Žalio Tarakono blogas

Buvau su Donata kažkokio viešbučio foje. Gražus jis toks, prabangus, prašmatnus, XIX a. stilistikos… Ir ji man ramiu balsu, ramia veido išraiška pareiškė, kad ji buvo man neištikima. Ir visiškai nesigailėjo. Išvis, net su šypsenėle tokia pasakė “buvau tau neištikima”. Aš aišku ir išsigandau, ir nustebau, ir visokių jausmų buvo. Klausinėjau “kaip? su kuo? kada?” ir panašių klausimų, bet ji man nieko neatsakė, toliau šypsojos. Ir aš net netikėjau, klausiau ar meluoja, bet atsakė “ne, tikrai buvau neištikima”. Toptelėjo mintis, kad gal čia koks išbandymas, tikrina ar aš sugebėčiau jai atleisti, bet paneigė ir tokias mintis. Aš visas užsiparinęs pradėjau žaisti kompiuterinį žaidimą kažkokį. Donata man padėt bandė (ten kažkoks loginis žaidimas buvo), bet atšoviau “nereikia man tavo pagalbos”. Ir tada ji nustebo, kad aš KAŽKODĖL nesugebu jai atleist, nesugebu normaliai bendraut. “Edgarai, negi neatleisi?”, bet gailesčio jokio nesimatė. Vėl paprašiau, kad papasakotų smulkiau ir detaliau, bet tegirdėjau “juk tai nesvarbu”. Aš išėjau vienas iš to viešbučio ir ėjau, ėjau, ėjau, kol priėjau senelių namus kažkokius. Tada staiga atsirado mano močiutė, kuriai jau buvo sunku vaikščiot ir aš ją prilaikydamas padėjau įeit į tuos senelių namus. Už kitos rankos jai laikė ir padėjo eit slaugė matyt. Kai įėjo, paleidau ir likau dar lauke. Staiga tapo vėlyva naktis, tokia tamsi tamsi su labai giedru ir gausiai žvaigždėtu dangumi. Matėsi žvaigždžių spiečiai… Pamačiau kelias krintančias žvaigždes ir žinoma, reikia gi norą sugalvoti… “O, kad tai tik tebūtų sapnas”. Ir taip buvo blogai ant širdies, taip blogai, taip man ją “skaudėjo”, graužė iš vidaus mane visą ta žinia apie neištikimybę. Vėliau įėjau į vidų ir virtuvėje pamačiau savo krikšto mamą, kurios nemačiau kokius 10 metų jau (bet paskutiniu metu ji vis ketina aplankyt mus mūsų namuose, bet dėl visokių aplinkybių niekaip neišeina. Aš ją esu matęs “Senukuose” kelis kartus, nes ji ten dirba). Pamačiau, kad ji mane atpažino, o aš apsimečiau, kad ne. Sugalvojau pasirodyt labai paslaugus ir geras, tipo, kad pamatytų, koks aš nuostabus užaugau. Padėjau ten kažką pjaustyt, ruošt, labai mandagiai kalbėjau su ja. Mačiau, kad šypsojosi, atrodė laiminga. Tada atsisveikinęs pasakiau, kad jau turiu eiti ir išėjau į tą tamsią naktį kažkur.

Nu va, baigėsi metai (kaip ir visi praėję metai, prabėgo greitai), prifotkinau nemažai, bet 3 kartus vistiek buvau pamiršęs tai padaryt. Paskutinių 66 foto mozaika žemiau, o didesnės nuotraukos ČIA. O kaip BONUSĄ, suklijavau biškį video iš praėjusių metų (telefonu filmuota). O “projektuko” aš nenutraukiu, fotkinsiu ir per visus 2013 metus!!! Kadangi jau praėjo daugiau nei savaitė šių naujų metų, tai nuotraukų jau galima rasti ČIA.

