Žalio Tarakono blogas

Ilgai džiaugiausi savo Pežuku. O dar ilgiau delsiau rašyt apie jį blog’e. Kažkaip nepakildavo rankos, žiauriai tingėdavau. Bet, atėjus įkvepančiai nakčiai (visgi, Kalėdinės nuotaikos mane aplankė šiandien – per TV3 rodo “vienas namuose”) aš galų gale pasiryžau.

O apie Pežuką yra ką rašyt. Oooi, kaip yra. Draugai jau žino, su kokiom problemom man teko susidurti, bet dėl savęs (ir dėl tų dviejų mano blogo skaitytojų) viską aprašysiu ir čia – stengsiuos nepagailėt ir vaizdinės medžiagos. Aišku, visko tikrai neaprėpsiu per naktį (net jei neičiau miegoti ir rašyčiau iki ryto), tad išskirstysiu viską dalimis.

Viskas prasidėjo auto.Banginių meete liepos mėnesio pradžioj. Atsimenu, važiavau aš iki Gaižiūnų savo kibiriuku smagiai dardėdamas keliu – be garso izoliacijos, be nieko. Toks sportisch jausmas… Keliai, kraštovaizdis – gražu, nuotaika gera. Net iki 180kmh įsibegėjęs buvau. Ir į meetą atvažiavau be problemų, gerai keliese ten pasibuvom pirmą vakarą, skaniai šašlykų, šonkauliukų užvalgėm ant laužo keptų. O kitą dieną buvo dar daugiau dalyvių, dar daugiau automobilių, mėsos ir smagumo. Ir aišku, buvo organizuojamas slalomiukas Gaižiūnų poligone, kaip gi be jo. Bevažiuojant iki ten, dar smėlyje užklimpau! Bet išstūmė mano kibirą – jei ką, būtų ir išnešę ant rankų – lengvas gi. O tas slalomiukas toks visai smagus ir sudėtingas buvo – klydo visi, o aš netgi labai (nei vieno gero važiavimo nepadariau). Ir vieno važiavimo metu, kai apvažinėjau kuoliuką trečiu bėgiu ties 130kmh, pasigirdo ausiai nemalonūs garsai. Trauka biškutį dingo, o galiausiai automobilis tada dar ir užgeso, vos spėjus iki finišo nudardėt. Tai va. Pagrindinis įtarimas – prasukti indėklai. Realiai, pagal visą logiką, menkai tikėtina, kad kažkas kito galėjo nutikt. Matyt, buvo tepalų trūkumas (tikrinau tik prieš išvažiuojant iš Vilniaus ir tada dar norma buvo) ir posūkyje, kai jie visi sutekėjo į vieną karterio pusę, alkūninis tuos indėklus ir užvėlė… Vienas dalyvis dar prieš slalomą buvo susirūpinęs mano variklio darbu, bet dėl to garsaus genio daug kam kildavo klausimų, tad aš labai ir neėmiau į galvą. O gaila… Būčiau patikrinęs tepalų lygį, būtų buvę geriau. Iš poligono grįžau iki stovyklavietės vos ne vos ir tą vakarą laaabai neblogai prigėriau – iš nevilties ir liūdesio, tipo. Prabudau ryte kaip agurkelis savijautos geros, bet ilgai netruko, kol supratau, kad viskas, kas nutiko, nebuvo sapnas ir mašiniukas vis dar serga. O juk dar laukė linksmiausia dalis – tai grįžimas namo iki Vilniaus! Atstumas visgi nemažas, o automobiliui tai visai nekažką. Bet kada galėjo variklis užklyniti. Pasigriebiau dar linksmų plaučių informatiką dalyvį į keleivio sėdynę, krūvą kuoliukų bagažinėn ir iškeliavom. Lėtai, atsargiai, kad tik neišprovokuotume kokio nors gedimo. Plentu Kaunas – Vilnius nevažiavau greičiau 80kmh. Trukdžiau žmonėms, aišku, bet ką galėjau padaryt? Nieko, tad laikiausi dešinės pusės ir tiek. Ir su tokia sėkmės formule pasiekiau savo namus! Pastačiau aš tą Pežuką kieme, nužiūrėjau, atsidusau, nuėjau namo…

Tai buvo pirmoji iš krūvos lemtingųjų datų – 2011-07-09 (savaitė iki mano gimtadienio). Ir čia Pežuko istorija tik prasideda…

Bėda po vieną nevaikšto! Part 2
Bėda po vieną nevaikšto! Part 3

Pastebėjau, kad bloge nepaviešinau dar keletos savo zenitinių foto albumų. Netempdamas gumos, baigiu šnekėt ir metu fotkes – juk tai svarbiausia.

300 Lakes Rally

Karo technikos muziejus

Pastaroji savaitė buvo sunki. Psichologiškai. Keturias dienas iš eilės man nesisekė! Na, dauguma aišku sakytų, kad čia smulkmenos, nes taip ir yra, bet kai tos smulkmenos nutinka kasdien, tai nori ar nenori, nuotaika vis vien prasta ir  stresas, nervai padaro savo – pyksti ant visų, ant savęs ir ant nieko, nesuprasdamas, kas darosi ir kodėl taip nutinka.

Šeštadienis. Važiavau į Kaune vykstantį studentų slalomą. Na, atstumas tai šiaip ar taip nemažas nuvažiuotas vien dėl slalomo (bet pats slalomas buvo nemokamas, kas biškį atpirko viską), todėl norėjau gerų rezultatų. Pirmas važiavimas – visai ok, jei nebūčiau kliudęs vieno kuoliuko. O štai antrame važiavime pamiršau vieną kuoliuką apvažiuot – neįvykdymas… Kaaaip abydna buvo – konkurencija buvo minimali. Ir nors ta pergalė ar prizinė vieta būtų buvus menkesnė už 4 vietą SVC slalome prieš porą savaičių, bet turėčiau taurę. Bet negavau. Liūdnas važiavau į Vilnių ir mintyse buvo tik viena frazė – “važiavau į Kauną vien tam, kad susimaučiau”.

Sekmadienis. Long story short – nugriuvau (nepasakosiu kaip – juokinga ir gėda). Susiplėšiau fuckin’ striukę, nusibrozdinau alkūnę, delną, kelį, biškį batus suplėšiau… Visgi greitis, prie kurio nusibatoninau, buvo apie 20-30 km/h… Tai va kelias diena skaudėjo viską, dabar tai jau ok.

