje, irgi užstumdavo prieš jam važiuojant) varo ir vis atsidusdavau. Pirmas važiavimas – OK. Toks ramus, paprastas, nelabai greitas – vidutiniškas. Pats tas – saugus ir konservatyvus pasirinkimas. Kadangi iš 3 važiavimų tik 2 supliusuojami, tad įvykus klaidai (kuoliuko nuvertimui) šis pirmasis važiavimas išgelbėtų situaciją. Mano laikas buvo 33.62 s. Neužilgo pravažiavo ir Mantas – 33.78 s. Che, artima kova, man visai tai patiko.

Antrame važiavime nusprendžiau parizikuoti ir mažiau žiūrėti kuoliukų. Prastas įvažiavimas į paskutinę slalomo dalį – gyvatėlę – lėmė tai, kad vieną kuoliuką užkliudžiau. Bet laikas visai neblogas! 32.28 + 5 s – net 1,6 s geriau, nei prieš tai, vadinasi, yra kur tobulėt ir trečiam važiavime tereikėjo rast abiejų važiavimą viduriuką. Slapta dar biškutį turėjau vilties, kad gaaal pavyks kokią 3 vietą prigriebt savo klasėj. Tiesa, Mantas ėjo mano pėdomis ir taip pat nuvertė vieną kuoliuką. Jo laikas 33.31 + 5 s.

Trečiasis, lemtingasis važiavimas… Jaudinaus baisiai baisiai. Labiausiai nenorėjau nuversti kuoliuko, nes jis viską kardinaliai sušiktų! Bet norėjau ir pirmojo važiavimo savo laiką pagerinti! Na ką… Startukas ir finišukas visai užtruko neilgai. Sugaišau trasoj 32.53 s. Skaitau, kad OK. Beliko sulaukti visų kitų dalyvių važiavimų ir sužinot, kieno gi viršus. O Mantukas trečiąjį važiavimą irgi padarė geriausią savo laiką – 33.10 s.

Norėčiau mestelti fotkių, bet nei aš, nei Mantas nefotografavome, o tie visi nepažįstami fotografai beveik niekada pernelyg nefotkina mano Pežuko. Nieko jie nesupranta, ožiai! Bulkų prifotkina, bemsus, golfes, žopeliukus ir tipo jėga? Nu vat ir ne, Pežukas rečiau sutinkamas slalomuose, turėtų juos fotkinti! Aš čia nesu piktas, tik apsimetu.

Galų gale sulaukėm rezultatų! DAAAMN, man pritrūko 0.16 s iki 3 vietos!!! Kaip abydna, kad vėl reikia tenkintis 4 vieta – truputį jau nusibodo. Bet tai tik motyvas stengtis. Ir kai galų gale paimsiu 3 vietą (o aš manau, kad tai tikrai anksčiau ar vėliau nutiks), tai turbūt labai džiaugsiuos! Mantas, atsilikęs nuo manęs 0,73 s, liko 6 – tarp mūsų įsiterpė P. Kulionis (labai džiaugiausi, kad jį aplenkiau, nes anksčiau nė karto nebuvo pavykę). Karolis M., kurį irgi prieš slalomą norėjau aplenkti, pagriebė 2 vietą! Gaila, kad nesugalvojau pasiimt savo vasarinių padangų ir užsimaut ant priekio… Manau, kad tokiu būdu bent 0,16 s per abu važiavimus būčiau išlošęs ir džiaugčiaus trečia vieta (o gal net ir geresne). Dar išlieka ir žmogaus paklaida – laikus matavo su chronometru. Nu bet ką jau čia kabinėtis prie tokių smulkmenų, kas nutiko, tas nutiko…

Tiesa, po visko dar buvo galima pasivažinėt savo malonumui (ir pavėžinti vaikus). Pežukas ėjo per rankas ir šiknas kaip stoties prostitutė – ir Einimui, ir Dominykui daviau pralėkt. Dar važiavau su Einimo Civic 4gen. Blyn, įdomus jausmas, visai kitoks automobilis, nei mano Pežukas! Nieko gero su juo neparodžiau – 34 s (su sąlyga, kad pirmą kartą sėdėjau už jo vairo) – tokį patį laiką ir Einimas slalome padarė, tad dar OK. Dominykas buvo užtikrintas, kad su manuoju padarys 32 s. Toli gražu, nepavyko… Skundėsi vairo stiprintuvu. Jap, ir man jis trukdė – greitai sukiojant vairą, protarpiais nesuveikia ir vairas pasunkėja. Po slalomo jis net zvimbti pradėjo dėl įkaitimo! Oi, dar pamiršau paminėti, kad laisvo važiavimo metu man pavyko padaryti 30.9 s laiką!!! Štai taip nutinka, kai nebelieka baimės dėl kuoliukų!