I don’t usually make new year’s resolutions. But when I do… I thought that I have to do something with my overweight. Žiūrėsim, kaip čia kas pavyks – didelių aukštumų nesieksiu, nes taip tik sunkiau būtų, greičiau sumažėtų motyvacija ir po mėnesio maximum jau būčiau pamiršęs visus pažadus naujiems metams. Geriau po truputį, per metus-kelis pasiekti norimą (arba bent kažkokį) rezultatą, right? Po mėnesio su biškiu išsikraustau iš tėvų namų, tai kadangi gyvensiu iš savo pajamų, tai ir valgymo įpročiai keisis (mama gi net receptų blogą turi, mėgsta gamint, o močiutė gi tiesiog močiutė, kuri rūpinas savo vieninteliu anūkėliu). Dar tuo pat metu prasidės praktika, dėl ko negalėsiu eit darban ir užsidirbt pinigų. Tai laukia sunkesni mėnesiai biškį, bet jau biškį pasispaudžiau paskutinius mėnesius ir pasitaupiau. Bet užtat po pusmečio turėsiu diplomą (nieko vertą), jei neprisidarysiu skolų, o jau tada galėsiu dirbt pastoviai ir/arba ieškot darbo bent kažkiek pagal specialybę. Dar variantas, kad liksiu juodadarbiu ir dirbdamas taupysiu magistrantūros studijoms, bet dėl to dar neapsisprendžiau.

Labai džiaugiuosi, kad toptelėjo naujiesiems nusipirkti degtinės. Man ir mano moteriai (šitą užvadinimą aš iš P.B. perėmiau, pacanas visai gi nemažai įtakos man daro kai kuriuose dalykuose) labai gerai suėjo – nei bloga buvo, nei kitą dieną galvą skaudėjo. Viskas čiki piki. Ale gaila, kad P.B. šeimynai pasisekė mažiau. Smulkesni ir mažesni anie, gal dėl to, nes aš gi ne joks gėrikas (mano moteris juo labiau). Bet išties kaip gerai buvo neit ant tauro kalno, visai jaukiai taip sutikom.

Mano mama močiutei kartais per kompą įjungia kokį nors serialą. Ir štai močiutė sėdi, žiūri sau sutelkusi visą dėmesį. Veikiausiai buvo labai įdomu, bet atėjo laikas kitam serialui per TV, kurio irgi praleisti nevalia. Ką močiutė nusprendė padaryt? Vienu metu žiūrėjo serialą ir per TV, ir per kompą. Multitaskingas neišpasakytas. Abu serialai rusų kalba, mano akimis dar ir apie panašius dalykus. Reikėjo matyt, kaip močiutė kraipo galvą tai į vieną ekraną, tai į kitą…

Dar nepasibaigė, vis dar rodo per TV šį lietuvišką filmą. Aš vėl nusivyliau, o kodėl? O todėl, kad lietuviai vis dar nesugeba sukurt tokio tikrai iš visos širdies gero filmo, o naudoja pigius triukus. Apie ką aš kalbu? Paslaptingumas, vulgarumas, cenzūros stoka. Kaip suprast? Visada bandoma palaikyt kažkokią intrigą paslaptingais ir neaiškiais dalykais. Tvyro tarsi kažkokia mistika, visa atmosfera nesuvokiamai keista, verčianti žiūrovą klausinėt savęs įvairių dalykų, neva egzistenciškai gilių. Vulgarumas visur. “Kokie mes drąsūs, kokie mes laisvi”. Gausiai rodomos krūtys, seksas, kekšių kalbos apie pimpalus ir čiulpimo pamokos su visokiom “čmok” nesąmonėm. Moters pavaizdavimas gyvuliškai ir šlykščiai, bėgimas nuo estetikos – kaip koks savotiškas protestas. Toks jausmas, kad norima pasakyti visiems “mes nesame postsovietinė užguita valstybė, kurioj visi drovūs, kuklūs ir nedrįstantys kalbėt apie intymius dalykus” (nors iki intymumo šiaip čia toli), mes drąsūs ir nebijantys iššūkių, neva pateikiam viską taip, kaip yra realiame gyvenime. Visiškai ne, viskas sutirštinta ir perdėta. O jei kai kurių gyvenimas toks pat, kaip atspindėta filme, tai toks purvas nėra vertas kino ekranų. Nesakau, kad kitos panašios istorijos neturėtų būt vaizduojamos, bet pateikimas turi būt subtilus. Taip pat nesakau, kad negalima rodyt ar kalbėt vulgarių dalykų, bet tai neturi būt taip primityvu ir šlykštu. Cenzūros stokojimas irgi tera vienas iš triukų – atvirai rodomos krūtys, atvirai rodoma, kad užsiiminėjama seksu, dar atviriau parodė išsitaškiusius katino vidurius po to, kai jį partrenkia (va tai nutiko ką tik, man berašant). Tai – pigūs triukai. O tai, ką parašiau – pigi subjektyvi nuomonė. Išsityčiojau ir iš pavadinimo, kuris irgi neva labai gilus, su prasme. Bybienė čia ta simbolika (aš va irgi populiarumo ką tik siekiau necenzūruodamas keiksmažodžių. Ir kaip tai atrodo? Šūdinai, šlykščiai ir netinkamai, nes tokius dalykus reikia mokėt pateikt, kaip jau rašiau). Aš Ivanauskaitės knygos neskaičiau, nežinau kiek filmas tiksliai atvaizduoja tai, kas ten parašyta. Ir nors neskaitęs, aš vistiek pabandysiu išreikšt savo nuomonę apie pačią Ivanauskaitę. Aš manau, kad populiarumas iš dalies buvo pritrauktas dėl jos ligos. Jei ne vėžys, tokio pasisekimo nebūtų. Bet čia tik mano visiškai iš piršto laužta hipotezė. O filmas vistiek gaidiškas. Panašius pigius triukus naudoja ir “ZERO 2” kūrėjai, bet ten bent kažkoks smagumas, humoras; ten bent nesuerzino manęs ir buvo įmanoma žiūrėt.

