Žalio Tarakono blogas

Kai išsiskiriama negražiai, sunkiausia išmokt pasitikėt žmonėmis. Kai supranti kiek melo, apgavysčių, makaronų kabinimo buvo visą santykių laikotarpį, nesupranti nei kaip tai praleidai pro akis, nei kaip to nepraleist kitus kartus. Pirmomis dienomis kai likau vienas ir turėjau dirbt, naktimis bijojau. Nu tiesiog baimė dirbti naktį. Vis tiek didesnė tikimybė “nesąmonėms” su keleiviais nei dieną. Ir dabar dar nejauku. Bet baisiau yra kai negaliu įsivaizduot savęs pasitikinčio kokia nors mergina. Vienintelė viltis – pradėt artimus santykius su mergina, kurią jau pažįstu iš seniau. Bet žvelgiant realistiškai, nemanau, kad man taip nuskiltų. Visi įvykiai man gal tik užtvirtina mano buvusią (ir dabar sugrįžusią) pasaulėžiūrą apie gyvenimą vienišam. Būsiu 90% laimingas, bet bent nerizikuosiu viskuo. Ir va toks mąstymas tik įrodo, kad jo, aš tikrai mėgstu būt komforto zonoj ir iš jos neišlipt. O išmintis (velnias žino kieno) teigia, kad norint kažką pasiekt, iš tos komforto zonos reikia išlipt, ane? Oh well.

Asmeninis gyvenimas. Su paskutine mergina išsiskyriau 2013 metų pabaigoj. Laimingas pasitikau dvejus Naujuosius metus ir laimingai gyvenau. Buvau susikoncentravęs į darbą, į savo gyvenimo susidėliojimą ir panašiai. Nu ta prasme viskas buvo labai gerai. Kurį laiką labai mėgau visiems perteikti savo susidėliotas mintis antros pusės klausimais. Aš mąstau taip:

• kartais trūksta ko nors šalia, bet kol tokių valandų skaičius neperkopia valandų kai nieko netrūksta skaičiaus, tol nėra didelio poreikio ir iš esmės net nereikia;
• nenoriu turėti merginos vien tam, kad nebūčiau vienas, todėl dirbtinai nedidinau tikimybės su jom susipažint;
• tačiau jeigu netyčia atsirastų mergina, kuri man ir kuriai patinku aš, tikrai į ją nespjaučiau;
• kai daug dirbi ir taupai eurus, gal net geriau nieko neturėt, o tuo pačiu net nelabai yra laiko morčiui apsėsti kūno.

Tai va. Laimingas buvau, džiaugiausi, kad labai gerai susigyvenu ir nuoširdžiai gerai jaučiuos. Bet ėmė ir atsirado. Atsirado mergina, kuri griebėsi iniciatyvos, norėjo, kad kažkas tarp mūsų įvyktų. Sugebėjo patraukt mano dėmesį, tada išgavo iš manęs mano telefono numerį ir dar pati pradėjo rašyt bei siūlyt susitikt. Ir viskas taip greitai! Bet kol kas ir gerai viskas. Jaučiuos ir toliau laimingas. Bet darbui skiriamo laiko (apie 250-300 valandų per mėnesį) neketinu mažint. Nes artėja labai svarbaus mano gyvenimo statybų etapo pabaiga. Che, visai gerai tinka čia “gyvenimo statybos”. Statausi sau gyvenimą.

Profesinis gyvenimas. Išėjau iš Čiliako vairuotojo pareigų. Nebevežiosiu maisto. Nuo šiol aš dušmanas. Tiksliau taksistas, nes legalus. Manau, kad tai visai įdomus posūkis vairuotojo karjeroje. Labai daug davė darbas Čiliake per tuos 19 mėnesių kai ten dirbau ir tai man tikrai pravers toliau dirbant šioj srity. Jei netingėsiu, manau, kad bloge susikursiu kategoriją “dušmano kronikos” (geresni pavadinimo pasiūlymai laukiami) ir retkarčiais aprašysiu nuotykius ar nenuotykius. Tiesa, prieš einant į taksistus, girdėjau iš pažįstamo, kad “nesu pisęs tiek daug mergų kiek dirbdamas taksistu”. Tinkamiausiu laiku papildžiau savo asmeninį gyvenimą antra puse – nekils pagundų prasidėt su pasileidusiom ir girtom lervom.

Klasės susitikimas. Iš viso per vakarą ilgesniam ar trumpesniam laikui buvo pasirodę 15 iš 30 klasiokų. Daug. Atėjau, žinoma, pats pirmas. Iš pradžių viskas labai gerai buvo. Ir priešais, ir šalia buvo žmonės, su kuriais galiu bendraut ir man patinka (A. D. ir E. D.). Vieną po kito geriau alų. Ir pradėjo užknist būt tipo visų draugu. Juolab, kad pvz E. D. persėdo į kitą stalo galą. Nu su visais aš šiltai kažkaip stengiaus būt. Tai paėmiau ir pabuvau egoistišku. Pradėjau kalbėt apie save, apie tai, kas man svarbu, norėjau iš dalies gal net pasigirt. Ir rinkau sau gerąją energiją iš žmonių, kurie sakė, kad gerai viską darau ir visai ok tas taksisto darbas. Tai biškį pasitaisė nuotaika – išsikalbėjau, gavau dėmesio ir man to užtenka. Nu bet šiaip ir išklausyt teko ir net visai įdomu buvo (J. K.). Bet biškį nusivyliau, kad nepavyko šalia P. B. prisėst per visą tą vakarą. Nuuu prisėdau vėliau kitoj patalpoj šalia jo, J. Š. ir jo sesers M. (nu labai jie panašūs). Labai gerai buvo eit peškom namo kartu su P. B.! Man atrodo, kad su tavim geriausiai pasikalbam, kai būnam biškį išgėrę ir mažiau (bent aš) save cenzūruojam, drąsiau klausiam. Kai nusipirkau McDonalde Happy Mealą, stoties kekšės manęs net neužkalbino.

Man kartais labai patinka su nepažįstamaisiais persimest keliais žodeliais. Ar tai būtų kaimynas lifte, ar klientas sulaukęs atvežtos picos, ar šiaip random kažkas kažkur. “Gražus pas Jus katinas” sakau aš. “Aha, importinis”. Ir kažkaip praskaidrina kuriam laikui nuotaiką. Noriu tikėt, kad ir kitam žmogui biškį viskas į teigiamą pusę pasisuka. Nu gal bent šypteli sulaukęs komplimento dėl prižiūrėtos ir apkirptos katės panašios į pudelį. O lifte šnektelėjus, dažnai žemiau išlipdamas bendrakeleivis palinki geros dienos. Sulaukęs nuotaikos pataisymo, gal ir pats labiau linkęs pataisyt ją nepažįstamajam su barzda ir pajuodusiom nuo darbo akimis. Ir smagiausia, kad kartais visai ne aš būnu tas, kuris pradeda tą iš skeptiško žvilgsnio žiūrint bereikšmį ir nereikalingą pokalbiuką. Tada man dar labiau nuotaika pasitaiso. Ir aš nenoriu dabar pradėt varyt daugmaž “bandykim visiems pakelt nuotaiką vykdydami kokiatais misiją”. Čia, kaip visada, tik šiaip minčių lavina. Nežinau, kodėl visada jaučiu pareigą tai pabrėžt, nes nuolatiniai skaitytojai ir taip supranta mano rašymo motyvus ir stilių. Čiuju.