All in all, nors slalomo konfigūracija buvo palankesnė AWD automobiliams, man vis vien buvo smagu! Džiugu, kad visas Audi (FWD, o ne AWD) aplenkiau!!!

Rezultatai: FWD klasės ir bendri.

Tarakonaz

Bėda po vieną nevaikšto! Part 3

Bėda po vieną nevaikšto! Part 1
Bėda po vieną nevaikšto! Part 2

Viskas klostėsi pakankamai gražiai. Automobilis gražiai važiavo, dalyvavau net studentų slalome Kaune prie Nemuno žiedo, kuriame baisiai susimoviau. Džiaugiausi automobiliu, jo trauka, valdomumu. Na, viskas buvo taip pat, kaip prieš indėklų prasukimą! O tada, pravažiavus beveik 800 km po variklio keitimo, pasigirdo keisti garsai kažkur, bet nežinia kur. Tai buvo spalio 18 d. Pasikviečiau Einimą, nutempė automobilį į garažiuką, daugmaž pasižiūrėjo, pasiklausė. Prieš tempiant galvojo, kad gali būt indėklai. Tipo pagal šią teoriją būtų taip, kad nupirkau variklį su prasuktais indėklais į kurį buvo supilta medaus ir po 800 km, kuriuos jau nuvariau, tiesiog išsiplovė ten viskas ir atsiskleidė. BET šitą teoriją atmetėm, nes garsas kiek kitoks ir + jis beveik baigiasi, kai įminta sankaba. Tad veikiausiai problema greičių dėžėj! Vat. Hipotezė: guoliai kokie nors šūdą mala. Nu irgi nieko gero, aišku, bet bent jau ne variklis. O kol kas važinėjau, nes vis vien tvarkyt reiks jau, o kažką blogiau padaryt sunku (ir gal nepadarysiu). Trauka, bėgių perjungimas OK. Vienintelis minusas – garsas. Jokių kitų pašalinių dalykų nėr. Su Einimo leidimu automobiliu važinėjau. Aišku, stengiaus kuo mažiau, kiek tik reikia. Ir po Gretos gimtadienio bevažiuojant namo, automobilis prarado trauką, krito greitis, į greičio pedalą nebereagavo ir teko stot į šalikelę. Pavyko dariedėt iki įvažiavimo į kiemą Viršuliškėse. Mindaugas padėjo man, atvažiavo ir nutempė iki garažiuko. Ten automobilis stovėjo kažkiek dienų, nes man visiškai nebuvo motyvacijos kažką ir bedaryt. Kažkaip buvo pasitarta su Mantu, šiaip pamąsčiau ir nusprendėm, kad dėžę nusiimsim patys. Taip norėjau sutaupyt pinigų (ir pavyko). Pasiskolinom garažą iš Matusevičiaus ir pradėjom darbus. Užtrukom visą dieną, kol viską atsukom, atjungėm, nuėmėm pavarų dėžę… Ir ką ten pamatėm? Nulūžo visi 6 smagratį prie alkūninio veleno prilaikantys varžtai! Būtent jie ir kėlė barškantį garsą. Varžtai buvo perveržti, o tai darė garažiukas. Automobilį palikom nakčiai prie garažo. Kapoto nepavyko uždaryt dėl to, kad reikėjo kažkaip gi variklį laikyt, nes be dėžės jis neiškabos. Ką radom grįžę? Bomžai kažkokie blyn nupjovė akumuliatoriaus klemus. Tai reikėjo laidus iš naujo pravedinėt. Blyn, papildomas išlaidos ir dar labai sunervino tai. Automobilis vėliau buvo nutemptas garažiukui, jie sutvarkė problemas su smagračiu. Tada vėl tempiau automobilį į kitą servisiuką pas elektrikus, kurie jau ten sutvarkė laidus ir signalizaciją. Užsivedžiau šiaip ne taip. Tik kartais starteris nereaguodavo. Jau pradėjau jausti, kad reikės ir su starteriu kažką daryt. Bet anksčiau nei starteris, numirė mano akumuliatorius. Nu blyn, tai ir akumą teko naują pirkti! Vėl išlaidos, jeckau kleckau. Pravažiavau 300 km, tai numirė ir starteris. Daaar išlaidų. 100 litukų išėjo neatsisveikinę. Bet tai buvo paskutinis dalykas, kuris sukėlė man problemų. Šiom dienom, kai lauke šalčiau nei -20 laipsnių, automobilis užsiveda net ir po 5 dienų stovėjimo. Reikia tikėtis, kad bėdų virtinė galų gale užsibaigė.

