Žalio Tarakono blogas

Jau praėjo 100 šių metų dienų! Tiek pat ir nuotraukų jau padaryta. Toks mano gyvenimas buvo šias 100 dienų – dalinuosi mozaika (didesnės fotkės albume):

Visada kažkaip įsivaizdavau, maniau, kad išgėrę žmonės parašo… nu ok, PASAKO, įdomesnių dalykų nei girti. Nu tipo paimam žmogų “Tomą X”, kuris blaivas yra eilinis ir neįdomus žmogus, ir jį prigirdom. Tikėtina, kad jis girtas pasirodys bent KIEK drąsesnis, atviresnis, ĮDOMESNIS. Blaivas jis yra lochas, o vat išgėręs tai jau visai nieko toks. Beeet klausimas kyla, kodėl gi taip? Aš dabar po 5 bokalų alaus – prieš 20 min grįžau namo – buvau klasės mini susitikime. Buvo labai faina (keista, kad taip retai susitinku su klasiokais, turint omeny, kad su jais smagu pakalbėt). Su skirtingose specialybėse studijuojančiais įdomu pašnekėt – kitokios žinios, požiūris ir panašiai. Ai, dar pasigirsiu tuo, kas čia ne į temą – padavėja ant čekio užrašė MAN savo tel. nr. (šitas teiginys neatrodytų toks fainas, jei papasakočiau tai, kas liko užkulisiuose, kas paaiškintų, kodėl gi man ji davė savo numerį). Bet still, faktas lieka faktu – padavėja MAN davė savo tel. nr. – fuck you all. Grįžtant prie temos (tipo ale)… Aš išgėriau 5 alaus ir net SAU atrodau daug įdomesnis nei blaivas. BET KODĖL? Aš svarsčiau, kad gal taip yra dėl to, kad žmogus išgėręs linkęs nesigėdyti savęs ir būt atviresnis. Kadangi jis atviresnis, jis tuo pačiu tampa įdomesnis. Ar tai reiškia, kad žmonėms įdomu yra tada, kai žmogus pasakoja asmeniškus dalykus? Čiuju, kad gaaal ne (aš čia subjektyviai rašau, nesiremdamas jokiomis psichologijos teorijomis ir šūdais). Bet gal tiesiog jo įžvalgos yra visai kitokios? Žmogus išgėręs alaus žiūri pro kitą prizmę? Prooo mažiau žiniasklaidos įtakotą (eikit šikt ir fuck off, jei pagalvosit, kad šis žodis netaisyklingas) prizmę? Mistika. Išgėrę žmonės (kurie nelinkę į agresyvumą) yra kūl. Aš irgi biškį kūl dėl to. Mąstau, kad aš savo gyvenimu turėčiau būt patenkintas, bet… Ryt reiks pasiimti automobilį iš pijokavimo vietos.

Man niekaip nesuprantama, kodėl žmonės kartais elgiasi neprotingai. Kai kurie net sugeba racionaliai viską apmąstyt, tiesiai šviesiai įsivardinti tai, ką daro blogai, ką reiktų pakeisti ir kaip reiktų elgtis toliau. Aš lygiai taip pat… Darau dabar kažką, kas nėra labai protinga ar gerai, bet nesiliaunu to daręs. Ir suprantu, kad vėliau gali būti tik blogiau. Bet kaip mažas užsispyręs vaikas einu toliau tarsi nieko nematydamas, nors išties matau. Sviestas sviestuotas.

Tokiais momentais pagalvoju, kad labai būtų gera “atiduot viską į tavo, viešpatie, rankas”. HA HA. Bet ar būtų garbinga rinktis šį lengviausią kelią? Visiškai ne. Geriau valios ir stiprybės rasti SAVY, o ne išgalvotoje figūroje.

Visai netyčia, neplanuotai savaitgaliui Dominykas paskolino man savo BMW. Aš tiesiog klausiau jo, kaip teisingai rankas dėliot sukant vairą ir panašių vairavimo technikų. Ir kažkaip kilo klausimas, už kiek nuomotų savo BMW slalomui (kadangi jis pats juose dalyvauja). Tada tik tarp kitko išreiškiau viltį, kad norėčiau kada nors išsinuomot ir slalome sulėkt. Dominykas sako “tai galiu paskolinti iki sekmadienio vakaro”. Perskaičiau, nusišypsojau, “gerai”. Ir vakarop po valandžiukės pasiėmiau (gyvena už poros šimtų metrų nuo manęs).

Pats automobilis tai visai neišvaizdus. Bet tai mažiausiai rūpi, kai įsėdus užsivedi variklį ir švelniai spustelni akseleratoriaus pedalą. Tada variklis sumurkia, tarsi iš miego pažadintas mažas mažas žvėriukas (nu taip, biškį banaliai aš čia). Šiaip ar taip, spustelėjus stipriau, jis tiesiog užriaumoja ir visas sudreba. Baugina. Dar biškį reikia ir sausos informacijos parašyt. Tai 1989 metų 3 klasės BMW (E30). Į jį įdėtas 2,5l variklis iš naujesnio BMW (E36), todėl galia net 141kw (mano Pežiuke vos 74kw). Taip pat blokuotas diferencialas, rimta pakaba (aš tiksliai nežinau, kas ten sudėta, bet kažkada, kai buvo pardavinėjamas, modifikacijų sąrašiukas buvo netrumpas). Svoris šio bolido apie 1200kg. Nu ne toks lengvas, kaip Pežiukas (860kg), bet užtat čia galiniai varomi ratai!!! O tai reiškia, kad smagumo nors kibirais nešk.

Šeštadienį, kai pirmą kartą sėdau už vairo, jaučiaus labai nedrąsiai. Vienu metu, kai įsukinėjau dešinėn į kitą gatvę, vos spustelėjau, automobilis staigiai užsinešė, bet mano reakcija buvo stulbinamai greita ir vikriais rankų judesiais net sugebėjau ištiesint ir suvaldyt automobilį (pats savimi žiauuuriai stebėjaus ir džiaugiaus). Nuo tada važinėjau dar atsargiau – posūkiuose lėčiau turbūt nesu važinėjęs. O tiesiosiose po truputį vis daugiau paspausdavau. Jau kaip prilipdavau prie sėdynės, tai net malonu. Po to jau dugnais spaust pedalą pradėjau, tai trečiu bėgiu ant šlapio asfalto jis vis dar prasukinėja ratus (padangos gale prastokos, beje). Nuvažiavau iki brolio, liepiau jam nusileist (nesakiau, kad su BMW). Jo akys tik išsipūtė, atsirado šypsena veide. Pravežiau pro rajoną. Girdėjau labai daug krykštavimo ir visokių “ša”, “ramiau”, “atsargiai”. Išlipo jis šlapias net. O aš iki ausų išsišiepęs. Panašiai smagiai ir namo grįžau iš brolio. 25 kilometrai – šiai dienai pakaks, reikia pailsėt ir sekmadienį atiduot visą save automobiliui.