Pirmadienis. Atsisėdau sau paskaitoj, pasidėjau kompiuterį ant stalo ir reikėjo praleisti P. G.  – nu tai aš pakilau, užkliudžiau staliuką, anas užsilenkė ir nukrito kompiuteris. Zjbs. Pakėliau, įsijungiau – klaviatūra neveikia. Tiksliau, veikė S, M ir N mygtukai, o kiti – ne. Dar biškį bandžiau spaudinėt, tai ir dalis kitų pradėjo veikt. Biškį pagooglinau (labai jėga googlint renkant tekstą iš pavienių raidžių ir copy-pastinant jas) ir radau, kad tiesiog galėjo atsijungti laidelis nuo motininės. Grįžęs namo išsiardžiau ir pamačiau, kad tikrai taip – prijungiau viską atgal ir kompiuteris normaliai veikė! Visa laimė! Bet tas kelias valandas po “nelaimės” vis vien buvo neramu ir liūdna dėl kompo.

Antradienis. Pabuvau paskaitose, grįžau namo – viskas ok, nieko nenutiko. Dar mamai net pasakiau “šiandien nieko nenutiko”. Bet vakare turėjau važiuoti padirbėti su Pežuku. Nu tai važiavau važiavau, pasigirdo klaksėjimas (tikrai maniau, kad vėl indėklai prasukti), sustojau ir dėl viso pikto nevažiavau niekur, pasikviečiau motoristą, tai parsitempėm į garažą… Tai jis irgi galvojo, kad gali būt indėklai. Tipo pagal šią teoriją būtų taip, kad nupirkau variklį su prasuktais indėklais į kurį buvo supilta medaus ir po 800 km, kuriuos jau nuvariau, tiesiog išsiplovė ten viskas ir atsiskleidė. BET šitą teoriją atmetėm, nes garsas kiek kitoks ir + jis beveik baigiasi, kai įminta sankaba. Tad veikiausiai problema greičių dėžėj! Vat. Hipotezė: guoliai kokie nors šūdą mala. Nu irgi nieko gero, aišku, bet bent jau ne variklis. O kol kas galiu važinėt, nes vis vien tvarkyt reiks jau, o kažką blogiau padaryt sunku (ir gal nepadarysiu). Trauka, bėgių perjungimas OK. Vienintelis minusas – garsas. Jokių kitų pašalinių dalykų nėr. Bet kokiu atveju, tai – papildomos išlaidos. Ir nervų kiek suėdė, eina na…

Ir štai po tokių 4 dienų nenorom pradedi galvot apie visokias nesąmones. Ypatingai lindo mintys apie karmą – aš kaip tik dabar kasdien (dažniausiai prieš einant miegot) žiūriu serialą “my name ir Earl”, kuriame vyrs taiso savo klaidas, nusikaltimus tam, kad gyvenime labiaus sektųsi. Kai ką nors daro negerai – karma atsiunčia jam bėdą. Prisižiūri žmogus tokių serialų, tai ir sau bandai pritaikyti ir galvoti, ką darai blogai. Aš žinoma sugalvojau ir pradėjau daryti kitaip ir kol kas nieko blogo nuo antradienio nenutiko. Bet realiai tai nesąmonė, sutapimas čia, ane? Anyway, kol nenutiko nieko blogo, reikia džiaugtis.

Štai vakar sugalvojau susitvarkyti, atsinaujinti biškį blogą. Man labai patinka preciziška tvarka tokiuose dalykuose ir malonios smulkmenos. Pvz: padėka blogo apačioj! Bet ji jau senokai ten, metus kokius tikrai. O vakar aš atsinaujinau nuorodas (pridėjau “balandžius teroristus” – draugo (bent jau taip supratau) blogas) ir ikonėles – dešinėj pusėj jų dabar 10, o ne 5. Ten nuorodos į mano dalyvavimą kituose puslapiuose – soc. tinkluose ir panašiai. Kai pažiūriu, tai visai nemažai web tarnybų naudoju: Facebook, Tumblr, Picasa, Foursquare (kurį, beje, LABAI rekomenduoju – tam reikia išmaniojo telefono), Vibe.lt, Last.fm, Vimeo, Youtube… Ar ne per daug?

Prieš porą metų jau rašiau apie šį festivalį. Tai šiais metais jis vėl bus, žinoma. Prasidėjo vakar! Filmai suskirstyti temomis:

• Kai valdo pinigai
• Postsovietinė panorama
• Žalioji programa
• Ekrane – moterys
• Už įvairovę. Prieš diskriminaciją
• Lotynų Amerika iš arti
• Afganistanas šiandien
• Nauji lietuvių režisierių filmai

Festivalis nėra nemokamas. Tačiau nėra ir brangus. Galima duoti nors ir 1 centą už bilietą, bet galima aukoti ir daugiau, kas kiek gali.

Kol kas, permetęs akimis filmus, keliais susidomėjau ir bandysiu juos pažiūrėti, jei pavyks suderinti su paskaitom ir darbu. Gal net ir aprašysiu juos, jei pagaus įkvėpimas, kaip sakoma…

KALENDORIUS

Jau dešimtą kartą Lietuvoje organizuojamas konkursas, kurio metu bandoma išsiaiškinti, kas yra pats geriausias vairuotojas visoje Lietuvoje. Dalyvauja visi norintys ir turintys ne mažesnę nei 3 metų patirtį. Tad šiais metais jau galėjau dalyvauti ir aš! Galėjau ir dalyvavau.

1 etapas. Atsakiau į klausimus gazas.lt puslapyje ir išsiunčiau. Prieš 3 ar 4 dienas sulaukiau laiško su kvietimu atvykti į Regitrą. Viskas. Nėr ką daugiau pasakot.