Šiandien man teko migruot tarp dviejų poliklinikų (vaikų ir suaugusių, kurios yra yra šalia viena kitos Karoliniškėse). Nuėjau į S, ten laukiau pusvalandį. Tada mane nusiuntė į V. Ten laukiau dar pusvalandį. Tada vėl grįžau į S, kur teko laukt tik 15 minučių. Ir tada vėl nuėjau į V polikliniką. Kažkaip taip ir praėjo dvi valandos. Ai tiesa, kiekvieną kartą, kai reikėdavo migruot, eidavau į rūbinę, imdavau paltą, apsirengdavau tam, kad nuėjęs į kitą polikliniką, jau toj rūbinėj nusiimčiau jį, vėl pakabinčiau ir taip toliau, ir panašiai. Kaip ir normalu, juk šalta lauke. Aha! Bet aš visai nepagalvojau, kad poliklinikos sujungtos tarpusavy! Tiesiog ilgas ilgas koridorius yra… Ot žioplys.

Dar atidaviau Gib’ui vienratį, kuris sandėliuke pratūnojo turbūt daugiau nei metus! Och, net nežinau, kaip čia taip nutiko. Laikas greit bėga, eina nafik.

Ir nuvažiavau į Peugeot klubo susitikimą. Oi gerai Agotos gryčioj pasisėdėjom. Pasirodo, ten gamina didžiausius Vilniuje cepelinus. Ir išties, užsisakius vieną (kainuoja 8,9 lt berods) galima sočiai pavalgyti (ir skaniai). Viena klubietė, kuri šturmanauja ralyje, labai daug papasakojo apie vidinį ralio gyvenimą. Vieno iš dalyvių Subaru Impreza koviniu rėžimu suvalgo 80l benzino 100km! O norint šturmanauti, šturmanas turi sumokėti apie 5000 litų už vieną etapą!!! Nemoka tik tais atvejais, jei šturmanauja giminės ir panašiai ar šiaip labai pasiseka prasisukt ir tampi labai geras ir norimas šturmanas. Bet 5000 litų… Nu tai man smegenis neišnešė. Negana to, kad šturmanavimas yra juk darbas, tai dar turi sumokėt pinigų, kad leistų dirbti! Ai nu dar pasakojo, kad kai kurie kitokias sąlygas nustato – 1500 litų ir per pusę kuras. Lyg ir normalesnės sąlygos. BET čia sąlygos nesibaigia – sudaužius automobilį, taip pat remonto kaina dalinama per pusę. Vienžo, košmaras.

Tarakonaz

Ar tai barjeras, ar tai kas

Žinot, kartais užvaldo TOKS jausmas. Net nežinau kaip šį jausmą galima įvardinti. Tarsi tai kažkoks noras pasiekti barjerą. Bet tas barjeras nu nėra kaip barjeras, tai greičiau noras em… pastatyti tą “barjerą” toliau ir jo siekti, bet neįveikti. Nes mano vadinamas barjeras šiuo atveju nėra kam nors trukdanti kliūtis or smth. Velniava, tiek daug kartų pavartojau šį žodį, kad jis pradeda prarast prasmę. Bet kol dar nepamečiau savo pagrindinės minties gijos, reikia pabandyt ją išreikšti kuo suprantamiau, bet ir tiksliau. Tas jausmas, tas noras… na, jis ateina prieš pat pat pat lūžio tašką, kai kažką reikšmingo padarai. Tas jausmas, jis… gal net galima pavartot žodį “palaima”. Ir tipo jautiesi lyg iš visų pusių ir ypatingai virš galvos tave nušviečia saulės spinduliai. Taip, tai yra palaima, kind of. You feel special. Tu jauti, kad nusipelnei to nuoširdžiai. Ir svarbu, kad ir aplinkiniai pastebėtų ir suprastų kokio masto dalykas tai yra. Net akimirkos pagarbos ir pripažinimo reiktų. O tada šilta ir gera viduj, nesinori, kad ši akimirka pasibaigtų. Bet tai niekada netrunka ilgai.