Sekmadienis. Pradėjo snigti ir po pietų, apie 15h išlindau į gatves. Galvojau, kur čia galima palėkti, kad ramiai galėčiau pabandyt pažaboti šitą žvėrį (aš jos vis dar bijojau kaip maža mergaitė). Nu tai mano durna galva pakuždėjo, kad lėkčiau į “Sportimos” aikštelę, nes ten 25d. vyks slalomas. Važiuoju, iš tolo matau, kad ten yra sniego. Nu bet gi ir ok ant sniego. Negalvodamas įvažiavau į aikštelę ir beveik tą pačią akimirką pradėjau burnot ir keiktis. Sniego daug daugiau, nei man reikėjo. Kuo atsargiau, nenumesdamas greičio plačiu posūkiu bandžiau joje apsisukt. Kur tau – sėdau kaip vyrs. Ir dar pačiame toliausiame aikštelės gale. Nu ką, prasijudinti reikia. Lingavau lingavau, vis po truputį, mažais žingsneliais pajudėdavau tikslo (išvažiavimo) link. Bet nutariau, kad taip prasikankinsiu, kol išvažiuosiu. Skambutis Natalijai – ji kaip tik su RM buvo. Atvarė, Natalija sėdo už vairo ir mes su RM’u išstūmėm šitą BMW labai greitai, per pusę minutės turbūt. Nataliją iškart išsodinau, kad nesugalvotų pavažinėt, ha. Ir patraukėm Siemens arenos link. Iš pradžių pabandžiau ant šlapio asfalto viršutinėj aikštelėj paskersuot. Kur tau. Kaip vaikas apsisukau visus kartus, kiek tik bandžiau – teko leistis apačion, kur sniegučio yra. Ir nors greitis mažesnis, bet valdymo suvokimui, bandymui pats tas – nedidelis greitis, todėl niekur nenusirašysiu ir nesudaužysiu automobilio. Ir šiaip, ir taip bandžiau, bet dar sunkokai sekės, vis pergazuodavau ir pamesdavau galą. Sustojau pailsėt, pasivaikščiot (nufotkinau tada kaip tik), pamąstyt. Sėdau, susikaupiau. OK. Ir iš pradžių palengva, vėliau kiek greičiau, jau ėjau skersas kur kas laisviau. Dar ten buvo kalnas sniego sukrauta (kokie 3 metrai aukščio ir gal 8 metrai skersmens), tai aš aplink tą krūvą virš 10 ratų be sustojimo pastoviai skersas važiavau. Ot tai laimės buvo. Tada per visą aikštelę dar skersiuko daviau, bet kadangi baisiai daug degalų valgo, nutariau važiuoti namo – pirmam kartui pakaks. Sėdėjau namuose, o už lango pūga. Ir žinau, kad Dominykas turėtų atvažiuot pasiimt automobilio. Gaunu sms, kad neatvažiuos. Och tai velniava, kaip gerai. Išbėgau laukan tą pačią minutę, prisipyliau benzino ir pirmyn. Gatvėse sniegas, visur sniegas. Kaip buvo linksma. Iškart į Siemens areną atgal nurūkau. Ten jau buvo chebros – tokių pačių bandytojų, kaip aš. Pradėjau jau net sujunginėt posūkius su išvažinėjimais iš aikštelės, abi aikšteles sujunginėjau skersas (viršutinėj irgi sniego jau buvo). Ir tada sugalvojau pasiimti Nookie į pagalbą (visgi skersuot kažkada mokėjo, gal ką nors patars). Grįžom dviese į Siemens. O tada ir prasidėjo. Taip įsivažiavau, kad be klaidų didesnių (apsisukimų) pavykdavo ištisus ratų ratus praslysti. Po truputį ir kampas, ir greitis didėjo. Sekėsi visai neblogai, smagumo buvo pilni triusikai. Ten jau belenką išdarinėjau, ką norėjau. Kur norėdavau pralėkt, ten pavykdavo (aplink vieną automobilį net sukiojaus vis). Gal 10 automobilių stovėjo aplink mane ir žiūrėjo. Įsijungė keli (su Sierra), bet man neprilygo, šūdą malė anie. Ir visi toliau įdėmiai žiūrėjo į mane (minutė šlovės iš neišmanančių veidų). O aš kaifavau skersas eidamas. Galų gale nutariau, kad užteks – išvažinėjau benziną. Nookie pasakė, kad tikrai visai pusė velnio važiavau (pirmas kartas dar, beje), tik labai įsitempęs, neatsipalaidavęs, kažkaip nėra to LAISVĖS jausmo, kaip išsireiškė. Tas viskas persiduoda į judesius vairu – susikaustęs jaučiaus. Mašina ne mano, patirties neturiu, tad tai turbūt prisidėjo. Bet emociškai pasikroviau ilgam. Peeeklon, kiek laimės buvo. Nors ir suvalgė nemažai pinigų (80lt, su kuriais vos 120km pravažiuot pavyko – kuro sąnaudos apie 16l/100km), bet buvo verta. O tada susimąsčiau. Kam man pirkt automobilį? Tiksliau, kam pirkti kovinį automobilį. Va pavasarį turbūt nusipirksiu ekonomišką Golfuką dyzeliuką ir važinėsiu sau laimingas. O slalomams galėsiu Dominyko BMW arba Manto Peugeot išsinuomot už nebrangiai. Ir daug labiau apsimoka – nereikia pirkt padangų, remontuot, mokėt už draudimą ir taip toliau, ir panašiai. Taip pat vis kitą automobilį galima išbandyt. Kol kas šia mintimi susižavėjęs, o kaip bus – dar neaišku, gyvenimas parodys. Šiaip ar taip, anksti galvot – Pežiuko dar nepardaviau.

Pastaruoju metu – aš pasiklydęs visame kame žmogus. Racionalus. Vienintelis žodis, kurį žinau užtikrintai. Dar žinau (labai kertasi su žodžiu “manau”), kad tai nėra gerai, ne į viską reikia žvelgti racionaliai. Yra labai daug skirtingų požiūrio taškų iš kurių nėra nei vieno teisingo (mintis graži ir manau, kad dar ir teisinga). Tai labiau kiekvieno sąmoningas ar nesąmoningas (greičiau jau toks) pasirinkimas.