1. Sapnavau, kad brolio 18-as gimtadienis (realiai tai po 2 mėnesių). Aš atsinešiau degtinės butelį, pastačiau ant stalo ir pasakiau “dabar aš tave išmokysiu gerti ir mes išgersim”. Įpyliau į staparikus to gaivaus skysčio, pamokiau kaip reikia kvėpuot prieš geriant, pasakiau dar kelias smulkmenas ir išgėrėm.
2. Buvau savo darbe, dar ten buvo ir Natalija. Persirengęs lipau žemyn ir kaip tik ją sutikau. Ji turėjo kažkokį tai ritinį, bačkutę, kuri buvo aptekėjusi krauju. Nutariau ją pasekti. Įlipom pro kažkokias duris (kurių realiai nėra) ant kažkokio stogelio (įtariu, koks tai stogelis realiai, bet nenupasakosiu turbūt). O jis slidus ir nuožulnus, vos nenusijobinau apačion. Kai praėjom, patekom į lauką, prie kažkokios tvoros, surikau “stok, palauk”. Ir ji atsisukus kažką pradėjo pasakot. Kai aš sužinojau visą informaciją, pajutau, kad tapau kitokiu žmogumi. Buvo toks keistas šalčio jausmas, kažkas ne taip. Lyg vampyru būčiau tapęs vos išklausęs kažkokį pasakojimą. Ir tikrai, mane pradėjo persekiot bendradarbiai, žiūrėjo į mane baisiai keistai, kai kurie net bandė nužudyt. Norėjau pakilt atgal prie rūbinės, bet vos tik pabandžiau tai padaryt, keli bendradarbiai mane užpuolė. O aš juos sudorojau. Visur telkšojo kraujas. Pakilau į antrą aukštą prie rūbinės ir persirengiau. Norėjau išeit ir važiuot namo, bet pravėręs duris pamačiau, kad ant grindų šalia į mane piktai žiūri keli bendradarbiai. Jie patys buvo visi kruvini ir tupėjo pasirėmę į grindis rankomis. Kažkaip dar šnypštė, švokštė ar tai urzgė ant manęs. Nuspyriau anuos koja. Bėgau laiptais žemyn ir tada vėl teleportavaus į tą praeitį, kai pravėręs duris matau tuos tupinčius bendradarbius. Nespėjau spirt jiems snukin, kai prisistatė kažkokie žmonės baltais chalatais ir tuos bendradarbius susėmė, išsivežė ir galėjau grįžt namo.
3. Atvažiavom su kažkokiu automobiliu į Pauliaus B. kiemą. Vairavo Ernestas, todėl labai pavargo ir krito pasnaust į automobilių detalių krūvą, kuri išversta ant žolės. Aš, Žlioba ir Mantas išlipę pasitikimo Paulių išeinantį iš namo (senokas kaimiškas namukas). Kažką šnekėjom, persimetėm keliais žodžiais. Aš akies krašteliu pradėjau dairytis į aplinką ir pamačiau, kad atvažiavom su pilku Ford Sierra universalu. O kieme, ten biškį toliau prie tvoros, stovėjo ledinė keturdurė Sierra hečbekas – šviešiai mėlynos spalvos ir baltais ratais. Spalvos tai nekaip atrodė, bet pati Sierros būklė ideali. Dar ten pat stovėjo kitas, pilkos spalvos keturduris Sierra hečbekas. Aš tada paprašiau Ernesto, kad atrakintų savo Sierrą, kad galėčiau iš ten paimti telefoną ir nufotkinti Sierras draugui (Justui).