2 etapas. Atranką į finalą sudaro 30 klausimų ir figūrinis važiavimas 2 automobiliais. Į teorinę dalį mūsų atėjo iš viso 86 žmonės (aš maniau, kad 100, bet netoli tiesos buvau). Klausimai buvo įvairūs. Pavyzdžiai: “kas tepalo žymėjime “10w40 SL” nurodo tepalo kokybę?”, “kokia didžiausia bauda skiriama už KET pažeidimą?”, “koks populiariausias pardavinėjimas automobilis autoplius.lt rugpjūčio mėnesį?”, “ką reiškia trumpinys EBD?”, “ką reiškia V, T, Q žymėjimai ant padangų?”, “kas laimėjo 1000km lenktynes šiais metais?”, “kaip žymimos Toyota sportinės versijos šiais metais?”, “kokie žurnalai apie automobilius leidžiami Lietuvoje?”, “Kokia Toyota Auris HSD co2 emisija?”, “kokios Goodyear padangos apdovanotas kažkokiu baltosios gulbės apdovanojimu?” ir t.t. Tai kaip matosi, klausimai ne iš KET, labiau bendras išprusimas, domėjimasis, kaip ir… Senesni dalyviai atskleidė, kad tokio tipo klausimai visada būna, tad kitiems metams reikėms vėl pasižiūrėt remėjus (Toyota, Goodyear ir t.t.) ir pasidomėt apie jų propaguojamas prekes. Šiam kartui nieko nesiruošiau išskyrus tai, kad pažiūrėjau Auris HSD co2 emisiją, nes Dominykas Danys patarė. Ir neprašoviau, nes klausimas apie tai buvo. Rezultatus skelbė garsiai… Su nekantrumu laukiau savo pavardės. Daugiausiai padaryta klaidų – 25 (tiek padarė daugiau nei vienas žmogus). Ir tada iš eilės vardino visus, kol priėjo 7 klaidų skaičių ir pasakė, kad visi jie ir padarę mažiau, pateks į antrą dalį (slalomą). Aš padariau 5 klaidas. Tai buvo mažiausias klaidų skaičius iš visų. Aišku, ne aš vienas. Mūsų tokių šaunių buvo 5 berods. Kadangi už kiekvieną klaidą skiriamos 5 baudos sekundės slalome, mes, padarę po 5 klaidas, turėjom pranašumą prieš kitus. Tad kol kas man sekėsi tikrai geriau, nei tikėjaus. Ir štai 15 mūsų atėjo į Regitros aikštelę. Ten pamatėm diiidelį Toyota Land Cruiser ir Toyota Auris HSD. Jooo. Aš esu vairavęs Toyota Previa, tad dėl gabaritų nedaug tebijojau, tik biškį. Pradėjom nuo džipo… Startavau gerai, porą klaidų buvo apsisukinėjant, bet kuoliuko nekliudžiau, tiesiog šiaip taisytis daug reikėjo. Ir po to parkuojantis galu su džipu irgi sekėsi labai neblogai. Padariau 3 ar 4 laiką iš visų ir nieko neužkliudžiau. Vėliau sėdau prie Auris HSD vairo. O ten pavarų svirtis įdomi. Kaip joystick’as aka linksmakotis. Tipo stovi visada vienoj padėty, o kai perjunginėjant nukreipi į kurią nors padėtį, atleidus tą linksmakotį, jis pats atšoka atgal į tą pradinę padėtį. Labai patogu, kai pripranti. Aš nebuvau labai pripratęs, vieną kartą suklydau. Iš pradžių labai gerai su atbuliniu išvairavau T formos sankryžoj, pagyrė po to mane kiti, kad geriausiai, bet U formos apsisukime sumaišiau su bėgiais ir truktelėjo automobilis į priekį biškį, ko pakako, kad kliudyčiau kuoliuką (10 s bauda). Vėliau susinervinęs kliudžiau dar vieną, tad iš viso 20 s baudų susirinkau iš važiavimo Auris. Bet laikas 39 sekundės. Kažkam 44 buvo pavykę padaryt, tad jei ne tos baudos (jomis aš laiko nesutaupiau), būtų buvę tobula. Bet nieko. Vis vien tarp vilniečių užėmiau 4 vietą, o kadangi į finalą patenka 7 ir 1 moteris, man to pakako, kad patekčiau ir aš. Nusileidau tik Lietuvos automobilių slalomo čempionui J. Eimontui, 2010 m. geriausiam Lietuvos vairuotojui, kuris taip pat ir slalomuose dalyvauja, K. Taškūnui ir D. Daniui, kuris šiaip šaunuolis, žiauriai gerai vairuoja. Taip save guodžiu… Su jais visais trim yra tekę susidurti anksčiau slalomuose ir dar neteko nei vieno jų nugalėt (nors gaaal Dominyką kažkada ir buvau aplenkęs, nepamenu)! Bet gal kada nors…

3 etapas. Finalas Toyota atstovybėj… 24 geriausi vairuotojai iš visos Lietuvos (atvyko 22). Nieko daug nesitikėjau, nes labai gerai jau tai, kad išvis patekau į finalą! Atvažiavau, sutikau dar kolegą iš Peugeot klubo (iš Klaipėdos atrankos), kurį jau sutikęs Fast Lap’uose buvau. Apžiūrėjau transportą, kuriuo bus važinėjama… Toyota Hilux Arctic Edition (su panašiais Top Gear važiavo) su priekaba ir Toyota Aygo… Hilux’o ir priekabos bijojau, nes jis diiidelis ir automobilio su priekaba išvis nė karto nevairavau. Ir dar reikėjo atbulom įsiparkuot. Nu vienžo, baimės daug buvo. Tad apie kiekvieną užduotį atskirai papasakosiu.