Mačiau Paulių prie Aušros vartų. Pasirodė, kad jis taip pat nudžiugo mane pamatęs kaip ir aš. Kažkokį gerą jausmą sukelia draugo ar pažįstamo netikėtas pamatymas. Ir važiuoji sau po to mašinoj, vos ne konkrečiai įvardinęs faktą “va, aš jį pamačiau” šypsais. Ir neaišku, ar džiaugies tuo, kad pažįsti tą žmogų, ar tuo, kad jį pamatei. Laužau galvą kaip čia tai paaiškint, bet nesugalvoju. Reiktų gal kokia psichologija pasidomėt. Visada norėjau. See, what I did there? Pakankamai dažnai sudalyvauju trijų klausimų pokalbyje “ką studijavai?”, “kodėl nedirbi pagal specialybę?” ir “tai kodėl studijavai?”. Atrodo, kad studijuot dėl įdomumo nėra protingas pasirinkimas.

Kažkurią dieną pagalvojau, kad gyvenant labai keičiasi draugai. Ir net koncepciją sugalvojau, kaip galima tai atvaizduot. Mano gyvenimas tarsi x ašis plokštumoje. Visada varau tiesiu taikymu nuliuku nekišdamas nosies į y ašį. Bet va draugai, jie nors ir juda x ašies atžvilgiu (nes x ašis – mano amžius), bet labiau keičiami y ašyje. Jie kaip parabolės priartėja, varo lygiagreičiai arti arba toli ir gali nutolt. Ir kuo y arčiau nulio, tuo artimiau bendraujam. Get it? Tarkim paimsiu vieną vaikystės draugą kaip pavyzdį. Startavau kai jo y buvo koks vienetukas, taip varėm tarp 0 ir 1 iki kokių 9 metų, o po to jo y padėjo didėt ir tai reiškia, kad mes kaip draugai tolom vienas nuo kito. Bet tarkim susipažinus su kokiu kitu žmogumi, jis atsiranda toje plokštumoje ir lygiai taip pat (nu tik kitos formos parabolė) susidaro mano ir jo santykio kreivė. Visai prikolas būtų pabandyt nubrėžt mano draugų grafiką. Gerai pagalvojus, gal net būtų įmanoma kiekvienam draugui parašyt po funkciją pagal jų parabolę. Daug parašiau, nes man labai atrodo, kad labai gražu ir įdomu būtų nusibraižyt tokį dalyką. Bet šiaip esmė tai slypi klausime “o kodėl taip keičiasi?”. Kodėl tarkim vaikystėj labai bendravau su vienu žmogumi, o dabar su juo net nerandu kalbos. Bet chuj čia kas slypi. Labai gi čia viskas aišku ir net nelabai įdomu. Rašau bile rašyt gal, ką? Ar čia man vienam atrodo common sense, kad tokie draugų pokyčiai susidaro dėl skirtingo brandos greičio, dėl vėliau išsiskiriančių vertybių ir kitų panašių dalykų. Visų gyvenimą galima suskirstyt į gyvenimo etapus. Manau, kad kai dviejų žmonių gyvenimo etapai, branda, vertybės, dar kažkas sutampa, tada didelė tikimybė, kad jie galėtų būt geri draugai. Bet tuo pačiu manau, kad tikri draugai lieka tikrais draugais nepaisant visų pokyčių visose srityse ir tai netampa kliūtimi ar priežastimi nebebūt.

Čia tiek blevyzgos paskutinėj pastraipoj, bet nieko netrinsiu. Čia kone “live” minčių srautas. Netaisytas ir nekoreguotas. O būtent tai irgi labai įdomu. Čiuju.

Facebooke kažkas palaikino puslapį “Austėjos papuošalai”. Pagalvojau, kad nu kaip gerai, kad papuošalų kūrėjos vardas toks lietuviškas. Kaip skambėtų “Katažynos papuošalai” arba “Sergėjaus papuošalai”. Iškart į galvą ateina stereotipai (jo, aš jais dažnai vadovaujuos, nes nors darbe tenka susidurti su visokių tautybių žmonėmis, stereotipų taip ir nepavyksta sulaužyt) ir jau vaizduotė piešia rūžavo leopardo Katažynos auskarus. O va visokioms Gabijoms, Austėjoms, Rugilėms tai nors imt ir daryt ką nors po savu vardu. “Rugilės arbatžolės” versus “Oksanos arbatžolės”. Bet gal čia tik man.

Yra žmonių, kurie baisiai daug šneka. Aš nemoku kažkaip pasakyt, gal perdiem mandagus kartais būnu. O tikrai norėčiau pasakyt, kad nustotų, nueitų, pasislėptų ir nebesirodytų. Vat yra toks kolega vairuotojas, nu šneka ir šneka jis. Ir neduokdie netyčia leisi jam suprast, kad nieko neveiki ir niekur neskubi… Kaip kokį grobį tada pamatys tave ir šnekės. Ir net neina suprast, kaip jam taip išeina apie nieką. Ir dar greitakalbe. Ant vienos rankos pirštų suskaičiuočiau, kiek kartų man yra tekę su juo susidurt, bet jau kažkokį jo vengimą išsiugdžiau.

Perku butą. Pasirašiau jau preliminarią sutartį, sumokėjau 10% buto kainos… Bliamba, čia jau tokie suaugėliški dalykai ir taip keistai jaučiuos. Bet ta prasme labai gera. Tarsi kažkas manyje uždėjo approvalo varnelę ir dėl to pats jaučiuos tvirčiau dėl savo gyvenimo ir ateities. Lyg paskolos suteikimas tuo pačiu užtvirtina tai, kad aš suaugęs. Suprantu, kad taip nėra, bet pats veiksmas vis tiek priduoda kažką gero prie savivertės. Reikės kreiptis į kolegas architektus dėl interjero dizaino.

Bauginančiai vis toliau ir tvirčiau džiaugiuos tuo, kad neturiu antros pusės.

Biškį laisviau jaučiuos. Tarkim vairuodamas nebesigėdiju dainuot ir judėt pagal mėgstamą muziką. Net jei ta muzika yra kokia nors “Katy Perry – This Is How We Do”. Nu ok, biškį gėda, bet pasiryžau ir bloge parašyt, kad čia viena iš dainų dėl kurių gėda, bet man patinka. Ir va važiuoju, tūsinu sau vienas ir kartais kai mane pamato aplinkiniai ar kiti vairuotojai, tai dabar aš NE VISADA nustoju tūsint. Kartais pasidaro dzin, kad jie žiūri ir juokias. Nu bet dar trūksta biškį. Bet labai geras jausmas taip atsipalaidavus džiaugtis.

Šokau parašiutu: https://www.youtube.com/watch?v=az6CjD9awN0

Gyventi labai gera.