Keista Bendžamino Batono istorija – Treileris – Info. Nesuprantu, kodėl šis filmas jau išstumtas iš Top’o. Kažkada buvo pakilęs net iki 60 vietos!!! Ir galėčiau jį priskirti prie savo asmeninio Top’o. Esu jį matęs kažkada seniau, bet prieš kelias dienas, Kūčių vakarą, jį rodė per televiziją (su visom reklamom, aišku). Jaukiai sau vienas jį pažiūrėjau (žinau, kad filmą dar žiūrėjo mano mergina, mano būsima sugyventinė, mano mama, mano močiutė (biškį) ir dar begalė žmonių turbūt). Blog’e esu net mintį, kurią galima priskirti prie šio filmo, užrašęs. Brad Pitt vaidybai priekaištų neturiu, ne veltui jis yra vienas populiaresnių Hollywood’o žvaigždžių. Dėl jo turbūt irgi mergaitės ir paauglės kažkada lydėsi (ar tebesilydo). Bet man jis fainiausias buvo senas ir sukriošęs. Ir visas minties išpildymas labai neblogas – vaiko augimą labai gražiai pavyko pritaikyti atbuliniam senėjimui. Ir tikrai pažiūrėjus ima atrodyt, kad visai neblogas principas būtų atvirkščias gyvenimas. Ir net grįžimas į vaikystę, kuomet vaikis pamiršo beveik viską, kas buvo, labai nesunkiai sutapatinamas su senų žmonių atminties sutrikimais ir visokiomis Alzhaimerio, arterinės sklerozės ligomis. Principas smagus, o filmas gražus ir PUIKUS. Tiek, kad man visada pasidaro liūdna ir graudu pabaigoje, negaliu dar kurį laiką po filmo džiaugtis ir pamiršt to likusio įspūdžio. Bet tai tik pliusas, jei išliko po filmo kokie nors jausmai. Citata: It’s funny how sometimes the people we remember the least make the greatest impression on us.

Pradžia – Treileris – Info. Jei neklystu, šį filmą esu matęs kino teatre. Sapnai man visada patiko. Buvo laikas, kai ir sąmoningu sapnavimu (lucid dreaming) buvau susidomėjęs. Išties sapnų pasaulis labai įdomus dėl savo paslaptingumo ir nežinomybės. Filme tai galima pajust. Ir nors visas “sapnas sapno sapne” patapo internetiniu memu ir švelnių patyčių objektu, bet man tai atrodo žavinga. Žavingai viskas sudėliota, visa ta struktūra… Ir filmas patiko ne tik dėl to. Jis ir pats geras! Vaidyba, efektai, viskas atrodo atlikta puikiai. Neprailgo, veiksmo nepritrūko. Ir Leonardo DiCaprio man patinka (pamenu Titaniko laikus, kai dėl jo alpdavo mergaitės ir paauglės). Turbūt po “Aviatoriaus” man jis pradėjo stiprokai patikt. Dar ir Pauliaus B. įtaka turbūt jaučiama… Šiaip ar taip ir vienaip kitaip, filmą drąsiai rekomenduočiau. O, beje! Kitą dieną po žiūrėjimo sužinojau, kad tą patį vakarą ir brolis žiūrėjo šį filmą su savo drauge. Berods ir jiems patiko. Citata: Dreams feel real while we’re in them. It’s only when we wake up that we realize something was actually strange.

