Žalio Tarakono blogas

O aš va tai tau, praeitą naktį visai nemiegojau… Grįžau apie 10h namo (antradienio rytą, bet norisi sakyti “šiandien”) ir aišku ėjau miegot. Tai buvo apie 11h, kai užmigau. Oooi, gerai miegojau. Dar sapnavau kažką apie driftą ir apie buvusį klasioką Luką. Jis su Datsun Laurel paėmė 3 vietą drifte or smth. Bet daugiau sapno detalių nelabai ir atsimenu. Ai, dar sveikinaus su juo ir jis sakė, kad aš neatpažįstamai pasikeitęs. Anyways, miegojau gerai. Prabudau tarp 18:30 ir 19:00. Tad miego buvo beveik 8 valandos!!! Kaip normalią naktį. Dilema kame? Nenoriu dabar miego visai, nors jau beveik 5 ryto. Dar nežinau, kiek tversiu, bet faktas, kad galėsiu miegot tik iki 11h, nes 12h lėksiu į susitikimą dėl darbo. Nu tai jei tarkim 6h eisiu miegot, tai ar beverta dėl 5h miegot ir rizikuot, kad pramiegosiu susitikimą? Tad mano planas – įsijungt kokį filmą pažiūrėt ir nemiegot visai. Tada ryt (šiandien) vakare apie 23h eisiu miegot! Žiūrėsim, kaip seksis.

Šiandien buvau prie Hannerio nuo 21:00 iki beveik 1:30. Virš 4h!!! Siaubas, kai pagalvoji. Buvo iš pradžių Mantas, vos vos vėliau prisijungė auto.Banginių krūūūva ir galiausiai Mindaugas. Dar prieš vidurnaktį visi išsiskirstė ir likom tik aš su Mindaugu. Net stebėjaus, kad taip greit laikas bėga. Bet kaip gera atsipūst ir išeit iš namų, nu na. Jau pabodo ta sesija. Nebegaliu… Gerai, kad tik vienas egzaminas birželio 25 dieną liko. Dar kai lėkiau namo iš Hannerio, nusipirkau spėkit ką, jo, aha, o gi kebabą ir Colos! Skaniai sukirtau. Keista, kad toks maroziškumo dalelę turintis greitmaistis-šūdmaistis toooks skanus.

Ryt po susitikimo dėl darbo lėksiu su Natalija į… (tuoj, pala, nukopinsiu pavadinimą) …Vytauto Didžiojo karo muziejaus karo technikos ir transporto Vilniaus skyrių. O. Ten, pasak muziejai.lt informaciją, eksponuojama apie 100 Lietuvos kariuomenės technikos pavyzdžių!!! O kaina vos 2 litai studentams. Tiesa, parašyta, kad leidimas fotografuoti kainuoja 35 litus. Bet labai tikiuosi, kad pavyks susitarti su sargu, kad ir taip leistų, nes fotkint noriu su Zenitu, kas jau iš principo kainuoja apie 23 litus už 36 kadrus. Jei nepavyks susitart, teks apsieiti be nuotraukų. Būtų liūdna. Kolega auto.Banginis buvo ten ir tipo leidžia ir po vidų palandžiot! Visai smagu bus tankuose, šarvuočiuose patupėt. Svarstau kokį filtrą ant objektyvo mauti. Būtų osom, jei Paulius B. iš pat ryto atsikėlęs perskaitytų šį įrašą ir dar pakomentuotų, patartų. Svarstau imti mėlyną, kad suteiktų šaltumo, visgi tai karinė technika ir pagal idėją turi pataikyt į nuotaiką, o bet tačiau, ar gerai tos nuotraukos atrodys. Ar visgi nereikia jokių filtrų? DI-LE-MA. Kursiokė paskolins Zenitą man su veikiančiu eksponometru, tai šeštadienį Fast Lap’e galėsiu naudot, nereiks rizikuot sugadint fotkes.