Numirė mano katė. Labai liūdna dėl to buvo ir net keista suvokt. Tai pirmasis ir vienintelis mano naminis gyvūnas – 15 metų su virš išgyveno, kol lėtai ir ramiai numirė. Ypač buvo nefaina užkasinėt dėžutę su kūnu. Kaip ir tomis minutėmis, taip ir dabar gerklėj įstrigęs gumulas – tarsi smaugia ir graudina, bet nepasidaviau ir nepasiduodu jam. Bet nu lievai. Kažkaip net biesina.

Apie žmogų ką nors galima pasakyt iš to, kaip jis apibūdina aplinką kai jo kas nors ieško. Labai keista, kai vieni žmonės bando nupasakot klubus, barus, kurie yra šalia jų ir kurie turėtų būt orientyrai, o štai kiti tipo intelektualesnes vietas sako – paminklus, knygynus and stuff. Aišku, yra dar ta žmonių dalis, kurie tamsią naktį neapšviestose sodų bendrijose pasakoja, kad jų namas tamsiai žalias, tvora ruda, o žvyras prie įvažiavimo – vidutinio stambumo akmenukų.

Su Kasiulynu kalbėjom apie tai, kad žmogus laisvas ir laimingas tada, kai jis priima sprendimus (nu ar kažkas tokio). Bet aš vis galvoju, kad ne tik svarbu pats sprendimo priėmimo faktas, bet ir jo teisingumas. Čia, žinoma, baisiai subjektyvu. Bet tarkim aš tą teisingumą suvokiu ne tik pagal savo savijautą po priimto sprendimo, bet ir po grįžtamojo ryšio iš aplinkos ir aplinkinių. Ir bliamba, aš šiaip manau, kad priimu pakankamai teisingus sprendimus, bet kai pasirodo, kad kai kurie jų nelabai kokie, mane tai gniuždo. O priimtas neteisingas sprendimas iš principo yra kvailas pasirinkimas. Kaip pavyzdį, galiu pateikt vakarą, kai nutariau važiuoti automobiliu be techninės apžiūros. Čia buvo kvailystė. Dar didesnė kvailystė buvo lėkti gerokai per greit siaura senamiesčio gatvele. Pasekmė (avarija) užtvirtino mano sprendimo kvailumą. Ir tada pradėjau save graužt tipo “nu ble, vat kodėl aš nepamąsčiau”. Ale po to suvoki, kad žmonės klumpa, kad tai normalu (čia tipo dar savęs guodimas prisideda). Ir dažnai kvaili, klaidingi sprendimai padaromi esant emocingoj būsenoj ar šiaip tiesiog remiantis jausmais. Mano šis kvailas poelgis šiaip px. Nepaisant jo, kiti mano sprendimai atrodo visai teisingi ir geri. Net ir tokiose smulkmenose kaip kelnių pirkimas teigiami atsiliepimai iš aplinkinių pradžiugina ir užsidedi sau varną mol sprendimas teisingas. Ir aš priimdamas sprendimą visada pagalvoju, kad ne tik aš pats sau jį užapprovinčiau, bet, kad ir bent keli aplinkiniai pasakytų, kad “jo, šaunuolis”. Čia gal šioks toks objektyvesnis subjektyvumas, bbz.

Vis dar dirbu jobaname Čiliake. Išties, nemanau, kad jis jobanas, bet norėjau, kad kietai nuskambėtų. Vis dar dirbu, nes neuždaro tos įmonės ir nepereinam į kitą. O būtent tada, pasakiau sau, aš išeisiu (nebent sąlygos bus IDENTIŠKOS). Ir va dirbu dafiga, nes noriu išeidamas pasiimt didelius atostoginius. Ir va vis atidedamas tas perėjimas. Tai bet gerai man čia, galėtų dar ilgiau viskas užsitęst. Gal kiek nutols profesionalaus vairuotojo kategorijų laikymasis, bet bent būsiu sutaupęs kažkiek pinigėlių. Šiaip jau veikiausiai teks autobuso kategoriją laikytis žiemą ant slidžios kelio dangos. Jau regiu antraštę “neatsakingas jaunuolis driftino autobusu ir sužalojo 52 keleivius tarp kurių 5 nepilnamečiai”. Relax, not gonna happen.

Nu taaaip norisi paburbėti ant ko nors. Ir kaip tik yra proga – mano gimtadienis. Va šiandien ryte sėdėjau, galvojau, kad man nepatinka tai. Gimtadienio metu žmogus sulaukia daug dėmesio iš aplinkinių. Iš visur pasipila sveikinimai, linkėjimai. Ir tai yra vien už tai, kad aš gimiau! Nu tipo “sveikinam tave, Edgarai, kad prieš 24 metus tu gimei ir jau tiek atgyvenai”. Ne nu kaip ir svarbi data, nesiginčiju. Bet man asmeniškai, šitas dėmesys gimtadienio proga nepatinka. Nesupraskite klaidingai, aš šiaip labai mėgstu dėmesį. Ir man jo reikia, priverčia biškį judėti toliau. Ne paslaptis, kad aš biškį savimyla ir egoistas – visada stengiuos dėl savo gerovės ir man lengviau būti vienam, kai nereikia dar kažkuo labai rūpintis ir panašiai. Tai vat nors ir labai mėgstu dėmesį, bet gimtadieninis dėmesys yra šūdas. Artimi draugai, giminės tai gal ir nuoširdžiai pasveikina, viskas ok, bet kita dalis dėmesio labiau iš reikalo. Nu ir nieko jis vertas. Aš noriu dėmesio kitokio. Noriu, kad mane girtų už tai, kaip gerai vairuoju, kad sveikintų mane pelnius 2 ar 3 vietą automobilių varžybose (dėl to visada įkeliu taures į FB) – tokį dėmesį aš mėgstu, mane tai veža ir motyvuoja. Man patinka, kad sugebu kažką, dėl ko mane galima sveikinti ir girti. O jei dar prašo papasakot kaip sekės (nuoširdžiai, tikėdamiesi ilgo pasakojimo su smulkmenomis), tai man net ant širdies gera pasidaro dėl to, kad kažkas to nori. O “gimti” anoks čia sugebėjimas, tai su tuo manęs sveikinti nelabai ir reikia. Logiška? Nu gal. Va šiaip gal mamas reikia pasveikinti jų vaikų gimimo dienos proga, nes pagimdyti yra didesnis sugebėjimas ir pasiekimas nei tiesiog “gimti”.