O vidinis balsas man vis kartoja: “susitvarkyk gyvenimą, susitvarkyk SAVE”. Ir jokios čia dramos. O ryžto susiimti nėra. Būtų labai gražu ir racionalu (o tai juk tas vienintelis žodis, kurį žinau užtikrintai), jei pradėčiau nuo studijų. Ypatingai reikėtų pasistengti su kursiniu. Bet asmeninio gyvenimo nustumti į antrą planą nenoriu. Tačiau ką daryti su juo? Nuo ko pradėti jį tvarkyti? Aš to dar nežinau. Spėju, kad kol kas man mažiausiai reikia šalia kito žmogaus, nes tada iškils dar papildomų problemų tvarkantis su juo. Aš nekalbu apie draugus. Atvirkščiai, draugų turbūt labiausiai reikia šalia. Manyčiau taip.

Šiandien man teko migruot tarp dviejų poliklinikų (vaikų ir suaugusių, kurios yra yra šalia viena kitos Karoliniškėse). Nuėjau į S, ten laukiau pusvalandį. Tada mane nusiuntė į V. Ten laukiau dar pusvalandį. Tada vėl grįžau į S, kur teko laukt tik 15 minučių. Ir tada vėl nuėjau į V polikliniką. Kažkaip taip ir praėjo dvi valandos. Ai tiesa, kiekvieną kartą, kai reikėdavo migruot, eidavau į rūbinę, imdavau paltą, apsirengdavau tam, kad nuėjęs į kitą polikliniką, jau toj rūbinėj nusiimčiau jį, vėl pakabinčiau ir taip toliau, ir panašiai. Kaip ir normalu, juk šalta lauke. Aha! Bet aš visai nepagalvojau, kad poliklinikos sujungtos tarpusavy! Tiesiog ilgas ilgas koridorius yra… Ot žioplys.

Dar atidaviau Gib’ui vienratį, kuris sandėliuke pratūnojo turbūt daugiau nei metus! Och, net nežinau, kaip čia taip nutiko. Laikas greit bėga, eina nafik.

Ir nuvažiavau į Peugeot klubo susitikimą. Oi gerai Agotos gryčioj pasisėdėjom. Pasirodo, ten gamina didžiausius Vilniuje cepelinus. Ir išties, užsisakius vieną (kainuoja 8,9 lt berods) galima sočiai pavalgyti (ir skaniai). Viena klubietė, kuri šturmanauja ralyje, labai daug papasakojo apie vidinį ralio gyvenimą. Vieno iš dalyvių Subaru Impreza koviniu rėžimu suvalgo 80l benzino 100km! O norint šturmanauti, šturmanas turi sumokėti apie 5000 litų už vieną etapą!!! Nemoka tik tais atvejais, jei šturmanauja giminės ir panašiai ar šiaip labai pasiseka prasisukt ir tampi labai geras ir norimas šturmanas. Bet 5000 litų… Nu tai man smegenis neišnešė. Negana to, kad šturmanavimas yra juk darbas, tai dar turi sumokėt pinigų, kad leistų dirbti! Ai nu dar pasakojo, kad kai kurie kitokias sąlygas nustato – 1500 litų ir per pusę kuras. Lyg ir normalesnės sąlygos. BET čia sąlygos nesibaigia – sudaužius automobilį, taip pat remonto kaina dalinama per pusę. Vienžo, košmaras.

Žinot, kartais užvaldo TOKS jausmas. Net nežinau kaip šį jausmą galima įvardinti. Tarsi tai kažkoks noras pasiekti barjerą. Bet tas barjeras nu nėra kaip barjeras, tai greičiau noras em… pastatyti tą “barjerą” toliau ir jo siekti, bet neįveikti. Nes mano vadinamas barjeras šiuo atveju nėra kam nors trukdanti kliūtis or smth. Velniava, tiek daug kartų pavartojau šį žodį, kad jis pradeda prarast prasmę. Bet kol dar nepamečiau savo pagrindinės minties gijos, reikia pabandyt ją išreikšti kuo suprantamiau, bet ir tiksliau. Tas jausmas, tas noras… na, jis ateina prieš pat pat pat lūžio tašką, kai kažką reikšmingo padarai. Tas jausmas, jis… gal net galima pavartot žodį “palaima”. Ir tipo jautiesi lyg iš visų pusių ir ypatingai virš galvos tave nušviečia saulės spinduliai. Taip, tai yra palaima, kind of. You feel special. Tu jauti, kad nusipelnei to nuoširdžiai. Ir svarbu, kad ir aplinkiniai pastebėtų ir suprastų kokio masto dalykas tai yra. Net akimirkos pagarbos ir pripažinimo reiktų. O tada šilta ir gera viduj, nesinori, kad ši akimirka pasibaigtų. Bet tai niekada netrunka ilgai.

Tad aš noriu šito jausmo. Ta rutina, apskritai visos pareigos, įsipareigojimai… Jie taip atsibodę, taip norisi naujo, nepatirto iššūkio, bet pasirinkimo ir ryžto  nėra. Ir ką daryt? Norėčiau, kad tai nebūtų retorinis klausimas, bet kadangi atsakymo į šį klausimą nėra, jam lemta būt retoriniu.

Dar dažnai galvoju ar elgiuosi tinkamai. Kalbu apie santykius su šeima, draugais, kolegomis, bendradarbiais ir kitais socialiniais ryšiais. Ar bendravimo pobūdis geras? Tiksliau, ar mano bendravimo sugebėjimai tinkami? Nu tipo žinau biškutį žmonių, kuriems nepatinku ir veikiausiai nepatinka mano bendravimo manieros. Bet jeigu tokių žmonių dauguma, tiesiog ne visi pasako, jie susitaiko ir panašiai? Aš gal nemoku su žmonėmis bendraut, visiškai. Taip pat neramina ir veiksmai vienų ar kitų atžvilgiu, ne tik pats bendravimas. Galų gale pasirinkimai ir sprendimai. Ar jie tinkami? Ar jie greičiau kvaili, neapgalvoti, neracionalūs?

Kodėl žmonės taip greit paleidžia kitus? Čia jau ne apie save kalbėsiu, bet apie žmogų, kuris ne kartą buvo linksniuojamas. Kaip galima apsimesti, kad nieko nebuvo? Kaip pamiršti visas  geras emocijas, išgyvenimus ir leisti jas pakeisti viena ar keliomis blogomis (net jei jos labai blogos). Praeities bet kuriuo atveju neištrinsi, tad kam kelti įtampą sau ir kitiems ir bandyti tai pamiršti. Reikia neleisti blogiems dalykams užgožti gerų. Jei tik nori būt laimingas gyvenime. Jei nenori, čia jau kitas klausimas.

Ir kodėl aš staiga prarandu susidomėjimą mergina? Negi aš tikrai esu iš tų apkalbamų vyrų, kuriems smagu pasiekt ir užkariaut, o kai tai pavyksta, motyvacija ir VISKAS dingsta ir belieka ieškot naujos aukos? O dar baisiau, kai auka pasiekiama lengvai – tada dar greičiau išgaruoja noras ir visi kiti fiziniai bei emociniai troškimai. Nu negi tai tikrai tiesa, kad į merginas žiūriu kaip em… į misijas ir achievementus? Negi mano “to do list” taip atrodytų…

Tiek daug klausimų man šiąnakt kyla.