Tad aš noriu šito jausmo. Ta rutina, apskritai visos pareigos, įsipareigojimai… Jie taip atsibodę, taip norisi naujo, nepatirto iššūkio, bet pasirinkimo ir ryžto  nėra. Ir ką daryt? Norėčiau, kad tai nebūtų retorinis klausimas, bet kadangi atsakymo į šį klausimą nėra, jam lemta būt retoriniu.

Dar dažnai galvoju ar elgiuosi tinkamai. Kalbu apie santykius su šeima, draugais, kolegomis, bendradarbiais ir kitais socialiniais ryšiais. Ar bendravimo pobūdis geras? Tiksliau, ar mano bendravimo sugebėjimai tinkami? Nu tipo žinau biškutį žmonių, kuriems nepatinku ir veikiausiai nepatinka mano bendravimo manieros. Bet jeigu tokių žmonių dauguma, tiesiog ne visi pasako, jie susitaiko ir panašiai? Aš gal nemoku su žmonėmis bendraut, visiškai. Taip pat neramina ir veiksmai vienų ar kitų atžvilgiu, ne tik pats bendravimas. Galų gale pasirinkimai ir sprendimai. Ar jie tinkami? Ar jie greičiau kvaili, neapgalvoti, neracionalūs?

Kodėl žmonės taip greit paleidžia kitus? Čia jau ne apie save kalbėsiu, bet apie žmogų, kuris ne kartą buvo linksniuojamas. Kaip galima apsimesti, kad nieko nebuvo? Kaip pamiršti visas  geras emocijas, išgyvenimus ir leisti jas pakeisti viena ar keliomis blogomis (net jei jos labai blogos). Praeities bet kuriuo atveju neištrinsi, tad kam kelti įtampą sau ir kitiems ir bandyti tai pamiršti. Reikia neleisti blogiems dalykams užgožti gerų. Jei tik nori būt laimingas gyvenime. Jei nenori, čia jau kitas klausimas.

Ir kodėl aš staiga prarandu susidomėjimą mergina? Negi aš tikrai esu iš tų apkalbamų vyrų, kuriems smagu pasiekt ir užkariaut, o kai tai pavyksta, motyvacija ir VISKAS dingsta ir belieka ieškot naujos aukos? O dar baisiau, kai auka pasiekiama lengvai – tada dar greičiau išgaruoja noras ir visi kiti fiziniai bei emociniai troškimai. Nu negi tai tikrai tiesa, kad į merginas žiūriu kaip em… į misijas ir achievementus? Negi mano “to do list” taip atrodytų…

Tiek daug klausimų man šiąnakt kyla.

Tarakonaz

Lietuvos vairuotojai – geriausi

Nors aš dar jaunas ir nepatyręs, bet turiu sukaupęs tiek daug pykčio ir nepasitenkinimo Lietuvos vairuotojais kaip žilstelėjęs senelis, kuris rėksmingais plakatais prie valdžios institucijų prašo padidinti pensiją, kad galėtų nupirkti anūkams saldainių, kurių jie seniai nebevalgo. Ir nežinau kur reikia viską išliet, kad bent dalis žmonių tai išgirstų, o išgirdę gal net ir susiprotėtų! Todėl aš rašau čia. Vairuoju neseniai, neturiu daug patirties, bet stengiuos ne tik žinoti, bet ir kuo geriau išmanyti kelių eismo, mandagaus elgesio kelyje taisykles. Jaučiu tarsi “kaifą” ir azartą tai darydamas. Gerai, aš neslėpsiu, kad kartais manyje tūnantis jaunuolis paguldo tachometro rodyklę iki raudonos padalos pajudant nuo šviesoforo, tačiau didžiąją dalį šios energijos palieku slalomo varžybose. Visą kitą laiką – aš paprastas ir ramus vairuotojas. Ir kuo gi aš piktinuosi? Mumis. Lietuviais, kuriems rūpi krepšinis ir alus, merginos ir vokiški automobiliai, bet kuriems visiškai nusispjauti ant pagarbos kitiems senų automobilių užkištose duobėtose gatvėse. Mes, nuostabi tauta, mes važiuojam per geltoną, lendam į sankryžos vidurį nepaisydami to, kad ten ir taip jau ji užkišta kitais Audi ir BMW automobiliais, taip pat dažniausiai nesivarginam sustoti prie pėsčiųjų perėjų, nes tai padaryti yra be galo sunku, o pėstysis peršlapęs nuo lietaus ir be skėčio gali ir dar palaukti. O pačius geriausius gabumus mes atskleidžiame žiedinėse sankryžose. Oi, kaip mes, lietuviai, jas mėgstame! Juk taip smagu užkišti savo vokiško automobilio galą kitiems, važiuoti pirma juosta visą ratą, kai to daryti ženklai neleidžia, o labiausiai savimi didžiuojamės, kai įvažiuodami į žiedą mes sąžiningai ir mandagiai rodome posūkį į kairę (nors to daryti nereikia). Po tokių pasivažinėjimų mieste piko metu, norisi pailsėti prie televizoriaus pasidarius skanią karštą vakarienę, tad prieš grįžtant namo, visi nuvažiuojame į Maximą. Ir tada prieš akis prabėga visas gyvenimas, nes avarinių situacijų skaičius parduotuvių aikštelėse turbūt didžiausias. Tautiečiai išpūstomis akimis vienas į kitą spokso, lemendami žodžius “taigi aš važiavau tiesiai”, nes šis argumentas užmuša dešinės rankos taisyklę. Tokie argumentai užmuša ir mane, mano kantrybę. Bet savo aiškinimais vairuotojams nieko įrodyti nepavyksta, viskas visada baigiasi taip pat – nuovargiu ir atodūsiu galų gale sudribus į sofą. Tad labai viliuosi, kad į visas mintis bus atkreiptas dėmesys ir vairavimas Lietuvos keliuose nekels tiek daug vargo ir streso…

