Žalio Tarakono blogas

Balta, 8 valanda ryto. Nukasamas sniegas kiemo krašte, galandami peiliai ir mąstomą apie būsimus veiksmus. Kartais suloja šuo, kuris šokinėja iš laimės kiekvieną kartą, kai ateini jo paglostyt. Prie tvarto rikiavosi žmonės. Paskutinė susikaupimo akimirka prieš sąmokslą… Atodūsis ir štai du iš penkių žengia tvartan. Silpnas triukšmas, bet rami atmosfera išlieka. Ore matyti iškvepiami garai, ten toliau iš Passato iškraunami maisto produktai gyventojams. Šalia kojos tirta senas paliegęs kaimyno šunelis kreivu žandikauliu su išsikišusiu liežuviu. Trijų sąmokslininkų žvilgsniai nesusitinka, žiūri kažkur į tolį ir laukia. Nervingas trypčiojimas priverčia čežėti sniegą po kojomis. Tvarto durys prasidaro, gyvulys paraginamas eiti. Ant kojų matyti pririštos virvės. Tačiau kiaulė dar nejaučia jai gręsiančio pavojaus, ji eina lyg diena būtų niekuo neypatinga. Staiga be įspėjimo pakertamos kojos, gyvulys parkrenta ant šono ir žviegimas jai jau nebepadeda. 5 vyrai nesunkiai laiko prispaudę prie žemės 250 kg. Dūris peiliu – žviegimas iš proto varantis, prikeliantis numirėlius iš kapų. Tamsiai bordinis kraujas iš širdies teka ant sniego ir kyla garas. Kaip ilgai ta kiaulė nepasiduoda, muistosi, spardosi. Galiausiai ji aprimsta, parverčiama ant pilvo ir paliekama dar pakraujuot. Kaimynai sąmokslininkai nueina trobon išlenkti po šimtą. Lieku vienas aš prie jau nebegyvo gyvulio. Praradau kiaulės pjovimo nekaltybę. Egzistencinio tipo klausimai neaplankė galvos, pasišlykštėjimas neprapliupo pro burną ir jokių emocijų žiaurus nužudymas nesukėlė. Vegetaru netapsiu. Kiaulė pradedama apdoroti. Griebiu peilį į rankas ir skutu apsvilintus plaukus. Nusprendžiu, kad man būtų daug smagiau ją svilinti, nei su tuo peiliu žaist. Apsikeičiam. Šilta žaidžiant su ta ugnimi – gerai. Skanus mėsos kvapas. Besvilinant šoną pro vartus įrieda vargšas mažas Renault Twingo – pusseserė atvyko. Atmosfera truputį šventiška – kiaulės pjovimas kažkuo ypatingas. Po geros valandos ar net daugiau, kiaulė jau visa juoda. Sekanti procedūra – jos plovimas ir apipjovimas. Sugūža visi pagalbininkai – 7 šiltais drabužiais apsimuturiavę žmonės sukinėjasi aplink su peiliais ir šlapiais skudurais. Švari, graži, beveik balta oda ir peiliams atsiranda naujo darbo. Kiaulės pjovimo naujokas nedrąsiai bando pjaut užpakalinė koją ir ieško sąnario. Įpjaunu odą, kelis audinius – pataikiau. Nesunkiai nusuku tą koją ir ji jau mano rankose, atskirai nuo kūno. Šypsena veide – širdy atgimsta mažas mažas vidinis sadistas. Priekinei kojai bandoma tokia pati operacija. Ech, centimetro poros centimetrų paklaida, bet nieko tokio. Toliau naujokas lieka tik stebėtoju. Nupjaunama galva ir kraujo klanas pasirodo ant jau nebebalto sniego. Dar keli rėžiai šen bei ten ir po kokių 3 valandų kieme nieko nebelieka. Ore sklando išlikusios emocijos ir ryškiausi atsiminimai – siaubingas žarnų kvapas, šonkaulių gražumas, išlindusios iš sniego galvos vaizdas ir apie egzekuciją bylojantis kruvinas sniegas. Tada nešioju į virtuvę kibirą po kibiro vandens – plaunamos žarnos – kvapas vimdantis – kaip gerai, kad man nereikia to daryti. Pusseserė pjausto maistą puotai, o aš tą maistą metu į keptuvę. Keista, kad tas kepamas maistas ryte dar vaikščiojo, kvėpavo ir gal net kažką mąstė. Skanu. Geri įspūdžiai iš šios kruvinos dienos. P.S. šiandien taip pat pirmą kartą gėriau viskį, kuris man skanus!