1. Slalomiukas su Hilux ir priekaba. Man reikėjo važiuoti pirmam, tad aš ne tik kad nevairavęs su priekaba, bet ir pažiūrėt į mokančius tai daryt negalėjau. Pro vartus, aštunkę suvažinėjau labai gerai, nei vieno kuoliuko nekliudžiau, o parkuojantis atbulom tai sekės labai nekaip. Užtrukau belenkiek laiko… Nu aišku, nieko nekliudžiau ir į duotą max laiką įtilpau (buvo, kas netilpo). Įspūdžiai geri! Smagu save išbandyt buvo. Ne tik mažiuką Pežuką vairuot moku, škias.
2. Slalomiukas su Aygo. Nu čia tai susimoviau. Ėjau su mintimi “va čia tai atsilošiu”, bet išėjo priešingai. Blyn, ko aš taip skubėjau, lekiau… 3 kuoliukus pagavau! Tai yra 30 sekundžių baudos!!! Reikėjo vos lėčiau važiuot ir viskas būtų buvę gerai. Nu nieko, pats kaltas. Tiesa, Aygo šūdas, nepatiko man, bukoka mašina.
3. Padangų įvardijimas. Gulėjo 7 sudėtos padangos, kurių tik raštas matėsi. Davė lapus su apibūdinimais, tokiais kaip “vasarinė padanga, kuri dėvintis keičia raštą”, “žieminė skirta bla bla bla…”. Nu ten jau tokie rimti apibūdinimai, reikėjo tikrai nusimanyt. Turbūt suklydau nemažai. Esu tikras tik dėl to, kad teisingai įvardinau, kuri dygliuota (nes tokia viena buvo).
4. Atsarginio rato išėmimas. Toyota Land Cruiser… Duodamos 5 minutes ir per jas reikia išimti atsarginį ratą. Nuuu tai pradėjau ieškot kaip atidaryt bagažinę. Užtrukau tikrai ilgiau, nei įmanoma pagalvot. Tada vėl užtrukau bagažinėj beieškodamas rato… Lupau tą kilimą, nieko ten nėra, turbūt nelabai buvo galima lupt. Po to žiūriu, padanga po dugnu, “lauko” pusėj tipo. Ir grandinė kabėjo kažkokia. Nu tai aš iškart už jos. Kur tau, nė velnio ji ten nepadeda niekuo. Paklausiau, kiek praėjo laiko. Sako “3 minutės”. Pasidaviau ir nuėjau. Vėliau paaiškėjo, kad iš 22 žmonių tik 5 tai pavyko! Iš jų vienai moteriai, kuri labai protingai padarė – pradėjo skaityt knygutę, kurioj viskas paaiškinta.
5. Dviguba užduotis su Toyota Auris HSD automobiliu. Pirmoji užduotis – važiuoti kuo ekonomiškiau; antroji – tam tikrose vietose, kurias parodys keleivio vietoj sėdintis teisėjas, važiuoti tam tikru greičiu (arba 50, arba 70 – jis pasako). Smagumas tame, kad spidometras uždengtas ir matosi tik vidutinės kuro sanaudos. O greitį mato keleivis prie kojų – ten, kaip supratau, GPS stovi su ekraniuku. Pirmyn! Išvažiavom į Ukmergės plentą. Sekėsi gerai. Padariau 3,8l/100km – tiek deklaruoja ir gamintojas. Taip pat, buvau užmetęs akį į rezultatų lentelę, tai mačiau savo kelis greičius – 49 ir 71. Tai vos per 1 km/h klydau. Tiesa, kitų 3 greičių kituose punktuose nepastebėjau, nesimatė – gerai slėpti teisėjui sekėsi. Nu bet jis ir pats mane pagyrė, kad gerai pasirodžiau. K. Taškūnui pavyko padaryt 3,1l/100km sanaudos, beje. Ot šaunuolis, ne?
6. Teorinė dalis. 10 Regitrinių klausimų ir 8 Toyotiniai. Čia nėr ką pasakot.

Tai tiek įspūdžių… O užėmiau aš 16 vietą finale!!! Turint omeny, kad iš 22, tai nekažką, bet turint omeny, kad tai tarp pačių geriausių, tai visai neblogai. Kitais metais reikės pasirodyti geriau! Konkursas tikrai įdomus, rekomenduoju visiems išbandyti savo jėgas.

Sapnas prasidėjo mano namų stovėjimo aikštelėj. Aš priėjau prie žmogaus belipančio iš savo automobilio, kuris ir buvai tai, kas mane patraukė. Išlipinėjo vyras iš balto 106 Rallye. Priėjau, pasisveikinau, jis pasakė, kad čia jo naujasis pirkinukas. Pradėjau pasakot, kad aš irgi tokį turiu ir parodžiau, kur jis stovi. Dar pasakiau, kad požeminiame garaže vienas vyras irgi turi juodą Rallye. Pašnekėjom kažką dar ten… Tada aš nuėjau namo. Ten nepamenu, ką dariau, bet suskambo durų skambutis. O ten Paulina (auto.Banginė). Nustebau, net nežinojau, kad ji žino, kur aš gyvenu. Irgi kažką kalbėjo apie kažkokį susitikimą or smth ir tada pakvietė eiti kartu su ja laukan, nes ten dar kiti laukia. Išėjau ir kaip tik pamačiau, kaip į mano Rallye trenkėsi senelis su kažkokiu raudonu senu sedanu. Išsižiojau, pribėgau, pradėjau rėkt ant jo… Sulankstė man visą kapotą ir bamperį aplaužė, blyn. Nuliūdau, nuėjau truputį toliau nuo mašinos paskambint policijai. Šneku, pasakoju ir pasukęs galvą pamačiau, kaip mano mašina pradėjo riedės nuo kalniuko į gatvę. Nespėjau pribėgt, ji jau spėjo įriedėt į kitą kiemą, aplamdyt šonus keturiems automobiliams ir užsidegt. Bet taip staigiai užsiliepsnojo. Kol priėjau, viskas pleškėjo ir nebebuvo net verta bandyt išgelbėt… Pravirkau, pradėjau rėkt, pykt ant visų ir toks absurdiškas liūdesys užgulė krūtinėj, toks sunkumas. Šitaip buvo man jos gaila… Tada su Mantu Š. ir Mindaugu nuėjau į kavinę po kurios langais viskas ir įvyko. Norėjau surast liudininkų, nežinau kodėl. Užėję į kavinę mes pamatėm, kad ten padavėjos tik su seksualiais juodais apatiniais ir pakeliui nešdamos užsakymus, pasisuka ant stulpo užsilipusios. Paklausėm, kur galėtume rasti direktorę ir parodė pirštu į laiptus. Aš ėjau paskutinis, o Mantas su Mindaugu ėjo prieky. Užlipę ir apsidairę, pasakė, kad nieko čia nėr. Aš jau sukausi eit atgal, palipau truputį ir pastebėjau, kad jie nejuda, o žiūri kažkur. Paklausti ko jie neina, atsakė, kad ten toliau kitame kambary kažkas mylisi. Pakilau pažiūrėt – gulėjo moteris ant nugaros, bet iš už sieos buvo išlindusi tik jos galva ir biškį krūties, daugiau nieko nesimatė. Na, negulėjo ji labai ramiai. Aš nutariau pajuokaut – pribėgau prie jos ir paklausiau “o kur rasti direktorę?” ir tada vyras užriko ir čiupęs už drabužių pašoko mane gaudyt. Aš neatsisukdamas bėgau žemyn, Mindaugas su Mantu jau buvo kiek toliau ir vadino mane durniumi. Uždusęs išbėgau laukan ir ten sutikau Paulių B. – jis sušuko “o sveikas, Edgarai”. O tada parodęs į kažką pirštu tarė “va tas šokoladas, kurį tada daviau tikrai buvo lengvesnis ir paprastesnis nei tas kitas” ir parodė dvi šokolado plyteles – ant abiejų spindėjo aukso raidėm užrašai “Harry Potter”, tik turbūt skirtingų rūšių jie buvo, mat vienos plytelės įpakavimas rudas, kitos – mėlynas.