Tiesa, savaitgalis buvo nuostabus, kalbant apie lenktynes. Visų pirma, šeštadienį-sekmadienį vyko Le Mans 24h lenktynės! Žiūrėjau nuo pat pradžių iki pat galo, praleidau gal tik 5 ar 6 valandas, kai nutariau pamiegot. Nu na, kokio gerumo lenktynės buvo. Intriga išliko iki pat galo, vis tikėjaus, kad Peugeot laimės (nu gi reikia palaikyt “saviškius”), bet laimėjo eilinį kartą Audi. Bet geriau pagalvojus, komanda to nusipelnė, nes iš 3 “bolidų” (ar tik F-1 yra bolidai, ar ir šituos prototipus galima vadint bolidais?) tik 1 ir finišavo. Žiaaauuuriai siaubingos avarijos buvo. Jau vien kai McNishas susipylė, atrodė, kad tai nerealiai rimta avarija (nes tokia ir buvo), bet kas dėjosi vėliau, tai nu na. Aš tikrai galvojau, kad vairuotojas žuvo. Visgi trenktis beveik 300kmh greičiu į atitvarą nuo jo atšokt ir trenktis į kitoj pusėj esantį… Nu tikrai pavojinga. O dar kai rodė video medžiagą, kaip medikai stovi prie to “bolido”, iš kurio buvo belikęs tik tamsus stačiakampis daiktas (absoliučiai NIEKO daugiau neliko)… Nu tai siaubas siaubas, kaip pasisekė vairuotojui. Va video: pirmoji avarija, antroji avarija. Galima įsitikinti, koks saugus autosportas šiais laikais – nei vienas nieko nenusilaužė ir net lengvai abu išlipę iš tų metalo krūvų, nuėjo. Kitos lenktynės, kurios irgi buvo nuostabios, tai F-1. Užtruko net 4 valandas, kadangi dėl lietaus kelioms valandos lenktynės buvo išvis sustabdytos. Bet kaaas dėjosi po to. Kiek lenkimų, kiek intrigos, kiek įvykių, kiek gerų vaizdų, nu na. Seniai tokių gerų F-1 lenktynių nemačiau! Užskaitau, blyn.

TUMBLR ir PICASA. Susikūriau accountus šiems dviems puslapiams.

Tumblr panašus į blogą… Nors gal labiau miniblogą. Ten galima daug ką kelti, bet aš keliu tik nuotraukas. Aišku, jei kas jau užėjo, labai lengva pastebėti, ko ten daugiausia yra… Taip, automobilių. Bet tik ypatingai triaukiančių akį, tobulų. Tarp automobilių kartais įsimaišo ir pusnuogių ar nuogų merginų. Bet ir joms patekt čia nėra lengva – tik ypatingai akį traukiančias įkelinėju (fotkės gerumas irgi svarbu). O tokių kažkaip nedaug. Banalios, neva gražios merginos, yra blogai. Reikia kažkokio kabliuko, kuriuo mergina būtų pranašesnė už kitas. Ir čia apskritai apie merginas šneku, o ne tik apie nuotraukas.

Picasa – lyg ir foto albumas. Ten patogiau žiūrėti nuotraukas. Ir ten keliu tik savo darytas, neblogas nuotraukas. Turbūt pagrinde bus Zenitinės iš įvairių renginių, nes dabar tik Zenitu man fotkinti malonu, Canonas mamos rankose apsigyvenęs. Senų nuotraukų net nekėliau, neradau nieko labai verto dėmesio, o štai iš Fast Lap’o, skaitau, jau visai neblogų nuotraukų parsivežiau. Ką manot apie jas jūs? Fotkes turbūt lygiagrečiai kelsiu ir į šitą blogą, kad būtų vienoj vietoj, o į Picasa sukeltas nuotraukas patogiau afišuoti kitiems įvairiuose forumuose ir panašiai.

Tai va. O šiaip paskutiniu momentu esu daug kuo nusivylęs. Savimi, kitais, pasauliu. Mažai kas ir bedžiugina… Atsigaunu ir pasimirštu važiuodamas savo kibiru. Juokinga, kad jis pradėjo užimti tokią svarbią dalį gyvenime. Bet turbūt kiekvienas žmogus turi turėt kažką tokio, į kur galėtų nukreipti susikaupusią blogą energiją ir pasimiršti. Ne?

Pirmas potyris ana štai čia.

Pirmadienį vėl buvau Martyno Mažvydo vidurinėje mokykloj (Pilaitėje). Ir vėl reikėjo atlikti tokį pat darbelį – prižiūrėti moksleivius, kol jie pildys anketas. Atvažiavau, prisiparkavau… Viskas taip pažįstama, taip priminė pirmąjį kartą, kai lankiausi toj mokykloj. Net tas pats neišsimiegojimo jausmas… Nu aišku, pati Pilaitė ir šiaip man nėra svetima.