Ryt egzaminas. Aš laikausi savų tradicijų (kad ir kaip nenorėčiau) ir pagrindinę, didžiausią dalį medžiagos aš valgau paskutinę naktį prieš egzaminą. Džiugu, kad ne aš vienas toks. Ką čia ne vienas… Tokių krūva. Ir nors skaudžia patirtimi jau esu pastebėjęs, kad miego stoka prie gero nepriveda laikant egzaminą, tačiau įpročių niekaip neina pakeist. Nors aš tikrai dažnai sau kartoju “na šįkart tai reikia pradėt mokytis anksčiau” ir tuo net kartais tikiu. Bet ta diena kaip neateina, taip neateina. Bet aš tikiu, man kada nors (pasak moterų ir kai kurių moteriškų vyrų, ši frazė išties reiškia “niekada”) tai pavyks ir paskutinę naktį aš tikrai miegosiu saldžiu miegu be jokio nerimo. O kol taip nenutiko, papasakosiu savus ypatumus tokio vėlyvo mokymosi.

Visada, kai skaitau iš lapų, patogiai įsitaisau lovoje. Būtinai turi būt šilta ir patogu. Kartais net skaitau ne atsisėdęs, o atsigulęs ant šono – tuomet lapus laikau irgi šonu ir net pasidedu juos taip, kad jie laikytųsi patys arba reiktų labai nedaug pastangų. Kaip jau pastebėjau tūkstantį kartų, tai nėra gerai, nes taip labai lengva užmigt. Juokingiausia, kad nors dažnai teko užmigt, tai vis vien nekeičiu skaitymo pozos – ji juk tokia velniškai patogi. Dar dažnai būna, kad snūduriuojant pradedu jaust kaip tie lapai slysta iš rankos, jei juos laikau. Tada juos tvirčiau suimu, prasimerkiu plačiai kaip šikantis katinas ir neva skaitau toliau. Po poros eilučių situacija kartojasi. Nebesuskaičiuosiu, kiek kartų įvairiausi lapai krito ant grindų. Į parketą triukšmingai trenkėsi ir affective disorderiai, ir Locko citatos, ir biheiviorizmai, kognityvai su Freudais, Watsonais, Hullais (kaip aš jo nemėgstu po šiandienos) iš paskos. Bet užvis smagiausiai krito Pctės (reikia kažkaip koduot, kad dėstytoja per gūglą nesurastų) koliui skirti konspektai.

Taip pat viena iš įdomių ir mokymąsi žlugdančių ypatybių yra kai aš nusprendžiu, kad galiu sau leist 10 minučių pailsint akis ir pasnaust. Viskas prasideda nuo to, kad aš vieną kartą beskaitant užsimerkiu ne akimirkai, o kokiai sekundei. Tada seka mintis “o, kaip buvo gera užsimerkt” ir galiausiai prieinu tą momentą, kai nusistatau žadintuvą, kad po tų 10 minučių mane pažadintų. Dažniausiai tai baigiasi tuo, kad išjungiu žadintuvą ir snaudžiu toliau. Todėl aš tipo gudrus, nusistatau žadintuvus kas 5 minutes. Bet mano kitas “aš” dar gudresnis – kai atsibosta juos atjunginėt, telefone pasirenku, kad ištrintų visus priminimus ir nebežadintų. Tai būna lemiamas smūgis. Toliau pasiruošimas atsiskaitymui priklauso nuo to, kelintą valandą aš nubusiu. Jei nubundu po poros valandų, tai būna labai gerai – jaučiuos gerokai pailsėjęs. Būtent šis variantas nutinka dažniausiai. Tačiau jau kelis kartus buvo, kad nubudau po 5 valandų… Tai apie 7 ar 8 valandą!!! O tada tai būna strioko. Vieną kartą ėjau taip ir nepaskaitęs iki galo – visa laimė, kad laimė nusišypsojo ir nekliuvo klausimai, kurių buvau neskaitę. Bet kiekvieną kartą prieš nusnaudžiant dešimčiai minučių, aš esu įsitikinęs, kad jau šį kartą, tai tikrai baigsis dešimties minučių pamiegojimu. Jei tai pavyksta, tai kas pusvalandį susiorganizuoju tokius pamiegojimus, kol galiausiai viskas baigiasi taip, kaip jau aprašiau – nubudimu paryčiais.

Šiandien nutariau taip nedaryt. Neisiu miegot/snaust, kol visko neišmoksiu. Taip pat šiandien neįsitaisiau patogiau. Kadangi skauda nugarą (man visgi ne inkstų uždegimas, kaip galvojau, o veikiausiai nugaros nervų šaknelių uždegimas – bet dar eisiu pirmadienį darytis tyrimų), tai man niekaip nėr patogu. Apsivyniojęs ją tokiu vilnoniu užtiesalu, kuris nepatogus – labai gerai, mokymosi atžvilgiu. Facebookas, automobilių forumai labai gerai prablaško per pertraukėles. Va šįkart manoji pertrauka – blogas ir šis įrašas. Tiesa, buvau susiplanavęs viską išmokt iki 1h ir man gerai sekėsi, kol nepradėjau viena akimi žiūrėt filmo “Klik arba gyvenimas pagreitintai” per LNK. Tada mano planas nutolo iki 2h. Galų gale kai liko visai nedaug, man į galvą pradėjo eit mintys “tai nedaug liko, čia greit pabaigsiu” ir tada pradėjau vaikščiot po automobilių forumus ir ieškot kokie tinkamiausi amortizatoriai būtų manajam kibirui ir kaip jį nusidropinti; taip pat atsinaujinau kelias programas – nauja iTunes versija labai įdomiai atrodo – man nepatinka naujoji piktograma, vat.