Tarakonaz

Neįprasta naktelė

Naktis iš sausio 5 į sausio 6. Nuėjau miegot tarp 18:00 ir 19:00 – truputį ankstokai, ne? Atsibudau 1h ir į diktofoną pasipasakojau pirmą sapną, kad ryte nepamirščiau. Vėl smigau iki 7:00. Antrąjį sapną taip pat įsirašiau į diktofoną. Nors ir be diktofono pavyko atsiminti!

1. Turėjau vykti į kažkokią kelionę su Pežuku. Žinau, kad tai buvo baisiai tolima, didelio masto kelionė, bet kur tiksliai, tai nepasakysiu. Galbūt po Europą! Bet prieš keliaujant turėjau dar vieną dieną darbe atbūti. Pasiėmiau ir brolį, kad nereiktų vien dėl jo važiuot atgal į miestą, nes ir jis su manimi keliaus į tą keliooonę. O pasirodo, bendradarbiai, sumąstė mane išlydėti. Kažką padainavo ar tai palinkėjo, nežinau. O tada pasakė, kad įvažiuočiau su Pežuku į vidų. Sukrovė jie man ant stogo stiklus lenktus vitrinoms, kuriuos aš darbe profiliuoju dažnai, apvyniojo viską automobilį ir stiklus pakavimo pleve ir ant jos viršaus pavarė su dažais. Nupiešė kitokį automobilį! Geltoną dar. Nu bet įsėsti kadangi nepavyko, o ir nenorėjau aš taip keliaut baisiai (su pusantro metro aukščio kroviniu ant stogo ir dar tokiu trapiu), tai pradėjau su peiliu tą plevelę pjaustyt. Atėjo bosas, sako “nu bet stiklus juk vis vien nuveši kam nors į užsienį”. Ir ką jam atsakyt? Nu reikėjo sutikt. Bet jau akimirksniu sugalvojau, kad reiks kur nors išmesti. Bet stiklus su nupjaustytos plevelės liekanomis pririšau dar prie automobilio, kad šiaip ne taip laikytųsi. Tada man pasakė įvažiuot į liftą (turim mes ten tokį didelį, Pežukas laisvai tilptų). Įvažiavau (stiklai nuo stogo staiga kažkur dingo jau), užkėlė mane į antrą aukštą, išlaipino ir pasakė, kad viskas bus OK. Tada išėjau ant kažkokios pakylos kalbėt su bosu ir dar viena darbuotoja iš ofiso (ji man realiai vienintelė graži ten dirbanti moteris). O mano brolis stovėjo šalia. Kol toji gražioji darbuotoja kažką kalbėjo, linkėjo man, brolis maivėsi mėgdžiodamas tą gražuolę. Aš jį kažkaip griežtai subariau, aprėkiau ir jis nuėjo į lauką nukabinęs nosį. O darbuotoja ryškiai man pelnė palankumą už tokį “žygdarbį”. Neva nepastebėta atsistojo arčiau manęs ir bešnekant uždėjo savo ranką man ant užpakalio. Ir lyg niekur nieko, tipo nesimato, kalbėjo toliau. Bendradarbiai pradėjo švilpaut, stūgaut pamatę kaip mes stovim, bet nekreipiau dėmesio (juk nenorėjau aš tos rankos nubaidyt, kuri dar ir spustelėti pradėjo). O tada nuo konvejerio nuriedėjo mano Pežukas. Taip ir nesupratau, ką jam padarė. Sakė, kad nuplovė, pakeitė tepalus ir filtrus, bet automobilis atrodė toks pat apdulkėjęs, jei ne dar labiau. Pasakė, kad užvesčiau. Nu tai tą ir padariau. Oi, kaip gražiai dirbo variklis – malonumas ausiai! Nei stuksi, nei kala ten kas. Išlipau toliau pakalbėt su bosu. O va tada pajutau tą kvapą. Atsisukau – dega pežukas!!! Aš greit gesint, bet neišeina, jau kiti skuba vandenį nešt, o aš įsėdau į vidų Pežuko užgesint, kad vandeniu neužpilčiau ten kokių nors žvakių. Jau tik noriu