WALL-E. Šiukšlių princo istorija – Treileris – Info. Ai ką žinau. Smagus, aišku tas filmas (kaip ir dauguma naujų multikų). Bet tokios kažkokios išliekamosios vertės, kažkokių minčių nesukėlė. Prie ko galima pasiknist giliau, tai nebent prie “ateities”. Galėčiau rašyt, kad filmas parodo, atskleidžia žmonijos didėjančias viršsvorio problemas ir tuštybę. Kaip neva blogai ir tos šiukšlės neperdirbamos, kurių visur vis daugėja. Ir kaip dar blogiau, kad šiukšlių (kurias, žinoma, paliko juk žmonėms) daugėja ir kosmose… Bet jis tokių minčių natūraliai man nesukėlė. Gal neužteko “stiprumo”, gal šiaip kas, nu bet vat neįtikino, kad taip bus (gal tiesiog nenoriu tuo tikėt ir užsimerkiu prieš žmonijos problemas). O gal tiesiog man nerūpi, nes kol aš būsiu gyvas, tokio lygio žmonija nepasieks? Anyways. Graži ir robotiška meilė, ir dirbtiniai intelektai, ir žmonėms besipriešinantys kompiuteriai (šio filmuko AUTO kompiuteris labai priminė kompiuterį H.A.L. 9000 iš filmo “2001: A Space Odyssey”, kurį neseniai žiūrėjau). Aš neskirčiau 58 vietos šiam filmui, įgrūsčiau kur nors žemiau. Bet va kažkurią dieną neužilgo per TV rodys jį, tai jei nuobodžiausiu, gal net susigundysiu pažiūrėt dar kartą. Citata: Computer, define “dancing”.

Pano labirintas – Treileris – Info. Šitą filmą man rekomendavo dar tada, kai tik jį išleido. Dar to žmogaus foruminis avataras buvo baisos pabaisos su akimis delnuose foto. Ir taip vis nepažiūrėdavau, bet turėdavau omeny, kad geras filmas. Paskaitęs aprašymą, maniau, kad bus maždaug taip: mergaitė stipriai kenčia nuo patėvio smurto ir mintimis pabėga į fantazijų pasaulį. Bet ir tas smurtas nebuvo dažnas reiškinys (dzin, kad patėvis ją po to nušovė), ir šiaip jos fantazijos ne tiek pabėgimas nuo realybės būdavo, kiek tiesiog lakios fantazijos mergaitės “užsiėmimas” or smth, nežinau kaip išsireikšt. Tikrai kitaip įsivaizdavau šį filmą, maniau, kad ir fantazijų bus daugiau, kone pagrindinis dėmesys tam, o čia štai bemaž daugiausiai dėmesio skiriama kovoms su partizanais. Labai stiprūs personažai, man patiko. O kapitono žiaurumas su žmonėmis tai pasišlykštėjimą keliantis. Filmu nenusivyliau, tos kelios valandos neprailgo. Dar ne vienas žiūrėjau, tai visai jaukiai ir gerai vakarą praleidau, likau patenkintas. Nors neaišku, ar dar žiūrėčiau, neįstrigo atminty kaip įspūdingo gerumo filmas. Citata: – Tell my son the time that his father died. Tell him…; – No. He won’t even know your name.