Todėl štai aš čia, kai jau beveik 3:20, o man dar liko ketvirtadalis medžiagos. Bet va dabar tai jau einu mokytis toliau. O, mano mama dar nemiega – įdomu kokiam egzaminui ruošias ji…

Buvau įsikūnijęs į beždžionėlė. Tokią rudą, “standartinę”. Ir aš neva turėjau supergalių – galėjau velniškai greit bėgio ir karstytis po visur. Po kažkokios radioaktyvios nelaimės tokiu tapau. Ir mane gaudė du vyrai. Kažkokiems tyrimams manęs reikėjo. Buvau Justiniškėse, prie Maximos mažos, kuri prie Rygos stotelės. Stvėrė mane už kaklo vienas iš tų vyriokų – jis irgi buvo mutantas – išsiskyrė raumenimis – tikras kulturistas. Bet šiaip ne taip pasprukau. Tada bėgau Norfos link. Jie iš paskos aišku. O tada pradėjo šaudyt!!! O aš pradėjau karstytis fone esančiais namais taip, lyg jie būtų čia pat, kaip 2D. Sproginėjo namai, liepsnojo, bet manęs nepagavo – pabėgau. Tada atsidūriau kažkokioj parduotuvėj. Apsirenkiau tokią “detektyvo” skrybelę ir smėlio spalvos paltą su aukšta apykakle ir neva slepiaus. Eilėj už manęs stovėjo vaikystės draugas Ramūnas. Tie vyriokai įėjo į parduotuvę, pradėjo dairytis. Tada Ramūnas prabilo “o, čia tu, Edgarai, koks pasikeitęs” ir vyriokai aišku mane pamatė. Vėl bėgau kiek kojos neša. Bėgau per skalbimo mašinų krūvą į kažkokį tunelį…

1. Ėjau kažkokiu paplūdimiu. Tiksliau, paplūdimiu, kuris tuo pačiu buvo stovėjimo aikštelė Akropolio prekybcentrio lankytojams. Mano po dešine buvo pats Akropolis, o po kaire – jūra. Ėjau pro suoliukus, stulpus. Ir staiga pakilo bangos. Velniškai didelės jos buvo. Ir pakilo gerus 20 metrų į viršų, užliejo mane ir visus kitus vaikštinėtojus. Vandens srovė nešė mus tolyn ir subėgo į Akropolį… Visi žmonės išgriūvo didelėj salėj ir vanduo lyg ir nusėdo – jo buvo iki kelių. Visi pradėjo ieškot draugų, žmonių su kuriais buvai. Šūkavo vardus… Ir kai išgirsdavau “Edgarai”, į tą žmogų kaip kokiame kompiuteriniame žaidime parodydavo didelė rodyklė (kokių 5 metrų ilgio ir 2 metrų pločio). Ir aš vis dairydavaus kas po tom rodyklėm slepias, bet nebuvo to žmogaus, kurio ieškojau aš. Ir staiga įėjo mergina, pašaukė “Edgarai” ir tai buvo ji – Renata. Apsidžiaugiau! Bet kas gi nutikę jos plaukams??? Ji buvo susipynusi daugybę smulkių kasyčių per visą galvą. Ir lyg to dar būtų negana, kiekvienos kaselės viena iš trijų plaukų juostelių, buvo geltonas vilnonis siūlas. Jos visa galva atrodė velniškai įdomiai, keistai, bet visgi gražiai!!! Taip ir likau sėdėt vandeny, nėjau prie jos iš to nustebimo.
2. Važiavau su savo meiluže prancūzaite iš kažkur (pavadinkime tai tašku B). Taigi… Važiavau aš iš to taško B ir staiga privažiavau kamštuką, kurio priekyje išvydau avariją! Gal 10 susidurusių automobilių, iš kurių 3 buvo prezidentės ir jos palydos – anie išvis griovy buvo. Pravažiavau ir pasiekiau tikslą (pavadinkime tai tašku A). Ir štai esu tame taške A ir žmogus (pavadinkime jį žmogumi F) pasakė, kad lėkčiau atgal į tašką B pasiimt jų visų dėl įvykusios nelaimės. Ir nuvažiavau iš taško A į tašką B palieptas žmogaus F. Atvažiavau ir ten man pasakė, kad reiks ką nors paimt pavežt. Aišku, sapnas realistiškas, todėl ir atsakiau, kad pas mane nėr galinių sėdynių, tai galiu paimt tik vieną žmogų! Tai susitarėm, kad paimsiu Guodą, bet turėsiu paimt ir kačiukus. Pažiūrėjau į kažkokią dėžę, kurioje gulėjo tie kačiukai. Vienas staiga puolė man ant rankos – siaubas, kaip įsitvėrė – ir nagais, ir dantais. Taip pat toj dėžėj tarp krūvos kačiukų buvo ir vienas šuniukas (vargšelis). Paėmiau, nuėjau į mašiną. O ant jo buvo uždėtas į policijos plafoną panašus daiktas – iš putoplasto, nudažytas geltonai ir dar kažkas parašyta. Tai buvo apdovanojimas už trečią vietą kažkur ir dar už tai, kad mano automobilis toj parodoj (nežinau, kokioj) pelnė geriausio istorinio automobilio titulą. Koks laimingas buvau!!!
3. Važiavau su broliu kažkur Telšiuose. Vairavau Mazdą. Šnekėjom mes kažką su broliu… Kažkaip atsisukau į jį pakalbėt – atsisuku ir babach – atsitrenkiau į antram aukšte esantį daugiabučio langą. Visa laime, kad pataikiau tiesiai į jį, nekliudžiau sienos. Automobiliui nieko nenutiko. Pavažiavom atbuliniu ir nutarėm išlipt, pažiūrėt ar neužmušOm nieko. Nuėjom į laiptinę, užlipom į tą antrą aukštą. Atidarė senyva moteris. Bandėm jai aiškint, kas nutiko, bet ji nesuprato, kol nenuvedėm jos į virtuvę (pasirodo, ten ir pataikiau). Bet pasakė, kad nieko tokio – ne pirmas kartas jau – nuo to ji jau apsidraudus. Pašnibždėjo dar, kad net gerai mes padarėm – ji iš draudimo dar ir daugiau gauna, nei reikia – lieka pinigų jai prie pensijos. Mes tada išvažiavom.