Ar aš jau pasakojau, kad kažkada šią vasarą man teko gerti alų kartu su Eglute, kurią barė tėvai ir dėl to ji pabėgo (išvažiavo) su motocikliuku iš namų į laukus dainuot su dėdėmis? Tai va. Teko gerti su ja alų. O ta daina man baisiai patikdavo vaikystėje! Mokėjau visus žodžius, kaifuodavau kai per televizorių pamatydavau klipą. O ir graži, faina mergaitė ji buvo – dar gražesnė užaugo!

Ai, dar tą patį vakarą iš kitos kompanijos atėjęs vyrukas kažką daug pasakojo pasakojo, kai kurie su juo dar ir šnekėjo (aš ne, tik klausiau) ir galiausiai, kai šis paklausė visų “o žinot, kuris iš jūsų perspektyviausias jaunuolis?”, jis ėmė ir dūrė į mane. Va. Užteks savimeilės dozės šiam kartui…

Šiais metais vyko 4 Fast Lap lenktynių (time attack principas) etapai. Aš nebuvau tik III, kuris vyko Palangoj, 1000 km lenktynių savaitgalį. Tačiau aš ir Zenitas pasidarbavom I, II ir IV etape. Nuotraukų visų nemesiu, neverta. Duodu nuorodas į Picasa albumus ir dar įmetu po 4 nuotraukas, kurios, mano akimis, fainiausios. Renginys man labai patiko – tiek organizavimas, tiek atmosfera, tiek vaizdai. Su nekantrumu laukiu kito sezono!

I etapas

II etapas

IV etapas

1971 metais buvo vykdomas eksperimentas, kurio metu dirbtinai sukurtame kalėjime buvo stebimi žmonės (savanoriai). Buvo norima ištirti, kaip žmogų veikia neigiama aplinka, kaip jis susitvarko su duotu vaidmeniu ir kaip pasikeičia jo elgesys įgavus valdžios pojūtį . Ale taip norėjo suprasti žiaurų sargybinių elgesį. Aš pirmame kurse anglų k. paskaitai prezentaciją rengiau apie šį eksperimentą… Tačiau žinojau tik apie dokumentinį filmą, o ne apie 2 vaidybinius. Na, tuo metu, kai buvau pirmakursis, tai dar tik 1 buvo, šiaip ar taip. Vienas dėstytojų užsiminė prieš porą dienų apie tai, kad yra filmas, todėl šį savaitgalį pasižiūrėjau abu.

Das Experiment (2001). Radau filmą su profesionaliu lietuvišku įgarsinimu – labai gerai, nes filmas juk vokiškas. Jau pati pradžia buvo pakankamai įdomi ir mane sugebėjo įtraukti. Iš filmo “neištrūkau” iki pat jo galo. Vokiečiai labai stipriai sužaidė su emocijom, puikiai pateikė eksperimentą. Net nežinau, kodėl jiems tai pavyko… Ar tai puikus operatorių darbas, ar geri aktoriai, ar aplinka tokį įspūdį sukuria – sunku suprast – turbūt viskas tobulai atlikta. Įpusėjus filmą net baisoka buvo. Sukėlė stiprius jausmus, daugiau net nėra ką pasakyt. Tikrai rekomenduoju, privaloma pažiūrėt šį filmą. Neapsakomo gerumo filmas. 9/10.

The Experiment (2010). Pažiūrėjau šį filmą angliškai su lietuviškais subtitrais (kurių nebuvo įmanoma nuimt). Jaučiasi, kad holivudas perdarinėjo filmą. Jis nėra toks išbaigtas, pats veiksmas, ta kulminacija jau ateina labai greitai, trunka trumpai ir taip pat staigiai pasibaigia. O įžanga iki to ilga ir nelabai įdomi. Tiesa, man pavyko Adrien Brody vaidyba, jam tikrai tai tiko. 7/10.

Lyginant šiuos filmus tarpusavy… Na nevykęs tas amerikiečių perdarytas variantas (bet gal man taip atrodo, nes prieš tai mačiau vokiečių versiją). Nesuprantu, kodėl jie pakeitė kalinių aprangas – vokiečių variante jos jau iš pat pradžių buvo žeminančios kalinius, kas yra labai svarbu – iškart prižiūrėtojai pradeda jausti pranašumą. Bet amerikiečių versijoj man labiau patiko pats galas – kai eksperimento dalyviai važiuoja iš kalėjimo tuo pačiu autobusu. Matosi, kad jie jaučia gėdą, kitokius nemalonius jausmus, bet tarpusavy jie vienas kitą supranta, nepyksta, taip pat supranta, kad taip elgėsi dėl aplinkos ir pavestų rolių. Vokiečių filme galas truputį ne toks vykęs, siužetas tarsi nukertamas, trūksta šiokio tokio paaiškinimo, žinojimo ar patys dalyviai suvokė, kas įvyko su jais. Bet vokiečių versija vis vien be jokios abejonės pranoksta amerikiečių. Tad pasirinkit 2001 metų filmo versiją, nes abiejų žiūrėt tikrai neverta – dariau tai vien tam, kad galėčiau palyginti.

Viskas prasidėjo birželį. Aš, netekęs vilties rasti darbo vasarai, pradėjau desperatiškai siųsti CV patiems prasčiausiems pasiūlymams. Kelios įmonės ieškojo kurjerio, kuris dirbtų už minimumą su savo automobiliu. Skaičiau skunduose, kad darbo labai daug ir jis sunkus, bet vis vien pasiryžęs buvau dirbt. Už 600-700 litų drožt savo automobilį, įsivaizduojat? Čia dar ne viskas. Aš kurjeriavime turiu jau 3 metų oficialią patirtį, o bet tačiau, nusiuntęs CV, taip ir niekada negavau atsakymo iš tų įmonių. Matyt, aš jiems per geras, ieško prastesnių darbuotojų… Nesuprantu. Tada, beskaitydamas auto.Banginius, pastebėjau, kaip vienas prieš Jonines parašė “einu bart darbuotojų, kad tinginiauja”. Pagalvojau “o, jis turi savų darbuotojų” ir iškart išsiunčiau trumpą, paprastą žinutę, kuris skambėjo kažkaip panašiai: “labas, galbūt pas tave man darbo atsirastų?”. To pakako ir ateinantį pirmadienį aš jau buvau pas jį įmonėj, man viską aprodė ir sutarėm, kad nuo liepos pradžios pradedu dirbt. Algą žadėjo tikrai gerą… Ot laimingas buvau.