Nors aš dar jaunas ir nepatyręs, bet turiu sukaupęs tiek daug pykčio ir nepasitenkinimo Lietuvos vairuotojais kaip žilstelėjęs senelis, kuris rėksmingais plakatais prie valdžios institucijų prašo padidinti pensiją, kad galėtų nupirkti anūkams saldainių, kurių jie seniai nebevalgo. Ir nežinau kur reikia viską išliet, kad bent dalis žmonių tai išgirstų, o išgirdę gal net ir susiprotėtų! Todėl aš rašau čia. Vairuoju neseniai, neturiu daug patirties, bet stengiuos ne tik žinoti, bet ir kuo geriau išmanyti kelių eismo, mandagaus elgesio kelyje taisykles. Jaučiu tarsi “kaifą” ir azartą tai darydamas. Gerai, aš neslėpsiu, kad kartais manyje tūnantis jaunuolis paguldo tachometro rodyklę iki raudonos padalos pajudant nuo šviesoforo, tačiau didžiąją dalį šios energijos palieku slalomo varžybose. Visą kitą laiką – aš paprastas ir ramus vairuotojas. Ir kuo gi aš piktinuosi? Mumis. Lietuviais, kuriems rūpi krepšinis ir alus, merginos ir vokiški automobiliai, bet kuriems visiškai nusispjauti ant pagarbos kitiems senų automobilių užkištose duobėtose gatvėse. Mes, nuostabi tauta, mes važiuojam per geltoną, lendam į sankryžos vidurį nepaisydami to, kad ten ir taip jau ji užkišta kitais Audi ir BMW automobiliais, taip pat dažniausiai nesivarginam sustoti prie pėsčiųjų perėjų, nes tai padaryti yra be galo sunku, o pėstysis peršlapęs nuo lietaus ir be skėčio gali ir dar palaukti. O pačius geriausius gabumus mes atskleidžiame žiedinėse sankryžose. Oi, kaip mes, lietuviai, jas mėgstame! Juk taip smagu užkišti savo vokiško automobilio galą kitiems, važiuoti pirma juosta visą ratą, kai to daryti ženklai neleidžia, o labiausiai savimi didžiuojamės, kai įvažiuodami į žiedą mes sąžiningai ir mandagiai rodome posūkį į kairę (nors to daryti nereikia). Po tokių pasivažinėjimų mieste piko metu, norisi pailsėti prie televizoriaus pasidarius skanią karštą vakarienę, tad prieš grįžtant namo, visi nuvažiuojame į Maximą. Ir tada prieš akis prabėga visas gyvenimas, nes avarinių situacijų skaičius parduotuvių aikštelėse turbūt didžiausias. Tautiečiai išpūstomis akimis vienas į kitą spokso, lemendami žodžius “taigi aš važiavau tiesiai”, nes šis argumentas užmuša dešinės rankos taisyklę. Tokie argumentai užmuša ir mane, mano kantrybę. Bet savo aiškinimais vairuotojams nieko įrodyti nepavyksta, viskas visada baigiasi taip pat – nuovargiu ir atodūsiu galų gale sudribus į sofą. Tad labai viliuosi, kad į visas mintis bus atkreiptas dėmesys ir vairavimas Lietuvos keliuose nekels tiek daug vargo ir streso…

Ar dar yra turinčių bilietą? Blyn, šiaip į koncertus nevaikštau, nes visada laukdavau, kol atvažiuos tokia grupė, į kurios koncertą nenueiti būtų nuodėmė. Tai va ir ji atvažiuoja!!! Laukiu nesulaukiu koncerto. Gaila tik, kad Kaune.

O šiaip, aš mėgstu naujuosius metus labai todėl, kad sausio 1 d. tinka pradėti kam nors. Pavyzdžiui aš sugalvojau, kad visai noriu užsiimti labai banaliu ir gal net atsibodusiu “project 365”. Tai toks projektukas, kai kasdien padaroma bent po vieną nuotrauką. Visas nuotraukas bandysiu iškart uploadinti į specialiai tam sukurtą Picasa albumą, išskyrus tuos atvejus, kai būsiu ne Lietuvoj arba internetas telefone bus nepasiekiamas (tada uploadinčiau biškį vėliau). Baisu dėl to, kad pamiršiu nufotografuoti arba, kad bus išsikrovęs telefonas. Vadinasi, reiks stengtis, kad taip neįvyktų. Taip pat dar šūdas tai, kad telefono kameros kokybė baisiai prasta, tad nuotraukas turbūt teks daryti tik šviesiu paros metu (arba esant geram apšvietimui). Nu bet kaip nors išsisuksiu, manau.

Pastaroji savaitė buvo sunki. Psichologiškai. Keturias dienas iš eilės man nesisekė! Na, dauguma aišku sakytų, kad čia smulkmenos, nes taip ir yra, bet kai tos smulkmenos nutinka kasdien, tai nori ar nenori, nuotaika vis vien prasta ir  stresas, nervai padaro savo – pyksti ant visų, ant savęs ir ant nieko, nesuprasdamas, kas darosi ir kodėl taip nutinka.

Šeštadienis. Važiavau į Kaune vykstantį studentų slalomą. Na, atstumas tai šiaip ar taip nemažas nuvažiuotas vien dėl slalomo (bet pats slalomas buvo nemokamas, kas biškį atpirko viską), todėl norėjau gerų rezultatų. Pirmas važiavimas – visai ok, jei nebūčiau kliudęs vieno kuoliuko. O štai antrame važiavime pamiršau vieną kuoliuką apvažiuot – neįvykdymas… Kaaaip abydna buvo – konkurencija buvo minimali. Ir nors ta pergalė ar prizinė vieta būtų buvus menkesnė už 4 vietą SVC slalome prieš porą savaičių, bet turėčiau taurę. Bet negavau. Liūdnas važiavau į Vilnių ir mintyse buvo tik viena frazė – “važiavau į Kauną vien tam, kad susimaučiau”.

Sekmadienis. Long story short – nugriuvau (nepasakosiu kaip – juokinga ir gėda). Susiplėšiau fuckin’ striukę, nusibrozdinau alkūnę, delną, kelį, biškį batus suplėšiau… Visgi greitis, prie kurio nusibatoninau, buvo apie 20-30 km/h… Tai va kelias diena skaudėjo viską, dabar tai jau ok.