sukt raktelį, o čia lyg iš po žemių išdygo Kasiulynas blyn ir sako “negesink, atmintis varikliui išliks ir po to teks jį išmest”. Pažiūrėjau, nesupratau, kokia dar atmintis čia yr ir užgesinau. Anas kad pradėjo keiktis, durniumi vadint… O man tai visiškai nerūpėjo, nes Pežukas tai vis dar degė. Vandenį tik neša, jau kad neša. Uch, pavyko visą liepsną suvaldyt ir tik gal keliose vietose dūmelis rūko. Tada kol kalbėjau su bosu vėl (daug kažkaip sapne su juo kalbėjau, tik neįsivaizduoju visiškai apie ką), atėjo bendradarbis ir panašiai kaip tą moteris iš ofiso, uždėjo man ranką ant užpakalio. Suprask, čia bajeris toks. Kiti bendradarbiai pro kambariuko langą (realiai tokio kambariuko nėr) jau žvengia, dar labiau švilpia. Bet ir šitos rankos netraukiau, nenorėjau taip lengvai pasiduot jų bajeriui. Tada mes išėjom su broliu į lauką Pežuko link (kažkokiu būdu jis jau buvo ten nuvarytas). Beeidami pamatėme keistą Audi, tikriausiai ruoštą sportui. Nes padangos buvo slikai, bet jos buvo neužmontuotos, o užlydytos. Ta prasme, į jas nereikia pūsti oro, jos pilnavidurės, daug gumos. O ratlankis irgi lygus (toji dalis, kuri nesimato užmontavus padangą). Kad ir koks įdomus eksponatas tai buvo, nuėjom toliau. Tada užsivedžiau Pežuką (nors ir apdegusį) ir su broliu išvažiavau išpiešdamas dar vieną saulutę (kad ir kaip tai pavyko padaryt).

2. Vėl buvau darbe. Nebuvo detalių, dėl ko nebuvo ir ką veikt. Stovėjom, kalbėjom visi. Bet kažkas perspėjo, kad ateina šefai. Vienas bendradarbis pasislėpė už spintelių, kur smulkesnes detales dedam, o aš užlindau tarp kartoninių dėžių. Net ant viršaus užsimečiau. Bet pro plyšį mačiau bendradarbį, kuris prie spintelių buvo. Bet tai jau buvo ne bendradarbis, o Miciukas! Juokėsi jis iš manęs, man ir pačiam juokinga buvo. Šefai pradėjo eiti manęs link, kaip supratau. Jau net girdėjau balsus. Ir jie jau visi šalia manęs stovėjo, mažiau nei už metro. Pagalvojau, kad jei jie mane pastebės taip besislepiantį, tai nu tikrai išmes iš darbo. Žiauriai peršikau. O tada staigiai veiksmas peršoko į senus mano namus Viršuliškėse. Buvau mamos kambary ir Robertas (labai senas draugas) pasakojo man apie tai, kaip pasaulyje visi žudosi vardan išlikimo vieninteliais žemėj! Prigąsdino, kad ypatingai stiprūs ir negailestingi yra dvyniai kaimynai (Ramūnas ir Šarūnas). Ir su tais žodžiais į mano duris stipriai kažkas pradėjo belsti. Pažiūrėjau pro akutę. Taip, tai JIE. Robertas bandė išsigelbėt šokdamas pro langą ant beržo (jis augo iki pat 8 aukšto), bet jo nepasiekė ir šlioptelėjo pilvu žemyn ant žemės. Tada aš pradėjau treniruotis (kaip Rocky filmuose, kur daužo visokias mėsas ir panašiai). Buvau pasiryžęs stot į lemtingą kovą prieš juos abu. Tada kažkaip išlindau į laiptinę (toks jausmas, kad jie ten gyveno). Jie įbėgo į mano kambarį, tiksliau vienas jų. Mes sustojom prieš vienas kitą. Ir tada pradėjom juokingai strakaliot, tai visiškai nebuvo panašu į muštynes, veikiau cirkas. Absurdiškas.