Vakar dirbau, važinėjau Naujamiesčiu, Lazdynais ir Karoliniškėmis. Gražus, vėsus vakaras, plius minus giedras dangus… Ir buvo apėmęs toks momentas, kai važiavau ir pagalvojau “nu blet, kaip man gera gyventi, kaip man gera va sėdėti būtent čia ir važiuoti”. Ir nu taaaip gerai jaučiaus, nu neapsakomai. Tokia šypsena, tokia šiluma iš vidaus, toks pasitenkinimas viskuo. Ir kol darbas, kol šiaip laisvalaikis ar bet kokia veikla suteikia tokius jausmus, nežadu atsisakyt. Dėjau aš. Nepasieksiu karjeros aukštumų, nebūsiu baltarankiu baltadarbiu, bet labai tikiuos, kad prieš mirtį, kai pradėsiu gailėtis ir žliumbt, kad nieko nepasiekiau ar nieko reikšmingo nepadariau, prisiminsiu va tokius momentus, prisiminsiu bent patį faktą, kad jausdavaus gerai ir būdavau laimingas. Vien dėl tokių akimirkų verta gyvent. Aš nesakau, kad baltadarbiai taip nesijaučia. Bet AŠ jaučiuos gerai būdamas juodadarbiu vairuotoju. Ir tikrai, vis stipriau įsitikinu, kad svarbiausia būti laimingam. O kokiais būdais tai pasiekiama, visiškai nesvarbu. Aš jau ir praeituose įrašuose kone tą patį rašiau, bet va kuo toliau, tuo labiau pats tuo įtikiu, įsitvirtinu sau tai dar labiau, dėl to dar kartą reikia parašyt, kad atgultų į smegenis.

Ai, dar tiesa, kad ir kaip gerai būt vienam, kad ir kaip džiaugiuos būdamas be merginos (išties, tokia atgaiva, nu), ale atsirado čia viena tokia kažkokia, kuri visai nieko ir kuriai aš visai nieko. Tai kažkas vyksta. Patį pirmą vakarą po “pasimatymo”, grįžęs namo išsigandau ir susikrimtau, kad pakliuvau į pinkles, kad vėl grimztų į santykius ir vėl bus šūdas, bet po to nustojau statyt bendravimą į kažkokius rėmus. Spjoviau kaip kupranugaris Kauno zoologijos sode ir tiesiog leidau tekėt palei upės vagą viskam. Nerushinu nieko ir kaip bus, taip bus.

Man jau 24 greit bus ir dar retkarčiais nesijaučiu suaugęs. Tiksliau, nesijaučiu tuo “suaugusiu”, kurį įsivaizduodavau būdavau mažas. Visada suaugėliai atrodydavo skubantys, dėl visko susirūpinę, gal net nepatenkinti. Visi neva rimti labai, susikaupę, kažkur susitelkę ir neturintys laiko “nesąmonėms”. Tai va tokiu suaugėliu nesijaučiu.

Man viskas atrodo taip paprasta. Gyveni sau, plius minus dėl nieko nesijaudini, plauki pasroviui ir tiek. Viskas labai gerai ir lengvai. Nėr dėl ko šikt miltais. Aišku, viskas gal kiek pasikeičia, kai atsiranda artimi žmonės – žmonos ir vaikai. Bet kol jų nėra – viskas toliau lengvai, paprastai, nuostabiai, puikiai, tobulai ir panašiai. O kai reikia užsiimti kokiais “suaugėliškais” dalykais, viskas visai gerai išeina. Nueini kur nors su popieriais, pasirašai – viskas išeina, viskas paprasta. Nėr sunkumų būt suaugusiu. Neva kažkokios atsakomybės, pareigos, kurios turėtų apsunkinti gyvenimą, jo išties visai neapsunkina. Visa sistema, gyvenimas jau pakankamai gražiai ir patogiai sudėliotas.

Visi tarpusavyje visai gerai susigyvena. Žmonės užima kažkokias pareigas, kažką daro ir taip sukuriama visa aplinka. Indų plovėja kavinėje dirba, nieks jos nemato, bet ji prisideda prie to kažko, kas leidžia visiems gyventi ir daryti kone ką tik nori. Ir kai pagalvoji apie tas visas smulkmenas, jautiesi bendruomenės dalis. Va tarkim žiūri visi futbolą prie Baltojo tilto. O vat kažkas pasirūpino tuo, kad ten būtų kur susėst ir per ką žiūrėt. Ir ne tik idėjiniai žmonės tame dalyvavo, bet ir juodoji fizinė darbo jėga, kuri viską pastatė ir realizavo. Ir tai tam, kad tiesiog būtų zjbs kitiems. Nu gi gražu. Kažkas va dirba kokios lentpjūvėj, ryja dulkes, o po to kažkas padaro parketą, pakloja pas žmones ir tu va vaikštai sau ant jo be galvos ar pėdų skausmo. Irgi gražu bei faina.

Bet nepaisant to visko, pačiam būna labai malonu ir gera, kai pavyksta kas nors. Turiu omeny tuos suaugėliškus dalykus. Va, pavyzdžiui, varėm pirkt automobilio iš Vokietijos. Trys jaunuoliai, gyvenimo tipo nematę, be patirties ir panašiai. Bet viskas gražiai išėjo. Ir išrinkom, ir nupirkom, ir po to aš techninę apžiūrą praėjau, užregistravau, visus popieriaus surinkau, viskas gražiai tvarkingai ir be nesklandumų. Nors kaip tik nuo liepos 1 dienos keitėsi visa TA ir registravimo tvarką ir visiems viskas buvo neaišku. Bet išeina elgtis teisingai. Va tas jausmas, kai padarai gerai ir teisingai, vienas geresnių. Priimant tam tikrus sprendimus, tas pats geras jausmas aplanko kai vėliau paaiškėja, kad tikrai teisingą sprendimą priėmei. Tarsi užtvirtina visą elgesį ir veiksmus. Tarsi kažkas pasako “elgies teisingai, eini tinkama linkme”. O tai išgirst iš kitų, kurie irgi pamato tavo veiksmų teisingumą, taip pat būna kartais svarbu.

Gražus gyvenimas, nu.

Aš ką tik išgėriau pusę butelio vyno. Tai tebuvo likutis iš praeito vakaro (kai buvo suvartota dar plius pilnas butelys vyno). Ir aš mąstau būtent apie šį ir kitus gyvenimo malonumus. Iš esmės kaip zjbs, kai DIDŽIĄJĄ dalį gyvenimo gali paskirt malonumams. Dirbantis žmogus procentais skiria kokius tarkim 20% laiko maloniams potyriams. Aš čia kalbu apie ale daugumą Lietuvos piliečių (dirbančių ir miegančių po 8 valandas) ir tie procentai grynai yra iš galvos išlindę “PYST” būdu. Nu ta prasme rašau aš beleką dabar ir skaičiukai nepagrįsti, tipo “daugmaž”.

Ir vat galvoju, kad žmonės užsidarę savame žiurkių rate (pagooglinkit) savo malonumams skiria labai nedaug laiko. Įsivaizduokit eilinį šeimos vyrą ar moterį. Darbas trunka 8 valandas + pietūs ir kelionė į/iš darbo. Dar užtrunka 8 valandas sveikai pamiegoti. Lieka kokios 6 valandos paroje + laisvadieniai. Ką per tas 6 valandas žmogus veikia? Prausimasis, valgymas ir pasiruošimas šiems dalykams. Kiek laiko lieka malonumams? Jeigu gyveni vienas, tai tarkim 1-2 valandos, o jei šeimoje – nulis (nes jei žmona pisa prota, malonumas vapšė išminusuojamas).