Važiuoju aš sau atsipūtęs 43 maršruto autobusu. Važiuoju, klausau muzikos, žiūriu pro langą… Kylam Šeškinės kalnu – kaip tik artimiausioj stotelėj turiu išlipt ir persėst į 5, 6, 24 arba 46. Žiūriu pro langą į važiuojančius automobilius. Ir pamatau važiuojantį autobusą! Jis mus lenkia!!! Ir tai 46 autobusas. “Nu po velniais”, pagalvojau. Aišku išlipau iš to 43 ir 46 jau net buvo pradejęs važiuot ir aš į jį nespėjau. Nu ir kilo pykčio kupinas klausimas “KAM TO REIKIA?”. Ar buvo būtina lenkti? Kodėl negalima ramiai važiuot, niekur neskubant? Situaciją išgelbėjo gera muzika grotuve (blogos ir neturiu!) ir tai, kad kito autobuso laukiau vos 6 minutes. Tegul tik pabando kas nors mest akmenį į mano daržą dėl mano vairavimo ypatumų – tai ne tas pats.

Kažkaip paskutinėmis savaitėmis man nostalgiškos nuotaikos. Vis prisimenu senus laikus, vaikystę. Veikiausiai taip nutiko dėl to, kad atsisiunčiau Tele Bim-Bam dainų. Visiškai vaikiškos dainos, bet man jos taip maloniai klausosi… O ypač klausant “Baltoji varnelė”, “Velykų rytas”, “Naktelės žiedai” dainų man kažkas sukirba ten po kaire krūtinės lastoj. Pradėjau prisimint vaikystės draugus. Dvampirmas amžius nebūtų dvampirmas amžius, jei nepavyktų jų surast per facebooką – radau tuos, ką ir norėjau surast. Ir net parašiau po “pasisveikinimą”. Ir kartu su šia nostalgija jaučiuos liūdnas. Bet liūdžiu su šypsena. Prisimenu, kaip viskas buvo paprasta, kaip viskas buvo kitaip. Dievaži, kaip pasikeitė tie žmonės. Vieniems pasisekė labiau, kitiems mažiau (mano asmeniniu subjektyviu trumparegišku požiūriu)… Kai kurių gaila, kad anie taip nieko nepasiekė (mano asmeniniu subjektyviu trumparegišku požiūriu). Kiti, lyg ir, subrendo net labai gerai (pirmas įspūdis toks – reikia sulaukt atsakymo į “pasisveikinimą” – iš to labai viskas pasijaučia). Ir iš nuotraukų daug išvadų galima padaryt. Bet prisiminti vis vien malonu. Va net mamos klausiau apie vaikystę truputį! Retas dalykas, nes su mama nedaug bendrauju. Anyways, romiai liūdna nostalgija kaip tęsias, taip tęsias gerą savaitę. Va šiandien ir suvokiau, kas man čia yr, kad ta nuotaika svyruoja…