Šįkart pasimetimo daug mažiau. Ėjau pas septintokus. Bet tai kokie jie ramūs buvo, tai eina sau. Viską ramiai, nekeliant balso pasakiau, išdalinau tas anketas ir jie ramiai pildė. Jėtau, net neįdomu buvo. Bet pastebėjau, kad kai šnekėjau, tai toks griežtumas tarsi įsijungia. Labai rimtai, be šypsenos šneku su mokiniais. Bet gal dėl to jie manęs ir klauso, ne? Nes vėliau, kai ėjau pas aštuntokus, tai kelis kartus piktai surėkiau, kad netriukšmautų, tai kaip mat nutilo ir visą pamoką buvo tylūs. Moku suvaldyti klasę, spėju – neleidžiu lipti man ant galvos. Dar koks pastebėjimas, tai kad septintokai nuo aštuntokų skiriasi ŽIAURIAI. EEEina sau, kaip per tuos metus visi užauga. Ypatingai merginos – visi moteriškumai išryškėja ir tikrai atrodo vyresnės už berniukus. Stebėjausi – kažkaip niekada neatkreipiau, kad tokie ryškūs skirtumai. Ta proga reikia peržvelgti senas klasės nuotraukas ir pažiūrėt ar pas mus irgi taip keitėsi staigiai branda. Dar buvo įdomu, kad tarp aštuntokų yra 15 metų ir 13 metų vaikų… Jei 8 klasėj, gegužės mėnesį, vaikui dar 13, tai blyn, jis ėjo į pirmą klasę vos vos vos sulaukęs 6 metų… Nu blyn, jaunus paleidžia mokyklon. Kažkaip dar suprantu, jei būna daugiau nei 6,5… Kai buvau jau trečioj klasėj, vėl pas aštuntokus ėjau, tai teko rėkaut daugiausiai. Bet kaip malonu valdyt klasę. Visi nutyla ir žiūri, ką sakysiu toliau. Vieną tai net persodinau. Triukšmavo gale kokie 6-7. Ilgai galvojau, ką čia padaryt. Persodinau vieną į priekį – nutilo visas galas. Kitas dar blyn nedavė ramybės ir prašė, kad paleisčiau jį anksčiau, bet nepasidaviau, neišprašė. Bet nagli ir mandri dabartiniai moksleiviai, eina na. Per pamoką gale kai šnekėjos anie, nugirdau, kaip viena mergina (špakliuota visa, rožinė, baisi) skundės, kad jau žiauriai rūkyti nori. Nu max 15 metų jai. Pasibaigus pamokai, kol laukiau, kol vienas baigs pildyt, žiūrėjau pro langą ir kaip tik mačiau ją ir kitą jos klasioką einančius lauke ir betraukiančius cigaretes. Nu šakės. Kiti iš tos pačios klasės aptarinėjo, kaip gėrė šeštadienį ir kaip kažkoks draugas svirduliavo. Nu ok, aš turbūt žiauriai naivus, bet nu blyn, jiems 14-15 metų. Mane vis vien dar tokie stebina…

Kažkaip nebeišeina rašyt normaliai. Va norėjau aprašyt kelis filmus, kuriuos mačiau, tai visiškai nesiriša normaliai sakiniai – tuščia galvoj, jokių gražių ir skambių sakinių joje nėra. O anksčiau kaip atsisėsdavau rašyt, tai vienintelis sunkumas buvo spėt paskui minčių tekmę. Gal su amžiumi (yeah, labai pasenau, tipo) darosi sunkiau? Nors veikiau įgūdžiai silpsta dėl to, kad nerašau.

Vakar beeidamas susikibęs rankomis su ***, sutikau ne tik Paulių K., bet ir Povkę! Prisimenant, kaip prieš porą savaičių lygiai taip pat einant sutikau 8 ar 9 pažįstamus, galima daryti išvadą, kad kuo labiau nori likti nepastebėtas, tuo didesnė tikimybė, kad tave pastebės. Dar betrūksta tik to, kad sutikčiau patys žinote ką, kol eičiau su ***. O bet tačiau, kodėl nieko nesutinku, kai būnu vienas?

Likę pavasario savaitgaliai bus nerealūs.
Gegužės 14 – FastLap
Gegužės 20/21 – Klasės meetas
Gegužės 28 – Slalomas
Reikia viską labai gražiai susiderinti su mokslais, nes krūvis jau artėja… Atsiskaitymai visokie visokiausi…

Nebėr ką rašyt, kad atrodytų padoraus ilgio įrašas viešinimui. Bet užtat sugalvojau skambų, iššaukiantį pavadinimą, nesusijusį su įrašo turiniu.