Ir kaip zajabys (čia vienas iš tų parazitinių ir negražių žodžių, kurie labai giliai įsibrovę į mano kalbos manierą) kai malonumams gali skirti daugiau laiko nei eilinis žmogus. Tai galima pasiekti siejant darbą su savo pomėgiu. Manasis pomėgis turbūt niekam nėra paslaptis. Vairuot aš mėgstu (belieka tik IŠMOKT tai daryt). Ir va šią minutę aš džiaugiuos, kad pomėgis ir darbas tapatinasi.

Šiaip įrašo tikslas yra susijęs tiek su baime prarast dabartinį darbą (nes ateina į Lietuvą naujas projektas skanu.lt), tiek su priešpaskutiniu įrašu. Aš išsigandęs, kad teks išeit iš “maisto ralio”, todėl pradėjau mąstyt ant kiek mano mėgavimasis šiuo fiziniu darbu yra natūralus ir tikras. Tas visas “darau ką mėgstu ir už tai gaunu pinigus” dar susijęs turbūt ir su darbo sąlygom bei algos dydžiu. Ir kol tai yra taip afigienai, kaip dabar, visas principas skamba gerai. Bet tarkim gaunant mažesnį piniginį įvertinimą už tą patį darbą (kurį mėgstu), visą principą kažkaip užgožia. Alga nepakeičia pomėgio ir vis tiek dirbant jaučiamas malonumas, bet darbo sunkumas vis tiek suvokiamas ir egzistuoja ir mažas atlyginimas kažkaip priverčia galvot ar mėgstamas darbas tikrai zjbs, kai už jį gauni mažiau nei norėtum gaut. Nes pinigų pragyvenimui ir malonumui norisi. Ir prasideda galvojimai apie geriau apmokamo (bet nemėgstamo) darbo alternatyvas… Bet tuo ir baigiasi.

Labai noriu pasidžiaugti, kad turiu malonumų. Diev, net paskutinė naktis kokia maloni buvo (su tuo vynu ir kompanija prie to butelio). Ir dar savo numylėtam Pežukui dėmesio bei pinigo skirt galiu. Velniškai džiaugiaus įsigijęs naujas sportines semi slick tipo padangas. O va vakar užsisakiau dar reguliuojamo kietumo priekinius amortizatorius. Čia gi afigienas dalykas. Prieš metus nebūčiau pagalvojęs, kad taip lengva ranka galiu sau leist malonumams. Prieš metus nebeturėjau darbo. O dabar taip viskas gražiai klostos. Norisi su visais pasidžiaugt tuo. Dar norisi sugebėt įkvėpt kitus, kurie nesugeba pasiekt pilnatvės bei laimės jausmo. Norėčiau sugebėt pasakyt ar parašyt ką nors tokio įkvepiančio, kas priverstų žmones pakeist savo gyvenimo būdą.

Man išties dar pačiam principas “gyvent laimingai vietoj prestižinės karjeros” biškį kėblus. Būna dienų kai kyla priešiškų minčių. Bet realiai labai norėčiau jaustis tvirtai dėl šio principo, labai norėčiau pasiekt tą lygį. Ir tada norėčiau įtikint kitus, kad tai teisingiausias kelias.

Mirtis labai sunkiai suvokiamas dalykas. Iš pažiūros atrodo paprasta – kažkas, kas egzistavo ir gyveno, staiga nustojo egzistuot. Buvo buvo ir staiga nebe. Sustoja organizmas, sustoja mąstymas, viskas tiesiog sustoja. Bet plačiau suprantant visą mirtį man kažkodėl nuo sudėtingumo sopa galva. Net nemanau, kad pavyks žodžiais pasakyt mintį. Mirtis – ne tik pačio organizmo sustojimas, tuo pačiu tai kažkoks pasikeitimas ir aplinkinių gyvenimuose. Visuose prisiminimuose atsiranda papildomas prieskonis. Nu tas toks neskanus, kartus, plius dar su svogūno savybėmis. Mirtis dar ir kultūriškai yra įdomus dalykas – išėjimo apeigos ir papročiai. Visa ta ceremonija. Aišku, tame irgi yra tas prieskonis kartus.

Ir aš buvau tas, kuriam “pasisekė” – niekada niekas artimas nebuvo numiręs. Niekada negalėjau iki galo suprast to jausmo. Neišnešė smegenis. Neišneša ir dabar, bet jau kadangi palietė mane tai artimiau, pradedu suvokt beviltiškumo jausmą, kurį išgyvena artimiausi.

Ir man labai gaila tėvo. Aš nežinau, kaip jis turėtų jaustis laidodamas savo tėvą. Arba mano bobutė… 58 metus kartu pragyveno ir va staiga turi paleist. To žmogaus nėra, jis tik 30kg sveriantys kaulai ir oda. Kaaaip žmonės sugeba tai pernešti, su tuo susitaikyti. Kaip išeina žiūrėt į duobėn leidžiamą karstą, kurio viduje tavo mylimojo ar tavo tėvo kūnas. Toks gumulas gerklėj.

Po visko ėjom su tėvu per kaimą atidavę kaimynui pasiskolintą suoliuką. Rami nuotaika su tuo pačiu kartumu. Tėvas sako “jau nebeatidarys vartelių ir niekada nelauks manęs parvažiuojančio iš muitinės”. Nes visada taip būdavo. Ir nors kiekvieną kartą tėvas sakydavo, kad neatidarinėtų, nelauktų ir eitų miegot, jei vėlai parvažiuoja, senelis niekada neklausydavo. Visada budėdavo tarsi norėdamas įsitikinti, kad viskas gerai. Ir atidaryti vartai visada maloniai nuteikdavo – tavęs kažkas laukia, tikisi, ilgisi. Ir nebebus taip niekada niekada. Kaip šį dalyką suprast? Kaip ji suvokt? Atrodo neįtikima.

Kai sužinojau, nuliūdau, bet nieko daugiau. Kažkaip dar buvo sunku suprast. Per laidotuves tas beviltiškumo jausmas pradėjo užvaldyt. Nu toks stiprus, kad rankos svyra. Ir kažkaip net silpna, kai pagalvoji, kad nieko negali ir negalėjai pakeist. Ir turi susitaikyt, turi varyt toliau ir pamiršt.

Sakoma, kad gerai galvoti apie savo ateitį, apie planus. Apskritai yra gerai galvoti apie save – reiktų visiems altruistams pamiršti bent trumpam kitus ir pagalvoti apie save. O egoistams (kaip aš) reiktų ir toliau apie save galvoti. Gerai numatyti ir nusistatyti tam tikrus tikslus, kuriuos norėčiau pasiekt. Lygiai kaip Jonukas turėtų numatyti, kad po penkerių metus ves širdies draugę Marytę, taip aš turėčiau numatyt, kad po penkerių metų veiksiu kažką svarbesnio/geresnio/labiau vertinamo (čia kone būtina) nei veikiu dabar. Penki metai yra tas laiko tarpas per kurį reikia tobulėt. Nusistant tikslą tuo pačiu nusimatai kelią kuriuo eisi iki to geidžiamo tikslo. Ir per tą kelią tobulėji. Jis gali būt įvairus – galima juk eiti skirtingais keliais. Svarbiausia tikslas. Va šita melodija skamba nuo mokyklos laikų. Bent jau man. Lygiai kaip V. K. apibūdintas aukštojo mokslo virusas, taip ir šita idėja ganėtinai plačiai pasklidus ir giliai įsišaknijus. Penki metai.