Pasirodo, trumpas pokalbiukas vakar apie “artėjančią” pasaulio pabaigą turėjo įtakos mano sapnams… Sapnavau, kad žinojau apie pasaulio pabaigą ir buvo likusios vos kelios dienos iki to. Kažkas iš valdančiųjų sugalvojo, kad kadangi nebeišvengiama baigtis bus, reikia ją sutikti ramiai, todėl suorganizavo visai Lietuvai filmo peržiūrą būtent tą lemtingą dieną. Atvažiavau su autobusu iki kino teatro, išlipęs turėjau padėt magnetinį apvalų daiktą ant specialiai tam skirto stulpo ir parašyt savo vardą ir pavardę. Tipo tie stulpai – kaip memorial žuvusiems per pasaulio pabaigą. Nu aišku, kad nelogiška, nes ir taip jie ir visa kita bus nušluota nuo žemės paviršiaus, bet padariau taip, kaip reikėjo. Atėjęs į kino salę, nežinojau kur sėst, nes bilietai buvo pas mamą, o ji jau buvo viduje. Radau laisvesnį kraštą kažkokiame balkone ir prisėdau. Tada pradėjau dairytis ir pastebėjau, kad mano šeima ir giminės sėdi vos aukščiau ir dešiniau nuo manęs, tai nusigavau iki jų. Ten buvo ir mama, ir tėvas su broliu, ir pusbroliai, ir tetos, ir močiutė. Ir visi sėdėjom, laukėm. Ir linksmi visi buvo, kalbėjo… Lyg per giminės susitikimą, kuriam pasibaigus viskas bus kaip ir buvo. O aš buvau be nuotaikos. Galvojau, kokia gi nesąmonė tas filmas, kam man jį reikia žiūrėt, kai geriau per paskutines likusias gyvenimo valandas nuveikčiau ką nors “prasmingo” (nors prasmės šiaip netenka viskas, kai artėja pasaulio pabaiga). Pabandžiau išeit iš kino teatro, bet visos durys jau buvo užrakintos ir niekas nieko nebeišleido…

Šeštasis pojūtis – Treileris – Info. Šiandien pasirinkau dramą, kuri mane sugebėjo nuliūdint. Filmo pabaigoj, kai B. Willis suprato, kas gi po velniais vyksta, gerklėj pajaučiau įstrigusį gumulą. Ta jo reakcija, tas suvokimas atsispindintis veide, žiauriai sugraudino. Verkti neverkiau, net nesudrėko akys, bet kvapą užgniaužė. Bežiūrint visgi pavyko įsijaust į siužetą (nors man taip retai būna). Patikėjau ir berniuku, ir B. Willisu, ir tais numirėliais. Tik bežiūrint filmą, vis kildavo klausimas “ar taip etiška elgtis?” (kalbant apie B. Willis kaip vaikų psichologą). Bet kadangi ten viskas buvo kiek kitaip, kitokia situacija, tai kaip ir atsako ir paaiškina mano įtarinėjimus. Nors vistiek neetiška. Citata: I see dead people. Walking around like regular people. They don’t see each other. They only see what they want to see. They don’t know they’re dead.

Padaras – Treileris – Info. Baisos pabaisos, kaip ir labai dažnas siužetas. Bet turbūt reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad šis filmas senesnis. Jei manęs neapgauna mano galva, tai berods visas bumas panašių filmų, prasidėjo kiek vėliau. Tad gal būtų galima sakyt, kad tai buvo vienas pirmųjų šio žanro filmų? Bet čia tik spėju aš, nesu kino ekspertas, galiu ir klysti. Ė! Filmui jau 30 metų, o efektai visai geri ir įtikinami. Pažiūrėkit, kaip atrodo ši nukritusi galva! Visai not bad. Ir visi to padaro pasirodymai kadre atrodo pakankamai realiai. Užskaitau aš filmą, smagu žiūrėt buvo. Pamenu vaikystėje, mano kaimynai bendraamžiai dvynukai pažiūrėję šį filmą gąsdindavos laiptinėje. Aišku, jiems tos žanras turbūt vienas geriausių buvo, o man mažiau patikdavo. Nes jei taip darant išvadą, tai vistiek yra bukokas filmas. Citata: I just cannot believe any of this voodoo bullshit!

Aukštyn – Treileris – Info. Žiūrėjau šį filmą kažkada su broliu kaime. Kaip ir dauguma Pixar multikų, šis man patiko. Turbūt animaciniuose filmuose svarbiausia, kad jis būtų žaismingas, spalvotas, gražus, juokingas kažkiek ir bent kažkokį moralą turėtų. Na ar šiaip kažką, kas priverstų pagalvot biškį, nedaug (visgi ne mindfuckinis filmas). Tada įdomu ir vaikams, ir suaugusiems. Bet čia tik mano nuomonė. Labai patiko senuko įvaizdis. Toks biškį šaržuojantis seniukus, ypač ta lazdelė su teniso kamuoliukais kėlė šypseną. Ai, man dar visada sunku įsivaizduot, kad juos įgarsina realūs žmonės. Kai jie kalba ir žiūriu multiką, nu nieeekaip “nematau” tikro žmogaus stovinčio ir kalbančio taip. Atrodo, kad taip šmaikščiai ir juokingai žmogaus balsas skambėt negali… Citata: That might sound boring, but I think the boring stuff is the stuff I remember the most.