Mama pažiūrėjus šį filmą sugalvojo man vardą. Tas berniukas, kuris guli lovoje, yra Edgaras. Nežinau, ar tik dėl to, bet ši lopšinė man labai graži. Toks jausmas, lyg ją man būtų vaikystėj dainavus mama (nors nedainavo, sakė)…

B L I A M B A. Dabar programoj užkliuvo akis už “Chorų karų”. Specialiai įsijungiau ką tik televizorių, kad galėčiau pažiūrėt į akis tam niekšui, kuris mane, didelį bambeklį, labai erzina. Pykstu aš ant Stanislavo. Paklausite (arba ne), kodėl? Todėl, kad jis, NIEKŠAS, sugalvojo reklamuot savo Vilniaus fuckin’ tarptautinį chorą troleibuse. Ir ne, ne tuose ekranėliuose, o per garsiakalbius. Kaaai erzina. Pirmą kartą dar buvo nieko išgirst. Pagalvojau, kad gal visai neblogas metodas reklamai. Kai išgirdau antrą kartą, jau truputį susierzinau, o trečią kartą galvoje jau burbėjau. Jo tas balsas dėl kažkokių priežasčių rėžė ausį. Nežinau, kokių jis pažinčių troleibusų parke turi, bet tikiuos, kad tikrai per pažintis jis tai pasiekė, nes jei ne, tai tuoj tokia reklama išpopuliarės. O aš tai to visai nenoriu – nieko gero. O aš esu didelis bambeklis-burbeklis. Vis dar laukiu, kada tas niekšelis pasirodys ekrane.

Kažkada pagyrūniškais žodžiais džiaugiaus, kad rašau ir kitame (mamos) bloge. Tai dabar aš dar kietesnis, nes rašau jau trečiame bloge – BestADS.lt. <ironija> Ir aš uždirbu iš to. Ir net labai daug – vieną litą nuo kiekvieno patalpinto įrašo </ironija>. Nors, galima sakyt, nemokamai padedu nepažįstamajam blogo savininkui nenumirti šiam blogui, tačiau naudos randu ir sau. Šį semestrą turiu reklamos psichologijos kursą, todėl vis vien padidėjo domėjimasis reklamomis. Mano įrašus tame reklamos bloge galima pažiūrėti čia. O dabar visi sakykit “vaaauuu”.

Buvau gi aš šiandien Naglio Šulijos seminare “Kelyje į asmeninė sėkmę, visų pirma, prireikia savęs”, viename iš daugelio “VU Karjeros dienų ’11” seminarų. Nors ir labai anksti ryte (net 9h), bet aš to nepabūgau.

Išties, jis kažką vis vien palietė many, kas privertė biškį apsvarstyt savuosius karjeros ir laimės kelius. Pagrindinis jo kalbos tikslas buvo įrodyti mums, kad asmeninis gyvenimas, asmeninė laimė yra daug svarbiau už karjerą. Kiek daug galima prarasti vien dėl materialinės gerovės troškimo, dėl karjeros aukštumų… Bet aš manau, kad tai vis vien gali būt asmeninės laimės dalis. Anyways, Šulija šia tema kalbėjo 30 minučių. Nuvylė, bet galima išteisinti jį, nes kalbėjo nuoširdžiai, ne iš lapo ir labai įdomiai. Baigus šį trumpą seminariuką, jis atsakinėjo į klausimus ir papasakojo visą savo kelią iki televizijos. Jetau, kiek metų jis buvo paprastas žmogus, veikiausiai uždirbantis ne ką daugiau, nei statistinis lietuvis… Ir štai, kaip jis “iškilo”. O kaip prajuokino, kai kažkas paklausė jo apie jo rašomus horoskopus. Iš Šulijos žodžių nesunkiai buvo galima suprasti, kad jis tai daro vien dėl honoraro ir nemano, kad horoskopuose yra daug tiesos. Ne visi besiklausantys tai suprato, todėl iš to kilo daugiau klausimų apie tai. Šulija vis atviriau reiškė savo požiūrį, o kvailių auditorijoj vis atsirasdavo!

Nuostabus Šulijos sąmojis, humoro jausmas, šiltumas ir santykis su auditorija. Jis visiškai nepasikėlęs, eina sau. Trečiadienį eisiu į G. Sviderskytės seminarą “Karjeros valdymas”.