Pirmadienis. Atsisėdau sau paskaitoj, pasidėjau kompiuterį ant stalo ir reikėjo praleisti P. G.  – nu tai aš pakilau, užkliudžiau staliuką, anas užsilenkė ir nukrito kompiuteris. Zjbs. Pakėliau, įsijungiau – klaviatūra neveikia. Tiksliau, veikė S, M ir N mygtukai, o kiti – ne. Dar biškį bandžiau spaudinėt, tai ir dalis kitų pradėjo veikt. Biškį pagooglinau (labai jėga googlint renkant tekstą iš pavienių raidžių ir copy-pastinant jas) ir radau, kad tiesiog galėjo atsijungti laidelis nuo motininės. Grįžęs namo išsiardžiau ir pamačiau, kad tikrai taip – prijungiau viską atgal ir kompiuteris normaliai veikė! Visa laimė! Bet tas kelias valandas po “nelaimės” vis vien buvo neramu ir liūdna dėl kompo.

Antradienis. Pabuvau paskaitose, grįžau namo – viskas ok, nieko nenutiko. Dar mamai net pasakiau “šiandien nieko nenutiko”. Bet vakare turėjau važiuoti padirbėti su Pežuku. Nu tai važiavau važiavau, pasigirdo klaksėjimas (tikrai maniau, kad vėl indėklai prasukti), sustojau ir dėl viso pikto nevažiavau niekur, pasikviečiau motoristą, tai parsitempėm į garažą… Tai jis irgi galvojo, kad gali būt indėklai. Tipo pagal šią teoriją būtų taip, kad nupirkau variklį su prasuktais indėklais į kurį buvo supilta medaus ir po 800 km, kuriuos jau nuvariau, tiesiog išsiplovė ten viskas ir atsiskleidė. BET šitą teoriją atmetėm, nes garsas kiek kitoks ir + jis beveik baigiasi, kai įminta sankaba. Tad veikiausiai problema greičių dėžėj! Vat. Hipotezė: guoliai kokie nors šūdą mala. Nu irgi nieko gero, aišku, bet bent jau ne variklis. O kol kas galiu važinėt, nes vis vien tvarkyt reiks jau, o kažką blogiau padaryt sunku (ir gal nepadarysiu). Trauka, bėgių perjungimas OK. Vienintelis minusas – garsas. Jokių kitų pašalinių dalykų nėr. Bet kokiu atveju, tai – papildomos išlaidos. Ir nervų kiek suėdė, eina na…

Ir štai po tokių 4 dienų nenorom pradedi galvot apie visokias nesąmones. Ypatingai lindo mintys apie karmą – aš kaip tik dabar kasdien (dažniausiai prieš einant miegot) žiūriu serialą “my name ir Earl”, kuriame vyrs taiso savo klaidas, nusikaltimus tam, kad gyvenime labiaus sektųsi. Kai ką nors daro negerai – karma atsiunčia jam bėdą. Prisižiūri žmogus tokių serialų, tai ir sau bandai pritaikyti ir galvoti, ką darai blogai. Aš žinoma sugalvojau ir pradėjau daryti kitaip ir kol kas nieko blogo nuo antradienio nenutiko. Bet realiai tai nesąmonė, sutapimas čia, ane? Anyway, kol nenutiko nieko blogo, reikia džiaugtis.

Štai vakar sugalvojau susitvarkyti, atsinaujinti biškį blogą. Man labai patinka preciziška tvarka tokiuose dalykuose ir malonios smulkmenos. Pvz: padėka blogo apačioj! Bet ji jau senokai ten, metus kokius tikrai. O vakar aš atsinaujinau nuorodas (pridėjau “balandžius teroristus” – draugo (bent jau taip supratau) blogas) ir ikonėles – dešinėj pusėj jų dabar 10, o ne 5. Ten nuorodos į mano dalyvavimą kituose puslapiuose – soc. tinkluose ir panašiai. Kai pažiūriu, tai visai nemažai web tarnybų naudoju: Facebook, Tumblr, Picasa, Foursquare (kurį, beje, LABAI rekomenduoju – tam reikia išmaniojo telefono), Vibe.lt, Last.fm, Vimeo, Youtube… Ar ne per daug?

Jau dešimtą kartą Lietuvoje organizuojamas konkursas, kurio metu bandoma išsiaiškinti, kas yra pats geriausias vairuotojas visoje Lietuvoje. Dalyvauja visi norintys ir turintys ne mažesnę nei 3 metų patirtį. Tad šiais metais jau galėjau dalyvauti ir aš! Galėjau ir dalyvavau.

1 etapas. Atsakiau į klausimus gazas.lt puslapyje ir išsiunčiau. Prieš 3 ar 4 dienas sulaukiau laiško su kvietimu atvykti į Regitrą. Viskas. Nėr ką daugiau pasakot.