2010-08-18 – Visgi savo minties keliauti į Telšius apžiūrinėti automobilio neatsisakiau. Susitariau ir su pardavėja, ir dar Mindaugas prisijungė. 6:45 traukiniu pajudėjome iš Vilniaus… O siaube, kaip aš miego norėjau. Keista, bet buvo mažas jauduliukas. Labai norėjau, kad automobilio būklė būtų gera, kad galėčiau nusipirkti. Tuo pačiu nenorėjau paskubėti, norėjau palaukti tikrai geros būklės 106 Rallye. Nuo Šiaulių jau visai pradėjau nekantraut. Galų gale išlipom Telšiuose. Ėjom ėjom ir neilgai trukus aš jau ją mačiau aikštelėj. Šypsojaus. Nepamenu, kurį pirmą dalyką pažiūrėjau, bet tikrai vienas pirmųjų – VIN kodas. Mano milžiniškai laimei, jis įrodė spėjimus, kad tai Rallye versija. Žiūrinėjom žiūrinėjom tą automobilį. Lyg ir visai ok. Paprašiau pravažiuot. Pajudant iš vietos užgęsau, bet och, kaip smagiai traukia. Šeimininkė sėdinti šalia stebėjosi, kad taip greit važiuoja (dugnu variau). Mindaugas pasakė, kad iš duslintuvo dūmija ganėtinai stipriai. Dilema… Ką daryt? Nutarėm į servisą nuvažiuot – ten patikino, kad tai nieko baisaus – vožtuvų gumeles pakeist ir tiek. Ok. Nuderėjau kainą vos 200 lietuviškų (bet ir pradinė kaina gera) ir varėm į Regitrą! Atvažiavom ir pradėjo lynoti – taip taip, tai Dievas šventina naują pirkinį, kuriuo nuoširdžiai džiaugiaus. Pavežėm dar pardavėją (jau nebe šeimininkę) arčiau namų – matėsi, kad kažkaip nesinori atsisveikint su savo kibiriuku. Nusikabino žaisliukus nuo veidrodėlio… Ir nuėjo. O mes dar važiavom į kapines – norėjau senelio kapą aplankyt. Porą smagių posūkių… Kaifas! Truputį lyg ir pasiklydom, tai sustojom prie parduotuvės. Proga apžiūrėt smulkmenas, kurių nepastebėjom ir panašiai… Pafotkino Mindaugas dar. Yra dalykėlių, ką pasitvarkyt reikia, bet lyginant su buvusiom Honda ir Mitsubishi (visi trys automobiliai 1996 metų gamybos), tai Peugeot būklė geriausia, o nupirkta pigiausiai (Honda parduota ir Mitsubishi nupirkta buvo tais pačiais metais). Ir smagiausia, ir greičiausia, ir veikiausiai ekonomiškiausia (jei ramiai važiuočiau). Vienu žodžiu, labai džiaugiuos. O jei dar palyginus būklę su VW Golf dyzeliukais ir Opel Astra GSI, kuriuos apžiūrinėjau, tai išvis gerai. O kainų skirtumas tarp pastarųjų ir Peugeot – apie 1500. Gal per daug giriu savo kibirą, tai galiu pasakyt, kas jam blogai – bagažinėj dešinėj pusėj su kėbulu liūdna – prarūdijusi skylė. Taip pat visa išorė apdaužyta akmenukais (lakas, dažai kai kur išmušti), įlenkimų mažiukų (ir vienas normalus) yra… Na ir variklis truputuką tepaliuką valgo. Nieko, susitvarkysiu su laiku viską. Pasiklausę kelio, suradom kapines, o po to nuvarėm į autobusų stotį – suvalgėm po kebabą (yeah), patikrinau ar yra ABS (nėra) ir Mindaugas išvyko į pajūrį. O aš sėdau į savo naująjį kibirą ir patraukiau Vilniaus link. Dar užšokau į degalinę – pilną baką susipyliau. Kadangi dūmelį jau mačiau savo galinio vaizdo veidrodėlyje, tai nutariau važiuot labai ramiai. Muzika nekaip grojo – nežinau ar čia bėda pavargusioj magnetoloj, ar automobilio audio aparatūroj… Bet nieko – klausyt buvo įmanoma. Kairiuose nutariau sustot ir užsipilt tepalo – nubėgau į Alaušą, nusipirkau litrą Fina First 300 10w40 ir susileidau. Dūmai dingo. Keista, ne? Sėkmingai važiavau į Vilnių. Per daug neišsišokdamas, nepasiduodantis provokacijai – o jau apsukos kokios aukštos – trumpi bėgiai. Grįžęs į Vilnių iškart nuvažiavau prie Žliobos! Apsižiūrėjo truputuką… Uch, bet koks patenkintas buvau. Grįžau namo laimingas! Gera diena.