Turėčiau atrodyti apgailėtinai – 4 dienas nesiskutęs, biškį nuo kepurės susivėlęs, sergantis (varvanti nosis, apsiblaususios akys), susiraukęs dėl tos pačios blogos savijautos ir dar miego norintis. Gerai, kad bent jau kvepiu ir rubai tvarkingi! Taip bestovint troleibuse su popieriais rankose ir prilaižant informaciją seminarui, išgirdau, kaip šalia stovintis žmogus tyliai pasakė “psichologija”. Aš atsisukau, pasakiau “aha” ir bandžiau toliau skaityt. Bet anas visgi mane užkalbino. Pasirodo, buvęs studentas. Paklausinėjo ar vis tie patys dėstytojai. Kai paminėjau, konkrečiai kai kuriuos dėstytojus, su šypsena palingavo galvą, ryškiai prisiminė “malonius” išgyvenimus. Malonu sutikt tokių žmonių viešajame ir taip pabendraut. Čia teigiamas paburbėjimas buvo!

Niekada tokių dalykų nesisaugojau, neužsirašinėjau, bet šitą paskaičiau ir tiesiog sužavėjo. Gal ši citata iš dalies buka, gal juokinga, bet kažkodėl pasirodė labai graži.

“Įsivaizduokite, koks puikus būtų mūsų gyvenimas tekantis atvirkščia seka… Pačioje pradžioje keli puikiai apsirengę vyrukai atneša tave patogioje medinėje dėžėje ir tu iš karto atsidūri atsiduri ištaigingoje puotoje – daug gėlių, maisto, gėrimų. Gyveni sau ramiai senelių namuose, gauni pensiją ir po truputėlį jaunėji, kasdien jautiesi vis geriau. Tada tave išmeta už tai, kad esi per daug sveikas ir pradedi dirbti. Padirbėjęs 40 metų, pradedi pažinti gyvenimo privalumus – geri vis daugiau alkoholio, vis dažniau įsimyli ir po to įstoji į universitetą. Vėliau eini į mokyklą, tau keliami vis mažesni reikalavimai, pas tave vis daugiau ir daugiau laiko skirto žaidimams ir tau nereikia jokio atsakomybės jausmo. Tu daraisi vis mažesnis ir mažesnis, kol galų gale patenki ten, kur plaukioji sau 9 mėnesius šiltoje aplinkoje, kuri su laiku vis plečiasi. Aplink sklinda raminantis širdies ritmas, kol vieną dieną… Vuolia! Tavo gyvenimas baigiasi beprotišku orgazmu.” – Woody Allen arba George Carlin.

Šį pastarąjį šios nakties pusvalandį jaučiuos pakrikusiais nervais. Pa-kri-kę. Iš kur šis žodis kilęs? Galėtų būt koks nors “krikis”…

Lyg uždaras ratas, sukasi įvairios mintys. Vyksta nuolatiniai vidiniai monologai ir dialogai. Tai pastebėjau, kai vidinis balsas pasakė “pakrikę nervai”. Pradedu iškart svarstyt, kad gal aš pats sau įsikalbėjau pakrikusius nervus, taip norėdamas numalšinti pasąmoningas mintis apie kokius nors tam tikrus dalykus. Tada mintys peršoka į kaltinimus, kad kalta psichologija, kurią pasirinkau studijuot ir ji verčia mane perdėtai save analizuot. Tada vidinis monologas pradeda man teigti, kad pakrikę nervai kyla patys iš savęs, taip lyg vėl iš dalies grįžtant prie minties, kad tai “įsikalbėta” pačiam sau. Jaučiu gumulą gerklėj. Norėčiau bent kelioms dienoms dingti kur nors, kur niekas nežinotų, kur esu. Svarbiausia, be telefono, be interneto, be nieko – su automobiliu ir kokia nors knyga (gaila, nebeturim sodo namuko). Bet žmOnės to nesuprastų.

Jaučiuos nestabilus, išsiharmonizavęs, nuolatiniame diskomforte. Vėl kyla menkumo jausmas, padidėja kritiškumas į žmoniją (ta pati dainelė “žmonės it skruzdės, susikūrę taisykles/normas/vertybes ir susikūrę pasaulėlį, bet iš esmės nieko verti”).

Skaitau dabar Danny Wallace “Jis sako taip!”. Aš taip negalėčiau.