2001: Kosminė odisėja – Treileris – Info. Kažkada mokyklos laikais per etikos pamoką mums rodė šį filmą. Na, tiksliau, tik trumpą filmo dalį, nes pamoka toli gražu netrunka 2,5 valandos. Ir tada neužkabino, nežinojau nieko apie filmą. Kažkokios beždžionės ir bla bla bla. Ir visą laiką jis man atrodė kaip baisiai nuobodus. Bet va vakar sugalvojau “o gal pažiūrėt, gal jis kur kas geresnis?”. Ir visai likau patenkintas. Tik tiek, kad pasijaučiau durnas, nes nesugebėjau visko suvokt, įžvelgt kai kur prasmės ir panašiai. Bet youtubėj netyčia pastebėjau W. Alleno nuomonę, tai net nurimau. Dar keli pastebėjimai… Aš įtariu, kad nesu matęs filmo, kuriame būtų tiek daug vaizdų be kalbų, o tik su muzika. Iš pradžių galvojau, kad nuobodu ir tempia guma, bet po to pradėjau mėgautis. Taip pat labai įdomu, kaip vaizduojami “ateities žmonės”. Jie nereiškia emocijų. Jie išlieka šalti, jų veiduose nesimato nieko, jokių mimikų, vos kelios. Ar tuo norėta pasakyt, kad emocijos yra primityvu? Ar kaip tik parodo absurdą, kad žmonės vis mažiau dėmesio skiria jausmams ir koncentruojasi ties sausais faktais ir apsimetinėjimu rimtais? Pažiūrėkit, kiek daug paauglių vaikšto apsirengę nuobodžiais suaugusių drabužiais ir rimtais veidais. Šypsotis ir džiaugtis kažkuo gi kvaila? Santūrumas is the answer… Turbūt vieno teisingo atsakymo net nėra. O turbūt pats keisčiausias ir įdomiausias dalykas – monolitas. Aš gal net nesigilinsiu į interpretacijas, nes paskęsiu mintyse. Įtariu, kad filmą reikės pažiūrėti dar kartą vėliau ateity. Citata: It can only be attributable to human error.

Krakatukų miestelis. Juzefas (I)
Krakatukų miestelis. Juzefas (II)
Krakatukų miestelis. Juzefas (III)

Juzefas nemirė, Juzefas visada buvo ir liko. Kiek į šalį pasitraukė tik Džozefina. Nu ne “kiek”, bet išties dafiga. Juzefas, kaip įprasta jam, guli ant nugaros ir mąsto apie tokius banalius ir žmonėms įprastus dalykus, kad net graudu. Jam buvo keista ir nesuprantama, kodėl Džozefina braukia jį iš gyvenimo? Ar jis ją taip įskaudino, kad praėjus beveik 2 metams, jai vis dar koktu į jį žiūrėt ir net pagalvot? Nepasakysi, kad ir Juzefui malonu buvo, aišku.

O Juzefui iš tikro pochui. Jūrų marių jis jau nebeplauks vardan “ryšio palaikymo”, jam tiesiog skaudu. Ir Juzefui pochui šiandien, nes visas “išbraukimas” tai tik pretekstas galvot. Reikia kažkur nukreipt mintis jam, nes tikrai yra galimybių išprotėt.

Išsitaškantys smegenų gniužuliai ir suknežinta makaulė.

Juzefas pasiklydęs, jis nemato nieko gero ir gražaus. Motyvacijos kažką daryt? Nėra. Visa tai dėl ateities nematymo. Savo ateities. O kiek numato, tiek liūdna. Bullshit here, bullshit there, bullshit everywhere. Net nehiperbolizuojant, sunku, baisiai sunku. Ir Juzefui taip trūksta “Džozefinos” šiuo metu. Meilė toks labai apgaulingas, viską padailinantis efektas/filtras, kaip Photoshope. Bet dievaž, duokit gi kas nors tą Photoshopą Juzefui.