Kaip tik neužilgo bus klasės susitikimas – 5 metai po mokyklos baigimo. Aną kartą sėdint suole liepė parašyt kaip save įsivaizduoju po penkių metų ar kaip norėčiau įsivaizduoti. O gal liepė parašyt palinkėjimą sau. Aš jau tiksliai ir neprisimenu. Ten bus apstu visokių “noriu jau turėt šeimą”, “noriu turėt sužadėtinį”, “noriu būt gavęs bakalauro laipsnį ir dirbt darbą pagal profesiją”, “noriu būt laimingas”. Pas mane irgi bus panašių dalykų. Atrodo, kad tada kažkaip nesusimąstydavau. Tiksliau, mąstydavau siauriau, nematydamas kitų kelių, o tik tą vieną. Ir tuo aukštosios mokyklos keliu ėjau. Ir tai ganėtinai saugus kelias, nes dar 4 metams BEVEIK nereikia stipriai galvot ir priimti ateičiai reikšmingesnių sprendimų. Ok, pritariu, kad įtakos turi aktyvumas studijų metu, kišimasis į įvairias veiklas – tokie dalykai padėtų siejant ateitį būtent su studijuojama profesija. Bet čia tera tolesnis ėjimas tuo pačiu keliu. Ir tiesa, šis ateinantis klasės susitikimas kaip ir virsta nauju slenksčiu penkmečio planams. Laikas pradėt nusimatyt kelią ateinantiems penkiems metams? Vėl rinktis saugiausią kelią?

Ok, aš šiaip nesakau, kad tie žmonės, kurie nusimatę penkis metus, dešimt metų į priekį… px! kad ir visą gyvenimą iki mirties… kad tie žmonės prastesni. Ne! Jie, mano akimis, kaip tik šaunuoliai. Tiesiog aš kažkaip pradedu galvot, kad tai ne man. Būčiau patenkintas, jei man taip pavyktų, jei man tas patiktų. O dabar nei pavyksta, nei labai patinka. Todėl reikia galvot kitaip, reikia lipt iš to kelio kuriuo visi eina.

Visi šitie keliai man asmeniškai glaudžiai siejasi su pripažinimu. Pačiam, o ir prieš kitus, malonu, kai tavo kelias visuomenės vertinamas pagarbiai. Nu va daktaro, architekto, verslininko, ekonomisto, teisininko – visų kelias visuomenėje atrodo garbingas. Mūsų žmonijos, kaip labiausiai protiškai išsivysčiusios rūšies, vertybė – protas. Gebėjimas naudotis protu kuriant, tobulinant ir dar bala žino ką darant, gerbiamas. Ir pačiam žmogui rūpi kaip jis atrodo visuomenės akyse. Man – irgi. Nu šiaip aplinkinių nuomonė man nėra svarbi, aš ne visada ja remiuos, bet kai kalba pasisuka apie tokius rimtus dalykus, man pasidaro svarbu. Kalbant apie profesiją, apie veiklą, apie ateitį, man pasidaro svarbu kaip tai atrodo visuomenės akyse. Aš tikrai noriu būt gerbiamas. Noriu, kad mane matytų kaip žmogų, kuris kažką pasiekė, kuris vertas pagarbos. Nu bent kažkokios.

Ofise tupintys prie popierių robotukai, pildantys blankūs, kalbantys telefonu nuolatos ir vaidinantys užimtus – jie atrodo labiau gerbiami nei tam tikrą fizinį įgūdį naudojantys darbininkai. Dirbi fizinį darbą – esi žemiau nei dirbantys protinį. Amatai jau praeitis. Va būtent šitie dalykai mane grūzina.

Mane grūzina penkmečio plano neturėjimas, mane grūzina, kad aš dirbu fizinį darbą, o ne protinį. Mane šie dalykai grūzina ne dėl to, kad aš pats jaučiuos blogai. Mane grūzina todėl, kad aš nejaučiu pripažinimo iš visuomenės. Sakysit, kam rūpi ta visuomenė? Man rūpi. Ir kartais to pripažinimo stoka jaučiama ir iš draugų. O tai juk svarbu. Aš asmeniškai jaučiuos nuostabiai ir be penkmečio plano. Manęs negąsdina, kad aš nieko nenusimatau, kad neva neturiu ko konkretaus siekti. Man malonu dirbti ir fizinį darbą. Nu kaip man malonu vairuot, jūs neįsivaizduojat! Bet juk nevežiosiu picų visą gyvenimą, right? Nežinau. Jei neatsibos ir toliau teiks malonumą – gal ir vežiosiu. Jei atsibos ir norėsiu kažko kito, gal tada vežiosiu storus ponus verslininkus, o ne picas.

Man trūksta tiek nedaug, kad man neberūpėtų aplinkinių nuomonė šiais klausimais… Dar biškutis ir man bus nebesvarbu kaip atrodau visuomenės akyse. Dar biškutis ir galėsiu daryt ką noriu. Man patinka nenuspėjamumas. Aš nesu labai spontaniškas žmogus, nesu tas, kuris keliauja po pasaulį neva “nežinodamas, kur nubus rytoj”. Aš ramus ir sėslus – pripažįstu. Mano nenuspėjamumas tiesiog tam tikrose ribose. Aš va dirbau su pramonine šaldymo įranga. Atsibodo, pavargau – išėjau. Dabar vežioju picas ir kai nusibos, eisiu kitur, veiksiu ką nors kito. Va tokio nenuspėjamumo noriu. Nenoriu nusimatyt, kad “nu va, po penkių metai jau REIKTŲ turėt žmoną, šeimą – gi nebūsiu amžinai jaunas, po to niekas į mane nežiūrės”. O man nerūpi. Gal vesiu po metų, gal po penkių, gal po dvidešimt, o gal ir niekada. Nenuspėjamumas yra laisvė. Ir aš kol kas savo laisvę matau vairuodamas. Visai galvoju apie D vairavimo kategorijos (autobuso) išsilaikymą. Arba dar ir C (fūūūros). Ot ne px, gi smagu, gi įdomu. Nauji įgūdžiai, naujos žinios, naujos kvalifikacijos, o svarbiausia – NAUJI MALONUMAI.

Draugas (vat norėjau parašyt su vardu, bet tada pagalvojau, kad nežinau ar jis nori atskleist savo tapatybę) susikūrė blogą. Gerą, įdomų. Sukėlė norą atsakyti į jo ilgą įrašą. Atsakinėjau komentaru, bet galų gale susidarė visas įrašo vertas apmąstymas, kurį čia ir talpinu…

Nuoroda į draugo įrašą ir mano atsakas:

Jei teisingai supratau, įrašo pagrindinės mintys (suprimityvintai): 1. universitetai blogai, nes skatina mokymąsi visą gyvenimą ir neatsargiai dalina aukštojo mokslo diplomus į kairę ir į dešinę; 2. dar blogi tie, kurie stoja tam, kad tik stotų ir turėtų diplomą vien tam, kad galėtų užsidėt varnelę prieš tėvus, gimines ir aplinkinius. Nežinau kiek man čia išeis pataikyt į temą ar atsakyt/pritart/paprieštaraut, tai tiesiog parašysiu man kilusias mintis šia plačia tema.