Štai pagaliau radau atsakymą, kodėl valdžia vis didina degalų akcizą ir važinėti pežuku man tampa vis brangiau – ypač kai ramiai nevažinėju. Kainos pas mus didesnės nei kaimyninėse šalyse, didesnės nei kitose Europos šalyse. O jei dar atsižvelgtume į minimalius ar vidutinius atlyginimus pas mus ir kitose šalyse, tai pas mus kainos išvis nesuvokiamo didumo! Bent algos galėtų būt dvigubai didesnės… Gaidys kažkoks pilt benziną po 4,4 litus už litrą. Todėl daugėja žmonių, kurie kuo mažiau stengiasi piltis kurą Lietuvoj, ko pasekoje, valdžia gauna mažiau mokesčių, nei prieš tai ir mažiau, nei planavo. Jau aš dažnai patyliu, bet nu tikrai.. kokie gudruoliai valdžioj sugalvoja didint visus mokesčius? Naivuoliai tikisi, kad žmonės sąžiningai gyvens. Ptfu.

Pavadinimas parašytas be klaidų. Playthatfunkymusicwhiteboy.

Panorau atsikvėpt ir pailsėt nuo ruošimosi asmenybės psichologijos egzui (ryt 11h). Yah. Kaip ir būtų banaliai tradiciška parašyt ką nors apie Kalėdas (o gal rašiau? Bet netikrinsiu. Nerašiau turbūt). Dar vienas iš tų banalumų būtų parašyt ką nors apie senuosius 2010 metus ir sugalvot naujas 2011 metų rezoliucijas, bet ne, to nebus.

Šiaip kadangi visiškai nebuvo laiko kalėdinėms dovanoms, tai jų pirkimas buvo tapęs ne malonumu išrinkt ką nors smagaus tam žmogui, o pareiga nepalikt jo be dovanos. Kitais metais reiktų pradėt iš anksčiau, kad būtų laiko iš ybėjaus ką nors parsisiųst. Bet vis vien žinau, kad ir kitais metais viskas bus taip pat – dovanų ieškojimas paskutinę minutę. Aš dar net ne visiems tas dovanas nupirkau. Dar kažką reiks sugalvot!!! Dar liko berods 3-5 žmonės.

Bet šiaip bent jau aš gavau fainas, naudingas dovanas:

• Gavau šiltą megztą kepurę (kurią iškeičiau į lygiai tokią pat, tik didesnę ir kitokios spalvos), kurios normaliai nepavyko panaudot dėl šito viso staigaus atšilimo, ant kurio iš pradžių pykau, nes aplink buvo vien šlapios pliurzos ir balos, bet vėliau pradžiugau, nes atitirpo mano pižiko langų purkštukai.
• Gavau Lacoste kvepalų – kvepėsiu kaip prabangus krokodilas.
• Gavau pakabuką padarytą iš dviejų Carlsberg alaus kamštukų – šita dovanėlė labai miela, smagi, nors kai kam ir atrodo, kad nešiojant ją atrodau kaip pijokas. Aš su tuo nesutinku, btw. Dar iš tokių smulkmenų – iš molio nulipdytą kiaulę gavau.
• Gavau Mikės Pūkuotuku bliūdelį. Jap, dar vieną daiktą su Mike.
• Gavau maisto – mandarinų, aštriujų pipirų, karvutės saldainių, šokolado.
• Gavau dar pižamą ir trimerį barzdai (tiksliau, Kalėdų Senis bišken pasiklydo, bet neša neša dar ją).
• Gavau dar bišken pinigėlių.

Kaip ir viskas. Tiesa, dėl Mikės Pūkuotuko – pastaruoju metu dažnai gaunu su šiuo personažu susijusių daiktų. Jau turiu ir taupyklę, ir kaklaraištį, ir puodelį, ir va bliūdelį ir galbūt dar kažką, ką pamiršau ir prašau nepykt. Anyway, šitos kolekcijos jau užtenka. Nesuprantu, kodėl niekas nedovanoja ko nors, kas būtų susiję su automobiliais – juk dėl to aš daug labiau pamišęs.

Taip taip, draugai, čia buvo visai neakivaizdus raginimas nebedovanot su Mike Pūkuotuku susijusių daiktų ir vietoj to arba išvis nieko nedovanot, arba padovanot (nuardyt nuo kaimyno mašinos) ką nors, kas atsiduotų benzinu, būtų išteptas varikline alyva ar būtų susiję su automobiliais! Tik neskubėkit naudotis moteriška logika ir nerėkit – man patinka visi su Mike Pūkuotuku gauti daiktai, bet jei gaučiau dar vieną, tai… aCiprašau už mano materialistinį požiūrį.