Ir štai pradėjau aš dirbt. Tada ir supratau, kuo gi ši įmonė užsiima. O tai yra prekybinė įranga – vitrinos, šaldytuvai visokie. Tai tokie, kurie stovi Maximose ir panašiose parduotuvėse. Tai tokie, kuriuose guli mišrainės, ledai, žuvis, konditerija ir t.t. Mane įvarė į vitrinų skyrių ir aš buvau surinkėjas. Tai vat būtent tokios vitrinos, kurių aukštis iki bambos ir jose guli sūriai, mišrainės ir panašūs dalykai. Maximose atkreipkit dėmesį. Ypač verta nueit į Tuskulėnų Maximą. Ten ypatingos vitrinos, vadinamieji “kubai”. Jos su medžio apdaila, jos sudėtingesnės ir daug daug daug gražesnės.

Ir taip kiekvieną mielą darbo dieną, aš keliuos 5:20, išeinu iš namų 5:45 ir sėdu į 6 autobusą. Nuvažiuoju su juo iki Spartos stotelės, joje 20 minučių laukiu 3 autobusu ir važiuoju juo iki Elektros stotelės, kur kaip tik ir yra mano darbas. Nuo 7:00 dirbt. 9:00 ir 14:00 turiu 15 min pertraukas, per kurias geriu arbatą, o 11:00 turiu 30 min pertrauką, per kurią valgau ir geriu arbatą. 15:30 baigiu darbą, sėdu į 3 autobusą, vėliau į 6 ir 16:40 parsirandu namo. Ir taip kasdien. Na, kartais keliuos 5:50 ir išeinu iš namų 6:15. Tada sėdu į 71 mikriuką ir be persėdimų nuvažiuoju iki darbo ir būnu jame net anksčiau, nei važiuojant autobusais. Bet čia tik kai labai tingiu, nes mikriukas kainuoja 3 litus ir nors tai nėr daug, bet stengiuos kuo mažiau išlaidaut.

Pradėjus dirbt buvo sunku, nes nieko nepažinojau, nemokėjau nieko ir taip toliau ir panašiai, bet po savaitės, po dviejų įsivažiavau visiškai iki galo ir problemų, klausimų iškildavo vis mažiau. Ir vėliau mano vardą visi išmoko, aš išmokau jų visų ir dirbau pilnavertiškai. Tiesa, jie visi rusakalbiai (bet kalba ir lietuviškai), tai kildavo kartais neaiškumų. Ten detales vadina sutrumpinimais, kai kurie jų pačių sugalvoti. Yra tokios vienos įdomios detalės, kurias vadina “betmenais”. Tokie metaliniai šūdukai, kuriuos prikniedyti reikia. O vietoj “prikniedyk”, sako “priklipalink”. Stripcinos, bamperiai, kojos, šliapa, gitara, nerža, pakilimai, kronštenai (ir tie patys kelių skirtingų rūšių) ir t.t. ir panašiai… Bet jau pramokau pavadinimus.

Man šis darbas labiausiai patinka tuo, kad jis fizinis. Dirbant visiškai pailsi protas. Aš net manau, kad tai yra daug geresnis atsigavimas, nei nieko neveikimas namuose. Išsikrauni fiziškai, maloniai nuvargsti ir saldžiai po to naktį miegi. O koks malonumas kažką dirbti, daryti, kai yra įvairių įvairiausių įrankių!

Aišku, kas nelabai patinka, tai bendradarbiai kai kurie. Jie visai kitokioj aplinkoj augę ir patys kitokie. Tai daugiausiai profkes baigę vyrai. Kaip ir lyg ir negražu būtų pagal tai lygint ir skirstyt žmones, bet išsilavinimo skirtumas yra jaučiamas labai ryškiai. Taip pat kultūros lygis visai kitoks. Kai kas ketvirtas žodis keiksmažodis, respekto tai nepriduoda. Prikolai, istorijos iš jaunystės visai kitokios, man net ne visada keliančios juoką, o kitus priverčiančios skaniai pasijuokt. Bet tai nieko, įmanoma prisitaikyt kažkaip, bet vis vien tai nėra ta aplinka, kurioje galėčiau susirast draugų. Gal ir gerai, nes galiu sėdėt, dirbt sau ramiai atsipūtęs ir nesistengdamas išpuoselėti tarpasmeninių santykių. Ai nu yra vienas jaunuolis, berods 23, su kuriuo jau galima normaliai pašnekėt. Va anas tai nedurnas.

Tarp visų įmonės darbuotojų vyrų (nekalbant apie dirbančius ofise), mano plaukai yra patys ilgiausi.

Aš nesuprantu jūsų visų. Ok, suprantu, bet man atrodo absurdiška kai kurie įpročiai, normos ir panašiai. Like for example, kodėl poroj, turiu omeny artimus santykius, nepriimta išsakyti visko, kas nepatinka? Tarkim jei draugaudamas su mergina, mane biškį trikdo jos elgesys lovoje, kokia nors maniera, galų gale gestas, kurį ji nuolat reiškia ar šiaip kažkas panašaus… Kodėl aš negaliu to jai pasakyti? Sakysit, kad galiu, bet ne! Taip nėra. Ji užpyks. Dėl to negaliu. Ir taip su dauguma žmonių yra. Jie užpyksta, kai išgirsta ką nors tokio, kas jiems nepatinka. Bet kodėl jie nesugeba kartais išjungti tos savimeilės ir neišklauso kito nuomonės. Kodėl visi galvojat, kad esat be trūkumų (arba jei žinot, kad esat su trūkumais, kodėl sunku tai išgirst iš kito žmogaus)? Aš pamenu, kad kažkada išsireikalavau iš buvusios, kad pasakytų, kas jai nepatinka. Tai galų gale pasakė, kad besibučiuojant per daug iškišu liežuvį. Aš tada buvau pasiruošęs išgirst ir priimt kritiką ir tikrai neįsižeidžiau. Nuo tada, atsižvelgdamas į jos pastabą, to liežuvio tiek daug nebekišau ir bučiniai abiems pasidarė daug “skanesni”. Va, tai yra į gerą. O ji prieš tai bijojo prabilt, nes aš būčiau užpykęs. Na bet dievaž, kodėl turėčiau užpykt? Koks žmogus apie save galvoja, kad bučiuojas tobulai? Ir čia tik vienas pavyzdys, yra daug situacijų, kuriose vieni elgiasi vienaip, kiti kitaip ir vieniems tai patinka, kitiems ne. Maisto ruošimas, tualeto dangčio pakėlimo/nuleidimo įpročiai ir panašiai. Na, šitie dalykai turbūt menki, nes nesunku juos pasakyt kitam žmogui į akis. Bet kai prieinamos temos apie santykius, lovos reikalus, intymumus, tai visi staiga praranda kalbos dovaną ir neišdrįsta pasakyti, kas yra blogai. Kodėl, ble, po velniais? Jei tik išmoksti priimt tą kritiką, po jos išsakymo iškart teoriškai turėtų pagerėt tiek seksas, tiek bendravimas (žiūrint apie ką kritiką). Tad kodėl mes laikomės tokių durnų normų, mandagumo ir to nesakome? Pažėriau čia kalbą, bet tai nereiškia, kad aš kitaip elgiuos. Aš nesakau savo antrai pusei dalykų (kalbu apskritai apie visas savo buvusias, esamas, būsimas antras puses, o ne apie dabartinę), kurie man nepatinka, nes neįsivaizduoju, kad ji sugebėtų taip lengvai priimt tą kritiką, kaip kad priimu aš. Nes tai išties yra sunku. O bet tačiau, nesigiriant, man pavyksta ir nors kartais gaaal biškį pyktelėju ir įsižeidžiu, bet iškart suveikia racionalumas ir su šypsena pagalvoju “nu negi aš galvojau, kad tame esu tobulas”… Žmonėms tiek daug reikia išmokt. Šitas sakinys nuskambėjo pasipūtusiai ir arogantiškai. Bet jis ir nereiškia, kad man nereikia nieko išmokt.