Tarakonaz

RHCP, Project 365+1

Ar dar yra turinčių bilietą? Blyn, šiaip į koncertus nevaikštau, nes visada laukdavau, kol atvažiuos tokia grupė, į kurios koncertą nenueiti būtų nuodėmė. Tai va ir ji atvažiuoja!!! Laukiu nesulaukiu koncerto. Gaila tik, kad Kaune.

O šiaip, aš mėgstu naujuosius metus labai todėl, kad sausio 1 d. tinka pradėti kam nors. Pavyzdžiui aš sugalvojau, kad visai noriu užsiimti labai banaliu ir gal net atsibodusiu “project 365”. Tai toks projektukas, kai kasdien padaroma bent po vieną nuotrauką. Visas nuotraukas bandysiu iškart uploadinti į specialiai tam sukurtą Picasa albumą, išskyrus tuos atvejus, kai būsiu ne Lietuvoj arba internetas telefone bus nepasiekiamas (tada uploadinčiau biškį vėliau). Baisu dėl to, kad pamiršiu nufotografuoti arba, kad bus išsikrovęs telefonas. Vadinasi, reiks stengtis, kad taip neįvyktų. Taip pat dar šūdas tai, kad telefono kameros kokybė baisiai prasta, tad nuotraukas turbūt teks daryti tik šviesiu paros metu (arba esant geram apšvietimui). Nu bet kaip nors išsisuksiu, manau.

Tarakonaz

Bėda po vieną nevaikšto! Part 2

Bėda po vieną nevaikšto! Part 1

Ir štai automobilis nuo pat liepos 10 d. stovėjo mano kieme po stogu, rinko dulkes, šiukšles ir užėmė parkavimo vietą. Kartais prasukdavau pro šalį pasižiūrėt ar visos dalys vietoj, ar niekas neapgadinta, ar Pežukas išvis dar ten stovi… Atsisėsdavau, suimdavau rankomis vairą, nusišypsodavau ir po to nuliūdęs nueidavau. Galvojau, ką daryt. Atrodo, vieną dieną būdavau pasiryžęs tvarkyti automobilį, kad ir kiek bekainuotų, o štai kitą dieną galvodavau apie jo pardavimą (nors ir gaučiau tik centų centus už jį). Nugalėjo gėris! Gėris, jei ką, nėra automobilio pardavimas.

Rugsėjo antroj pusėj jau pradėjau rimčiau kažką daryti. Ieškojau meistriukų, jiems skambinėjau ir pavyko rasti netoli namų esantį garažiuką, kuris taip ir vadinasi – “garažiukas”. Kadangi kainos mane tenkino, vieta patogi, o ir buvo patikinta, kad dirba kokybiškai (nors ir pradedantieji), susitariau su jais dėl automobilio taisymo. Taip pat sutariau su jais, kad padės ir variklį surast, galės važiuoti kartu jo apžiūrėti. Kol kas viskas pakankamai gražiai klostosi.

Pasidomėjau ir sužinojau, kad variklis tinka nuo 306 Pežuko. Nors realiai jis silpnesnis, bet tai tik dėl įpurškimo sistemos. Bet galva, blokas – identiški. Pritvirtinus mano senąjį įpurškimą, turėčiau turėt lygiai tą pačią galią, kokia ir buvo (didesnę arba mažesnę priklausomai nuo seno ir naujo variklių būklės). Tad nevargau ieškodamas variklio būtent nuo Rallye (turbūt taip ir nebūčiau radęs) ir iškart ieškojau būtent iš Peugeot 306. Aišku, norėjau 16v versijos iš 106 GTI, bet po indėklų prasukimo iki rugsėjo vidurio taip ir neradau. Pradėjom važinėt pagal skelbimus. Buvo gal 4 ar 5 variantai. Pradėjau važinėt nuo brangesnių variantų (kažkaip galvojau, kad taip didesnė tikimybė surasti gerą variklį). Buvom ir Salininkuose, ir už Naujosios Vilnios, o galiausiai variklį suradom prie Olandų žiedo Vilniuj! Ir nusipirkau pigiausią!!! Vos 250 litų palikau. Prieš tai žiūrėti buvo parduodami ir už 300, ir už 400, bet net primityviai “matuojant” kompresiją, pastebėta, kad visi jie apyšūdiniai (viename variklyje stumokliai išvis neprasisuko, užkepę buvo), o paskutiniame, kurį ir nupirkau, kompresija buvo daugmaž visuose cilindruose vienoda ir pakankamai gera.