Šiaip Kalėdos praėjo visai pusė velnio. Ne pati 25-oji, bet vėliau sekę “kalėdiniai vakarėliai”. Teko ir su naujais žmonėm susipažint, kuo džiaugiuos.

Ok, padaviau šventinės, atostoginės nuotaikos ir einu toliau mokytis, kuo Freudo ir Bandūros savireguliacijos mechanizmai panašūs ir kuo skiriasi.

Jeigu ryte prabundi labai anksti, kai visi dar miega, o saulė vos vos išlenda iš už horizonto, ir pamatai šalia savęs saldžiai miegantį angelą – žinok, tai geros dienos pradžios ženklas.

Prabudau aš štai labai labai anksti šiandien ir išvydau tą angelą! Deja, neilgai tas džiaugsmas trūko – reikėjo keltis ir lėkt namo.

9:00 – įsėdu į savo sušalusį, sustingusį kibirą, bandau išmušti bėgių svirtį iš pirmo bėgio – sunkiai, bet pavyksta, užsivedu (bent jau nesunkiai) ir laukiu, kol nors kiek dėžės tepalai sušils. Aplinkui šerkšnas – langai apšalę ir iš vidaus, ir iš išorės. Šalta. Sėdžiu nepatenkintas ir sulaukiu skambučio. Agentas M. pasiūlo vykti kartu su juo į tolimą kelionę susukti reikaliuko su naujuoju Agento M. automobiliu. Kaip gi galima atsisakyt…

Po kelių minučių jau laukiu prie senojo Agento M. automobilio. Istorijos gabalą prašokam ir štai jau jis – žvėris. Padarom spy picture ir omaigad, visai neblogai šis Agento M. naujasis automobilis važiuoja. Sėdėjau keleivio sėdynėj tikėdamasis, kad viskas baigsis gerai ir liksiu gyvas. O narsusis Agentas M. lyg niekur nieko tokį gyvulį bandė nulaikyt neprisisegęs jokiais diržais (užbėgu už akių – neįmanoma užsisegti). Šypseną veide nesunkiai išspaudė iš manęs.

Anyways, kai jau grįžau namo, įėjau pro duris, nespėjau nusiaut batų – “Edgarai, važiuok į Sodrą”. Ok. Važiuoju važiuoju ir ką gi matau stovintį prie šviesoforo vos už vienos mašinos prieš mane – S. V. – vieną iš slalomų organizatorių. Jis mane pamato, kai nebelieka kliūčių, mirkteli oranžinės spalvos lemputėm esančiom automobilio užpakaly. Tada vėl visa nuobodi istorija prašokama. Aš jau iš Sodros keliauju į paštą… Laukiu laukiu, kol baigsis pietų pertrauka ir gaunu skambutį iš to pačio S. V. su pasiūlymu lėkt pasivažinėt. Ech, o aš taip gražiai buvau susiplanavęs pasimokyt šeštadienio egzaminui. Bet – įkalbėjo. Skambtelnu kitam pežo vadeliotojui (o jam egzas net ne poryt, o ryt) ir lekiam į Dvarkiemį – trims bus smagu. Susistatom kuoliukus, aš iš kokio 10 karto galų gale prisimenu trasos konfigūraciją (siaubingai blogai sekės prisimint) ir pabandom matuot laikus. Mano berods visi 3 (ar 4) važiavimai – 59 sekundės. Audinė su S. V. už vairo įveikia trasą lėčiau – vargšelis klimpsta sniego pusnyse su ta sunkia car’ve Audi Coupe 2,6 FWD, nors padangos ir kainuoja kaip 2/3 mano kibiro kainos. Pežo klubistui su dygliais priekyje vieną kartą pasiseka geriau – įveikia per 57 sekundes. O po to jau smaginomes belenkaip. Baigėsi tuo, kad vienu metu visi tryse trasoj malėmes – taip dar smagiau – gaudyti vienas kitą ir aiškiai matyti, kur turi pranašumą, kur ne. Ir avarijų išvengėm. O man dar smagiau buvo medžioti S. V., kol jis lakstė trasoj. Gaudžiau, bet nesugavau. O lyg to dar būtų negana, uždėjo kuoliuką ant kapoto, pavirtau vienaragiu, bet jis po to nukrito. Ech, pure snow fun.

Smagi diena su liūdna pabaiga – kimbu į mokslus.