2 etapas. Atranką į finalą sudaro 30 klausimų ir figūrinis važiavimas 2 automobiliais. Į teorinę dalį mūsų atėjo iš viso 86 žmonės (aš maniau, kad 100, bet netoli tiesos buvau). Klausimai buvo įvairūs. Pavyzdžiai: “kas tepalo žymėjime “10w40 SL” nurodo tepalo kokybę?”, “kokia didžiausia bauda skiriama už KET pažeidimą?”, “koks populiariausias pardavinėjimas automobilis autoplius.lt rugpjūčio mėnesį?”, “ką reiškia trumpinys EBD?”, “ką reiškia V, T, Q žymėjimai ant padangų?”, “kas laimėjo 1000km lenktynes šiais metais?”, “kaip žymimos Toyota sportinės versijos šiais metais?”, “kokie žurnalai apie automobilius leidžiami Lietuvoje?”, “Kokia Toyota Auris HSD co2 emisija?”, “kokios Goodyear padangos apdovanotas kažkokiu baltosios gulbės apdovanojimu?” ir t.t. Tai kaip matosi, klausimai ne iš KET, labiau bendras išprusimas, domėjimasis, kaip ir… Senesni dalyviai atskleidė, kad tokio tipo klausimai visada būna, tad kitiems metams reikėms vėl pasižiūrėt remėjus (Toyota, Goodyear ir t.t.) ir pasidomėt apie jų propaguojamas prekes. Šiam kartui nieko nesiruošiau išskyrus tai, kad pažiūrėjau Auris HSD co2 emisiją, nes Dominykas Danys patarė. Ir neprašoviau, nes klausimas apie tai buvo. Rezultatus skelbė garsiai… Su nekantrumu laukiau savo pavardės. Daugiausiai padaryta klaidų – 25 (tiek padarė daugiau nei vienas žmogus). Ir tada iš eilės vardino visus, kol priėjo 7 klaidų skaičių ir pasakė, kad visi jie ir padarę mažiau, pateks į antrą dalį (slalomą). Aš padariau 5 klaidas. Tai buvo mažiausias klaidų skaičius iš visų. Aišku, ne aš vienas. Mūsų tokių šaunių buvo 5 berods. Kadangi už kiekvieną klaidą skiriamos 5 baudos sekundės slalome, mes, padarę po 5 klaidas, turėjom pranašumą prieš kitus. Tad kol kas man sekėsi tikrai geriau, nei tikėjaus. Ir štai 15 mūsų atėjo į Regitros aikštelę. Ten pamatėm diiidelį Toyota Land Cruiser ir Toyota Auris HSD. Jooo. Aš esu vairavęs Toyota Previa, tad dėl gabaritų nedaug tebijojau, tik biškį. Pradėjom nuo džipo… Startavau gerai, porą klaidų buvo apsisukinėjant, bet kuoliuko nekliudžiau, tiesiog šiaip taisytis daug reikėjo. Ir po to parkuojantis galu su džipu irgi sekėsi labai neblogai. Padariau 3 ar 4 laiką iš visų ir nieko neužkliudžiau. Vėliau sėdau prie Auris HSD vairo. O ten pavarų svirtis įdomi. Kaip joystick’as aka linksmakotis. Tipo stovi visada vienoj padėty, o kai perjunginėjant nukreipi į kurią nors padėtį, atleidus tą linksmakotį, jis pats atšoka atgal į tą pradinę padėtį. Labai patogu, kai pripranti. Aš nebuvau labai pripratęs, vieną kartą suklydau. Iš pradžių labai gerai su atbuliniu išvairavau T formos sankryžoj, pagyrė po to mane kiti, kad geriausiai, bet U formos apsisukime sumaišiau su bėgiais ir truktelėjo automobilis į priekį biškį, ko pakako, kad kliudyčiau kuoliuką (10 s bauda). Vėliau susinervinęs kliudžiau dar vieną, tad iš viso 20 s baudų susirinkau iš važiavimo Auris. Bet laikas 39 sekundės. Kažkam 44 buvo pavykę padaryt, tad jei ne tos baudos (jomis aš laiko nesutaupiau), būtų buvę tobula. Bet nieko. Vis vien tarp vilniečių užėmiau 4 vietą, o kadangi į finalą patenka 7 ir 1 moteris, man to pakako, kad patekčiau ir aš. Nusileidau tik Lietuvos automobilių slalomo čempionui J. Eimontui, 2010 m. geriausiam Lietuvos vairuotojui, kuris taip pat ir slalomuose dalyvauja, K. Taškūnui ir D. Daniui, kuris šiaip šaunuolis, žiauriai gerai vairuoja. Taip save guodžiu… Su jais visais trim yra tekę susidurti anksčiau slalomuose ir dar neteko nei vieno jų nugalėt (nors gaaal Dominyką kažkada ir buvau aplenkęs, nepamenu)! Bet gal kada nors…

3 etapas. Finalas Toyota atstovybėj… 24 geriausi vairuotojai iš visos Lietuvos (atvyko 22). Nieko daug nesitikėjau, nes labai gerai jau tai, kad išvis patekau į finalą! Atvažiavau, sutikau dar kolegą iš Peugeot klubo (iš Klaipėdos atrankos), kurį jau sutikęs Fast Lap’uose buvau. Apžiūrėjau transportą, kuriuo bus važinėjama… Toyota Hilux Arctic Edition (su panašiais Top Gear važiavo) su priekaba ir Toyota Aygo… Hilux’o ir priekabos bijojau, nes jis diiidelis ir automobilio su priekaba išvis nė karto nevairavau. Ir dar reikėjo atbulom įsiparkuot. Nu vienžo, baimės daug buvo. Tad apie kiekvieną užduotį atskirai papasakosiu.

1. Slalomiukas su Hilux ir priekaba. Man reikėjo važiuoti pirmam, tad aš ne tik kad nevairavęs su priekaba, bet ir pažiūrėt į mokančius tai daryt negalėjau. Pro vartus, aštunkę suvažinėjau labai gerai, nei vieno kuoliuko nekliudžiau, o parkuojantis atbulom tai sekės labai nekaip. Užtrukau belenkiek laiko… Nu aišku, nieko nekliudžiau ir į duotą max laiką įtilpau (buvo, kas netilpo). Įspūdžiai geri! Smagu save išbandyt buvo. Ne tik mažiuką Pežuką vairuot moku, škias.
2. Slalomiukas su Aygo. Nu čia tai susimoviau. Ėjau su mintimi “va čia tai atsilošiu”, bet išėjo priešingai. Blyn, ko aš taip skubėjau, lekiau… 3 kuoliukus pagavau! Tai yra 30 sekundžių baudos!!! Reikėjo vos lėčiau važiuot ir viskas būtų buvę gerai. Nu nieko, pats kaltas. Tiesa, Aygo šūdas, nepatiko man, bukoka mašina.
3. Padangų įvardijimas. Gulėjo 7 sudėtos padangos, kurių tik raštas matėsi. Davė lapus su apibūdinimais, tokiais kaip “vasarinė padanga, kuri dėvintis keičia raštą”, “žieminė skirta bla bla bla…”. Nu ten jau tokie rimti apibūdinimai, reikėjo tikrai nusimanyt. Turbūt suklydau nemažai. Esu tikras tik dėl to, kad teisingai įvardinau, kuri dygliuota (nes tokia viena buvo).
4. Atsarginio rato išėmimas. Toyota Land Cruiser… Duodamos 5 minutes ir per jas reikia išimti atsarginį ratą. Nuuu tai pradėjau ieškot kaip atidaryt bagažinę. Užtrukau tikrai ilgiau, nei įmanoma pagalvot. Tada vėl užtrukau bagažinėj beieškodamas rato… Lupau tą kilimą, nieko ten nėra, turbūt nelabai buvo galima lupt. Po to žiūriu, padanga po dugnu, “lauko” pusėj tipo. Ir grandinė kabėjo kažkokia. Nu tai aš iškart už jos. Kur tau, nė velnio ji ten nepadeda niekuo. Paklausiau, kiek praėjo laiko. Sako “3 minutės”. Pasidaviau ir nuėjau. Vėliau paaiškėjo, kad iš 22 žmonių tik 5 tai pavyko! Iš jų vienai moteriai, kuri labai protingai padarė – pradėjo skaityt knygutę, kurioj viskas paaiškinta.
5. Dviguba užduotis su Toyota Auris HSD automobiliu. Pirmoji užduotis – važiuoti kuo ekonomiškiau; antroji – tam tikrose vietose, kurias parodys keleivio vietoj sėdintis teisėjas, važiuoti tam tikru greičiu (arba 50, arba 70 – jis pasako). Smagumas tame, kad spidometras uždengtas ir matosi tik vidutinės kuro sanaudos. O greitį mato keleivis prie kojų – ten, kaip supratau, GPS stovi su ekraniuku. Pirmyn! Išvažiavom į Ukmergės plentą. Sekėsi gerai. Padariau 3,8l/100km – tiek deklaruoja ir gamintojas. Taip pat, buvau užmetęs akį į rezultatų lentelę, tai mačiau savo kelis greičius – 49 ir 71. Tai vos per 1 km/h klydau. Tiesa, kitų 3 greičių kituose punktuose nepastebėjau, nesimatė – gerai slėpti teisėjui sekėsi. Nu bet jis ir pats mane pagyrė, kad gerai pasirodžiau. K. Taškūnui pavyko padaryt 3,1l/100km sanaudos, beje. Ot šaunuolis, ne?
6. Teorinė dalis. 10 Regitrinių klausimų ir 8 Toyotiniai. Čia nėr ką pasakot.