Kadangi įsigijau pirmąjį bent minimaliai vertą dėmesio automobilį (kuriuo susižavėjau niekada gyvai nematęs), tai sugalvojau, kad gal jam reikia skirti visą atskirą kategoriją bloge. Gal tai paskatins dažniau užsukt ir parašyt ką nors (suprantu suprantu, kad mažai kam bus įdomu apie mano meilužę prancūzaitę skaityt, bet man tai nerūpi, jei atvirai). Kadangi jau praėjo 2+ mėnesiai nuo pirkimo, tai dar reiks prisivyt ir parašyt už tuos abu mėnesius. Ką gi, pradedu ir pristatau jums Peugeot 106 Rallye S2.

2010-08-03 – Viskas prasidėjo nuo BaurTC nuotraukos auto.Banginių klube ir jo žodžių “emocijų už Subaru daugiau teikia”. Iškart susidomėjau – tie žodžiai mane papirko kaip saldainis vaiką… Pradėjau Googlint ir YouTubint. Ir tai buvo antras dalykas, kuris nupirko mane – šis video: K56XW3Ca9zc. Daugiau man nieko nebereikėjo – įsimylėjau. Nutariau kurį laiką patykoti skelbimų Lietuvoj – tikėjausi surasti už prieinamą man kainą…

Apie patį automobilį jau galėjau pasakyti tiek, kad jie ypatingai mėgstami D. Britanijoj. Ten ir ekskliuzyvai anie – tik 500 tokių pagaminta ir kainos prasideda nuo 2000 svarainių. Kuo jie skiriasi nuo paprastų 106 arba 106 GTi? Šis modelis buvo išlengvintas, paruoštas kuo paprasčiau – standartinė versija neturi nei ABS, nei vairo stiprintuvo, nei el. langų, nei plastmasinių salono apdailų ten, kur nereikia – nieko. Skiriamieji šio modelio bruožai buvo mėlynos spalvos kilimas, ciferblatas ir raidės ant bėgių perjungimo svirties. Gražiai ta mėlyna spalva žiūrėjosi… Taip pat šie modeliai turėjo išskirtinį sėdynių ir durų apdailos raštą, ženkliuką “Rallye” virš daiktadėžės ir viduj kaip ir viskas. Automobilio išorė yra su standartine sportiškesne apdaila – ir GTi, ir kitose specialiose versijose tenka pamatyt tokią apdailą. Nėra halogenų, nėra lietų ratlankių – automobilį puošia balti Michelin skardinukai – ir stiprūs, ir sąlyginai lengvi. Po kapotu 1,6 variklis ir 105 arkliai. Lyg ir nieko ypatingo, tačiau automobilio svoris mažiau nei 900kg! Tik GTi variantas buvo galingesnis – 120 arklių, bet ir sunkesnis, su daugiau privalumų jie eidavo. Posūkiuose, teigiama, Rallye versija yra greitesnė.

2010-08-12 – Naujas Peugeot 106 skelbimas – iš Telšių. Kadangi prenumeravau visus Peugeot 106 skelbimus (o jų tikrai nedaug), kad neduokdie nepražiopsočiau, vieną rytą pastebėjau įdomu skelbimuką. Iš išorės lyg ir Rallye versija, lyg ir ne – ne visi lipdukai yra, nėra skardinukų ir šiaip aukštesnė tokia atrodo… Vidus irgi vos keliomis smulkmenomis skyrėsi nuo Rallye versijos – nebuvo Rallye ženkliuko virš daiktadėžės. Įdomiau buvo jos vardinti privalumai. Šis modelis ir su vairo stiprintuvu, ir su elektriniais langais, ir su šildomom sėdynėm. O įdomiausia – dokumentuose nurodytas variklis – 1,5l ir 40kw, nors turėtų būt 1,6l ir 77kw. Paskambinau, paklausinėjau – lyg ir nieko nežino, kad kažkuo ypatingas modelis, todėl paprašiau įmesti variklio nuotrauką, kurią tą patį vakarą ir įmetė. O jau koks purvinas jis buvo – siaube… Lyginau variklių nuotraukas (skelbimo ir tikrų Rallye) ir lyg viskas sutampa… Dilema – ką daryt? Kaina tikrai gerai buvo… Tai dar keletą dienų svarsčiau, tariausi su keliais žmonėm ir nusprendžiau, kad reikia nuvažiuot į Telšius. Foto iš skelbimo: front, rear, interior, engine.

Kodėl žmonės siekia tobulybės? Jie žutbūt stengiasi paslėpti ir pakeisti savo ydas, lyg jos būtų blogai. Taip yra ir su ne tik fizine išvaizda, bet ir su vidinėmis savybėmis.