Nelabai seniai su vienu pažįstamu kalbėjau apie tai. Nu paviršutinišku sluoksniu, nekapstant per giliai. Nu ir bliamba. Šiaip aukštasis mokslas jau vien išsiskiria tuo, kad jau mokais tam, kad sužinotum, įgautum žinių. Mokykloje kam mokais? Tam, kad gerai išlaikytum egzaminus ir pavyktų įstot ten kur nori tu ar tavo tėvai. Tai iš šitos pozicijos žvelgiant nėra taip viskas pilka ir juoda. Sąlygos suteikiamos neblogos. O jei studentui trūksta vidinio stumtelėjimo, kad “mol, tu mokykis būt, o ne mokykis mokytis”, tai ne universitetų kaltė gal.

Dar labai pabrėžiami būtent Lietuvos universitetai. Nu bet ar taip tikrai tik Lietuvoj? Čia jau ne retorinis klausimas, o klausimas visiems, nes aš nesidomėjau ir tiksliai nežinau. Bet kažkaip atrodo naivu tikėt, kad visur mokslas yra “kilnesnis”, iš idėjos, ar kaip čia pavadint. Jei žmogus apsiribos tik tuo, ką duoda ir kokias sąlygas suteikia mokymo įstaiga, niekur pasaulyje tu netapsi tos srities specialistu ir mokysies tik mokytis, bandysi tiesiog “praslysti” iki diplomo.

Taip pat kaip tyčia vakar prabėgomis skaičiau Delfinį straipsniuką… Įdomi citata:

„Islandijoje neteko susidurti su nusirašinėjimu: į universitetą ateini siekti žinių, jei nusirašysi, gal vieną dieną žinių pritrūks darbe. Nenoriu apibendrinti, bet Lietuvoje labiau vyrauja intensyvus mokymasis prieš sesiją. Islandijoje studentai mokosi nuolat – skaityklos, biblioteka užkimštos studentais“, – pastebėjimais dalijosi pašnekovas.

Skaitai ir jauti, kaip perteikiama mintis “Lietuvoje mokytis blogiau nei kitur” (bent man taip jaučias). Nu ir dabar pasakykit, ar čia Lietuvos švietimo bėda ar lietuvių mentaliteto ir mąstymo spraga. Susidaręs įspūdis, kad visi jaučiasi verčiami, stumiami mokytis lyg tai būtų daroma ne jų labui, o dėl kažkokių tretinių priežasčių. Todėl visi mokosi tik per sesiją. Aišku, tu gali sakyt, kad čia univero kaltė, kad tinkamai nemotyvuoja studentų. Bet kodėl univeras turi dar dėt pastangas motyvuojant kiekvieną studentą, jei čia vapšė pačio studento reikalas? Studentui suteikiamos sąlygos įgaut žinių ir jis turi tuo naudotis, prisitaikyti tas žinias pats.

Per savo studijų metus dar pastebėjau nemažą dalį tokių kursiokų, kurie, per 12 metų pripratę mokytis, nenori nieko kito daryt. Tiksliau, bijo. Baigė mokyklą, “ką dabar daryt? nenoriu būt juodadarbiu. Įstosiu”, tada studijuoja. Baigia bakalauro studijas “o ką DABAR daryt? bijau dar eit į darbo rinką. Ai nu vis tiek nerasiu gero darbo. Įstosiu”, tada studijuoja magistrantūrą. Ir nedirba. Burba, kaip sunku tėvams mokėt už jų nuomojamą būstą, už maistą, dar kažką, bet dirbt neina. Paklausi, kodėl neina dirbt, sako “ai nieko gero nėra – vienur reikalauja daugiau kompetencijų, kitur aš nesuderinsiu darbo laiko su studijomis”. Ir blet net nebando nusiųst CV, tipo neverta, nes vis tiek atmes. Nors realiai darbdaviai tikrai linkę prisitaikyt prie darbo grafiko, taip pat linkę kai kuriuos reikalavimus “sumažinti” (darbo patirtis ir kiti dalykai). Tai vat tokie studentai nors ir burba, bet jiems patogu, nes jie turi veiklos (mokytis), jie neturi daug atsakomybių (buto išlaikymas, mokesčiai, pragyvenimas) ir jie tupi tame patogiame guolyje, kuris suręstas universitete ir nenori niekur eit. Po to dar ir į doktorantūrą stos, nes taip patogiau.

Nu ir ką aš norėjau pasakyt… Kad nors ir nėra tobula švietimo sistema, nors ir yra spragų, bet visa bėda yra mumyse. “Mes” ir suformuojam universitetų siūlomą metodą “mokytis visą gyvenimą”. “Mums” to reikia, “mes” to norim, todėl “mums” univerai tą ir siūlo. Ok, gal tokį mąstymą suformuoja vaikystėj, paauglystėj tėvai ir mokykla. Ir labai sunku jo atsikratyt kiekvienam iš mūsų. Tai tereikia palinkėt drąsos ir jėgų kiekvienam, kuris pabando eit kitokiu keliu nei eina dauguma. O aš liksiu prie tų, kurie nuėjo su mase, kurie gavo diplomą, kurie nebus tos srities specialistai (nes nenoriu) ir dirbs ten kur papuola (arba ten, kur nori – kaip aš).

O šiaip man viduje kartais kyla vidinis kivirčas dėl ateities. Dabar dirbu Čiliake vairuotoju. Nu ir tipo “jooo, reikia ką nors rimtesnio, susijusio su profesija, protingesnio dirbt”… Bet tada ateina kita mintis: “bet pasauliui reikia ir juodadarbių – be jų nieko nebus”. Ir man kaip ir gerai kol kas. Man patinka, kad galiu nuo vieno darbo šokinėt prie kito. Ir aš vis tiek manau, kad kai norėsiu, pavyks gaut ir tą neįdomų ofisinį darbą. Bet šiuo metu, kai juodadarbiauju, jaučiu kažkokį tai spaudimą būtinai dirbt protinį darbą… Ir aš nenoriu dabar studijuot magistro, nenoriu dirbt protinio darbo. Aš noriu pailsėt nuo to, nes tikrai pavargau po 16 metų mokymosi. Bet kažkas tiek mano viduje, tiek aplinkoj sako “negalima. Reikia studijuot toliau ir dirbt pagal profesiją”.