Paskutiniu laiku, kai dirbu, naktį sapnuotų dalykų nepamenu visai. Tačiau šiandien, grįžęs iš darbo anksčiau, popiet numigau ir pavyko susapnuot. Sapnavau, kad gavau sms iš Renatos. Ji kažką rašė apie bulgarų vaikus, kuriuos ji norėtų ar tai įsivaikinti, ar tai padėti jiems, nelabai pamenu. Ir jai neva reikėjo mano pagalbos. Pagalvojau “nu jo, pirmą kartą po skyrybų parašo ir iškart jau pagalbos reikia”. Bet nutariau padėt. Nežinau, ką tai turi bendro su pagalba, tačiau aš ir keli draugai, kurių identifikuot nepavyksta, įsibrovėm į kažkokį baisiai prabangų namą. Ten, namo sandėly, ieškojom kažko nelabai didelio, bet baisiai brangaus. Spaudinėjom visokius mygtukus, nes ten išlenda iš sienų paslėptos nišos kažkokios. Ir vienas draugas pradėjo spaudinėt signalizaciją. Nespėjau surikti “nereikia” ir jau ji įsijungė. Pradėjau jam rėkt “eik iš sandėlio į lauką”, o pats bandžiau sustingti, kadangi signalizacija reaguoja į judesius aplinkoj, o jai išjungt būtina atidaryt iš lauko, įeit ir tada surinkinėt kodą. Aišku, aš nepagalvojau, kad vis vien jis to kodo nežinos. Bet jis išeiti nespėjo ir dar blyn sujudėjo. Pradėjo kaukti sirenos. Gal nieko tokio, spėsim pasprukt. Bet signalizacija buvo daug modernesnė, nei maniau – iš įvairių kampų į mus pradėjo šaudyti, kaip supratau, tikromis kulkomis. Varpė baldus, daiktus, automobilį, o mes vis bėgiojom ir, aišku, kaip filmuose būna, į mus nepataikė, bet šaudė prie pat kojų ir mūsų bėgimo krypties link. Pasislėpom rūsy…

Kad jau turiu neva labai sportinį kibirą ir pačiam yra noras megėjiškai “sportuot”, tai pasitaikius progai pasigriebiu kokių geresnių dalių. Dažniausiai tai nutinka, kai kas susicrashina ir tenka leist automobilį padaliam.

Lygiai taip pat nutiko ir su šitom dalim. Štai lopšį vos už 40 litų pasiėmiau iš Fel’o, kuris savo Ford Sierrą sudaužė bedriftindamas Siemens aikštelėj. Lopšys BAISUS. Bet porolonas vietoj, kas yra gerai. Per vasarą, kai gausiu algą, persisiūsiu juodai ir bus ledinis lopšys. Tada įsimesiu į kibirą! Laukiu nesulaukiu. Priekines žemesnes, kietesnes spyruokles ir rasporkę (strut bar) pasigriebiau už 150 litų iš Audriaus, kuris supylė savo 106 GTI į medžius… Rasporkę jau bandžiau dėt, bet nelabai ji pas mane lenda. Reikės labiau pasiknist, kai laiko turėsiu. Spyruokles irgi kada prie progos pasikeisiu. Tik nežinia ar pačiam pavyks, reiktų bent spyruoklių suspaudėjo… Ir šiaip ten daug knisliavos.

Negražu džiaugtis pažįstamų nelaimėmis, bet tokių būdu gaunu dalių… Circle of life, tsakant.

Kažkada balandžio vidury sutikau būti tiriamuoju vienos bakalaurantės tyrime. Ten tereikėjo aprašyti 20 paveiksliukų. Ir kiekvieno paveiksliuko aprašymas – apie 140 žodžių. Tad, aprašius juos visus, išėjo 5 pilni lapai (kompiuteriu rašiau). Man nebuvo atskleistas tyrimo tikslas, bet kadangi ieškojo žmonių iš išsiskyrusių šeimų, šiek tiek kryptis buvo aiški. Ir štai šiandien gavau savo apibendrintą charakteristiką. Ji darė išvadas iš mano aprašymų… Taip pat ir tikrąjį tyrimo tikslą sužinojau. Skamba jis taip: išsiaiškinti nepilnose šeimose augusių asmenų aptiktus atstūmimo požymius ir palyginti juos su požymiais, nurodytais asmenų, augusių pilnose šeimose. Biškutį grėsmingai, ne? O štai manoji charakteristika:

Gana meniška ir estetiška asmenybė, kuriai būdingas kruopštumas. Vidinės harmonijos aukštas vertinimas ir / arba jos siekis. Optimistiška asmenybė, vengianti neigiamų išgyvenimų, išbandymų. Jautrus, nekonfliktiškas žmogus. Vertinami nuoširdūs, artimi tarpasmeniniai santykiai. Jaučiamas išreikštas pareigos jausmas. Nedidelė vidinė suirutė ir su ja susijusi nedidelė įtampa (galbūt dėl nutrūkusios draugystės su artimu žmogumi). Būdingas tam tikras išsiblaškymas, lankstumas, nesusikaupimas. Gyvenimo krypties paieškos. Ramios, harmoningos vidinės erdvės kūrimas. Tolerantiškas ir lankstus žmogus.  Gana paslaptingas ir atsargus žmogus. Žmogus, mokantis atsipalaiduoti ir pasijusti laimingu. Nekonformistiška asmenybė. Teigiami lūkesčiai, nukreipti į ateitį. Individualumo, laisvumo poreikis. Artimų tarpasmeninių santykių plėtojimo siekis.