O man, pavyzdžiui, žmogus be ydų atrodo be galo nuobodus. Visiškai neįdomu, kai žmogus niekada neklysta, kai jis tobulas ir kai jį tokiu laiko visi aplinkiniai. Žinoma, patikimas, bet nuobodus. Įsivaizduokit, jei su tokiu reiktų kurti šeimą – visuomet būtum prastesnis už tą mr./mrs. tobulybę. Turbūt retas kuris pakeltų tokią naštą.

Ir kuo daugiau tobulų žmonių, tuo jie vienodesni ir tuo nuobodesni. Daug įdomesnė asmenybė yra su ydomis. Tai tarsi prieskonis patiekale. Juk be prieskonių neskanu. O žmonės ir toliau stengiasi siekti tobulumo – visi iki vieno, lyg būtų apsėsti tobulybės idėjos. Žmonės siekia suvienodėt.

Kvaili tie žmonės…

Pradėjau rašyt kitame bloge. Ne šiaip belenkokiame, o savo mamos bloge. Viskas prasidėjo nuo to, kad mama eilinį kartą gavo kvietimą į restoraną, bet nėjo. O tada man kilo mintis, kad galiu aš nueit – juk tereikia po to parašyt apie tai bloge. Todėl teko tapt bendraautoriumi.

Pirmą kart ėjau į tokį prabangų restoraną. Ėjau ne vienas, su Renata. Jei būtume mokėję už maistą, kainuotų 200-300 litų. Anyway, štai įrašas: domm-lounge.html

O štai čia – visi įrašai aname bloge susiję su manimi.

O aš visai nemėgstu autobuse sutikti pažįstamų žmonių. Kadangi pastaruoju metu praktikuoju važinėjimą autobusu, tai vėl atsirado pagrindas mano burbeklio prigimčiai pasireikšti. Taigi. Aš nemėgstu sutikti pažįstamų žmonių autobuse. Man daug labiau patinka klausytis muzikos ar žvalgytis pro langą/po autobusą. Nepatinka ‘small talk’. Galima išskirti net kelis tipus žmonių, kuriuos sutinku autobuse (arba stotelėj va dar):

• Kursiokai, su kuriais beveik nebendrauju, bet sveikinuos. Va šitų nemėgstu labiausiai. Ir juos sutikti tikimybė didžiausia, jei važiuoju iš paskaitų. O nemėgstu todėl, kad realiai aš su jais nebendraučiau, bet kadangi priverčia aplinka, tai reikia. Reikia palaikyti kažkokį pokalbį iš mandagumo. Reikia kalbėti apie tai, kaip sekasi, paklaust ko nors apie studijas. Nu užknisa. Va vakar šis atvejis pasiekė viršūnę – įsėdau į 43. Po dviejų stotelių įlipo psichas. Iki pat Šeškinės su juo turėjau bendraut. Kai Šeškinės stotelėj išlipau, kad persėsčiau į 5/6/24/46, pagaliau galėjau pasileist muziką ir įsėdau į 46, ten sutikau kitą psichę. Nu brač. Ir vėl tokio pat tipo pokalbis. Ir ką daryt, kad taip nenutiktų?
• Kursiokai, su kuriais labai bendrauju ir kiti geri draugai. Va čia viskas labai ok. Čia viena geresnių situacijų. Antradieniais, kai reikia persėst į bet kurį troleibusą arba 11 autobusą, visada laukiu ir sėduos į 11 (jis, beje, priveža daug arčiau, bet čia smulkmena), nes ten sutinku psichę, su kuria malonu bendraut! Bet tokia situacija labai reta.
• Kursiokai, su kuriais nebendrauju. Šitas irgi labai ok. Vienintelis dalykas, kuris gali nutikti – nejaukus žvilgsnių susitikimas su mintimi ‘aha, mes kursiokai, bet nesisveikinam, jap, awkward’.
• Buvę klasiokai. Ši situacija man irgi labai patinka. Šią minutę neišskiriu nei vieno klasioko, su kuriuo nenorėčiau susitikt autobuse. Visgi įdomu kaip sekasi po mokyklos, kas naujo.
• Kiti. Va buvau Aušrą iš buvusios paralelinės klasės sutikęs, tai irgi nebuvo blogai. Aišku, jei sutikčiau Štuopį, nebūčiau toks patenkintas.

Anyway, ar aš asocialus? Aš net pradėjau galvoti kaip išvengti susitikimų su pirma kategorija… Geriausia sėsti į patį galą, nes ten toli eit. Tada galiu ramiai būt. Bet tai tinka tik tuo atveju, jei tame autobuse dar nėra psichų. O jei žinau, kad psichų autobuse jau yra, reikia sėst kuo arčiau priekio vos įlipus… Ech. Kiek daug problemų sukelia važinėjimas viešuoju transportu…

Lietuvių (Šiaulia) The Colours Of Bubbles daina “My Little Sue” tiesiog tobula. Jau kaip lietuviams (oi ne, tikrai tikrai nenuvertinu Lietuvos ir lietuvių, ne ne, baikit juokus), tai išvis labai labai labai puikiai čia.