Kitą dieną pasiėmęs Mazdą nukeliavau į InterCars nusipirkti krūvos gėrio! Ant tepalų netaupiau, ant kitų dalykėlių irgi. Juk būtų apmaudu, jei vėl kas nutiktų varikliui dėl tepalų kokybės stokos. Dar Dominykas nuolaidą suveikė jiems, tad kažkiek litų net ir sutaupiau (neskaitant to, kad nemažai ir išleidau). Aišku, viso to net neužteko, pastoviai gi atsiranda nenumatytų pirkinių. Tad iš viso pirkau 5l tepalų, 6l antifrizo, oro ir tepalų filtrus, vožtuvų dangtelio ir karterio tarpines, paskirstymo diržą, alkūninio veleno riebokšlį, vandens pompą… Anokia čia paslaptis, tad galiu parašyt, kad vien už šitą išvardintą gerį palikau 365 litus! O kur dar draudimas metams ir darbų kaina… Nu vienžo, išlaidos normaaalios (baisu net įsivaizduoti, kiek pinigų išleidžia rimtesnių automobilių savininkai).

Ir štai spalio 3 d. prasidėjo Pežuko ardymas. Kaip supratau iš kalbų, nelabai jiems tai patiko, kai kurie sprendimai gaminant automobilį buvo pasirinkti sudėtingesni, nei pvz Honda ar Subaru automobiliuose – motoristas su jais pagrinde buvo susidūręs, tad turbūt mažiau įprasti konstrukciniai sprendimai ir patirties stoka lėmė tokią nuomonę. Bet nieko nėra neįmanomo. Spalio 4 d. variklis jau buvo išimtas ir buvo galima pažiūrėti į tuščią skylę po kapotu! Nieko ten gražaus, che. Biškį pafotkinau, pafilmavau. Jau buvo matyti finalas! Ir neužilgo, buvo įkėlinėjamas variklis – pafilmavau, žinoma. Vienu momentu teko kamerą dėt į šalį ir padėt jiems tai daryti – dviese nelabai susitvarkė tokiais primityviais metodais (kaip kad patys apibūdino). Variklis IN. Dar visi pajunginėjimai užtruko kelias dienas, bet štai štai štai, jau spalio 7 d. buvo galima išgirsti pirmuosius gyvybės garsus! Kad neatrodyčiau juokingai absurdiškai apgailėtinas, tai turbūt nelyginsiu šio garso su naujagimio verksmu. Juo labiau, kad garsas veikiau primena dyzelio klaksėjimą. Bet man asmeniškai nerimą kėlė DŪMAI. Jų buvo daug kur – tiek iš duslintuvo, tiek iš pačio variklio skyriaus. Aišku, mane nuramino, kad iš po kapoto dūmai rūksta dėl to, kad ant išmetimo kolektoriaus biškį yra tepalų (dėl purvinų tepaluotų rankų ir prisilietimų), o iš duslintuvo – kondensatas (kuris rūksta iki šiol, bet tai nieko baisaus, nes dūmuose nėra pašalinių medžiagų). Nevermind. Viskas sėkmingai pasijungė, išvažiavau pavažinėti vėlai vėlai vakare. Toooks geras jausmas, taip buvau išsiilgęs malonumo vairuoti (su Mazda ne taip smagu).

Spalio 8 d. nuvariau mašiną nuplauti į Švaros Brolius, o kitą dieną sudalyvavau slalome! Paėmiau 4 vietą. Ech, tas geras jausmas… Atrodo, kad visos problemos kaip ir išsisprendė ir belieka džiaugtis Pežuku, beeet, kaip jau skelbia įrašo pavadinimas, taip paprastai neišsisuksiu su tuo… Bet kadangi šis įrašas ir taip jau perpildytas tekstu, video ir nuotraukomis, apie tolesnes problemas – vėliau.

Bėda po vieną nevaikšto! Part 3

« Naujesni įrašai - Senesni įrašai »