Kaip žinia, Facebooke po truputį pasipila automatiškai sugeneruoti “reklaminiai” vartotojų filmukai iš praeities post’ų. Nors vieni burba ir skundžiasi, kaip visi tokiais savo filmukais dalinasi, aš manau, kad smagu. Įdomu, gražu pažiūrėt. Kaip koks trumpas dosjė apie kiekvieną žmogų. Pažiūri tą vieną minutę ir daugmaž jau gali įsivaizduoti žmogų, jo pomėgius ir draugus. Aš net pažiūrėjau kelių nepažįstamų žmonių vaizdelius (kurie vienokių ar kitokiu būdu atsirado mano njusfyde). Tai labai prajuokino vienos moters filmukas, kuriame buvo VIEN tik jos megzti drabužiai (tuo ryškiai užsiima ji). Ir pagalvojau “nu blet, liūdna”. Aišku, gal tiesiog žmogus nesidalina viskuo Facebooke ir naudoja būtent tokiai veiklai, nu bet vis tiek kažkaip suliūdėjau. Tai tada galvojau pasižiūrėt savo. Nu ir ok dar toks. Pažiūrėjus filmuką nesimato, kad esu nuobodus žmogus! To ir užtenka.

O šiaip, koks smagiausias pastebėjimas – filmuke nėra nei mano šeimos, nei mano buvusių merginų! Vat čia tai smūgis. Vien tik draugai ir automobiliai/varžybos. Tai yra dvi versijos dėl ko taip galėjo nutikt. Arba man šeima ir artimi santykiai mažiau svarbu, arba tokiais asmeniškais dalykais Facebooke nesidalinu. Bet šiaip vis tiek kelią nuostabą, kad į filmuką neprasprūdo nei viena nuotrauka su kuria nors buvusia antrąja puse.

Pražiūrėjus kokius 10 filmukų, muzikėlė biškį varo vėžį.

… daryti nuotraukų. Labai džiaugiuos, kad fotografuoju kasdien (net buitinius dalykus ir kitus šūdus). Smagu peržiūrėt, smagu prisimint. Galų gale sukėliau viską į Picasa – visus 2013 metus. Sukūriau naują 2014 metų albumą ir fotografuoju toliau. 2013 metais tebuvo 5 baltos nuotraukos, kai dėl savo užmaršumo nieko nenufotkinau.

Pradėjau metus ramiai, o senovės išmintis teigia, kad kaip sutiksi, tokie bus ir visi metai. Gerai, labai gerai. Ramybė yra vienas svarbesnių dalykų man. Ok, kartais galima “patūsint” (nu tipo ne klube, bet su Pežukais palakstyt), bet tik kartais. Nuo to greit pavargstu. Ir kažkaip nenoriu sutikti, kad ramybė = nuobodumas. Bet nežinau ir kaip paneigt. Tiesiog taip nėra ir tiek.

Fotkinau ir filmavau visus metus. Fotkių tai nesukėliau dar, bet tik kokias 3 dienas pamiršau nuotraukas padaryt. Reikia nenustot ir šiais metais fotkint. Dar filmavau ir dafiga išėjo videkų. Kaip ir praeitais metais, suklijavau viską į vieną video. Tik ne 3-4 minutės, o beveik 11 jų išėjo. Tas vienas skaitytojas Paulius gal ir peržiūrės. Sėkmės, Pauliau.

Praeitais metais dar naujų pažadų prisiėmiau. Nu tipo svorio numest ir kiti panašūs new year’s resolution shit. Tai sėkmingai numečiau apie 12-13kg per metus. Tai faktiškai po 1kg per mėnesį. Nei daug pastangų reikėjo, nei kažko. Tereikia dar metus laikytis šio principo ir numesiu dar 12kg ir vapšė laimingas būsiu. Gyvent atskirai sekasi labai puikiai – jau beveik ir metai praėjo. Gera ir nė karto per tuos 11 mėnesių nenorėjau sugrįžt. Šiais metais nusimato vienas rimčiausių dalykų mano kol kas trumpame gyvenime. Bet apie tai vėliau. Reikės įdėt daug pastangų, daug darbo, daug pinigų, bet tai investicija. Reikės pakentėt metus be malonumų. Nu ne tiek pakentėt, kiek apribot biškį. Norėjau ir naujų semi slick padangų, ir šiaip šūdų, bet jei neišeis, tai neišeis. Yra svarbesnių dalykų už automobilius, right? Ir buvęs ruduo buvo pirmas ruduo be mokslų per paskutinius 16 metų!!! Kaip gerai. Taip reikėjo nuo to pailsėt, taip norėjosi kažką kito daryt. Ir todėl įsidarbinau į Čili vairuotojus vasaros pradžioj. Ir vis dar ten dirbu. Ir gerai. Būna, atsibosta, bet po laisvadienio vėl atsigaunu ir vėl vairavimas ir maisto išvežiojimas pradeda teikt malonumą. Gerai, kai malonu daryti tai, už ką gauni pinigus. Ir žinot, fuck this shit su visuomenės spaudimu turėt labiau protinį nei fizinį darbą. Ir fuck this shit, kad mažiau gerbiami tie, kurie dirba fiziškai. Ir jei man zjbs dirbt tokį neprestižišką darbą, kodėl turėčiau to nedaryt? Daug maloniau nei sėdėt ofise. Aišku, reikia neatbukt. Čia tik šiaip pasvaičiojimai, neketinu ilgai užsibūt Čili vairuotoju.

Aš neseniai pagalvojau, kad tikrai norėčiau užsidėt kostiumą ir “prasinešt” pro miestą. Nieko ypatingo nedaryt, tik kvailai pašokinėt, pasimaivyt, dar kokį pokštą padaryt, tuo pačiu pralinksminant ir aplinkinius. Esmė tai ne pokštų kretime ar pasilinksminime. Esmė – būtent neatpažįstamumas. Pati buvimo viešoj vietoj neatskleidžiant veido idėja žavinga. Namuose visi galim pabūt savimi (nors gyvenant pirmame aukšte vis tiek reikia pagalvot apie veiksmus). Bet viešoj vietoj… Prieš visus rimtus, sukaustytus veidus sunkiau būti ir nuoširdžiam. Visa atmosfera nuteikia būt santūriam. Ir nepavyksta pasipriešinti.

O bet tačiau, kiek to nuoširdumo yra ir tarp savo pažįstamų rato? Nekalbant apie gerus draugus. Nu chujnia, visada tie patys pasišypsojimai, panašios temos. Su vienu pažįstamu tik keliomis temomis gali pagalbėt, su kitu kitomis. Ir viskas apsiriboja tomis keliomis temomis. Kai per jas pavyksta persilaužt, gal tada jau pradedi pažįstamą vadinti draugu. Na, tiksliau, tai tik vienas iš kelių žingsnių į “paaukštinimą pareigose”.

Nu ir ko aš noriu? Nu gi nenoriu, kad visi iškart taptų draugais ar dar kažko ypatingo. Aš noriu, kad man pačiam neberūpėtų aplinkiniai nepažįstami ir kad jiems nerūpėtų aplinkinis nepažįstamasis aš. Ir neateis niekas, nepadarys kad BAM taip ir bus. Čia man pačiam turbūt ir reikia kažką pa(si)keist. O kaip? Nu ir lieku tame užsuktame rate, kuriame nei aš bandau keistis, nei kitų prašau ko nors. Arba aš tiesiog noriu savo bloge apie ką nors man svarbaus parašyt ir tiek. Jokių permainų gal ir nereikia.