Mokausi dabar tos nelemtos psichologijos istorijos, kurios perlaikymas bus poryt (duok, Dieve, man stiprybės, kad išlaikyčiau tą egzaminą). Labai keista, kad dažnai kreipiuos į Dievą, nors juo netikiu – čia gal koks įprotis… Ir kaip tik rašo apie sielas. O man ši tema labai patinka, jau kelis kartus esu svarstęs, kaip ten yra. Galiu pasakyt tik vieną – taip tvirtai, kaip kiti sako esą Dievas egzistuoja – siela tikrai yra. Ir štai buvau kažkada sumąstęs (vis dar tuo tikiu), kad sielą tikrai galima pajust. Žinot tą jausmą, kai mintimis kažkurią kūno dalį galima pajaust stipriau? Tarsi mintimis į ją nueiti. Ir taip galima keliauti per visą kūną – į ausį, į liemenį, į pirštus, į inkstus… O man ši mintis kilo, kai mane Renata bandė pakelti ir nepavyko. Pareiškė, kad aš įsikibęs į žemę. Ir nu tikrai. Savo svorį buvau nukreipęs kuo žemiau. Logiškai mąstant kaip ir neįmanoma nukreipti svorio kažkur visiškai nejudant. Tai yra sielos nukreipimas į kojas. Ir Renata tai jautė. Žinoma, ji išsireiškė kitaip – “įsikibimas į žemę”, o į mano “sielos nukreipimas” pasakė kažką panašaus į “eik tu”. Bet aš teisus (!!!). Ir kai būna nejaukus jausmas kakle bandant nepravirkt – taip taip, čia siela bando užspaust ašarų latakus. Nu ok, paskutinis teiginys ką tik į galvą atėjo ir gali būt nesąmonė. Bet “sielos nukreipimu” į kažkurią kūno dalį aš tikiu. Norėčiau ir kontrargumentų išgirst. Kas kito, jei ne siela, yra tas jausmas ir tas “įsikibimas į žemę”?

Man labai sekasi su sportiniais išmetimais. Šįkart nupuvo iškart už išmetimo kolektoriaus. Bet užtat labai smagiai žadina kitų automobilių signalizacijas. Tiksliau, žadino, nes jau susitvarkiau ir pyžikas dabar važiuoja velniškai tyliai.

Važiavau kada čia su giminaičiu krovininiu automobiliu į Baltarusiją. Tolokai, 150 km už Minsko, užsikraut prekių jo verslui. Daug pamačiau, daug papasakojo. Ir išties, Lukašenkos palaikoma tvarka ten yra gera. Gatvės, aplinka sutvarkyta, net mažų miestelių gatvės gerokai geresnės būklės nei mūsų SOSTINĖS. Šiukšlių nėr, viskas tikrai neblogai. Na, aišku, gal ten pragyvenimo lygis prastesnis, ir šiaip sunkiau “prasimušt”. Man Lietuva už Baltarusiją vis dar labiau patinka. Ir todėl, kai stovėjom muitinėj įvažiuot į Lietuvą, išgirdęs vieno furisto svaičiojimus, mane tai visai suerzino. Tas vienas toks mandras buvo, varė ant visko, kas yra Lietuvoj, ant ko tik netingėjo. Visą kraštą kartu su lietuviais išvadino dalbajobais, Valinskienė, anot jo, prostitutka, o apie mūsų prezidentę sakė “turėčiau tokią bobą, virtuvėj ji stovėtų”, o apie vaikus išvis baisiai atsiliepia. Galima nesunkiai suprast iš konteksto, kad jis pats nevedęs ir neturi vaikų. Nu ir nieko keisto. Mentalitetas jo pats žemiausias turbūt – kas antras ar trečias žodis – keiksmažodis ir šiaip kultūra nespindi. Pirmokai štai alų ir vyną geria per rugsėjo pirmą. O jei aniems neduosi pinigų, tai rėkt pradės, o per užpakalį gavę, paduos į teismą. O jei tuos vaikus išmesi iš namų, tai jie iškart į kalėjimą atsidurs. Kur gi daugiau šiuolaikiniai vaikai galėtų atsidurt. Štai toks puikus lietuvio požiūris į gyvenimą. Aš net truputį tikiu tuo, kad taip mąstančių lietuvių yra milžiniška gausybė. Bet jofana, esmė tai yra tokia, kad požiūris blogas, neteisingas. Nemanau, kad aš bandau save apgaut, nes nu tikrai nėra taip blogai Lietuvoj, kaip šits šnekėjo. Jis mane tiesiog suerzino…

Ai nu dar reikia užfiksuot bloge, kad nusipirkau Peugeot 106 Rallye.