Va taip. Aš meniškas, kruopštus, optimistiškas, jautrus, tolerantiškas ir t.t. Ok, reikia eit toliau ruoštis paskutiniam egzaminui, kuris bus šeštadienį. O po jo – vasara!!!

O aš va tai tau, praeitą naktį visai nemiegojau… Grįžau apie 10h namo (antradienio rytą, bet norisi sakyti “šiandien”) ir aišku ėjau miegot. Tai buvo apie 11h, kai užmigau. Oooi, gerai miegojau. Dar sapnavau kažką apie driftą ir apie buvusį klasioką Luką. Jis su Datsun Laurel paėmė 3 vietą drifte or smth. Bet daugiau sapno detalių nelabai ir atsimenu. Ai, dar sveikinaus su juo ir jis sakė, kad aš neatpažįstamai pasikeitęs. Anyways, miegojau gerai. Prabudau tarp 18:30 ir 19:00. Tad miego buvo beveik 8 valandos!!! Kaip normalią naktį. Dilema kame? Nenoriu dabar miego visai, nors jau beveik 5 ryto. Dar nežinau, kiek tversiu, bet faktas, kad galėsiu miegot tik iki 11h, nes 12h lėksiu į susitikimą dėl darbo. Nu tai jei tarkim 6h eisiu miegot, tai ar beverta dėl 5h miegot ir rizikuot, kad pramiegosiu susitikimą? Tad mano planas – įsijungt kokį filmą pažiūrėt ir nemiegot visai. Tada ryt (šiandien) vakare apie 23h eisiu miegot! Žiūrėsim, kaip seksis.

Šiandien buvau prie Hannerio nuo 21:00 iki beveik 1:30. Virš 4h!!! Siaubas, kai pagalvoji. Buvo iš pradžių Mantas, vos vos vėliau prisijungė auto.Banginių krūūūva ir galiausiai Mindaugas. Dar prieš vidurnaktį visi išsiskirstė ir likom tik aš su Mindaugu. Net stebėjaus, kad taip greit laikas bėga. Bet kaip gera atsipūst ir išeit iš namų, nu na. Jau pabodo ta sesija. Nebegaliu… Gerai, kad tik vienas egzaminas birželio 25 dieną liko. Dar kai lėkiau namo iš Hannerio, nusipirkau spėkit ką, jo, aha, o gi kebabą ir Colos! Skaniai sukirtau. Keista, kad toks maroziškumo dalelę turintis greitmaistis-šūdmaistis toooks skanus.

Ryt po susitikimo dėl darbo lėksiu su Natalija į… (tuoj, pala, nukopinsiu pavadinimą) …Vytauto Didžiojo karo muziejaus karo technikos ir transporto Vilniaus skyrių. O. Ten, pasak muziejai.lt informaciją, eksponuojama apie 100 Lietuvos kariuomenės technikos pavyzdžių!!! O kaina vos 2 litai studentams. Tiesa, parašyta, kad leidimas fotografuoti kainuoja 35 litus. Bet labai tikiuosi, kad pavyks susitarti su sargu, kad ir taip leistų, nes fotkint noriu su Zenitu, kas jau iš principo kainuoja apie 23 litus už 36 kadrus. Jei nepavyks susitart, teks apsieiti be nuotraukų. Būtų liūdna. Kolega auto.Banginis buvo ten ir tipo leidžia ir po vidų palandžiot! Visai smagu bus tankuose, šarvuočiuose patupėt. Svarstau kokį filtrą ant objektyvo mauti. Būtų osom, jei Paulius B. iš pat ryto atsikėlęs perskaitytų šį įrašą ir dar pakomentuotų, patartų. Svarstau imti mėlyną, kad suteiktų šaltumo, visgi tai karinė technika ir pagal idėją turi pataikyt į nuotaiką, o bet tačiau, ar gerai tos nuotraukos atrodys. Ar visgi nereikia jokių filtrų? DI-LE-MA. Kursiokė paskolins Zenitą man su veikiančiu eksponometru, tai šeštadienį Fast Lap’e galėsiu naudot, nereiks rizikuot sugadint fotkes.

Tiesa, savaitgalis buvo nuostabus, kalbant apie lenktynes. Visų pirma, šeštadienį-sekmadienį vyko Le Mans 24h lenktynės! Žiūrėjau nuo pat pradžių iki pat galo, praleidau gal tik 5 ar 6 valandas, kai nutariau pamiegot. Nu na, kokio gerumo lenktynės buvo. Intriga išliko iki pat galo, vis tikėjaus, kad Peugeot laimės (nu gi reikia palaikyt “saviškius”), bet laimėjo eilinį kartą Audi. Bet geriau pagalvojus, komanda to nusipelnė, nes iš 3 “bolidų” (ar tik F-1 yra bolidai, ar ir šituos prototipus galima vadint bolidais?) tik 1 ir finišavo. Žiaaauuuriai siaubingos avarijos buvo. Jau vien kai McNishas susipylė, atrodė, kad tai nerealiai rimta avarija (nes tokia ir buvo), bet kas dėjosi vėliau, tai nu na. Aš tikrai galvojau, kad vairuotojas žuvo. Visgi trenktis beveik 300kmh greičiu į atitvarą nuo jo atšokt ir trenktis į kitoj pusėj esantį… Nu tikrai pavojinga. O dar kai rodė video medžiagą, kaip medikai stovi prie to “bolido”, iš kurio buvo belikęs tik tamsus stačiakampis daiktas (absoliučiai NIEKO daugiau neliko)… Nu tai siaubas siaubas, kaip pasisekė vairuotojui. Va video: pirmoji avarija, antroji avarija. Galima įsitikinti, koks saugus autosportas šiais laikais – nei vienas nieko nenusilaužė ir net lengvai abu išlipę iš tų metalo krūvų, nuėjo. Kitos lenktynės, kurios irgi buvo nuostabios, tai F-1. Užtruko net 4 valandas, kadangi dėl lietaus kelioms valandos lenktynės buvo išvis sustabdytos. Bet kaaas dėjosi po to. Kiek lenkimų, kiek intrigos, kiek įvykių, kiek gerų vaizdų, nu na. Seniai tokių gerų F-1 lenktynių nemačiau! Užskaitau, blyn.