Balta, 8 valanda ryto. Nukasamas sniegas kiemo krašte, galandami peiliai ir mąstomą apie būsimus veiksmus. Kartais suloja šuo, kuris šokinėja iš laimės kiekvieną kartą, kai ateini jo paglostyt. Prie tvarto rikiavosi žmonės. Paskutinė susikaupimo akimirka prieš sąmokslą… Atodūsis ir štai du iš penkių žengia tvartan. Silpnas triukšmas, bet rami atmosfera išlieka. Ore matyti iškvepiami garai, ten toliau iš Passato iškraunami maisto produktai gyventojams. Šalia kojos tirta senas paliegęs kaimyno šunelis kreivu žandikauliu su išsikišusiu liežuviu. Trijų sąmokslininkų žvilgsniai nesusitinka, žiūri kažkur į tolį ir laukia. Nervingas trypčiojimas priverčia čežėti sniegą po kojomis. Tvarto durys prasidaro, gyvulys paraginamas eiti. Ant kojų matyti pririštos virvės. Tačiau kiaulė dar nejaučia jai gręsiančio pavojaus, ji eina lyg diena būtų niekuo neypatinga. Staiga be įspėjimo pakertamos kojos, gyvulys parkrenta ant šono ir žviegimas jai jau nebepadeda. 5 vyrai nesunkiai laiko prispaudę prie žemės 250 kg. Dūris peiliu – žviegimas iš proto varantis, prikeliantis numirėlius iš kapų. Tamsiai bordinis kraujas iš širdies teka ant sniego ir kyla garas. Kaip ilgai ta kiaulė nepasiduoda, muistosi, spardosi. Galiausiai ji aprimsta, parverčiama ant pilvo ir paliekama dar pakraujuot. Kaimynai sąmokslininkai nueina trobon išlenkti po šimtą. Lieku vienas aš prie jau nebegyvo gyvulio. Praradau kiaulės pjovimo nekaltybę. Egzistencinio tipo klausimai neaplankė galvos, pasišlykštėjimas neprapliupo pro burną ir jokių emocijų žiaurus nužudymas nesukėlė. Vegetaru netapsiu. Kiaulė pradedama apdoroti. Griebiu peilį į rankas ir skutu apsvilintus plaukus. Nusprendžiu, kad man būtų daug smagiau ją svilinti, nei su tuo peiliu žaist. Apsikeičiam. Šilta žaidžiant su ta ugnimi – gerai. Skanus mėsos kvapas. Besvilinant šoną pro vartus įrieda vargšas mažas Renault Twingo – pusseserė atvyko. Atmosfera truputį šventiška – kiaulės pjovimas kažkuo ypatingas. Po geros valandos ar net daugiau, kiaulė jau visa juoda. Sekanti procedūra – jos plovimas ir apipjovimas. Sugūža visi pagalbininkai – 7 šiltais drabužiais apsimuturiavę žmonės sukinėjasi aplink su peiliais ir šlapiais skudurais. Švari, graži, beveik balta oda ir peiliams atsiranda naujo darbo. Kiaulės pjovimo naujokas nedrąsiai bando pjaut užpakalinė koją ir ieško sąnario. Įpjaunu odą, kelis audinius – pataikiau. Nesunkiai nusuku tą koją ir ji jau mano rankose, atskirai nuo kūno. Šypsena veide – širdy atgimsta mažas mažas vidinis sadistas. Priekinei kojai bandoma tokia pati operacija. Ech, centimetro poros centimetrų paklaida, bet nieko tokio. Toliau naujokas lieka tik stebėtoju. Nupjaunama galva ir kraujo klanas pasirodo ant jau nebebalto sniego. Dar keli rėžiai šen bei ten ir po kokių 3 valandų kieme nieko nebelieka. Ore sklando išlikusios emocijos ir ryškiausi atsiminimai – siaubingas žarnų kvapas, šonkaulių gražumas, išlindusios iš sniego galvos vaizdas ir apie egzekuciją bylojantis kruvinas sniegas. Tada nešioju į virtuvę kibirą po kibiro vandens – plaunamos žarnos – kvapas vimdantis – kaip gerai, kad man nereikia to daryti. Pusseserė pjausto maistą puotai, o aš tą maistą metu į keptuvę. Keista, kad tas kepamas maistas ryte dar vaikščiojo, kvėpavo ir gal net kažką mąstė. Skanu. Geri įspūdžiai iš šios kruvinos dienos. P.S. šiandien taip pat pirmą kartą gėriau viskį, kuris man skanus!