Tai tiek įspūdžių… O užėmiau aš 16 vietą finale!!! Turint omeny, kad iš 22, tai nekažką, bet turint omeny, kad tai tarp pačių geriausių, tai visai neblogai. Kitais metais reikės pasirodyti geriau! Konkursas tikrai įdomus, rekomenduoju visiems išbandyti savo jėgas.

Ar aš jau pasakojau, kad kažkada šią vasarą man teko gerti alų kartu su Eglute, kurią barė tėvai ir dėl to ji pabėgo (išvažiavo) su motocikliuku iš namų į laukus dainuot su dėdėmis? Tai va. Teko gerti su ja alų. O ta daina man baisiai patikdavo vaikystėje! Mokėjau visus žodžius, kaifuodavau kai per televizorių pamatydavau klipą. O ir graži, faina mergaitė ji buvo – dar gražesnė užaugo!

Ai, dar tą patį vakarą iš kitos kompanijos atėjęs vyrukas kažką daug pasakojo pasakojo, kai kurie su juo dar ir šnekėjo (aš ne, tik klausiau) ir galiausiai, kai šis paklausė visų “o žinot, kuris iš jūsų perspektyviausias jaunuolis?”, jis ėmė ir dūrė į mane. Va. Užteks savimeilės dozės šiam kartui…

Viskas prasidėjo birželį. Aš, netekęs vilties rasti darbo vasarai, pradėjau desperatiškai siųsti CV patiems prasčiausiems pasiūlymams. Kelios įmonės ieškojo kurjerio, kuris dirbtų už minimumą su savo automobiliu. Skaičiau skunduose, kad darbo labai daug ir jis sunkus, bet vis vien pasiryžęs buvau dirbt. Už 600-700 litų drožt savo automobilį, įsivaizduojat? Čia dar ne viskas. Aš kurjeriavime turiu jau 3 metų oficialią patirtį, o bet tačiau, nusiuntęs CV, taip ir niekada negavau atsakymo iš tų įmonių. Matyt, aš jiems per geras, ieško prastesnių darbuotojų… Nesuprantu. Tada, beskaitydamas auto.Banginius, pastebėjau, kaip vienas prieš Jonines parašė “einu bart darbuotojų, kad tinginiauja”. Pagalvojau “o, jis turi savų darbuotojų” ir iškart išsiunčiau trumpą, paprastą žinutę, kuris skambėjo kažkaip panašiai: “labas, galbūt pas tave man darbo atsirastų?”. To pakako ir ateinantį pirmadienį aš jau buvau pas jį įmonėj, man viską aprodė ir sutarėm, kad nuo liepos pradžios pradedu dirbt. Algą žadėjo tikrai gerą… Ot laimingas buvau.

Ir štai pradėjau aš dirbt. Tada ir supratau, kuo gi ši įmonė užsiima. O tai yra prekybinė įranga – vitrinos, šaldytuvai visokie. Tai tokie, kurie stovi Maximose ir panašiose parduotuvėse. Tai tokie, kuriuose guli mišrainės, ledai, žuvis, konditerija ir t.t. Mane įvarė į vitrinų skyrių ir aš buvau surinkėjas. Tai vat būtent tokios vitrinos, kurių aukštis iki bambos ir jose guli sūriai, mišrainės ir panašūs dalykai. Maximose atkreipkit dėmesį. Ypač verta nueit į Tuskulėnų Maximą. Ten ypatingos vitrinos, vadinamieji “kubai”. Jos su medžio apdaila, jos sudėtingesnės ir daug daug daug gražesnės.

Ir taip kiekvieną mielą darbo dieną, aš keliuos 5:20, išeinu iš namų 5:45 ir sėdu į 6 autobusą. Nuvažiuoju su juo iki Spartos stotelės, joje 20 minučių laukiu 3 autobusu ir važiuoju juo iki Elektros stotelės, kur kaip tik ir yra mano darbas. Nuo 7:00 dirbt. 9:00 ir 14:00 turiu 15 min pertraukas, per kurias geriu arbatą, o 11:00 turiu 30 min pertrauką, per kurią valgau ir geriu arbatą. 15:30 baigiu darbą, sėdu į 3 autobusą, vėliau į 6 ir 16:40 parsirandu namo. Ir taip kasdien. Na, kartais keliuos 5:50 ir išeinu iš namų 6:15. Tada sėdu į 71 mikriuką ir be persėdimų nuvažiuoju iki darbo ir būnu jame net anksčiau, nei važiuojant autobusais. Bet čia tik kai labai tingiu, nes mikriukas kainuoja 3 litus ir nors tai nėr daug, bet stengiuos kuo mažiau išlaidaut.

Pradėjus dirbt buvo sunku, nes nieko nepažinojau, nemokėjau nieko ir taip toliau ir panašiai, bet po savaitės, po dviejų įsivažiavau visiškai iki galo ir problemų, klausimų iškildavo vis mažiau. Ir vėliau mano vardą visi išmoko, aš išmokau jų visų ir dirbau pilnavertiškai. Tiesa, jie visi rusakalbiai (bet kalba ir lietuviškai), tai kildavo kartais neaiškumų. Ten detales vadina sutrumpinimais, kai kurie jų pačių sugalvoti. Yra tokios vienos įdomios detalės, kurias vadina “betmenais”. Tokie metaliniai šūdukai, kuriuos prikniedyti reikia. O vietoj “prikniedyk”, sako “priklipalink”. Stripcinos, bamperiai, kojos, šliapa, gitara, nerža, pakilimai, kronštenai (ir tie patys kelių skirtingų rūšių) ir t.t. ir panašiai… Bet jau pramokau pavadinimus.

Man šis darbas labiausiai patinka tuo, kad jis fizinis. Dirbant visiškai pailsi protas. Aš net manau, kad tai yra daug geresnis atsigavimas, nei nieko neveikimas namuose. Išsikrauni fiziškai, maloniai nuvargsti ir saldžiai po to naktį miegi. O koks malonumas kažką dirbti, daryti, kai yra įvairių įvairiausių įrankių!

Aišku, kas nelabai patinka, tai bendradarbiai kai kurie. Jie visai kitokioj aplinkoj augę ir patys kitokie. Tai daugiausiai profkes baigę vyrai. Kaip ir lyg ir negražu būtų pagal tai lygint ir skirstyt žmones, bet išsilavinimo skirtumas yra jaučiamas labai ryškiai. Taip pat kultūros lygis visai kitoks. Kai kas ketvirtas žodis keiksmažodis, respekto tai nepriduoda. Prikolai, istorijos iš jaunystės visai kitokios, man net ne visada keliančios juoką, o kitus priverčiančios skaniai pasijuokt. Bet tai nieko, įmanoma prisitaikyt kažkaip, bet vis vien tai nėra ta aplinka, kurioje galėčiau susirast draugų. Gal ir gerai, nes galiu sėdėt, dirbt sau ramiai atsipūtęs ir nesistengdamas išpuoselėti tarpasmeninių santykių. Ai nu yra vienas jaunuolis, berods 23, su kuriuo jau galima normaliai pašnekėt. Va anas tai nedurnas.

Tarp visų įmonės darbuotojų vyrų (nekalbant apie dirbančius ofise), mano plaukai yra patys ilgiausi.

Aš nesuprantu jūsų visų. Ok, suprantu, bet man atrodo absurdiška kai kurie įpročiai, normos ir panašiai. Like for example, kodėl poroj, turiu omeny artimus santykius, nepriimta išsakyti visko, kas nepatinka? Tarkim jei draugaudamas su mergina, mane biškį trikdo jos elgesys lovoje, kokia nors maniera, galų gale gestas, kurį ji nuolat reiškia ar šiaip kažkas panašaus… Kodėl aš negaliu to jai pasakyti? Sakysit, kad galiu, bet ne! Taip nėra. Ji užpyks. Dėl to negaliu. Ir taip su dauguma žmonių yra. Jie užpyksta, kai išgirsta ką nors tokio, kas jiems nepatinka. Bet kodėl jie nesugeba kartais išjungti tos savimeilės ir neišklauso kito nuomonės. Kodėl visi galvojat, kad esat be trūkumų (arba jei žinot, kad esat su trūkumais, kodėl sunku tai išgirst iš kito žmogaus)? Aš pamenu, kad kažkada išsireikalavau iš buvusios, kad pasakytų, kas jai nepatinka. Tai galų gale pasakė, kad besibučiuojant per daug iškišu liežuvį. Aš tada buvau pasiruošęs išgirst ir priimt kritiką ir tikrai neįsižeidžiau. Nuo tada, atsižvelgdamas į jos pastabą, to liežuvio tiek daug nebekišau ir bučiniai abiems pasidarė daug “skanesni”. Va, tai yra į gerą. O ji prieš tai bijojo prabilt, nes aš būčiau užpykęs. Na bet dievaž, kodėl turėčiau užpykt? Koks žmogus apie save galvoja, kad bučiuojas tobulai? Ir čia tik vienas pavyzdys, yra daug situacijų, kuriose vieni elgiasi vienaip, kiti kitaip ir vieniems tai patinka, kitiems ne. Maisto ruošimas, tualeto dangčio pakėlimo/nuleidimo įpročiai ir panašiai. Na, šitie dalykai turbūt menki, nes nesunku juos pasakyt kitam žmogui į akis. Bet kai prieinamos temos apie santykius, lovos reikalus, intymumus, tai visi staiga praranda kalbos dovaną ir neišdrįsta pasakyti, kas yra blogai. Kodėl, ble, po velniais? Jei tik išmoksti priimt tą kritiką, po jos išsakymo iškart teoriškai turėtų pagerėt tiek seksas, tiek bendravimas (žiūrint apie ką kritiką). Tad kodėl mes laikomės tokių durnų normų, mandagumo ir to nesakome? Pažėriau čia kalbą, bet tai nereiškia, kad aš kitaip elgiuos. Aš nesakau savo antrai pusei dalykų (kalbu apskritai apie visas savo buvusias, esamas, būsimas antras puses, o ne apie dabartinę), kurie man nepatinka, nes neįsivaizduoju, kad ji sugebėtų taip lengvai priimt tą kritiką, kaip kad priimu aš. Nes tai išties yra sunku. O bet tačiau, nesigiriant, man pavyksta ir nors kartais gaaal biškį pyktelėju ir įsižeidžiu, bet iškart suveikia racionalumas ir su šypsena pagalvoju “nu negi aš galvojau, kad tame esu tobulas”… Žmonėms tiek daug reikia išmokt. Šitas sakinys nuskambėjo pasipūtusiai ir arogantiškai. Bet jis ir nereiškia, kad man nereikia nieko išmokt.

Kažkada balandžio vidury sutikau būti tiriamuoju vienos bakalaurantės tyrime. Ten tereikėjo aprašyti 20 paveiksliukų. Ir kiekvieno paveiksliuko aprašymas – apie 140 žodžių. Tad, aprašius juos visus, išėjo 5 pilni lapai (kompiuteriu rašiau). Man nebuvo atskleistas tyrimo tikslas, bet kadangi ieškojo žmonių iš išsiskyrusių šeimų, šiek tiek kryptis buvo aiški. Ir štai šiandien gavau savo apibendrintą charakteristiką. Ji darė išvadas iš mano aprašymų… Taip pat ir tikrąjį tyrimo tikslą sužinojau. Skamba jis taip: išsiaiškinti nepilnose šeimose augusių asmenų aptiktus atstūmimo požymius ir palyginti juos su požymiais, nurodytais asmenų, augusių pilnose šeimose. Biškutį grėsmingai, ne? O štai manoji charakteristika:

Gana meniška ir estetiška asmenybė, kuriai būdingas kruopštumas. Vidinės harmonijos aukštas vertinimas ir / arba jos siekis. Optimistiška asmenybė, vengianti neigiamų išgyvenimų, išbandymų. Jautrus, nekonfliktiškas žmogus. Vertinami nuoširdūs, artimi tarpasmeniniai santykiai. Jaučiamas išreikštas pareigos jausmas. Nedidelė vidinė suirutė ir su ja susijusi nedidelė įtampa (galbūt dėl nutrūkusios draugystės su artimu žmogumi). Būdingas tam tikras išsiblaškymas, lankstumas, nesusikaupimas. Gyvenimo krypties paieškos. Ramios, harmoningos vidinės erdvės kūrimas. Tolerantiškas ir lankstus žmogus.  Gana paslaptingas ir atsargus žmogus. Žmogus, mokantis atsipalaiduoti ir pasijusti laimingu. Nekonformistiška asmenybė. Teigiami lūkesčiai, nukreipti į ateitį. Individualumo, laisvumo poreikis. Artimų tarpasmeninių santykių plėtojimo siekis.

Va taip. Aš meniškas, kruopštus, optimistiškas, jautrus, tolerantiškas ir t.t. Ok, reikia eit toliau ruoštis paskutiniam egzaminui, kuris bus šeštadienį. O po jo – vasara!!!